Futbolo legenda švenčia garbingą jubiliejų

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
R. Ur­ni­kas ro­do sa­vo ir žmo­nos Re­gi­nos kū­di­kys­tės nuo­trau­kas. Kai­rė­je – Re­gi­na maž­daug pu­sės me­tu­kų, de­ši­nė­je – de­vy­nių mė­ne­sių Ro­mual­das.
Tre­čia­die­nį Šiau­lių fut­bo­lo le­gen­da Ro­mual­das Ur­ni­kas at­šven­tė 90 me­tų ju­bi­lie­jų. "Sa­vo vai­kams ir sa­kau, kad aukš­tai už­kė­liau kar­te­lę. Ir su žmo­na jau 68 me­tai kar­tu gy­ve­nam, tai ir ši­ta kar­te­lė aukš­tai pa­kel­ta", – šyp­so­si gu­vus ju­bi­lia­tas.

Ra­mų gy­ve­ni­mą "su­drums­tė" ju­bi­lie­jus

Be­veik vi­sas R. Ur­ni­ko gy­ve­ni­mas su­si­jęs su spor­tu. Ir šian­dien be ju­dė­ji­mo, spor­to ži­nių ir var­žy­bų ste­bė­ji­mo Ro­mual­das neį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo.

"Kai tau tiek me­tų, su­pran­ti, kad gy­ve­ni­mas vie­ną die­ną baig­sis, bet dar la­bai no­rė­čiau su­lauk­ti To­ki­jo olim­pia­dos", – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Kiek­vie­na R. Ur­ni­ko die­na pra­si­de­da mankš­ta pu­sę še­šių ry­to, tuo­met – pa­si­va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiu dar tuš­čiu Vil­niaus gat­vės bul­va­ru. Vė­liau – pus­ry­čiai su žmo­na Re­gi­na, iš­vy­ka į tur­gų ar par­duo­tu­vę. Po pie­tų abu skai­to nau­jie­nas, žiū­ri te­le­vi­zi­ją, ne­pra­lei­džia įdo­mes­nių var­žy­bų. Ro­mual­dui pa­tin­ka ste­bė­ti dau­ge­lio spor­to ša­kų pa­si­ro­dy­mus, ne vien fut­bo­lą.

Da­bar ir vi­są ku­li­na­ri­ją iš žmo­nos pe­rė­mė, ga­mi­na pus­ry­čius ir pie­tus. Ne šiaip ko­kius leng­vus už­kan­džius, bet ir ba­lan­dė­lius, ir gu­lia­šą, ir fir­mi­nius kol­dū­nus, ku­rių re­cep­tas – iš gim­tų­jų na­mų, o vi­sa pa­slap­tis – rie­bes­nis far­šas.

"Taip ra­miai gy­ve­nau, o da­bar vi­si pri­si­mi­nė, su­si­tik­ti no­ri, vi­sur kvie­čia", – šyp­so­si Ro­mual­das. Jam sma­giau­sia bū­ti na­muo­se, tarp sa­vų.

Gim­ta­die­nį vi­sa­da šven­čia bū­tent tą die­ną, ka­da yra gi­męs. Ir šį kar­tą ar­ti­mie­siems te­ko su­va­žiuo­ti bū­tent tre­čia­die­nį, nors nea­be­jo­ja, kad ir sa­vait­ga­lį sve­čių bus pil­ni na­mai – at­va­žiuos anū­kai su šei­mo­mis.

Ant Ur­ni­kų sve­tai­nės sie­nos – vi­sa nuo­trau­kų ga­le­ri­ja. Cent­re – dar vi­sai jau­nu­čiai Ro­mual­das ir Re­gi­na. Ki­to­se nuo­trau­ko­se trys sū­nūs su ant­ro­mis pu­sė­mis, še­ši anū­kai, sep­ty­ni proa­nū­kiai. Tie­sa, pa­ties ma­žiau­sio­jo, ne­se­niai gi­mu­sio proa­nū­kė­lio nuo­trau­kos dar nė­ra ant sie­nos.

"Štai kiek iš tų dvie­jų išė­jo", – su mei­le žvelg­da­mas į nuo­trau­kas sa­ko R. Ur­ni­kas.

Mei­lę bok­sui nu­ga­lė­jo ki­ta mei­lė

R. Ur­ni­kas gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se. Ro­do nuo­trau­ką, kur prie me­di­nio na­mo Vy­tau­to gat­vė­je sto­vi jo tė­vai, ket­ve­riais me­tais vy­res­nė se­suo, mo­čiu­tė ir jis sė­di ant tvo­ros. Pen­kis sky­rius bai­gė me­di­nė­je mo­kyk­lo­je, sto­vė­ju­sio­je Vy­tau­to ir Rū­dės gat­vių ka­mpe. Iš­si­lai­kė eg­za­mi­nus ir įsto­jo į Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ją, tik pa­si­mo­ky­ti ten ne­be­sus­pė­jo – pra­si­dė­jo ka­ras, ap­ver­tęs vi­są šei­mos gy­ve­ni­mą.

Nuo ka­ro ne­ra­mu­mų šei­mai te­ko bėg­ti iš mies­to, glaus­tis pas gi­mi­nes kai­me, vė­liau, užė­jus ru­sams, Ro­mual­do tė­tį, dir­bu­sį ban­ke, areš­ta­vo. Ka­lė­ji­me pra­lai­kė pust­re­čių me­tų. Lyg ne­bū­tų ga­na vi­sų ne­gan­dų, bai­gian­tis ka­rui su­de­gė Ur­ni­kų na­mai, te­ko glaus­tis kam­ba­rė­ly­je da­bar­ti­nė­je P. Vi­šins­kio gat­vė­je. Dėl teis­tu­mo tė­vas ne­ga­lė­jo su­si­ras­ti dar­bo ir vy­res­nio­ji Ro­mual­do se­suo tė­vus ir jau­niau­sią­jį bro­lį iš­si­ve­žė į Kau­ną, kur jau bu­vo anks­čiau įsi­kū­ru­si. Vie­nin­te­lis dar dvi­de­šim­ties ne­tu­rin­tis Ro­mual­das li­ko Šiau­liuo­se, ne­no­rė­jo pa­lik­ti gim­to­jo mies­to.

R. Ur­ni­kas sa­ko, kad nors moks­lus te­ko ati­dė­ti, bet gal­va bu­vo pra­muš­ta spor­tu. Žai­dė krep­ši­nį, fut­bo­lą. Bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos pa­ly­dė­jo drau­gą į bok­so tre­ni­ruo­tę pas tre­ne­rį Vac­lo­vą Pe­lec­kį.

"At­si­sė­dau ant pa­lan­gės ir lau­kiu, kol baig­sis tre­ni­ruo­tė, o Pe­lec­kis ir sa­ko: "Kas ne­si­tre­ni­ruo­ja, išei­kit iš sa­lės". Gal­vo­ju, kur aš ei­siu? Nu­sis­py­riau ba­tus ir li­kau. Po tre­ni­ruo­tės priė­jo Pe­lec­kis ir pa­sa­kė, kad ga­liu atei­ti ir į ki­tą tre­ni­ruo­tę. Ir drau­gas pa­ra­gi­no: "Jei­gu kvie­čia, tai ir eik", – pri­si­me­na Ro­mual­das.

Nep­raė­jus nei po­rai sa­vai­čių R. Ur­ni­ką tre­ne­ris iš­ve­žė į var­žy­bas Klai­pė­do­je. Ži­no­ma, sėk­mė jo­se nau­jo­kui bok­si­nin­kui ne­si­šyp­so­jo, grį­žo ge­ro­kai ap­tal­žy­tas. Be­je, pa­sa­ky­ti tė­vams, kad vyks­ta į bok­so čem­pio­na­tą, Ro­mual­das neišd­rį­so, pa­sa­kė, kad va­žiuo­ja į krep­ši­nio rung­ty­nes. Tie­sa iš­lin­do per neap­dai­riai ant sta­lo pa­lik­tą laik­raš­tį, ku­ria­me bu­vo ra­šo­ma apie čem­pio­na­tą.

"Tik gir­džiu, kaip tė­tis ma­mai šau­kia: "Sta­se, Sta­se, žiū­rėk, mū­sų Rom­ka – chu­li­ga­nas", – pri­si­mi­nęs juo­kia­si R. Ur­ni­kas.

Tė­vai la­bai ne­pri­ta­rė nau­jam sū­naus po­mė­giui ir Ro­mual­das pa­ža­dė­jo, kad jei­gu ne­lai­mės 1947 me­tais Vil­niu­je reng­tų res­pub­li­kos jau­nių pir­me­ny­bių, bok­są mes. Ta­čiau var­žy­bas lai­mė­jo, o bok­si­nin­ko kar­je­rą už­bai­gė su­si­pa­ži­nęs su bū­si­mą­ja žmo­na Re­gi­na, ku­ri pa­sa­kė, kad su bok­si­nin­ku ne­drau­gaus. Tuo me­tu Ro­mual­das kaip tik ruo­šė­si Ta­ry­bų są­jun­gos čem­pio­na­tui.

Po tre­jų me­tų drau­gys­tės Ro­mual­das su Re­gi­na su­si­tuo­kė 1952 me­tais. Be jo­kios šven­tės, be­veik pa­slap­čio­mis dvie­se met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, vi­sus for­ma­lu­mus su­tvar­kė kai­my­nė – met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja. Taip nu­ti­ko to­dėl, kad Re­gi­na su šei­ma bu­vo at­si­dū­ru­si tre­mia­mų­jų są­ra­še, jau ir va­go­ne sė­dė­jo, bet įta­kin­gų pa­žįs­ta­mų dė­ka pa­vy­ko iš­veng­ti, tik Re­gi­nai pa­ta­rė pa­si­keis­ti pa­var­dę.

Po dve­jų me­tų Ur­ni­kams gi­mė sū­nus Rai­mun­das, dar po dve­jų – Vy­gi­man­tas, o dar po dve­jų – Ro­ber­tas.

Vi­sas bran­dus gy­ve­ni­mas – su fut­bo­lu

Dar bū­da­mas bok­si­nin­ku R. Ur­ni­kas įsi­dar­bi­no "El­nio" fab­ri­ke, ku­ris be ki­tų spor­to ša­kų ku­ra­vo ir bok­są. Kai nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti bok­so, pra­dė­jo žais­ti fut­bo­lą, at­sto­va­vo spor­to drau­gi­jos "Spar­ta­kas" fut­bo­lo ko­man­dai, o 1953-iai­siais su­lau­kė "El­nio" fut­bo­lo ko­man­dos tre­ne­rio Vol­de­ma­ro Jaš­ke­vi­čiaus kvie­ti­mo ir de­biu­ta­vo pa­grin­di­nė­je ko­man­do­je.

Pri­si­min­da­mas sėk­min­gą fut­bo­li­nin­ko, vė­liau ir tre­ne­rio kar­je­rą, Ro­mual­das ne­gai­li ge­rų žo­džių sa­vo kant­riai ir su­pra­tin­gai žmo­nai, ant ku­rios pe­čių gu­lė vi­si na­mų rū­pes­čiai ir ma­žų sū­nų prie­žiū­ra.

"Ma­žai bū­da­vau su šei­ma. Sto­vyk­los, iš­vy­kos, var­žy­bos. Grįž­tu, pa­siun­tu su ber­nais ir vėl iš­va­žiuo­ju. Vis­kas jai vie­nai tek­da­vo", – sa­ko R. Ur­ni­kas.

Puo­lė­jo po­zi­ci­jo­je žai­dęs R. Ur­ni­kas su "El­nio" ko­ma­da du­kart (1953 ir 1957 me­tais) ta­po Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­nu, 1957 me­tais iš­ko­vo­jo "Tie­sos" tau­rę.

"Bu­vo di­de­lis ban­ke­tas, tarp sve­čių bu­vo ir Šiau­lių sta­ty­bos tres­to va­do­vas A. Dul­ma­nas. Po ke­lių die­nų pa­si­kvie­tė jis ma­ne ir sa­ko: "Rei­kia pa­da­ry­ti to­kią ko­man­dą, ku­ri ap­loš­tų "El­nią", – pa­sa­ko­ja R. Ur­ni­kas.

Ne tik pa­kvie­tė pe­rei­ti į "Sta­ty­bi­nin­ką", bet ir bu­tą pa­ža­dė­jo, ku­rio žais­da­mas "El­ny­je" R. Ur­ni­kas vis ne­ga­lė­jo su­lauk­ti. Tai ir nu­lė­mė ap­si­spren­di­mą. Ku­rį lai­ką Ro­mual­das ir pa­ts žai­dė fut­bo­lą, ir dir­bo ko­man­dos tre­ne­riu.

R. Ur­ni­kas pa­sa­ko­ja, kad sa­vo bu­ria­mo­je "Sta­ty­bi­nin­ko" ko­man­do­je sie­kė draus­mės ir ge­rų są­ly­gų fut­bo­li­nin­kams (mai­ti­ni­mas, kom­for­tiš­kas ap­gy­ven­di­ni­mas iš­vy­kų me­tu, poil­sis), taip pat sten­gė­si iš­gy­ven­din­ti bjau­rią iš­ger­tu­vių tra­di­ci­ją, ku­ri, pa­sak Ro­mual­do, tuo me­tu bu­vo "aukš­ta­me ly­gy­je". Įve­dus "sau­są įsta­ty­mą", fut­bo­li­nin­kų žmo­nos net ste­bė­da­vo­si, kad vy­rai po rung­ty­nių grįž­ta blai­vūs.

"Sta­ty­bin­ko" eki­pa, pa­sak R. Ur­ni­ko, bu­vo pir­mo­ji ša­ly­je, pe­rė­ju­si prie pu­siau pro­fe­sio­na­lių tre­ni­ruo­čių – žai­dė­jai bū­da­vo įdar­bi­na­mi įmo­nė­je, gau­da­vo at­ly­gi­ni­mus, ta­čiau vi­są dė­me­sį skir­da­vo spor­tui: tre­ni­ruo­tėms du kar­tus per die­ną ir sto­vyk­loms.

Sta­ty­bos tres­tas ga­lė­da­vo pa­siū­ly­ti bu­tus, to­dėl ne­sun­kiai pa­vyk­da­vo pri­si­vi­lio­ti ge­rų fut­bo­li­nin­kų iš ki­tų mies­tų. R. Ur­ni­kas sa­ko, kad rū­pė­jo ne tik pri­si­kvies­ti ge­rų žai­dė­jų, bet ir sa­vų už­siau­gin­ti, to­dėl iš Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to kvie­tė­si jau­nus fut­bo­lo tre­ne­rius.

"Ur­bo­na­vi­čius, Ju­ras, Il­gaus­kas, Paukš­tys, – tre­ne­rių pa­var­des var­di­ja R. Ur­ni­kas. – Vie­nas tre­ne­ris man net aš­tuo­nis žai­dė­jus užau­gi­no. Da­bar sa­vų neuž­siau­gi­nam, o jei­gu ir už­siau­gi­nam, ne­tu­ri­me pi­ni­gų jiems iš­lai­ky­ti."

Su "Sta­ty­bi­nin­ko" ko­man­da R. Ur­ni­kas kaip tre­ne­ris 1969 ir 1977 me­tais lai­mė­jo Lie­tu­vos čem­pio­na­tą, 1974 me­tais – Lie­tu­vos tau­rę.

"Mes, Šiau­liai, Lie­tu­vo­je dik­ta­vo­me fut­bo­lo ma­das", – sa­ko R. Ur­ni­kas.

Kai de­vy­nias­de­šim­tų­jų vi­du­ry­je Sta­ty­bos tres­tas mies­to par­ke pa­si­sta­tė sa­vo spor­to komp­lek­są, tre­ne­rio kar­je­rą "Sta­ty­bi­nin­ke" 1986 me­tais bai­gęs R. Ur­ni­kas ta­po šio komp­lek­so va­do­vu. Ro­mual­dui vis dar skau­da šir­dį dėl nu­griau­tos spor­to sa­lės, ku­rios vie­to­je tu­rė­jo iš­kil­ti ka­zi­no, o da­bar stūk­so ne­baig­tos sta­ty­bos griu­vė­siai.

Ro­mual­das sa­ko vis praei­nan­tis pro cent­ri­nį fut­bo­lo sta­dio­ną, ir kas­kart su­vir­pa šir­dis – tiek me­tų čia pra­leis­ta. Pri­si­me­na tuos lai­kus, kai čia su­si­rink­da­vo mi­nios žiū­ro­vų – juk ki­tų pra­mo­gų ne­la­bai ir bū­da­vo, dar ne­bu­vo vi­sų dė­me­sio už­ka­ria­vu­si te­le­vi­zi­ja.

R. Ur­ni­kas sa­ko, kad iš se­no­sios "El­nio" ko­ma­dos jis vie­nin­te­lis li­kęs gy­vas. "Da­bar "El­nio" tau­rės tur­ny­rus or­ga­ni­zuo­ja, tai ma­ne į juos kaip ko­kią an­tik­va­ri­nę bū­ty­bę kvie­čia", – juo­kia­si Ro­mual­das.

"Sta­ty­bi­nin­ko" žai­dė­jų dau­giau li­kę, kar­tais dar su­si­tin­ka, ir ju­bi­lie­jus bu­vo pro­ga pa­si­ma­ty­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Dar no­rė­tų­si pa­gai­nio­ti ka­muo­lį", – sa­ko 90-me­tį rug­sė­jo 25-ąją at­šven­tęs Šiau­lių fut­bo­lo le­gen­da Ro­mual­das Ur­ni­kas.

Komentarai

šiaulietis    Pir, 2019-09-30 / 11:14
prisimenu, kai "Statybininkas" žaisdavo parko stadione, šeštadienį tekdavo iš pamokų bėgti, kad pasižiūrėtume varžybas. K. Skeivys techniškai kamuolį valdė, tai ne dabartiniai Lietuvos spirčiai, nuo kurių kamuolys kaip nuo sienos atšoka.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.