Naujausios
Apie širdį
Prisipažįstu: esu beširdis! Visos moterys tą žino, nes visą amželį jos mane tikina, kad toks esu: „Tau rūpi tik save patenkinti!“. Jos buvo teisios net tada, kada atsisveikindavo ar supykdavo. Linkėdavo to paties – „sveikatos!..“ O sveikata yra baisiai panaši į orą, kurio trūkumus galima pajusti jam subiurus ar netinkamu kvapu pasmirdus. Todėl buvau ramus.
Medicina taip pat tą patį matė. Kažkokia priežastis mane buvo nusiuntusi poliklinikon: ar dėl automobilio dokumentų, ar dėl pensijos skyrimo... Viename kabinetų, moterėlė su baltu chalatu ir ausinėmis, klausėsi mano nugaros ir tylėjo. Kai ji liepė rengtis, paklausiau: „Kaip mano širdis?“ Ji suburbėjo po savimi, rašydama kažkokį popiergalį: „Nieko neradau...“ Beliko tyliai džiaugtis, kad esu sveikas-sveikas, kaip vaikas su pensija ant nosies.
Apie meilę
Kadangi gerbiu specialybes, niekada nekišau, nekišu ir nekišiu trigrašių į profesines paslaptis: nei į elektrikų, nei į lingvistų, nei į santechnikų... Buvau ramus ir dėl meilės apimčių, kadangi visos moterys tą meilę puikiai pažinojo ir nuo gyvenimo pradžios mane to mokslo mokino: ir klasiokės, ir šlavėjos, ir bendradarbės, ir bendrapartietės. Partinių nuorodų nekomentuosiu, nesigilinsiu, nesivelsiu, kad tuomet buvo vienaip, dabar – kitaip. Anuomet reikėjo stoti komjauniman, kad priimtų institutan, būti ateistu ir leniniečiu. Dabar – būti globalistu, gerbti kvailas nuomones, mylėti laisves ar kokią nors bekiaušę partiją, baisiai norinčią algos...
Apie padorumą
Pamenu, kaip nustebo Kęstutis, mano kolega-bendradarbis, pirmą kartą atsitiktinai išgirdęs mano pokalbį telefonu su pašnekove, kurios pareikalavau manyje gerbti daugiskaitą ir į mane kreiptis – „jūs!..“. Nustėrusiam Kęstučiui paaiškinau, kad pašnekovė buvo informuota, jog mano organizme nuo sovietmečio laikų tebegyvuoja jos kaimynė Stefutė, anuomet turėjusi 26 metus, ir kuri iki šiolei man netrukdo nei kasdienybėje, nei miego metu. Kęstučiui leidau mane tujinti ir tarnybos reikaluose, ir padorių žmonių apsuptyje.
Apie dorovę
Abu atsidūrėme keblioje situacijoje, kai grįžtant namo, netoli Radviliškio, Karčiamų gyvenvietėje šalia plento, pastebėjome lauko skydinę, ten stovinčius kelis automobilius bei grupelę žmogelių, perkančių sodo gėrybes – mat buvo rudens metas. Pasiūliau stabtelėti ir saviškėms parvežti pomidorų ar svogūno laiškų – mūsų krašte išaugintų, ne Ispanijoje. Sustojome. Priėjome. Šeimininkė dirbo net sušilusi. Šalia jos – du vaikučiai-paaugliukai padėjėjais: tai maišelį paduoda, tai iš kiemo kažką atneša.
Garsiai paklausiau: „Ar tai – daržovės iš jūsų ūkio?“. Pirkėjai sukluso, o moteriškė puolė aiškintis: „Mano, mūsų, kaip kitaip? Mes turime ne tik daržą savo kieme, bet ir teritoriją šalia. Kasdien, nuo ankstaus ryto, iki tamsaus vakaro dirbame: ir sėjame, ir auginame, ir pardavinėjame...“. Abu vaikučiai šalia stovėjo, vienas morką laikė. Į pokalbį įsitraukė ir Kęstutis: „Tai kada Jūs, ponia, einate miegoti?“. Nedelsdamas nutildžiau kolegą, viešai sugėdinęs: „Kaip tau negėda, Kęstuti?! Kodėl tu nori su ja permiegoti? Juk jai ir vaikučius reikia prižiūrėti, ir šeimą, ir bendrai!..“. Pirkėjai išsižiojo, Kęstutis užsičiaupė ir paraudo, kaip agurkas...
Nusipirkome kelis kilogramus rudens gėrybių, parsivežėme namo, tačiau dabar, važiuojant tuo pačiu keliu, visuomet Kęstučiui primenu aną pokalbį, kad dorovė – tai vertybė, kurią vertėtų vertinti tylumoje.