Vaikai, turintys bent vieną artimą draugą už mokyklos ribų, rodo 40 procentų mažesnį socialinio nerimo lygį

Pixabay.com nuotr.
Viena didžiausių tėvystės klaidų yra manymas, kad vaiko socialinė sėkmė matuojama jo populiarumu klasėje. Mes nuolat nerimaujame, ar jis turi su kuo sėdėti per pietų pertrauką ir ar pakankamai vaikų ateis į jo gimtadienį, dažnai klausiama: „ar susitikai su tuo draugu“, „kaip jam sekasi, ką kalbėjote“. Tačiau tikrasis psichologinis vaiko saugumo tinklas mezgamas visai kitur.

Vaikai, turintys bent vieną artimą draugą už mokyklos ribų, rodo net keturiasdešimt procentų mažesnį socialinio nerimo lygį. Tai nėra atsitiktinumas.

Tai tiesioginė apsauga nuo uždaros mokyklos ekosistemos, kurioje viena maža klaida gali atrodyti kaip didelė nelaimė ar pasaulio pabaiga.

Mokykla yra uždaras burbulas su savomis griežtomis ir dažnai tobulėjimui negailestingomis taisyklėmis. Čia vaikai gauna etiketes, kurių vėliau sunku atsikratyti. Jei tapai tuo tyliuoju vaiku, kuriuo niekas nesidomi, ši etiketė persekios tave iš klasės į klasę tol, kol nepereisi į kitą mokyklą arba kol jos apskritai nebaigsi. Jei susipykai su geriausiu draugu, kuris dažnai yra ir suolo draugas, kitą dieną teks sėdėti su juo vienoje patalpoje ir kęsti nemalonią situaciją. Tokioje aplinkoje socialinė atskirtis jaučiama stipriausiai. Vaikui atrodo, kad mokykla yra visas jo pasaulis. Jei jis atstumtas ten, jam atrodo, kad jį atstūmė pati visuomenė.

Finansų ekspertai visada pataria nelaikyti visų savo pinigų vienoje vietoje. Vaiko raidos specialistai sako lygiai tą patį apie socialinius ryšius. Socialinio tinklo diversifikacija veikia kaip psichologinis skydas. Kai visas vaiko socialinis gyvenimas priklauso tik nuo vienos klasės ar vienos mokyklos draugų grupės, bet koks konfliktas tampa daug didesne problema negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Vaikas tampa priklausomas nuo šios grupės nuomonės. Jis pradeda taikytis prie kitų. Jis ima slėpti savo tikruosius pomėgius ir nuolat aukoja asmenines ribas vien tam, kad nebūtų išmestas iš šio vienintelio rato.

Viskas pasikeičia, kai atsiranda draugas iš kitos aplinkos. Tai gali būti kaimynas, vaikas iš dailės būrelio ar bičiulis, sutiktas vasaros stovykloje. Naujausi psichologijos tyrimai atskleidžia stulbinantį šio vieno draugo poveikį vaiko savijautai. Tas vienintelis žmogus už mokyklos ribų sumažina patiriamą nerimą beveik per pusę. Mokslininkai tai paaiškina tuo, kad draugas iš kitos aplinkos suteikia vaikui alternatyvią tapatybę. Su juo vaikas nėra vertinamas pagal pažymius ar klasės hierarchiją. Jis vertinamas tiesiog už tai, kas jis yra iš tikrųjų.

Įsivaizduokite vaiką, iš kurio mokykloje juokėsi dėl ne vietoje pasakyto žodžio ar netinkamos aprangos. Jei mokykla yra jo vienintelė socialinė aplinka, grįžęs namo jis jaučiasi sugniuždytas. Tačiau jei tą patį vakarą jis eina į treniruotę ar susitinka su draugu kieme, situacija keičiasi iš esmės. Toje kitoje aplinkoje niekas nieko nežino apie jo problemas mokykloje. Ten jis yra visai kitas žmogus. Ten jis yra priimamas ir mėgstamas. Šis didžiulis kontrastas leidžia vaiko smegenims suprasti svarbų dalyką – mokykla nėra visas pasaulis.

Būtent todėl tokios erdvės kaip vaikų vasaros stovykla „Basakojis“ dažnai tampa tobulu tramplinu tikroms ir gilioms draugystėms megzti. Stovyklose vaikai atsiduria tarp bendraamžių, kurie visiškai nieko nežino apie jų praeitį ar statusą mokykloje. Čia jie gali iš naujo kurti savo įvaizdį. Tylus ir uždaras vaikas gali tapti komandos lyderiu žaidžiant miške. Griežtai kontroliuojamas ir nuolat dėl pažymių spaudžiamas pirmūnas pagaliau gali leisti sau būti netobulas ir tiesiog dūkti. Stovykloje užsimezgę ryšiai dažnai tampa tuo išoriniu inkaru, kuris išlaiko vaiką stabiliame emociniame fone ištisus metus. Net jei stovykla baigiasi, vien žinojimas, kad kažkur kitame mieste ar kitoje mokykloje yra žmogus, kuris tave puikiai supranta, nuramina.

rankos

Tėvai dažnai deda milžiniškas pastangas bandydami integruoti vaiką į mokyklos bendruomenę. Kartais jie organizuoja didžiulius gimtadienius kviesdami kone visą klasę. Jie perka brangius ir madingus drabužius, kad tik vaikas neišsiskirtų iš minios ir nebūtų atstumtas. Jie nerimauja po kiekvieno tėvų susirinkimo išgirdę apie klasiokų intrigas ar nesutarimus. Tačiau dažnai šios pastangos kartais atneša daugiau įtampos nei realios naudos. Užuot bandžius per jėgą įsprausti vaiką į sistemą, kuri jam galbūt visiškai netinka, išmintingiau yra padėti jam atrasti alternatyvų pasaulį ir naujus žmones.

Kitos aplinkos draugystės pasižymi visai kitokia kokybe ir gyliu. Mokykloje vaikai labai dažnai draugauja tiesiog iš patogumo arba iš baimės likti vieniems. Už mokyklos ribų draugystės gimsta iš bendrų interesų ir nuoširdaus smalsumo. Vaikus sujungia meilė tam pačiam kompiuteriniam žaidimui, aistra važinėti riedlentėmis ar tiesiog labai panašus humoro jausmas. Toks ryšys yra žymiai organiškesnis. Jis nereikalauja nuolatinio prisitaikymo ir nekelia streso dėl nuolat kintančio socialinio statuso.

Vaiko psichologinis atsparumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek skirtingų emocinių atramos taškų jis turi savo gyvenime. Jei kėdė turi tik vieną koją, menkiausias stumtelėjimas ją iškart apvers. Jei kėdė turi kelias tvirtas kojas, ji išliks stabili net ir po labai stipraus smūgio. Tas vienas draugas už mokyklos ribų ir yra antroji kėdės koja. Kai klasėje kyla apkalbų banga ar prasideda patyčios, vaikas jau žino, kad turi kur atsitraukti. Jis nepuola į paniką. Jis nepradeda elgtis destruktyviai vien tam, kad atgautų prarastą bendraamžių palankumą. Jis tiesiog ramiai palaukia, kol audra nurims, nes jo vidinė vertė nebėra susieta su viena konkrečia grupe.

Šis suvokimas keičia patį tėvystės požiūrį į vaikų užimtumą ir laisvalaikį. Būreliai, stovyklos ir savaitgalio išvykos neturėtų būti vertinamos tik per griežtą įgyjamų įgūdžių prizmę. Mes neturėtume leisti vaiko į baseiną vien tam, kad jis išmoktų tobulai plaukti. Mes neturėtume jo siųsti į stovyklą vien tam, kad jis pakvėpuotų grynu oru ir atsitrauktų nuo ekranų. Tai yra svarbios socialinės diversifikacijos platformos. Tai unikalios galimybės rasti tą vieną žmogų, kuris parodys, jog pasaulis yra platus, įvairus ir pilnas bendraminčių.

Vaikas grįžta namo po prastos dienos mokykloje. Kažkas pasakė piktą komentarą rūbinėje. Kažkas demonstratyviai nepakvietė jo į gimtadienį girdint kitiems. Prieš vaiko aplinkos pakeitimą ir diversifikavimą toks vakaras būtų pasibaigęs ašaromis ir nenoru rytoj keltis iš lovos. Tačiau dabar jis tiesiog numeta kuprinę į kampą, pasiima telefoną ir mato naują žinutę nuo draugo, kurį sutiko kitame mieste ar aplinkoje, kuri nesusijusi su mokyklos ekosistema. Mokyklos drama išblanksta ir tampa nebereikšminga detalė. Vaikas nusišypso. Pasaulis nesugriuvo.

Užs. Nr. 591027