Jaunuolio širdyje – šeimos ir kaimo istorija

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Steig­vi­liš­kiui Alek­sui Pa­šuš­ke­vi­čiui ir jo ma­mai Va­lei mie­liau­si – gim­ti na­mai.
Steig­vi­lių kai­me (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis 22 me­tų Alek­sas Pa­šuš­ke­vi­čius ne­tu­ri nie­ko bran­ges­nio už gim­tuo­sius, dar pro­pro­se­ne­lio sta­ty­tus na­mus, sa­vo šei­mą ir jos is­to­ri­ją.
Vai­ki­nas, kuo pui­kiau­siai ži­nan­tis ar­ti­mų­jų biog­ra­fi­jas ir li­ki­mus, nie­kam nea­ti­duo­tų se­no­ve dvel­kian­čių šei­mos re­lik­vi­jų, ku­rių pil­ni Pa­šuš­ke­vi­čių na­mai.

Gy­ve­na pro­pro­se­ne­lio sta­ty­ta­me na­me

Kai su Alek­su te­le­fo­nu ta­rė­mės dėl su­si­ti­ki­mo, jis ke­liais žo­džiais nu­sa­kė tro­bą, ku­rios rei­kė­tų ieš­ko­ti: "Ki­to to­kio mū­ri­nu­ko kai­me nė­ra – se­no­vi­nis, rau­do­nų ply­tų, bal­to­mis lan­gi­nė­mis na­mas".

Ir iš tie­sų ne­rei­kė­jo jo­kių pa­stan­gų su­ras­ti žo­džiais ap­sa­ky­tą­jį na­mą, ku­rį XIX am­žiaus pa­bai­go­je pa­sta­tė Alek­so pro­pro­se­ne­lis Do­mi­ny­kas Po­žė­la.

"Pro­se­ne­lė Ele­na Po­žė­lai­tė-Pa­že­mec­kie­nė yra pa­sa­ko­ju­si, kad jai ga­lė­jo bū­ti 16 me­tų, kai pa­dė­ju­si ne­šio­ti ply­tas šio na­mo sta­ty­bai. Ban­džiau su­skai­čiuo­ti, ka­da jis pa­sta­ty­tas. Gal ko­kiais 1895? Ne­daug pro­pro­se­ne­lis ja­me ir pa­gy­ve­no – pa­si­mi­rė. O šia­me na­me ke­lios kar­tos gy­ve­no. Da­bar čia – mes", – pa­kruo­jie­tiš­ka tar­me no­riai pa­sa­ko­ja Alek­sas.

Net Alek­są ma­tan­čiam pir­mą kar­tą, aiš­ku, kad už šiuos na­mus jam nie­ko nė­ra bran­giau. Už as­lą prie­me­nė­je, se­nu­tė­lę kros­nį vir­tu­vė­je, se­ne­lio da­ry­tą me­di­nę lo­vą, ku­rio­je jis mie­ga, ant sie­nos ka­ban­čias pa­gel­tu­sias nuo­trau­kas ir se­no­ve dvel­kian­tį kva­pą.

Ša­lia pri­sė­du­si Alek­so ma­ma pri­ta­ria sū­nui: la­bai jiems čia vis­kas bran­gu. Ir ne tik čia – to­je na­mo pu­sė­je, kur įsi­kū­rę tė­vai ir jų sū­nus Alek­sas, bet ir ki­ta­me na­mo ga­le esan­čio­je sek­ly­čio­je, ku­ri ta­po sa­vo­tiš­ku šei­mos mu­zie­ju­mi.

Alek­so gal­vo­je – gi­mi­nės is­to­ri­ja

Alek­sas ve­da į ne­kū­re­na­mą na­mo da­lį, nors jo­je ir yra ypa­tin­ga kros­nis, ku­rios vi­dus, sa­ko, iki pu­sės pri­krau­tas ak­me­nų, to­dėl ją už­kū­rus, esą na­muo­se bū­tų šil­ta ke­lias die­nas.

"Ban­dėm kar­tą pa­kur­ti, bet pa­bi­jo­jom – ri­zi­kin­ga: dar su­pleš­kės vis­kas", – ran­ka kros­nį pa­glos­to Alek­so ma­ma Va­lė.

O pa­ts Alek­sas, nie­ko ne­lauk­da­mas, jau ve­da prie se­ne­lio Juo­za­po prieš pat Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą mo­čiu­tei pa­da­ry­tos lo­vos. Ji – vie­nas gra­žiau­sių se­ne­lio Juo­zo pa­da­ry­tų dar­bų. Na­mo lan­gai ir pa­lan­gės – ir­gi se­ne­lio su­meist­rau­ti.

"Se­ne­lis auk­si­nes ran­kas tu­rė­jo. Ir sta­lius, ir ra­tel­ni­kas (da­rė ve­ži­mų ra­tus), ir ku­bi­lius (ga­mi­no ku­bi­lus), ir dai­li­dė bu­vo, me­di­nius na­mus sta­tė. Daug na­mų, mo­lio fer­mų pri­sta­tė jo bri­ga­da.

No­ciū­nuo­se vie­na tro­ba da­bar te­pa­li­kus, ki­tų ne­bė­ra. Ir ki­tas ma­no se­ne­lis sta­ty­bi­nin­kas bu­vo", – su pa­si­di­džia­vi­mo gai­de­le pa­sa­ko­ja Alek­sas.

Ki­ta­me kam­ba­ry­je sto­vi se­na, jau aš­tun­tą de­šim­tį me­tų skai­čiuo­jan­ti vai­kiš­ka lo­ve­lė. Ir­gi se­ne­lio da­ry­ta.

"Jo­je mie­go­jo ma­no tė­vas, jo jau­nes­nis bro­lis ir aš", – len­kia pirš­tus.

Alek­sas sa­vo se­ne­lio Juo­za­po nie­ka­da ne­ma­tė. Kai se­ne­lis mi­rė, jis dar ne­bu­vo gi­męs, ta­čiau apie se­ne­lį ži­no tiek lyg kas­dien iš pa­skos bū­tų slan­kio­jęs.

Pa­ro­do ir pa­ties pieš­tą se­ne­lio po­rtre­tą ("iš ma­žu­ly­tės nuo­trau­kos nu­pie­šiau").

Ten pat sto­vi ir se­na spin­ta. Ji par­si­vež­ta iš No­ciū­nų – ma­mos tė­vo da­ry­ta. Ant sie­nos ka­bo ir se­ne­lių ves­tu­vi­nė do­va­na – rai­žy­ta rankš­luos­ti­nė.

"O čia mo­čiu­tės Teo­do­ros aus­ti dar­bai, jos ant pa­gal­vės iš­siu­vi­nė­ta mo­nog­ra­ma. Mo­čiu­tė bu­vo ir siu­vė­ja, ir au­dė­ja, tu­rė­jo au­di­mo stak­les, bai­gė siu­vi­mo kur­sus", – be­ria lyg žir­nius Alek­sas ir ro­do ant sie­nų ka­ban­čias nuo­trau­kas: mo­čiu­tės, jos se­se­rų, pro­se­ne­lio ir jo tre­čios žmo­nos...

Alek­sas paaiš­ki­na ir tai, ko­dėl jis ir jo tė­vai yra Pa­šuš­ke­vi­čiai, o se­ne­liai – Pa­šiš­ke­vi­čiai. Pa­si­ro­do, tai val­di­nin­kų pa­da­ry­ta klai­da re­gist­ruo­jant do­ku­men­tus. Taip ir li­ko jie Pa­šuš­ke­vi­čiai.

To­liau Alek­sas ve­da į klė­tį, ku­rio­je – se­ne­lio dar­bo įran­kiai ir įren­gi­niai: te­ki­ni­mo stak­lės, ąžuo­li­nis vars­to­tas, ra­čiaus suo­las, kal­tai, prie­ka­las.

Ir čia jis jau­čia­si šei­mi­nin­ku: "Šis kal­tas – pran­cū­ziš­kas, stik­lo rėž­tu­kas – ang­liš­kas, iš Ru­po­nių kai­mo pirk­tas. Grąž­tai iš Lin­ku­vos žy­dų pirk­ti. Iki šiol ne­su­di­lę, nors jau 80 me­tų tu­ri".

O šios svars­tyk­lės – iš Lin­ku­vos ma­lū­no, – ro­do.

"Iš kur tiek vis­ko ži­nai, Alek­sai?", – ne­ga­liu ne­pak­laus­ti, o jis lyg nie­kur nie­ko: "Tė­vas pa­sa­ko­jo, pa­ts ieš­ko­jau kas ir kur".

Kai­mo is­to­ri­ja – fil­muo­to­je me­džia­go­je

A. Pa­šuš­ke­vi­čių ne tik šei­mos is­to­ri­ja do­mi­na. Tai, kas tu­ri is­to­ri­nę ver­tę, dvel­kia se­no­ve, jam ne­duo­da ra­my­bės nuo ma­žų die­nų.

Dar bū­da­mas vai­kas, ėmė ka­si­nė­ti kie­me bu­vu­sį už­vers­tą svir­ti­nį šu­li­nį, o de­šim­ties – vie­na­me na­mo kam­ba­ry­je su­ren­gė se­nie­nų pa­ro­dą.

Do­mė­ji­ma­sis is­to­ri­ja, kraš­to­ty­ra jį at­ve­dė į Žei­me­lio mo­kyk­lo­je vei­ku­sį kraš­to­ty­ros bū­re­lį, va­do­vau­ja­mą mo­ky­to­jos Re­gi­nos No­rei­kie­nės.

Mo­ky­to­jos ska­ti­na­mi, gim­na­zi­jos kraš­to­ty­ri­nin­kai do­mė­jo­si Žei­me­ly­je gy­ve­nu­sių žy­dų bend­ruo­me­ne. Su­rink­tą me­džia­gą per­teik­da­vo įvai­riais bū­dais, pa­vyz­džiui, kur­da­mi mė­gė­jiš­kus fil­mu­kus.

Per juos at­si­sklei­dė ir re­ži­sū­ri­nis Alek­so ta­len­tas – pro­jek­ti­niam dar­bui su­gal­vo­jo su­kur­ti vai­dy­bi­nį fil­mu­ką "For­te­pi­jo­nas" iš sa­vo šei­mos is­to­ri­jos.

Pra­dė­jo rink­ti me­džia­gą, ra­šy­ti sce­na­ri­jų, ieš­ko­ti ak­to­rių. Įsi­su­ko ru­de­nį ir iki pa­va­sa­rio jau bu­vo su­kur­tas 12 mi­nu­čių fil­mas iš tė­vo pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos – apie Žei­me­ly­je su­šau­dy­tus žy­dus.

"Ak­to­riai bu­vo ne ma­no kla­sio­kai. Pa­si­se­kė pri­kal­bin­ti iš ki­tų kla­sių. Vie­nas ak­to­rius bu­vo iš Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­los, vie­nas – tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jas.

Da­lį to laik­me­čio ap­ran­gos ra­dau na­mie. Kraš­to­ty­ros bū­re­lio va­do­vė da­vė su­kne­lę, pas ma­mos se­se­rį ra­dom dar – taip po daik­te­lį ir su­si­ran­kio­jau. Vai­di­no­me na­mų sek­ly­čio­je, kie­me, Puo­džiū­nų kai­me pas ūki­nin­ką But­vi­laus­ką, ku­ris pa­sko­li­no ve­ži­mą, ark­lį", – pa­sa­ko­ja Alek­sas, sa­vo re­ži­suo­ta­me fil­me su­vai­di­nęs epi­zo­di­nį vaid­me­nį.

Alek­sas pri­pa­žįs­ta: ne iš kar­to jiems pa­vy­ko, te­ko ir ke­lis kar­tus per­fil­muo­ti. Ta­čiau vė­liau fil­mas su­lau­kė ge­rų įver­ti­ni­mų – bu­vo ro­dy­tas Žei­me­lio "Žiem­ga­los" mu­zie­ju­je žy­dų bend­ruo­me­nei, Šiau­lių "Ro­mu­vos" gim­na­zi­jo­je vy­ku­sio­je tarp­tau­ti­nė­je mo­ki­nių kon­fe­ren­ci­jo­je, kur bu­vo įver­tin­tas pa­dė­kos raš­tu, pel­nęs ir ki­tų ap­do­va­no­ji­mų.

Alek­so su­ma­ny­mas – ir do­ku­men­ti­nis fil­mu­kas apie Lie­tu­vą pa­sau­ly­je gar­si­nu­sį to­li­mą Pa­šuš­ke­vi­čių gi­mi­nai­tį – iš Steig­vi­lių kai­mo ki­lu­sį, Či­ka­go­je gy­ve­nu­sį im­ty­ni­nin­ką Ka­ro­lį Po­žė­lą, ne kar­tą ta­pu­sį Eu­ro­pos, JAV čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­ju ir pri­zi­nin­ku, du kar­tus lai­mė­ju­sį pa­sau­lio čem­pio­no ti­tu­lą, Ame­ri­ko­je pa­si­va­di­nu­sį Karl Po­jel­lo var­du.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to or­ga­ni­zuo­tam kon­kur­sui "Šian­die­nos pa­vel­das moks­lei­vių aki­mis" A. Pa­šuš­ke­vi­čius pa­tei­kė fil­mu­ką ir pa­ra­šė ra­ši­nį apie Steig­vi­lių kai­mo vė­ji­nį ma­lū­ną, ku­rį 1891 me­tais pa­sta­tė Steig­vi­lių švie­suo­lis, už­draus­tos spau­dos pla­tin­to­jas Jo­nas Bei­no­ra­vi­čius.

Po jo atė­jo ei­lė Gel­čių vė­ji­niam ma­lū­nui.

"Ne­ma­žai me­džia­gos su­rin­kau in­ter­ne­te – jis dar į už­marš­tį ne­nug­rimz­do, nors pa­ts ir bai­gia su­griūt jau, yra vi­sų pa­mirš­tas", – pa­sa­ko­ja vai­ki­nas.

O štai dėl Steig­vi­lių ma­lū­no jam džiu­gu – ne­se­niai ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė už­siė­mė jo re­konst­ruk­ci­ja, tad jau pra­dė­jęs griū­ti ma­lū­nas bu­vo su­tvir­tin­tas, nau­jai ap­kal­tas, pa­keis­ta jo skar­di­nė ke­pu­rė.

"Kad taip vi­si bū­tų pra­dė­ti re­konst­ruo­ti, juk vi­si jie – kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai", – dėl ne­pri­žiū­ri­mų mū­sų pa­vel­do ob­jek­to ap­gai­les­tau­ja Alek­sas, Lie­tu­vos 100-me­čio pro­ga pa­ra­šęs ir sa­vo­jo Steig­vi­lių kai­mo is­to­ri­jos ap­žval­gą.

Skau­du­liai dėl kai­mo

Jau­nam steig­vi­liš­kiui rū­pi ne tik lai­ko ir gam­tos ar­do­mi vė­jo ma­lū­nai.

"Yra Steig­vi­liuo­se bu­vu­sio ūki­nin­ko so­dy­ba, da­bar bai­gian­ti su­griū­ti. Ir ten, įsi­vaiz­duo­kit, be­veik po dan­gum sto­vi gal XIX am­žiaus krai­čio skry­nios. Ir nie­kam jų ne­rei­kia. Nie­kam neį­do­mu", – skau­da šir­dį Alek­sui.

Ta­čiau vai­ki­nas pa­si­džiau­gia, kad Steig­vi­liai dar nė­ra mirš­tan­tis kai­mas, kad ja­me ne­se­niai ap­si­gy­ve­no iš už­sie­nio grį­žu­si jau­na šei­ma, ki­ta at­si­kė­lė iš ki­to kai­mo, dar vie­na lyg ir gal­vo­ja kel­tis.

Anot steig­vi­liš­kio, tuš­ti na­mai kai­me – dau­giau­siai se­nos, is­to­ri­nės so­dy­bos, ku­rių šei­mi­nin­kai iš­mi­rę.

"Ar­ti­miau­sia par­duo­tu­vė – Dir­žiuo­se. Kirp­tis į Lin­ku­vą va­žiuo­jam, ap­si­pirk­ti – į Žei­me­lį. At­va­žiuo­ja pas mus "au­to­laf­kė" vie­ną kar­tą, bet ten bran­gu: kiek no­ri, tiek paims. Pa­ve­ža kai­my­nai, kur rei­kia, nes ir dak­ta­rai – Žei­me­ly­je.

O Žei­me­lis tai pra­si­gy­ve­no. Ten am­bu­la­to­ri­ja ir vais­ti­nė, jau ko­kios pen­kios par­duo­tu­vės, ka­vi­nė, už­kan­di­nė. Bar­diš­kiuo­se yra bib­lio­te­ka", – skai­čiuo­ja Alek­so ma­ma Va­lė.

O Alek­sas pri­pa­žįs­ta: šiuo me­tu be­ne vie­nin­te­lė jo pra­mo­ga – in­ter­ne­to su­tei­kia­mos ži­nios ir kny­gos.

Pats A. Pa­šuš­ke­vi­čius sa­vo kai­mą ban­do gar­sin­ti ir šiuo­lai­ki­niais bū­dais – prieš tre­jus me­tus po­rta­le "Fa­ce­book" su­kū­rė pus­la­pį "Steig­vi­lių kai­mas", ku­ria­me tal­pi­na kai­mo nau­jie­nas, su­pa­žin­di­na su jo is­to­ri­ja, pro­ble­mo­mis.

Šis pus­la­pis jį su­ve­dė su Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se šiuo me­tu gy­ve­nan­čiais Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio, trem­ti­nio, steig­vi­liš­kio ku­ni­go Vla­do Po­žė­los gi­mi­nai­čiais.

So­cia­li­niai tink­lai juos su­pa­žin­di­no ir da­bar Alek­sas su jais kei­čia­si nuo­trau­ko­mis, tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja.

Praė­ju­sių me­tų va­sa­rą bai­gęs Žei­me­lio tech­no­lo­gi­jų ir pa­slau­gų mo­kyk­lą ir čia įgi­jęs su­vi­rin­to­jo pro­fe­si­ją, jau­na­sis Pa­šuš­ke­vi­čius pa­gal ją kol kas ne­dir­ba – no­rė­tų įsi­dar­bin­ti sa­va­ja­me kai­me ar ša­lia jo.

O kaip su jo po­mė­giais – re­ži­sū­ri­niais, pie­ši­mo, kraš­to­ty­ros? Vai­ki­nas dėl jų neiš­gy­ve­na – svar­bu bū­tų no­ro, o ta­da gal at­si­ras ir ga­li­my­bių rea­li­zuo­ti sa­vo sva­jo­nes.

Komentarai

Senelis Mykolas    Ket, 2020-03-12 / 09:25
.....o, kad visi taip mylėtų senovę, Tėviškę, TĖVYNĘ. Šaunuolis, Aleksai, sėkmės. Mokai jaunąją kartą pilietiškumo gal net ir patriotiškumo.
Daiva    Šeš, 2020-03-14 / 15:59
Kad myli tėviškę, tai gerai, bet gyvenimui šis jaunas žmogus visiškai nepasiruošęs.
Saulius    Pir, 2020-03-16 / 19:43
Aleksui reikia istorija, krastotyra studijuot, juk akivaizdu, kad tai jam daugiau nei hobis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.