Naujausios
Sodas, suprojektuotas XVII amžiuje, su simetriškomis alėjomis, kirptomis gyvatvorėmis, skulptūromis ir didžiuoju fontanu, vakare tampa ne tik fonu, bet ir dalimi pasirodymo, nes komandos turi atsižvelgti į sodo architektūrą kurdamos savo programas. Renginyje telpa iki penkiolikos tūkstančių žmonių, ir tai sukuria visai kitokią atmosferą nei didieji festivaliai Busane ar Monrealyje, kur susirenka šimtai tūkstančių. Herenhauzenio soduose fejerverkai sprogsta tiesiai virš galvos, ne kažkur tolumoje, garsas atsimuša nuo sodo sienų ir medžių, ir viskas atrodo artimiau, intensyviau.
Konkursas vyksta kasmet nuo 1991 metų, paprastai nuo gegužės iki rugsėjo, per sezoną varžosi penki dalyviai iš skirtingų šalių. Kiekviena komanda gauna maždaug trisdešimt minučių, programa sinchronizuojama su muzika, nugalėtojas nustatomas iš vertinimo komisijos bei žiūrovų suteiktų balų kombinacijos. Tai vienas prestižiškiausių fejerverkų konkursų Europoje, ir komandos, kurios čia dalyvauja, paprastai yra tos pačios, kurios varžosi ir kituose didžiuosiuose tarptautiniuose renginiuose.
Vakaras soduose prasideda gerokai prieš pačius fejerverkus. Sodas apšviečiamas specialiu apšvietimu, fontanai veikia, žmonės vaikšto alėjomis, ir ta valanda ar dvi prieš šou yra dalis visos patirties, kuri daugumoje kitų festivalių tiesiog neegzistuoja, nes paprastai ateini, atsistoji ir lauki, kol prasidės.
Per daugiau nei tris dešimtmečius konkurso istorijos čia laimėjo komandos iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Kanados, Japonijos ir daugelio kitų šalių. 2024 metais konkursą laimėjo lietuvių komanda „Vilniaus Saliutas", tai pirotechnikos bendruomenėje buvo gana svarbus įvykis, nes Lietuva nėra šalis, kurią paprastai asocijuoji su didelėmis pirotechnikos tradicijomis, nors profesionalių komandų čia tikrai yra.
Herenhauzenio konkurse rinkos dydis niekada nebuvo lemiamas faktorius, nes sodo erdvė iš esmės sulygina galimybes, ir čia labiau sveria tai, ką komanda sugeba padaryti su muzika, spalvomis ir laiku, nei kiek ji gali investuoti į sviedinius. Vertinimas vyksta pagal kelis kriterijus, tarp jų sinchronizacija, spalvų paletė, dramaturginė struktūra ir techninis sudėtingumas, ir programa turi patikti ir profesionalams komisijoje, ir plačiajai publikai, kurios balsai taip pat skaičiuojami, kas ne visada sutampa. Patekimas į Hanoverio penketuką jau savaime yra rimtas pasiekimas, ir daugelis komandų, kurios čia pasirodė gerai, vėliau sulaukia kvietimų į kitus tarptautinius konkursus. Nors šis konkursas nėra toks masinis kaip Busano ar Monrealio festivaliai, jo reikšmė profesionaliame pirotechnikos pasaulyje yra neproporcingai didelė lyginant su žiūrovų skaičiumi.
Hanoverio konkursas Europos fejerverkų kalendoriuje užima savitą vietą, ir iš dalies tai lemia pati sodo aplinka, kuri diktuoja techninius sprendimus, kurių komandos kitur neturi priimti. Kadangi erdvė apsupta medžių ir pastatų, aukštesnės raketos ir didesni sviediniai ne visada yra geriausias pasirinkimas, ir komandos dažnai renkasi žemesnius, bet sudėtingesnius efektus, kurie geriau dera su sodo masteliu. Spalvos barokiniame sode atrodo kitaip nei virš vandens ar atviro lauko, nes šviesa atsispindi nuo žalių gyvatvorių, balto žvyro takų ir skulptūrų, ir tai prideda papildomą dimensiją, kurią patyrusios komandos išmoksta panaudoti savo programose. Medžiai ir sodo sienos sukuria savotišką akustinę kamerą, kur sprogimai skamba giliau ir muzika aidi kitaip nei atviroje erdvėje, komandos sąmoningai parenka kūrinius, kurie toje aplinkoje skamba geriausiai. Visa tai daro Hanoverį vienu iš tų konkursų, kur techninė išmonė ir jautrumas aplinkai sveria daugiau nei pats pirotechnikos kiekis, ir komandos, kurios tai supranta, paprastai pasirodo geriau nei tos, kurios bando tiesiog padaryti kuo didesnį įspūdį masteliu.
2025 metų sezonas jau paskelbtas, penki nauji dalyviai varžysis nuo gegužės iki rugsėjo, o 2026 metų programa turėtų paaiškėti per artimiausius mėnesius.
Užs. Nr. 588681