Gyvenimas prisiminimų labirintuose

Asmeninė nuotr.
Paskutinė Bronislavos Zelbienės diena mokykloje.
Šiandien, kai neturintys ką veikti šešiasdešimtmečiai ar septyniasdešimtmečiai svarsto esą diskriminuojami, nes dėl koronaviruso priskiriami rizikos grupei, aštuntąjį savo gyvenimo dešimtmetį bebaigianti karklėniškė Bronislava Zelbienė kasdien įsijungia kompiuterį ir skuba rašyti Karklėnų mokyklos istoriją. Nuo tų metų, kai buvo įkurta, iki tol, kol buvo uždaryta.
„Noriu, kad ateinančios kartos žinotų, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Nemėgstu persūdymų ir netiesos“, – sako mokytoja, į atskirus aplankus kaupianti ne tik mokyklos, bet ir savo vaikystės, pokario kovos, šeimos tremties bei savo klasės susitikimų akimirkas.
Asmeninės nuotr.
Baltu arkliuku Vladas Čėsna su šeima važiuoja aplankyti tremtinio savo brolio Alekso, kuris gyvena už dviejų šimtų kilometrų.

Užgrūdinta

Per karą gimusi Bronislava Zelbienė, pasiramsčiuodama lazdele dar susitvarko savo namuose, prižiūri ligos į patalą paguldytą vyrą. Jei būtinai prireikia, sėda į automobilį ir nuvažiuoja susitvarkyti reikalų.

Nors jėgos senka, gyvenimo užgrūdinta mokytoja palaiko ryšius su buvusiais bendraklasiais. Ji buvo tarp septyniolikos Karklėnų vidurinės mokyklos pirmosios laidos abiturientų. Nuo mokyklos baigimo praėjo 60 metų. Laida rengdavo susitikimus kas penkeri metai. Dabar rengia kasmet. Tik gyvų bendraklasių iš septyniolikos beliko vienuolika. Į susitikimus jau atvyksta tik aštuoni. Kiti sunkiai vaikšto.

Susitikimų akimirkas mokytoja aprašo, pailiustruoja nuotraukomis ir deda į atskirą aplanką.

Daug tų aplankų karklėniškės lentynose. Vaikystės vaizdai, pokario prisiminimai, Sibiras. Kiekvienas aplankas – tarsi atskira gyvenimo atkarpa...

Kartais ponia Bronislava prisimena seną savo pomėgį tautinėms juostoms. Jų per gyvenimą priaudė daugybę. Kartais miklina plunksną, parašydama eilėraštį.

„Pirmą pagyrimo raštą už gerą mokymąsi ir puikų elgesį gavau Sibire. Paskutinį – visai neseniai. Parašiau eilėraštį, o Telšių rajone gyvenantis ir kultūros centre dirbantis mano klasiokas pagal šiuos žodžius sukūrė dainą. Kultūros centras man įteikė padėką“, – mažais dalykais geba džiaugtis gyvenimo užgrūdinta moteris.

Išbuožinti

Bronislavos Zelbienės vaikystė prabėgo Getautiškės kaimelyje, trys kilometrai nuo Karklėnų. Ten buvo jos senelių ūkis, kurį perėmė Bronislavos tėvas. 36 hektarai žemės. Keturi vaikai. Dideli mokesčiai. Tėvai samdydavo mergą, berną ir piemenį, kol jų pačių vaikai buvo maži.

Dėl to, atėjus sovietų valdžiai, jiems buvo prilipdyta buožių ir išnaudotojų etiketė.

Tėvas Vladas Čėsna buvo labai darbštus. Niekuomet negerdavo. Buvo baigęs keturias klases. O tais laikais tai buvo jau nemažas mokslas. Buvo šviesus, nuovokus žmogus. Jo iniciatyva susijungė trys kaimynai ir įkūrė kooperatyvą. Tėvas važiavo pasitobulinti į specialius kursus.

Tačiau prasidėjus kolektyvizacijai, kooperatyvas buvo paverstas kolūkiu. Tėvą pasikvietė į partijos komitetą. Liepė rašyti prašymą stoti į partiją ir vadovauti kolūkiui. Jis nesirašė. Po poros savaičių šeimą išbuožino.

1951 metų lapkričio antrąją vyko paskutinysis trėmimas į Sibirą. Vyresnieji vaikai jau gyveno savarankiškai. Bronislava ir jos sesuo Joana dar mokėsi mokykloje. „Atbėgo brolis ir pranešė, kad iš Karklėnų atvažiuoja enkavėdistai išvežti mūsų šeimos. Brolis nusispyrė savo batus ir atidavė tėvui. „Aš niekur nevažiuosiu“, – pasakė.

Tėvus ir mane su seserimi išvežė. Tuomet sesei buvo penkiolika, man devyneri metai, – prisiminimais dalijasi ponia Bronislava. – Enkavėdistai liepė pasiimti šiltų drabužių, maisto. Laukė, kol susiruošime. Kaimynai nešė ką tik išsikeptą duoną, kad turėtume maisto kelionėje. Tuo tarpu lietuviai stribai užlipo ant aukšto ir nusikabino dešras.“

Ekonominiai tremtiniai

Bronislavos ir Vlado Čėsnų šeimai Sibire nebuvo taip sunku, kaip pirmųjų trėmimų bangų tremtiniams.

Su siaubu ponia Bronislava prisimena tik kelionę į Sibirą. Iš pradžių nuvežė į Telšius. Tačiau visi vagonai su tremtiniais jau buvo perpildyti. Trys šeimos netilpo. Joms teko keliauti kalinių ir pabėgėlių vagone. Šie su tremtiniais šlykščiai elgėsi. Sudraskė jų įsidėtas pagalves. Mes neturime – ir jums nereikia. Ypač aršūs buvo šeši jaunuoliai. Jų draugiją teko kęsti beveik dvi savaites, iki Velikije Luky stoties.

Kai atvyko į Šarypovą, jų laukė pakurta pirtis. Ant stalo gulėjo batonai ir pienas, kad po kelionės pasisotintų. Kaimelyje gyvenusios rusų šeimos sunešė bulvių, burokėlių, kitų maisto produktų, kad atvykėliai nealktų.

Apgyvendino vienišos moters name. Ji turėjo laisvą kambarį. Vietinė nebuvo patenkinta svečiais. Tačiau tėvas problemą greitai išsprendė. Iš lentgalių sukalė priestatuką ir padarė atskirą įėjimą savo šeimai.

„Mes jau buvome ekonominiai tremtiniai. Patekome į Krasnojarsko kraštą, Šarypovo rajoną. Ten jau buvo susikūrę ir sustiprėję kolūkiai. Tėvelis gavo darbo arklių fermoje. Kolūkis laikė bičių. Už darbą atsiskaitydavo medumi. Vietiniai rusai uždirbdavo po tris litrus medaus, o mūsų tėvelis – visą bidoną. Darbščiam žmogui nebaisus buvo ir Sibiras. Mes niekuomet nealkome ir nebadavome. Galbūt gyvenimą palengvino ir tai, kad tėvelis gerai kalbėjo rusiškai.

Mama nedirbo, nes neturėjo sveikatos. Sesuo Joana įsidarbino kolūkyje. Aš lankiau mokyklą“, – mena Bronislava.

Po metų šeima jau galėjo nusipirkti atskirą nedidelį namuką. Gavo žemės daržui. Augino paršiuką.

Pirmuosius metus Bronislava mokyklą lankė tik kaip laisva klausytoja. Kad išmoktų rusų kalbos. Paskui kibo į mokslus. Puikiai sekėsi. Gaudavo net pagyrimo raštų už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį.

Mokytis jai labai patiko. Dar gyvendama Lietuvoje, porą savaičių pasimokiusi pirmoje klasėje buvo perkelta į antrąją. Turėjo labai gerą atmintį.

Kyslorodas

Kai Bronislavai sukako penkiolika metų, ji baigė septynmetę mokyklą. Tuomet galėjo važiuoti į rajono centrą ar kokį kitą miestą mokytis toliau. Tėvas, pasinaudodamas ta proga, išsiuntė dukrą į Lietuvą. Nupirko bilietą, įsodino Bronislavą į traukinį, paprašė į Rygą vykstančios šeimos, kad paglobotų.

Po varginančios kelionės penkiolikmetė atsidūrė Šiauliuose. Miestas nežinomas. Kalbėti labiau norisi rusiškai negu lietuviškai. Užsuko į stoties bufetą ką nors užvalgyti. Bufetininkė suprato, kad mergaitė tremtinė. Nusivedė į atskirą kambarį. „Papasakok, kaip ten gyvenimas Sibire. Mano tėvas ten ištremtas.“

Bronislava pasakojo. O bufetininkė ją per ilgą kelionę išalkusią vaišino.

Grįžo į Kražių seniūnijos Kletiškės kaimą, pas ten gyvenusią vyresniąją seserį. Pradėjo lankyti Kražių mokyklą. Iki jos šeši kilometrai. Kasdien nueiti ir grįžti pėsčiai. O mokslai iš pradžių sunkiai sekėsi dėl primirštos lietuvių kalbos. Vaikai nenorėdavo su ja sėstis į vieną suolą.

Kartą per chemijos pamoką reikėjo išvardinti cheminius elementus. Bronislava užmiršo, kaip lietuviškai deguonis. Pasakė rusiškai – kyslorod. Nuo tada vaikai ją ėmė pravardžiuoti kyslorodu.

„Eidama po pamokų atsisėdu miškelyje ant kelmo, paverkiu. Turėjau viską nukęsti. Nes labai norėjau mokytis. Po metų jau neturėjau trejetų. Pradėjau sportuoti. Dainavau chore. Po poros metų į savo ūkelį grįžo ir tėvai. Tik privalėjo savo pastatus už simbolinį mokestį iš kolūkio išsipirkti. Tėvelis gavo darbo kolūkyje, prie gyvulių“, – gyvenimo peripetijomis dalijasi B. Zelbienė.

Mokytoja

Baigiant vidurinę, į mokyklą atvažiavo švietimo skyriaus inspektorius ir pasiūlė Bronislavai mokytojauti ir studijuoti neakivaizdiniu būdu. Turėsianti dėstyti rusų kalbą ir fizinį lavinimą.

Jauna mergina sutiko. Mokytojavo Šilalės, paskui Varnių rajonuose. Po poros metų ją grįžti į savo mokyklą pakvietė Karklėnų vidurinės direktorius. „Kaip aš dirbsiu. Mokiniai – beveik mano bendraamžiai. Devintokai mane stotelėje nuo dviračio nuvertė“, – išsisukinėjo jaunoji mokytoja. Tačiau direktorius buvo atkaklus. Nuvedė į klasę, pasakė: „Pažįstat“ ir pasišalino.

Teko tvarkytis pačiai Bronislavai. Ji sukaupė drąsą ir tarė: „Aš dėstysiu jums rusų kalbą. Aš šį dalyką moku. Dabar išmokti teks jums. Reikalausiu, kad per pamokas elgtumėtės kaip mokiniai. Po pamokų – jūsų valia. Norit vadinkit mane mokytoja, norit – ne.“

Nuo to rugsėjo B. Zelbienė Karklėnų mokykloje išdirbo 43 metus. Dešimtmetį užklasinio darbo organizatore, kitą laiką – mokytoja.

„Man patiko darbas. Patiko visuomeninė veikla. Pati šokau tautinius šokius ir kitus mokiau šokti“, – mena mokytoja.

Nors už šokių mokymą niekas neatlygindavo, pedagogė sako apie atlygį niekada ir negalvodavusi. Svarbu, kad jai pačiai patikdavo veikla.

B. Zelbienė ištekėjo už mokslo draugo. Išaugino dukrą ir du sūnus. Vienas gyvena ir ūkininkauja Karklėnuose. Močiutė gali džiaugtis anūkų draugija.

Apie savo giminę ir gimtinę ponia Bronislava sukūrė eilėraštį žemaičių tarme.

ČĖSNŲ GIMTINĖ

Vašiliena, Vašiliena

Žemaitijos viduryj,

Žalias kalvas, lunkas, pyvas

Ir mienulis pagiry.

 

Išdidi Girgždūti stūksa

Ir Kražunti tykia tek,

Varne matuos, ežers Lūksta.

Vo kap žmuonis graže šnek.

 

Netuoliese Vašiliena –

Tin gimtini mūs visų

Vo iš kur mas esma kilin

Plati gimini ČĖSNŲ.