Atvirukas-fotografija iš privačios Arijaus Ivaškevičiaus kolekcijos. Tokie buvo rinkimų plakatai prieš 100 metų.
Šiaulietis kolekcininkas Arijus IVAŠKEVIČIUS į redakciją atsinešė išskirtinį rinkiminių plakatų atviruką. Plakatams – šimtas metų. Juose aistros iš rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kurie vyko 1920 metais. Atvirukas paskatino prisiminti tų pirmųjų demokratinių rinkimų istoriją. Istorikas Jonas SIREIKA pasakoja jų įdomybes ir kaip jie skyrėsi nuo šiuolaikinių rinkimų.

„Riebiau kandžiojosi“

„Pažiūrėkit, kas dėjosi prieš šimtą metų, – sako A. Ivaškevičius rodydamas išskirtinę atvirutę. – Šiuolaikinių rinkimų atmosfera tiesiog švelni, palyginti su ta, kurią tie šimto metų plakatai liudija. Jie ir daugiau karikatūriniai.“

„Įdomu, jog jau tada buvo ir konservatoriai (taip įvardija krikščionis demokratus – red. past.), ir valstiečiai, ir socialdemokratai, ir lenkai, ėjo ir žydai atskirai. Įdomiausia, kad ir tada vienas prieš kitą labiausiai buvo nusiteikę konservatoriai ir valstiečiai, – šypsosi kolekcininkas. – Tik dešimt kartų riebiau kandžiojosi.“

Pasakoja, jog turėjo ir visas Steigiamojo Seimo stenogramas: „Septyni tomai – labai įdomu buvo skaityti, kokios aistros virė prieš šimtą metų, ir pamatyti ne vieną tą pačią pavardę, kokią turi šiandieniniai politikai.“

Iš Steigiamojo Seimo rinkimų plakatų matyti, jog partijos ne abstrakčius rinkėjus viliojo. Kreipiamasi į konkretų rinkėją.

„Draugai, balsuokite už darbininkus, bežemius, mažažemius“, – ragino socialdemokratai.

„Lietuva – tai žemdirbių šalis. Kaip ją geriau sutvarkius žemdirbiai privalo spręsti. Tad balsuokite už žemdirbių sąrašą.“

„Mes balsuosime už krikščionis demokratus – jie mums duos žemės į nuosavybę ir apgins tikėjimo laisvę“.

Plakatais užmezgami ir aršūs debatai. Varžovui duodamas atkirtis ir griežtai nurodoma, už ką nebalsuoti.

„Valstiečiai! Štai taip jums duos žemės ir laisvės (plakate vaizdelis, kaip vietoj arklių pakinkyti valstiečiai traukia arklą). Jeigu nenorite šito sulaukti, nebalsuokite už krikščionis demokratus“.

„Vargas, maras ir badas – štai prie ko eina bolševikai socialistai. Jeigu nenorite šito sulaukt, balsuokite už krikščionis demokratus.“ Krikdemai, kaip ateitis parodė, pranašiškai agitavo prieš bolševikus.

Buvo tada ir Tautos pažangos partija, vardijusi, jog už ją turi balsuoti, kas nori to ano trečio, o reziume: „kas nori tautos pažangos“.

Lenkai kreipėsi lenkiškai tik į savo tautiečius, Lietuvos gyventojus. Žydai – taip pat tik į savo tautiečius ir sava kalba.

Ne tik agitaciniai plakatai platinti. Buvo ir vakarai su šokiais ir bufetu – dabar sakytume, papirkinėjo rinkėjus.

„Aušros“ muziejus savo fonduose turi originalių plakatų iš Steigiamojo Seimo, keliais pasidalijo su „Šiaulių kraštu“. Juose ir ginkluotis kviečiama, nes Lenkija buvo užėmusi Vilniaus kraštą, ir raginama eiti į kovą, ir „vietiniam“ trigalviui žalčiui-smakui kertamos galvos, ant vienos iš jų ir užrašas „spekuliantai“, ant kitų – įvardyti rinkimų priešininkai.

„Kryžius ir Tėvynės meilė sutrins visas šio žalčio smako galvas ir apsaugos Lietuvą nuo jų viešpatavimo“, – skelbia į Steigiamojo Seimo rinkimus kartu ėjusių krikščionių demokratų, moterų katalikių draugijos ir katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ plakatas.

Pirmieji demokratiniai rinkimai

Kokie buvo Steigiamojo Seimo rinkimai? Kuo panašūs, o kuo skyrėsi nuo dabartinių?

Šiaulietis istorikas Jonas Sireika sako, jog rinkimai į Steigiamąjį Seimą ir šiuolaikiniai rinkimai panašumų turi nedaug.

„Turėkim omenyje, kad vis tik šimtas metų praėjo, – pabrėžia pašnekovas. – Per tą laiką Lietuva labai stipriai pasikeitė. Pagrindinis panašumas – tiek dabartiniai, tiek Steigiamojo Seimo rinkimai yra demokratiniai. Nėra apribojimų dėl lyties, dėl tikėjimo, dėl rasės ar dėl turto ir išsilavinimo. Tuomet tai buvo pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvos istorijoje.“

Jis primena, jog Lietuva turėjo Seimą ir LDK laikais, ir bendros valstybės su Lenkija laikais. Tačiau Steigiamasis Seimas buvo visai kitoks. Tai buvo Lietuvos, kaip moderniosios valstybės, tautinės valstybės pirmasis parlamentas.

Istorikas pabrėžia, jog Lietuva buvo visai kitokia, nei dabartinė – kaimiška, miestai nedideli. Šiauliai, pavyzdžiui, apie 1920 metus neturėjo nė 20 tūkstančių gyventojų.

„Agrarinis kraštas, didžioji gyventojų dauguma katalikai, tikrai tikintys žmonės, skirtingai nuo dabartinių, kurie tik užsirašo apklausose, kad katalikas, bet tas katalikiškumas ribotas“, – palygina.

„Steigiamasis Seimas buvo ypatingas lietuviškas parlamentas, – sako J. Sireika. – Steigiamuoju vadinamas, nes turėjo padėti pagrindus jau egzistuojančiai Lietuvos valstybei, tautinei valstybei, moderniai valstybei, kuri susikūrė 1919 metais, bet neturėjo nei savo nuolatinės Konstitucijos, nebuvo pripažinta pasaulyje, neturėjo aiškių santykių su kaimynais, neturėjo nusistačiusi politinės santvarkos. Tai galėjo padaryti tik Steigiamasis Seimas priimdamas Konstituciją.“.

Steigiamąjį Seimą rinkti buvo numatyta dar 1917 metais Vilniaus steigiamojoje konferencijoje. Paskui 1918 metais Vasario 16-osios akte. Bet anksčiau nepavyko surengti rinkimų, nes vyko kovos vokiečių okupuotame krašte, paskui kovos su bolševikais, prasidėjo ir kovos su Lenkijos kariuomene dėl pietrytinės sienos.

„Bet Lietuva, kad taptų normalia valstybe su savo Konstitucija, be Steigiamojo Seimo negalėjo apsieiti. Todėl partijos spaudė tuometinę Vyriausybę, Valstybės tarybą, kad rengtų rinkimus, – pasakoja istorikas. – Galiausiai 1919 metais lapkričio 20 dieną Valstybės taryba priėmė įstatymą dėl rinkimų ir Prezidentas Antanas Smetona paskyrė rinkimų datą –1920 balandžio 14–15 dienomis.“

Į Steigiamąjį Seimą ėjo partijos ir kuopos

J. Sireika pasakoja, jog pirmojo parlamento rinkimų sistema buvo visai kitokia, nei dabar, ir balsavimas kitaip organizuotas.

Partijos jau egzistavo, bet ne vien partijoms leista kelti kandidatus. Galėjo kelti kandidatus ir susiorganizavusių piliečių grupės, kurios vadinamos kuopomis.

Buvo sudarytos iš viso šešios rinkimų apygardos, jų apylinkės, rinkimų komisijos. Partijos ir kuopos savo kandidatų sąrašus turėjo komisijoms pateikti ne vėliau, kaip prieš 30 dienų iki rinkimų.

„Galima buvo sąrašus jungti, žydų kelios grupės, pavyzdžiui, kėlė savo kandidatus ir darė bendrą sąrašą, – teikia pavyzdį istorikas. – Likus 19 dienų iki rinkimų buvo skelbiami visi sąrašai. Jie patikrinti ir patvirtinti, kad kandidatai yra ne mažiau, kaip 24 metų, kad sveiki, kad neteisti, nesėdi kalėjime. Kaliniai neturėjo nė teisės balsuoti – ne taip, kaip dabar.“

Dvi dienas rinkimai buvo numatyti, nes iš kaimų reikėjo ir ilgą kelią nukakti iki balsavimo vietos.

„Turėkim omeny, kad su arkliais važiavo, o ne mašinomis, ir keliai buvo blogi, – sako J. Sireika. – Valstybės tarnautojams jų viršininkas, o samdiniams darbdavys, darbininkams fabriko savininkas turėjo leisti eiti balsuoti ir nereikėjo tą dieną dirbti.“

Balsavimo procedūra žymiai skyrėsi nuo šiuolaikinės. Rinkėjai kandidatų sąrašus, kurie buvo surašyti ant kortelių, gaudavo ne vėliau, kaip prieš 4 dienas iki rinkimų. Rinkėjas turėjo išsirinkti, už ką balsuos, ir eiti balsuoti su pasirinkto sąrašo kortele.

„Rinkimų apylinkėje, kaip dabar, raštininkui reikėjo pateikti asmens dokumentą, patikrindavo, ar rinkėjas yra sąraše, ar turi teisę balsuoti. Jeigu viskas gerai, rinkimų komisijos narys paduodavo voką su antspaudu. Tada rinkėjas turėjo eiti į kitą kambarį, o jeigu tokio nebuvo, tai – prie kito stalo, ten įdėti savo pasirinktą kortelę į voką ir jį užklijuoti, – pasakoja apie vykusią balsavimo porcedūrą istorikas. – Tuomet eidavo prie komisijos pirmininko, jam įteikdavo voką ir pirmininkas visiems matant voką įdėdavo į dėžutę, dabar sakytume į balsavimo urną.“

„Matyt, tokia tvarka buvo dėl to, kad kas savo voko neatsineštų, kad būtų matyti, jog vokas antspauduotas, kad nebūtų sukčiavimų. Agituoti, kalbėti apie kandidatus nebuvo galima 60 metrų spinduliu nuo balsavimo vietos. Buvo numatyto griežtos bausmės.“

Pasibaigus pirmai balsavimo dienai, balsų dėžė užantspauduojama, patalpos durys – taip pat ir sargyba prie durų pastatoma. Antrai dienai pasibaigus atliekama tokia pat procedūra, komisija balsų neskaičiuoja, nevargsta per naktį kaip dabar. Trečią dieną šviežiomis galvomis ima korteles iš vokų ir skaičiuoja balsus.

Norma patekti į Seimą buvo tokia: vienas Seimo narys nuo 15 tūkstančių rinkėjų. Pagal tai ir kiek iš viso balsų gavo koks sąrašas, atitinkamai gavo ir vietų.

Balsuoti tada galėjo piliečiai nuo 21 metų (dabar – 18 metų), tik kareiviai – nuo 17 metų, jiems amžiaus cenzas sumažintas dėl politinių priežasčių, o būti renkami į Seimą nuo 24 metų ( dabar ne jaunesni, kaip 25 metų).

Apie partijas ir agitaciją

Partijų tada buvo mažiau, nei dabar. Todėl buvo kuopų sąrašų, kurie iš esmės buvo nepartinių sąrašai, sudaryti tautiniu, kaip žydų ir lenkų, ar kitokiu pagrindu.

„Didžiausia ir įtakingiausia buvo Krikščionių demokratų partija, remiama katalikų bažnyčios, – vardija partijas J. Sireikai. – Toliau – Valstiečių liaudininkų socialistų demokratų, kurie vadinami tiesiog valstiečių liaudininkų partija, ji atstovavo daugiau vidutiniams ūkininkams, Socialdemokratų partija – aiškiai kairiųjų partija. Buvo dar Tautos pažangos partija, iš kurios vėliau išsirutuliojo tautininkų partija, valdžiusi Lietuvą su Antanu Smetona priešakyje. Buvo ir tokia demokratinė „Santaros“ partija, kurios lyderis buvo žymus teisininkas Petras Leonas.“

Esminis skirtumas nuo dabartinės rinkimų sistemos – nebuvo vienmandačių apygardų, visi parlamento nariai rinkti pagal proporcinę sistemą.

Kitoks buvo ir rinkiminės kampanijos tonas.

„Aišku, kad šiuo atveju kalbama ne apie reklamą, o ryškią agitaciją. Jos tonas gerokai skiriasi nuo dabartinės, nes ir situacija buvo visai kitokia. Bet bendrumų galima įžvelgti, nes ir tie, ir tie rinkimai demokratiniai. Tai – ir pliuralizmas, nuomonių įvairovė, ir blogų dalykų buvo, kaip ir dabar, – palygina J. Sireika.

Jo žodžiais, iš to pirmojo parlamento daug buvo tikimasi, o skleisti agitacijos nebuvo daug galimybių – tik per spaudą, kurios galimybės buvo ribotos, ir mitinguose. Kiekviena partija turėjo savo laikraštį, bet nebuvo dideli. Tada valstybė neskyrė nė auksino (tuometinio pinigo) debatams rengti. Nebuvo galimybių ir masiškai leisti plakatus.

„Kiekviena partija kaip įmanydama kritikavo priešininką ir gyrė save, – akcentuoja istorikas. – Mitinguose, kurie vyko miestelių aikštėse ar turguose kalbėdavo vadinami „bačkininkai“, užsilipę ant statinės ar vežimo. Aštrių momentų buvo. Jeigu sužinodavo, kad atvyks koks kitos partijos agitatorius, tai organizuodavo grupę savo šalininkų, kurie „bačkininkui“ trukdydavo kalbėti, imdavo šaipytis, kritikuoti, diskredituoti.“

Kova dėl rinkėjų buvo ypač arši.

„Dabar visos partijos visiems atstovauja, o tada buvo ryškus pasiskirstymas pagal klases ir socialinius sluoksnius, – palygina J. Sireikai. – Pavyzdžiui, socialdemokratai save laikė atstovais darbininkų klasės, o darbininkams bus gerai, kai bus socializmas. Laikėsi tada net marksistinių pažiūrų. Todėl krikdemai galėjo juos kaltinti artimumu bolševikams, nelojalumu Lietuvai. Ideologine kova buvo daug aršesnė. Valstiečiai liaudininkai irgi buvo už socializmą, net už žemės nacionalizaciją. Dabar gi labai sunku atskirti partijas pagal ideologijas ir kas kokių pažiūrų laikosi.“

Aktyvumas – 90 procentų

J. Sireika pasidalija, jog istorikams dėl šaltinių stokos nepavyksta tiksliai nustatyti, koks buvo rinkėjų aktyvumas, nes nebuvo aišku, kiek gyventojų galėjo turėti rinkimų teisę. Gyventojų surašymas buvo atliktas dar caro laikais, negalėjo juo remtis.

„Bet sutariama, kad aktyvumas buvo didelis – apie 90 procentų, – sako istorikas. – Tai suprantama, nes buvo pirmas toks balsavimas, didelis entuziazmas, tikėjimas, kad bus gerai, turėsime savo valdžią. O vėliau renkant Seimą, aktyvumas smuko, pasidarė panašus kaip dabar.“

Išrinkta buvo 112 Seimo narių. Absoliuti jų dauguma – krikščionys demokratai ir jų sąjungininkai.

„Labai stipriai už juos agitavo bažnyčia, – sako J. Sireika. – Tuomet bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, kunigai buvo iškelti ir kandidatais, net 11 kunigų buvo išrinkta. Tarp jų – vyskupas Justinas Saugaitis.“

Krikščionys demokratai laimėjo 59 mandatus ir galimybę sudaryti Vyriausybę. 29 vietas laimėjo valstiečiai liaudininkai su savo sąjungininkais. Socialdemokratai laimėjo 13 vietų ir tautinės mažumos – 10 vietų.

Pasak istoriko, kas pavartys šaltinius, sužinos, jog iš viso Steigiamojo Seimo narių buvo 150. Vieni dėl įvairių priežasčių pasitraukė, vietoj jų išrinkti kiti, o vienas žuvo Lietuvos-Lenkijos kare.

Turėjo būti išrinkti net 229 nariai. Buvo numatyta rinkimus surengti visoje Lietuvoje, bet negalėjo įvykti rinkimai lenkų okupuotame Vilniaus krašte ir Klaipėdos krašte, nes jis dar Lietuvai nepriklausė.

„Įdomu, kad išrinkta buvo dauguma išsilavinusių žmonių, kurie turėjo universitetinį ar gimnazijos išsilavinimą ir net 29 procentai buvo jaunesni, nei 30 metų – Steigiamasis Seimas buvo jaunas ir energingas“, – pabrėžia pašnekovas.

J. Sireika sako, jog jam nepavyko nustatyti, kas tiksliai iš šiauliečių buvo išrinkti, nes kandidatuoti jie galėjo ir kitose apygardose.

„Iš žinomų Šiauliuose veikusių politikų buvo išrinkti žymus teisininkas Kazimieras Venclauskis, Kipras Bielinis, kuris buvo ir dar kelių Seimų narys, Antanas Povylius, kilęs iš Radviliškio ir veikęs Šiauliuose, – vardija istorikas. – Taip pat Vladas Sirutavičius, kuris turėjo kartono fabriką, o kartu su K. Venclauskiu įkūrė akcinę bendrovę „Pastogė“ statyti kultūros pastatus. Šiauliuose statė Tilžės gatėje kino teatrą, kuriame įsikūrė ir iki šiol veikia Dramos teatras.

„Visi jie buvo socialdemokratai, – pabrėžia J. Sireika. – K. Venclauskis buvo Socialdemokratų frakcijos vadovas ir Konstitucinės komisijos narys. Įdomu, kad jis buvo labai kritiškas Prezidento institucijai. Kategoriškai tam prieštaravo, nes manė, jog Prezidento institucija su demokratija sunkai derinasi. Socialdemokratai buvo demokratijos gynėjai, o tada demokratija buvo labai žavimasi visose šalyse, kurios kūrėsi žlugus imperijoms.“