Gamtos vaistinėje tabletės nerasi

Rei­kia no­rė­ti pa­sveik­ti

"Jei­gu se­no­vė­je sa­ky­da­vo, kad pir­miau­siai gy­do žo­dis, ta­da – žo­lė, vė­liau – vais­tas ir ga­liau­siai – pei­lis, tai da­bar yra at­virkš­čiai. Žmo­gus į žo­le­les ir gy­dan­tį žo­dį at­si­grę­žia tik ta­da, kai ne­be­pa­de­da pei­lis ir vais­tai", – sa­kė žo­li­nin­kas.

M. La­sins­kas taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad žmo­gui, ku­ris ne­no­ri pa­sveik­ti, ne­no­ri keis­ti gy­ve­ni­mo bū­do, nie­kas ne­pa­dės – nei žo­le­lės, nei vais­tai.

"Atei­na žmo­gus ir skun­džia­si, kad ne­ga­li tris kar­tus per die­ną ger­ti ka­vos su šo­ko­la­du tuš­čiu skran­džiu, klau­sia, gal ga­liu pa­dė­ti. Tai gal tu ma­žiau gerk ka­vos? Ne, žmo­gus ne­no­ri keis­ti įpro­čio. Ar­ba skun­džia­si, kad blo­gai jau­čia­si nak­čiai tris ce­pe­li­nus su­val­gęs, rūgš­tys ky­la. Tai gal ne­pri­si­val­gyk nak­čiai? Ne, ki­taip ne­ga­liu", – pa­sa­ko­jo žo­li­nin­kas.

Pa­sak M. La­sins­ko, mi­ty­ba la­bai svar­bu svei­ka­tai, ta­čiau ne­rei­kia per­lenk­ti laz­dos. Sve­čias pa­si­da­li­jo sa­vo ža­lia­val­gys­tės pa­tir­ti­mi. Va­sa­rą ir ru­dens pra­džio­je, kol šei­mos dar­žuo­se, so­duo­se bu­vo gau­su vai­sių, dar­žo­vių, sa­lo­tų, žo­le­lių, lai­ky­tis nau­jos mi­ty­bos bu­vo ga­na ne­su­dė­tin­ga, ta­čiau vė­liau, kai pro­duk­tus pra­dė­jo pirk­tis iš pre­ky­bos cent­rų, kur vai­siai ir dar­žo­vės at­ke­liau­ja iš stam­bių ūkių, nau­do­jan­čių įvai­rius pes­ti­ci­dus, her­bi­ci­dus ir ki­tas me­džia­gas, sa­ko, bai­su ir pa­gal­vo­ti, ko­kie jie­du su žmo­na bu­vę svei­kuo­liai.

Tai­gi, žo­li­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, no­rint bū­ti svei­ku ža­lia­val­giu, tu­ri bū­ti tur­tin­gas, kad ga­lė­tum pirk­tis vai­sius, dar­žo­ves, rie­šu­tus iš eko­lo­gi­nių ūkių. Vis­gi va­sa­rą, ru­de­nį, jei­gu yra ga­li­my­bė pa­tiems už­siau­gin­ti vai­sių ir dar­žo­vių, ža­lia­val­giu ver­ta pa­bū­ti.

Taip pat la­bai svar­bu fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. Jei­gu žmo­gus vi­są die­ną pra­lei­džia sė­dė­da­mas prie kom­piu­te­rio, te­le­vi­zo­riaus, ne­rei­kia ste­bė­tis, kad pra­de­da šlu­buo­ti svei­ka­ta.

Trys žo­lia­vi­mo tai­syk­lės

No­rin­tiems gy­dy­tis vais­ta­žo­lė­mis, žo­li­nin­kas pa­ta­ria pa­si­do­mė­ti, ko­kios vais­ta­žo­lės ką gy­do, ka­da yra ren­ka­mos, kaip džio­vi­na­mos ar fer­men­tuo­ja­mos. Be­ne di­džiau­sias Lie­tu­vo­je iš­leis­tas au­ga­lų at­la­sas yra Kęs­tu­čio Ka­zi­mie­ro Vil­ko­nio kny­ga "Lie­tu­vos ža­lia­sis rū­bas". Yra ir dau­giau iš­leis­ta kny­gų apie vais­ta­žo­les, nau­din­gus au­ga­lus. In­for­ma­ci­jos gau­su ir in­ter­ne­te, tik rei­kia mo­kė­ti at­si­rink­ti.

Pats M. La­sins­kas yra iš­lei­dęs kny­gą "Vai­kai vais­ta­žo­lių pa­sau­ly­je", ku­rio­je ga­li­ma ras­ti ir kai ku­rių au­ga­lų ap­ra­šy­mų, ir vais­ta­žo­lių rin­ki­mo ka­len­do­rių, ir ar­ba­tų re­cep­tų, ir net pa­sa­kų.

Žo­li­nin­kas pa­si­da­li­jo tri­mis žo­lia­vi­mo tai­syk­lė­mis. "Se­no­liai sa­ky­da­vo, jei ne­si­va­do­vau­si to­mis tai­syk­lė­mis, tai su­si­rink­si ne mais­tą, o nuo­dą", – sa­kė M. La­sins­kas.

Pir­mo­ji tai­syk­lė: prieš ei­da­mas rink­ti žo­le­lių žmo­gus tu­ri tin­ka­mai nu­si­teik­ti, su­si­kaup­ti, pa­si­ruoš­ti. Pa­sak žo­li­nin­ko, se­niau ir pa­si­mels­da­vo, pa­gie­do­da­vo prieš žo­liau­jant, su nie­kuo ne­si­kal­bė­da­vo iš ry­to. Taip pat svar­bu ei­ti ge­rai nu­si­tei­kus.

Ant­ro­ji tai­syk­lė: pri­va­lu pa­dė­ko­ti gam­tai, au­ga­lams ir me­džiams, ku­rie sa­vo do­va­no­mis da­li­ja­si su žmo­gu­mi. M. La­sins­kas sa­ko, kad ge­riau­sia pa­dė­ka gam­tai – su­rink­ti šiukš­les, ku­rių pie­vo­se ir miš­kuo­se tik­rai ne­stin­ga.

Tre­čio­ji tai­syk­lė: ne­skin­ti, ne­rau­ti vi­sų žo­le­lių be ato­dai­ros. Pa­gal ne­ra­šy­tą tai­syk­lę žmo­gui pri­klau­so vie­nas ket­vir­ta­da­lis: tris žo­le­les nu­sky­nei, de­vy­nias pa­lik.

Žo­le­lės ren­ka­mos 11–12 va­lan­dą, kai jau nė­ra ra­sos. Džio­vi­na­mos sau­so­je, ge­rai vė­di­na­mo­je, pa­vė­sin­go­je vie­to­je. Užp­li­ky­tos žo­le­lės už­den­gia­mos ir ku­rį lai­ką pa­lai­ko­mos. Ge­ria­mos pus­va­lan­dis, va­lan­da prieš val­gį ar­ba dvi va­lan­dos po val­gio.

Žo­li­nin­kas sa­kė daž­nai su­lau­kian­tis klau­si­mų, ko­kiais kie­kiais, kaip daž­nai var­to­ti vais­ta­žo­les. Vie­no re­cep­to nė­ra. Vie­nų vais­ta­žo­lių (smul­kin­tų) suau­gu­siam žmo­gui per die­ną rei­kės dvie­jų šaukš­tų, ki­tų (pa­vyz­džiui, pe­ly­no) – vos pu­sės šaukš­te­lio stik­li­nei van­dens. Vais­ta­žo­lių kie­kis pri­klau­so ir nuo žmo­gaus am­žiaus. Ma­žam ir se­nam žmo­gui rei­kės kur kas ma­žes­nio kie­kio.

Pa­sak M. La­sins­ko, žmo­nės daž­nai nu­si­vi­lia vais­ta­žo­lė­mis, nes įsi­vaiz­duo­ja, kad jos tu­ri taip pat grei­tai pa­dė­ti kaip tab­le­tė.

"Ge­riu jau dvi die­nas ir ne­pa­de­da", – daž­nas skun­das, ku­rį ten­ka iš­girs­ti žo­li­nin­kui. Jei­gu li­ga įsi­se­nė­ju­si, ji per vie­ną die­ną ne­dings. Žo­le­lės vei­kia, bet jų ar­ba­tą rei­kia ger­ti il­gai. Pa­vyz­džiui, 7 die­nas ge­ri, dvi die­nos – per­trau­ka, po mė­ne­sio – dvie­jų sa­vai­čių per­trau­ka, ar­ba 21 die­ną ge­ri, 7 die­nų per­trau­ka. Vais­ta­žo­les rei­kia var­to­ti du tris mė­ne­sius.

Pa­sak žo­li­nin­ko, dar svar­bu ži­no­ti, kad vais­ta­žo­lės pli­ko­mos tris kar­tus. Ant­rą kar­tą van­dens pi­la­ma treč­da­liu ma­žiau, tre­čią kar­tą – dar treč­da­liu ma­žiau. Nuo­sė­das nau­din­ga su­val­gy­ti.

Vais­ta­žo­lės vei­kia ne tik sa­vo sa­vy­bė­mis, bet ir spal­va, kva­pu, iš­vaiz­da. Ren­kan­tis vais­ta­žo­les žo­li­nin­kas pa­ta­ria kar­tais va­do­vau­tis ir in­tui­ci­ja.

Gy­do­mo­sios au­ga­lų sa­vy­bės

Pa­sak M. La­sins­ko, jau vai­kas tu­rė­tų ži­no­ti, kad skran­džio drau­gas yra rau­do­nė­lis.

Rau­do­nė­liai pra­žys­ta lie­pą, au­ga sau­so­se pie­vo­se, miš­kų lau­ky­mė­se, kir­ta­vie­tė­se, pa­miš­kė­se. Jų ga­li­ma už­siau­gin­ti ir pa­tiems.

Pe­ly­nas (me­tė­lis, kar­tu­sis kie­tis) ge­ri­na virš­ki­ni­mą, ma­ži­na py­ki­ni­mą, ge­ri­na ape­ti­tą, pa­de­da ko­vo­ti su or­ga­niz­mo pa­ra­zi­tais ir net al­ko­ho­liz­mu. Pe­ly­nas yra kar­tus, tad ar­ba­tą žo­li­nin­kas pa­ta­ria ger­ti at­šal­dy­tą. Žy­din­čios pe­ly­no vir­šū­nės su la­pais pjau­na­mos liepos–rugpjūčio mė­ne­siais.

Tu­rin­tiems ant­svo­rio žmo­nėms pa­gel­bės kiaul­pie­nės (žie­dai, jau­ni la­pe­liai). Jos ska­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je, ge­ri­na ke­pe­nų veik­lą.

Va­sa­rą pra­var­tu pa­si­rū­pin­ti šei­va­me­džio žie­dų. Tai pui­kus vais­tas nuo gri­po, per­ša­li­mo. Šei­va­me­džio uo­gos – taip pat nau­din­gos. Svar­bu rink­ti jau ge­rai pri­no­ku­sias, nes pus­ža­lės lais­vi­na vi­du­rius.

Pra­si­dė­jus per­ša­li­mo se­zo­nui ge­riau­sias as­pi­ri­no pa­kai­ta­las – blin­džių, kark­lų, gluos­nių "ka­čiu­kų" ar­ba la­pe­lių ar­ba­ta. "Ka­čiu­kų" ar­ba­tą mie­lai gers ir vai­kai.

Ne­re­tai va­sa­rą ten­ka nu­svil­ti sau­lė­je. Ge­riau­sias vais­tas pa­rau­du­siai, per­štin­čiai odai – jau­nų lie­pos ša­ke­lių žie­vės nuo­vi­ras (vir­ti rei­kia ne ant at­vi­ros lieps­nos, o karš­to van­dens vo­ne­lė­je). At­vė­sin­to nuo­vi­ro komp­re­sai de­da­mi ant nu­de­gu­sių vie­tų.

Pui­kus vais­tas nuo dau­ge­lio li­gų yra gau­ro­me­tis. Jis ir ner­vus ra­mi­na, ir pa­di­dė­ju­sį rūgš­tin­gu­mą ma­ži­na (ypač ge­rai vei­kia kar­tu su svi­la­ro­že), taip pat yra na­tū­ra­lus an­ti­bio­ti­kas. Gau­ro­me­tis ski­na­mas žy­dė­ji­mo me­tu (birželio–rugsėjo mėn.), jei­gu žie­dai jau per­žy­dė­ję, ski­na­mi tik la­pe­liai.

To­ni­zuo­jan­čios, ar­ba džiaugs­mo, ar­ba­tos ga­li­ma pa­si­ga­min­ti iš jo­na­žo­lių, juo­za­žo­lių, krau­ja­žo­lių, rau­do­nė­lių, gau­ro­me­čio, pu­šų pum­pu­rų ar jau­nų spyg­lių.

"Mi­ši­niai vei­kia efek­ty­viau, bet juos rei­kia mo­kė­ti su­da­ry­ti. Jei­gu bai­mi­na­tės, kad ne­pa­vyks, rin­ki­tės vie­ną ar po­rą au­ga­lų", – pa­ta­rė žo­li­nin­kas.

Ge­riau už­mig­ti pa­dės me­li­sų, mė­tų, ra­mu­nė­lių, me­det­kų, le­van­dų, avi­žų žo­lės, su­kat­žo­lės, va­le­ri­jo­nų, apy­nių ir ama­lo ar­ba­ta. M. La­sins­kas taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad prieš mie­gą svar­bu ne tik ar­ba­tos at­si­ger­ti, bet ir ge­rai iš­vė­din­ti kam­ba­rį, ra­miai pa­si­vaikš­čio­ti.

Pa­sak žo­li­nin­ko, kar­tais net ir ar­ba­tos ne­rei­kia vir­ti no­rint pa­si­sem­ti iš au­ga­lų svei­ka­tos. Dvie­jų va­lan­dų pa­si­vaikš­čio­ji­mas po pu­šy­ną, eg­ly­ną ar ka­da­gy­ną pa­kels nuo­tai­ką, pa­dės nu­rim­ti ir ge­riau iš­si­mie­go­ti. Tie­sa, tiems, kam aukš­tas krau­jo spau­di­mas, pa­va­sa­rį ir va­sa­rą pu­šy­ne ne­rei­kė­tų už­si­bū­ti.

M. La­sins­kas sa­kė, kad kla­si­ki­nė me­di­ci­na, be abe­jo, gelbs­ti, ta­čiau ten, kur ga­li­ma ap­siei­ti be vais­tų, ver­tė­tų rink­tis žo­le­les – bus ir svei­kiau, ir pi­giau.

Atei­na žmo­gus ir skun­džia­si, kad ne­ga­li tris kar­tus per die­ną ger­ti ka­vos su šo­ko­la­du ant tuš­čio skran­džio, klau­sia, gal ga­liu pa­dė­ti. Tai gal tu ma­žiau gerk ka­vos?

Reklama: vitaminai odai