Tau­to­dai­lės meist­rė: "Gy­ve­nu lai­min­giau­sią lai­ką"

Nė­ri­niuo­tos no­si­nai­tės ne­ša sėk­mę

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je kar­tu su kas­me­ti­ne Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­lės pa­ro­da ati­da­ry­tos ir trys per­so­na­li­nės pa­ro­dos. Vie­na iš jų – Ire­nos Gai­da­ma­vi­čie­nės.

Tau­to­dai­li­nin­kė ro­do sa­vo aus­tus li­no rankš­luos­čius, siu­vi­nė­ji­mo dar­bus, ner­tus pa­puo­ša­lus, ku­rių neats­kir­si nuo ke­ra­mi­nių.

Akį trau­kia bal­to ba­tis­to tau­ti­nio kos­tiu­mo de­ta­lės, jau­no­sios nuo­me­tas, nė­ri­niuo­tos ir iš­siu­vi­nė­tos plo­ny­tė­lai­tės no­si­nės. Už pa­sta­ruo­sius tai­ko­mo­sios dai­lės dar­bus ji pel­nė pir­mą­ją vie­tą re­gio­ne ir yra pri­sta­ty­ta "Auk­so vai­ni­ko" no­mi­na­ci­jai – svar­biau­siam ša­lies tau­to­dai­li­nin­kų ap­do­va­no­ji­mui.

"Auk­so vai­ni­kas" yra skir­tas nyks­tan­čioms tau­to­dai­lės ša­koms iš­sau­go­ti. Šį tau­to­dai­lės kon­kur­są ren­gia Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis kul­tū­ros cent­ras.

"La­bai ma­žai kas da­bar už­sii­ma no­si­nių ap­nė­ri­mu, tai – re­ta meist­rys­tė, – sa­ko Lie­tu­vos tau­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kė Lai­ma Kel­me­lie­nė. – Šiuo me­tu nė ne­ži­nau, kas mū­sų kraš­te dar be I. Gai­da­ma­vi­čie­nės tai da­ro. Ji yra iš­skir­ti­nė sa­vo ju­ve­ly­ri­niu dar­bu ir kruopš­tu­mu. Mėgs­ta ner­ti, siu­vi­nė­ti iš plo­niau­sių siū­liu­kų. Ki­tam no­ri­si grei­to re­zul­ta­to, o ji re­zul­ta­to sie­kia iš lė­to."

Per­nai Lie­tu­vos 100-me­čiui ge­riau­si tau­to­dai­lės dar­bai bu­vo su­vež­ti į pa­ro­dą Vil­niu­je, tarp jų eks­po­nuo­tos ir I. Gai­da­ma­vi­čie­nės ap­ner­tos no­si­nės.

"Ji la­bai ga­bi, – api­bū­di­na ko­le­gę L. Kel­me­lie­nė. – Sė­do į stak­les, kai jas įsi­gi­jo­me pa­gal pro­jek­tą, ir išau­dė pui­kiau­sius rankš­luos­čius, nors iki tol ne­mo­kė­jo aus­ti."

Šiau­lių Dai­lės ga­le­ri­jo­je – rep­re­zen­ta­ci­nė­je erd­vė­je – I. Gai­da­ma­vi­čie­nė pir­mą kar­tą eks­po­nuo­ja sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą.

Pa­ti vis­ko iš­mo­ko

"Aš vai­kys­tė­je pa­ti iš­mo­kau siu­vi­nė­ti – nie­kas ma­nęs ne­mo­kė, – sa­ko I. Gai­da­ma­vi­čie­nė. – Ma­no ma­ma bu­vo švie­sus žmo­gus, la­bai ap­si­skai­čiu­si, bet rank­dar­bių be­veik ne­da­rė, o mo­čiu­tės ne­tu­rė­jau, nes ma­ma bu­vo naš­lai­tė."

Pa­ro­do­je ro­do sa­vo pir­mą­jį dar­be­lį – tul­pė­mis iš­siu­vi­nė­tą pa­gal­vė­lę, ku­rią siu­vi­nė­jo bū­da­ma de­šim­ties me­tų, – sim­bo­liš­kai ir pa­ly­gi­ni­mui, koks yra nuei­tas kū­ry­bi­nis ke­lias.

"Prie ži­ba­li­nės lem­pos va­ka­rais siu­vi­nė­da­vau, – pri­si­me­na. – Vi­sus dar­bus dir­bau nuo pen­ke­rių me­tų, nes gy­ve­no­me sun­kiai. Tė­vą nu­šo­vė, kai man bu­vo tre­ji, ma­ma vie­na au­gi­no mus su se­se­ri­mi, ku­ri per ka­rą su­si­rgo po­lio­mie­li­tu ir li­ko neį­ga­li."

Va­di­na sa­ve "žiem­ga­le", nes ki­lu­si iš Žiem­ga­los kraš­to, Lin­ku­vos vals­čiaus. Bai­gė Ly­gu­mų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Vil­niaus leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­ku­mą tri­ko­ta­žo tech­no­lo­gi­jos.

Šiau­liuo­se – pen­ki de­šimt­me­čiai

Ly­giai prieš 50 me­tų at­va­žia­vo dirb­ti į Šiau­lius, į "Verps­to" tri­ko­ta­žo fab­ri­ką. Įgi­jo ir aukš­tą­jį in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, bai­gė ma­ši­nų ga­my­bos spe­cia­ly­bę Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Šiau­lių va­ka­ri­nia­me fa­kul­te­te.

"No­rė­jau aukš­to­jo moks­lo, o rei­kė­jo dirb­ti, ma­mai pa­dė­ti, to­dėl tik va­ka­rais ga­lė­jau mo­ky­tis, o va­ka­ri­nia­me fa­kul­te­te ne­bu­vo di­des­nio pa­si­rin­ki­mo," – pa­sa­ko­ja, kaip ta­po in­ži­nie­re, nors bu­vo lin­ku­si į me­nus.

"Verps­to" fab­ri­ke dir­bo il­gus me­tus: ir vy­res­nią­ja in­ži­nie­re, ir mo­ky­mo kombinato di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir kitose pareigose.

"Dir­bau "Verps­te" tol, kol al­gų pra­dė­jo ne­mo­kė­ti, tik ta­da išė­jau. Po to "Rū­to­je" sal­dai­nius puo­šiau, kuriuos dėdavo į brangias dėžutes. Tas dvi dar­bo­vie­tes ir te­tu­rė­jau", – šyp­so­si apie tai pa­sa­ko­da­ma, nors ta­da gy­ve­ni­mas neat­ro­dė sal­dus.

Vi­są lai­ką te­ko dirb­ti ir po dar­bo – įvai­riais rank­dar­biais už­siė­mė, nes rei­kė­jo šei­mą iš­lai­ky­ti.

Užau­gi­no duk­rą ir sū­nų, pa­si­džiau­gia, kad tu­ri du anū­kus. Abu jos vai­kai au­gi­na po sū­nų. Tik nė vie­no ar­ti­mo­jo Lie­tu­vo­je nė­ra. Duk­ra – Ame­ri­ko­je, sū­nus – Ai­ri­jo­je.

"Duk­ros ne­ma­čiau jau aš­tuo­ne­rius me­tus, į Ame­ri­ką taip pa­pras­tai ne­nu­va­žiuo­si, bet esu bu­vu­si, tik pa­ti ten nie­ka­da ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti", – pa­brė­žia.

Pa­si­džiau­gia, kad su Ai­ri­jo­je gy­ve­nan­čiu sū­nu­mi ir anū­ku "pa­si­ma­to" kas sa­vai­tę – per iš­ma­ną­sias tech­no­lo­gi­jas.

"Esu vi­siš­kai vie­na, bet prii­mu tai, kaip nor­ma­lų da­ly­ką. Dau­gy­bė yra iš­va­žia­vu­sių­jų, dau­gy­bė šei­mų iš­si­bars­čiu­sių, – sa­ko pa­šne­ko­vė. – Tik šven­čių ne­mėgs­tu, nes ta­da ypač jau­čiu, kad esu vie­na."

Ko­kius po­ky­čius ma­to Šiau­liuo­se?

"Man la­bai gai­la iš­kirs­tų me­džių, – tei­gia I. Gai­da­ma­vi­čie­nė. – Jie bu­vo mū­sų am­žiaus, mū­sų kar­tos me­džiai. Pa­me­nu, kai į Šiau­lius at­va­žia­vau, Drau­gys­tės pro­spek­te kaš­to­nai bu­vo vi­siš­kai ne­di­de­li, o ko­kie jie da­bar išau­gę! Į me­džius žiū­rė­da­mas ma­tai, kaip gy­ve­ni­mas ei­na, pa­ts to nė ne­jau­ti. Aiš­ku, mies­tas da­bar gra­žė­ja. Ga­li­ma guos­tis, kad me­džiai da­bar nau­jai kar­tai so­di­na­mi."

Jau­čiu lais­vę gy­ven­ti, nie­kam ne­rei­kia at­si­skai­ti­nė­ti ir nie­ko man ne­trūks­ta, daik­tų ne­rei­kia – rei­kia tik šir­džiai mie­lų da­ly­kų.

Da­li­ja­si ge­ru­mu

I. Gai­da­ma­vi­čie­nė pa­brė­žia, jog ne­pai­sant vis­ko sten­gia­si į gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti po­zi­ty­viai: "Iš ry­to "už­si­ka­bi­nu" šyp­se­ną ir ei­nu, ta­da ir žmo­nės tau yra ge­ra­no­riš­ki."

Ji pa­vy­dė­ti­nai veik­lus žmo­gus. Šiau­lių bend­ruo­me­nė ją ži­no ir kaip art­ri­tu ser­gan­čių žmo­nių draugijos "Ar­tis" va­do­vę. Pen­ke­rius me­tus va­do­vau­ja draugijai, ku­ri jun­gia per 80 na­rių, o veik­lo­je pa­ti da­ly­vau­ja jau sep­ty­nio­li­ka me­tų.

"Kas išė­jęs į pen­si­ją ne­tu­ri, ką veik­ti, te­gu atei­na pas mus, o art­ri­tu ser­ga kas ket­vir­tas žmo­gus", – sa­ko I. Gai­da­ma­vi­čie­nė.

Ji ir sa­va­no­riau­ja, ve­da edu­ka­ci­nius tau­to­dai­lės už­siė­mi­mus suau­gu­siems ir vai­kams. Dai­nuo­ja tau­to­dai­li­nin­kų folk­lo­ro ko­lek­ty­ve "Mar­gu­lis". Dau­giau nei de­šimt­me­tį lan­kė ir Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą.

"Uni­ver­si­te­to tu­rė­jau at­si­sa­ky­ti, nes vi­sur jau ne­bes­pė­ju", – sa­ko I. Gai­da­ma­vi­čie­nė

Sa­vo draugijos na­res pir­miau­sia mo­ko siu­vi­nė­ji­mo, nė­ri­mo, mez­gi­mo, mar­gu­čių mar­gi­ni­mo, vė­li­mo – vis­ko, ką pa­ti da­ro ir ko yra iš­mo­ku­si.

Jos žo­džiais, "mo­ky­tis ga­li, kol gy­ve­ni". Pa­čiai bran­dūs me­tai ne­truk­dė iš­mok­ti aus­ti au­di­mo stak­lė­mis (ir dar taip, kad pa­ts pir­ma­sis išaus­tas iš plo­niau­sio li­no rankš­luo­tis pa­te­ko ant "Tau­to­dai­lės met­raš­čio" vir­še­lio).

Ban­dė ir iš molio lipdy­ti. Gim­ta­die­nio pro­ga sau bu­vo pa­si­do­va­no­ju­si ke­ra­mi­kos kur­sus. Dar no­rė­tų iš­mok­ti ge­rai fo­tog­ra­fuo­ti ir dai­lės, pie­ši­mo pa­si­mo­ky­ti.

Kaip sa­va­no­rė ve­da edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus mo­te­rims, ku­rios teis­mo lau­kia Tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je.

"Jos tų už­siė­mi­mų la­bai lau­kia, ket­vir­tus me­tus jas lan­kau, – pa­sa­ko­ja. – Kar­tą Jo­ni­nėms py­nėm vai­ni­kus, kai at­si­ne­šėm su pri­žiū­rė­to­ja pri­rin­ku­sios du mai­šus vi­so­kių žo­lių, gė­ly­čių, ša­ke­lių ir nuo jų dar­bo kam­ba­ry­je pa­skli­do pie­vų kva­pas, tai tos mo­te­rys net ap­si­ver­kė. Mo­kiau jas ir at­vi­ru­kus da­ry­ti, ir de­ko­ruo­ti žva­kes an­ge­liu­kais, ir poe­zi­ją skai­tėm."

Ko­dėl tuo už­sii­ma?

"Ma­nęs to kar­tą klau­sė ir vie­na iš mo­te­rų Tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je. Sa­kau, kad jūs pa­jus­tu­mė­te, jog gy­ve­ni­me ga­li­ma už­siim­ti ki­to­kiais da­ly­kais, su­teik­ti džiaugs­mo sau ir ki­tiems, sa­vo vai­kams, sa­vo ar­ti­mam žmo­gui", – at­sa­ko ir pa­si­da­li­ja, jog sa­va­no­rys­tę lai­ko pra­smin­giau­sia veik­la.

Ne dėl ap­do­va­no­ji­mo

"Aš dar­be­lius da­rau ne dėl ap­do­va­no­ji­mo, – pa­brė­žia I. Gai­da­ma­vi­čie­nė. – Da­rau, nes man pa­tin­ka juos da­ry­ti. Na­muo­se ran­kos vi­są lai­ką tu­ri bū­ti užim­tos."

Pa­ti ste­bi­si, jog ran­kos, nors nuo dar­bų "ap­gru­bu­sios", bet smul­kiems dar­be­liams, kruopš­čiam siu­vi­nė­ji­mui kaž­ko­dėl la­biau­siai tin­ka.

Tau­ti­nio kos­tiu­mo ska­re­les, ku­rios yra pa­ro­do­je, kiek­vie­ną siu­vi­nė­jo po po­rą sa­vai­čių kas va­ka­rą. No­si­nes – po 2–4 die­nas. Siu­vi­nė­ja la­bai plo­ny­čiais DNC siu­vi­nė­ji­mo siū­lais.

"Raš­tus pa­ti su­gal­vo­ju, nie­ka­da ne­su to pa­ties pa­kar­to­ju­si, pa­sii­mi tau­ti­nį raš­te­lį, jo frag­men­tą ir imp­ro­vi­zuo­ji, o siu­vi­nė­ji­mą tai­kau prie nė­ri­nio kraš­te­lio", – at­sklei­džia kū­ry­bos plo­ny­bes.

Tei­gia, jog pa­ro­doms ir sa­vo ma­lo­nu­mui tau­to­dai­lės dar­bus da­ro, dar – vai­kams ir pra­ban­ges­nei do­va­nė­lei. Ži­no, kad ir me­ras yra ve­žęs jos siu­vi­nė­tų ser­ve­tė­lių do­va­no­ti į JAV.

"Šiaip žmo­nėms tau­to­dai­lės dar­bų ne­la­bai rei­kia ir ne kiek­vie­nas įpirk­tų", – pa­si­da­li­ja, jog vie­no­je mu­gė­je pa­ti klau­sė, kiek kai­nuo­ja iš­siu­vi­nė­ta ran­ko­mis ska­ra ir iš­gir­do pra­šant 1 000 eu­rų.

Me­džia­gi­nes no­si­nes daug kas pa­kei­tė po­pie­ri­nė­mis.

"Aš sa­vo no­si­nes nau­do­ju, jos iš ba­tis­to ir la­bai ge­rai skal­bia­si, – pa­ti­ki­na. – Ba­tis­to tu­rė­jau dar iš ta­ry­bi­nių lai­kų. Nu­si­pir­kau ir pran­cū­ziš­ko, ita­liš­ko – jis toks plo­ny­tis, per­ma­to­mas, kad net švie­čia – ap­ner­ti tu­ri la­bai at­sar­giai, kad ne­lik­tų sky­lių. Bet la­bai ma­lo­nu to­kią no­si­nai­tę tu­rė­ti."

Vie­no­je pa­skai­to­je gir­dė­ju­si, jog ele­gan­tiš­kos mo­te­rys tik to­kias no­si­nai­tes tu­ri tu­rė­ti, ei­da­mos į ren­gi­nius po 18 va­lan­dos.

"Po­pie­ri­nė no­si­nai­tė gal pa­to­gu die­ną, bet va­ka­re kon­cer­te ar po­bū­vy­je kaip ga­li iš­si­trauk­ti po­pie­ri­nę no­si­nę?"– ste­bi­si tau­to­dai­li­nin­kė.

Kas Die­vo duo­ta

I. Gai­da­ma­vi­čie­nė svars­to, jog po­lin­kis į me­ną "iš aukš­čiau duo­tas", ir pa­si­da­li­ja at­min­tin įstri­gu­siu nu­ti­ki­mu.

"Ma­nęs kar­tą pa­pra­šė, kad šve­dams iš­siu­vi­nė­čiau avi­nu­kus, – pa­sa­ko­ja. – Su­kau gal­vą, kaip čia juos pa­da­ry­ti? Atė­jo min­tis su­suk­ti siū­lą ant ada­tos, kad avi­nu­kai išei­tų gar­ba­no­ti. Po dau­ge­lio me­tų ly­giai taip iš­siu­vi­nė­tus avi­nu­kus pa­ma­čiau ant švie­saus at­mi­ni­mo Tė­vo Sta­nis­lo­vo ar­no­to. Daug kar­tų pas Tė­vą Sta­nis­lo­vą esam bu­vę. Pas­ku­ti­nį kar­tą – prieš pat jo mir­tį. Su­sik­vies­da­vo mus prie sta­lo pa­si­kal­bė­ti, o tą kar­tą lei­do pa­si­žiū­rė­ti ar­no­tų. Nuei­nu, kur jie su­ka­bin­ti, ir ma­tau, kad tie ar­no­tai iš­siu­vi­nė­ti avi­nu­kais taip, kaip pa­ti kaž­ka­da bu­vau su­gal­vo­ju­si: to­kie pat gar­ba­no­ti, pa­tys bal­ti, o ra­giu­kai ir ka­no­py­tės – juo­di. Ar ne ste­buk­las? Va­di­na­si, man kaž­kas iš aukš­čiau duo­ta?"

"Da­bar gy­ve­nu lai­min­giau­sią lai­ką, – pa­si­džiau­gia I. Gai­da­ma­vi­čie­nė. – Jau­čiu lais­vę gy­ven­ti, nie­kam ne­rei­kia at­si­skai­ti­nė­ti ir nie­ko man ne­trūks­ta, daik­tų ne­rei­kia – rei­kia tik šir­džiai mie­lų da­ly­kų. Vie­nin­te­lis no­ras, kad vai­kams sek­tų­si. Nė ju­bi­lie­jaus ne­švę­siu – iš­va­žiuo­ju prie jū­ros – pa­si­vaikš­čio­siu, ak­me­nu­kus rink­siu, la­bai juos mėgs­tu. O jei­gu bus vė­jo, ban­gų, gal bus ir gin­ta­ro."