Naujausios
Rekordų rekordai
Jau kitą mėnesį Naisiuose vykstančiame festivalyje mezgėjos Lietuvos rekordų registravimo agentūrai „Factum“ pristatys dar vieną savo darbą – žirgo dydžio dirbtinę figūrą, kuri iki paskutinės akies bus apmegzta 9x9 centimetrų dydžio tarpusavyje vąšeliu sujungtais kvadratėliais. „Menekenas“ turės vešlius karčius ir uodegą. Apmegzti moterys neketina tik gražuolio žirgo akių, nes jos esančios lyg tikros.
Kiek virbalais megztų kvadratėlių prireiks minėtam žirgui aprengti, idėjos autorė L. Vaičiuvienė kol kas negali pasakyti, nes dalis mezginukų šiuo metu atkeliauja iš Anglijoje, Airijoje, Danijoje gyvenančių mezgėjų, mielai atsiliepusių į kvietimą prisidėti prie rekordinio mezginio. Tačiau jau dabar aišku, kad tų kvadratėlių bus tūkstančių tūkstančiai. Naisiškės sąraše šiuo metu 96 mezgėjos iš paminėtų šalių, iš Naisių ir iš visos Lietuvos.
Pristatant Žirgo metams skirtą rekordinį apmegztą žirgą, jį vertins kompetentinga komisija. Po renginio mezgėjų sukurtas gražuolis keliaus į Naisių kultūros namų muziejų.
Kūrybingos Naisių mezgėjų klubo moterys pirmą rekordinį mezginį sukūrė dar 2016 metais. 90 mezgėjų tuomet kūrė didelį gėlės žiedą su 302 žiedlapiais iš įvairiaspalvių nertų virvelių. Dronu iš viršaus nufilmuotas žiedas minėtais metais tapo rekordiniu nėriniu, prie kurio dirbo tokia gausa mezgėjų. Rekordo pavadinimas – „Daugiausiai mezgėjų prie vieno bendro kūrinio“.
2018-aisiais „Šilkelio“ vadovei Linai toptelėjo dar vienas šaunus sumanymas – nunerti Lietuvos regionų žemėlapį. Kiekviena gražiadarbė tuomet pasidalijo po regioną: vienai – Žemaitija, kitoms – Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija, Mažoji Lietuva... Iš Naisių mokyklos mezgėjos pasiskolino žemėlapį, su flomasteriu jį tiksliai persibraižė ant plėvelės ir susikarpė regionais – svarbu buvo, kad nėrinys atitiktų tikro žemėlapio mastelį ir turėtų visus teritorijų išlinkimus bei įlinkimus. Nunėrusios viską iki menkiausio kauburėlio, moterys visus regionus sujungė, taip gavosi Lietuva. Šitas Lietuvos šimtmečio proga nunertas žemėlapis iki šiol kabo Naisių bibliotekoje.
O vietos muziejuje stovi pernai Naisių mezgėjų nunertas 303 gėlyčių molbertas. Darbas pristatytas pernai metų Žolinei.
Minčių ir planų, pasak keliolika mezgėjų vienijančio klubo vadovės L. Vaičiuvienės, tiek daug, kad nespėja paskui jas bėgti, todėl visos kartu bando įveikti po vieną, nesiimdamos kelių vienu metu.
Trispalvės apyrankės ir kiti geri darbai
„Šilkelis“ ne vienus metus aktyviai prisideda megztomis ir nertomis dovanomis ankstukams ir yra aktyvios socialinio tinklo „Mažasis kovotojas“ dalyvės. Per anksti gimusiems vaikeliams moterys mezga kojinytes, pirštinytes, liemenes, kepurytes – viską, ko reikia inkubatoriuje augantiems mažiukams.
Neretai minėtų mezginukų rinkinukus su pridėtu nertiniu žaisliuku jos dovanoja apsilankiusios Šiaulių motinos ir vaiko klinikos Naujagimių skyriuje.
Neužmiršta mezgėjos per didžiąsias metų šventes kojinėmis arba pirštinėmis pamaloninti ir vienišų senolių iš Naisių, Kairių, Šiaulių ir aplinkinių vietovių. Noriai bendradarbiauja ir su neįgaliaisiais. Norėdamos palengvinti Aukštelkės socialinės globos namų gyventojų buitį, kartą su savanoriais vykdė bendrą projektą: moterys mezgė pagalvėles, o savanoriai jas pardavinėjo Šiaulių arenoje vykusioje mugėje. Už gautus pinigus Aukštelkės namų gyventojams buvo nupirkti stalai, kėdės, lovos.
Šiemet liepos 6-ąją Naisiuose vykusioje šventėje klubo mezgėjos surengė edukacinį užsiėmimą, kurio metu visus norinčius pakvietė pasimokyti nusinerti sau vėliavos spalvų juostelę ant riešo. Norinčiųjų atsirado tiek daug, kad trys šio užsiėmimo vadovės vos spėjo patarinėti, kaip užsidėti siūlą, kaip išnerti akį, kaip apyrankę surišti.
„Viskas paprasta: tereikia nunerti tris vėliavos spalvų pyneles, kiekvieną – po 50 akių – ir surišti kiekvienos galus. Tada visas tris pyneles supinti į kaselę ir užsirišti ant rankos“, – pasakoja L. Vaičiuvienė, būtinai pridėdama, kad apyrankes nerti mokėsi ne tik moterys, bet ir gausus pulkas vyrų, kurių vyriausiajam per 70.
Mezgėjos susibūrė
Kodėl Naisių mezgėjų klubas pavadintas „Šilkeliu“, vadovė Lina turi paaiškinimą. Ogi dėl to, kad šilkas yra lengvas ir minkštas audinys, kaip ir siūlai, iš kurių mezgėjos kuria visokius gražius dalykus.
Lygiai prieš dešimtį metų L. Vaičiuvienei gimė mintis sukviesti visas Naisių mezgėjas bei nėrėjas draugėn, kad galėtų tarpusavyje dalytis sukaupta patirtimi, pasimokyti senovinių raštų bei pademonstruoti, jog senasis amatas yra vis dar gyvas ir vis dar yra daug mezgančių.
„Nors Naisiuose gausu kultūrinės veiklos – šokėjų, dainininkų, bet stigo bendrų užsiėmimų rankdarbininkėms, nors mezgėjų mes turėjome tikrai nemažai“, – prisimena vadovė.
Pasakoja, pradėjusi nuo senjorių. Pavyko prisivilioti šešias mezgėjas iš Naisių ir aplinkinių kaimų. Tos, kurios negalėjo ateiti į bendrus mezgimo užsiėmimus Naisių kultūros namuose, kiekvieną sekmadienį, pirmą valandą, atsiveždavo pati. Antrame aukšte paskirtame kambariuke moterytės su mezginiais ir nėriniais rankose puikiai praleisdavo laiką tuo pačiu ir bendraudamos.
„Aš iki tol mokėjau megzti tik virbalais. Norėjosi išmokti ir vąšeliu. O senjorės mokėjo viską. Galima sakyti, sumanymas sukviesti meistres, buvo šiek tiek savanaudiškas“, – guviai šypsosi pašnekovė.
Veiklai plečiantis, moterims pasisekė prisikviesti mokinių iš vietos mokyklos, atėjo į klubą ir jaunesnių moterų, kurios tik šiek tiek mokėjo megzti. Visoms kartu pavyko gauti labai daug mezgimo ir nėrimo vąšeliu pamokų: ir ant rankų, ir ant pirštų, ir ant grėblio nerti. Visus sugebėjimus mezgėjos kiekvienais metais pademonstruoja Naisiuose birželio mėnesį vykstančioje Pasaulinė mezgimo šventėje, kurios tikslas – pajusti bendrystę mezgant viešumoje.
Nuo tų Mezgimo švenčių prasidėjo jau paminėti Naisių mezgėjų klubo moterų kuriami rekordai.
Šiemet balandžio mėnesį L. Vaičiuvienė išrinkta Šiaulių regiono ankstukų fėja. Moteris surenka per anksti gimusiems mažiukams sukurtus mezginius ne tik iš Šiaulių, bet ir aplinkinių rajonų bei pristato juos Šiaulių moters ir vaiko klinikoje gimusiems ankstukams.
Pirštuotos pirštinės – gimtadienio proga
Siūlai ir virbalai „Šilkelio“ vadovei Linai užima labai svarbią vietą gyvenime. Juokauja, kad be mezgimo negyvena anei dienos – po darbo būtinai paima mezginį į rankas – jis yra geriausias poilsis ir relaksas.
Šiaulių artrito draugijos „Artis“ socialine darbuotoja dirbančiai Linai, kuri tuo pačiu yra ir įvairių projektų koordinatorė, edukatorė ir renginių bei švenčių organizatorė, mezgimas „prilipo“ dvylikos ar trylikos metų. Pirmoji mezgimo virbalais mokytoja buvo puikiai mezganti jos krikšto mama. Jos kantriai ir su meile pamokyta trylikametė taip užsikabino, kad, išsiardžiusi žalią ir raudoną megztukus, nusimezgė sau gražų dryžuotą megztinį. Nuo tada virbalų taip ir nebepaleido.
Galima sakyti lemtis, bet nutiko taip, kad gyvenimas Liną suvedė su puikiai mezgančiu jaunuoliu, už kurio ji ėmė ir ištekėjo, būdama 20-ies, tuo pačiu palikdama gimtąją Kretingą ir persikeldama gyventi į Naisius Šiaulių rajone.
Prisimena, tai nutiko seniai seniai... Pasveikinti Linos gimtadienio proga atvyko ir naujasis jos draugas Remigijus Vaičius. Atvyko ne tik su ta dovana, kuri gražiai įrišta, bet ir su ant jos padėtomis vilnonėmis kojinėmis ir pirštinėmis.
„Ir aš netikėjau, kad tai jis mezgė, nors atkakliai tikino“, – juokiasi pašnekovė.
Nuvykusi į Remigijaus mamos namus Naisiuose, ji apie tai pasiteiravo. Būsima anyta patvirtino, kad pirštinės – sūnaus rankų darbas.
„Viską išsiskaičiavo kaip statybininkas. Ir sužavėjo, ir paviliojo jis mane“, – šypsosi L. Vaičiuvienė.
Šiuo metu sutuoktinis virbalus padėjęs į šoną, jis yra stalius–dailidė, jam ir taip netrūksta veiklos, juolab kad noriai talkina Linai jos „megztuose sumanymuose“, jeigu netikėtai prireikia medinio rėmelio, molberto ar kitų dalykų.
Vienas vaikas tapo laimingu
„Visada labai norėjau, kad kuo daugiau šeimų įsivaikintų vaikus ir padarytų juos laimingus“, – sako dviejų suaugusių sūnų mama L. Vaičiuvienė.
Abu su vyru svajojo įsivaikinti mergytę. Kai sūnūs išvažiavo studijuoti, naisiškė pradėjo daryti žygius į tuometinius Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Tačiau sužinojo taisyklę: vaikutį galima gauti pagal tam tikrą sąrašą. O sąraše mergaičių tuo laiku, kaip tyčia, nebuvo...
Lina nenuleido rankų, su Naisių mezgėjų klubo moterimis sugalvojo kūdikėlius lankyti šeimos šventėse – tai braškių atveža, tai vasariškų kepuryčių prineria, šalikų numezga, kalėdinių kaukių.
Taip lankantis, prieš devynerius metus, Kūdikių namuose švenčiant Šeimos dieną, įvyko stebuklas – maža, vos pustrečių metukų mergytė Austėja Liną išsirinko pati.
„Kiekvienam šventės dalyvių buvo įteikta popierinė širdutė ir ją reikėjo pririšti prie gyvatvorės. Prisimenu, fotografuoju, kaip mano mezgėjos riša širdeles ir pajuntu timpt timpt – mergytė rodo, kad padėčiau pririšti jos širdutę. Pririšome, o ji taip ir liko ant rankų, apsikabino ir nepaleidžia. Nunešu pavaduotojai, ką man daryti, kad nepaleidžia? Sužinojau, kad kitą savaitę vyks Joniškyje teismas ir Austėja apsigyvens Kūdikių namuose. Vyras pasakė tiek: jei tave pasirinko, reiškia, taip turi būti“, – aiškiai devynerių metų senumo įvykius prisimena naisiškė.
Formalumus pasisekė sutvarkyti per kelias dienas. Į namus atvežta mergytė Linos vyrą, lyg pamokyta, iš karto pavadino tėčiu. Remigijus buvo tas, kuris mažutę pats perkėlė per savo namų slenkstį.
Austėja naisiškių Vaičių namuose gyvena jau devyneri metai ir yra mylimiausia princesė. Nuo tada šeima švenčia du gimtadienius – gruodžius 23-ąją – Austėjos gimimo dieną, ir birželio 23-ąją – dieną, kai Austėja atvyko į šeimą.
„Mano svajonė bent vieną vaiką atvesti į šeimą išsipildė“, – L. Vaičiuvienė akimis, kurios staiga tampa rasotos, meiliai prisiliečia prie Austėjos. Vienuolikametė atsako tuo pačiu.
