Chna piešiniai puošia kūną ir džiugina sielą

Evelinos STEPŠYTĖS nuotr.
Deimantė Praškevičiūtė daugiau negu septynerius metus piešia chna tatuiruotes, bet savęs menininke nelaiko: "Labiausiai mane džiugina žmonių reakcija, kai nupieši jiems tai, ko jie nori".
Su Dei­man­te Praš­ke­vi­čiū­te su­si­ti­ko­me Šiau­liuo­se kriš­nai­tų bend­ruo­me­nė­je. Ke­lias die­nas ji puo­šė mo­te­ris lai­ki­no­mis chna ta­tui­ruo­tė­mis. Ma­tant, kaip gims­ta ant kū­no iš in­dų fil­mų ži­no­mi pie­ši­niai, sun­ku at­si­spir­ti. Per ke­lio­li­ka mi­nu­čių ant ran­kos ji iš­pie­šia ta­tui­ruo­tę su žied­la­piais. Dei­man­tė nu­si­juo­kia: ne­lai­ko sa­vęs me­ni­nin­ke, jai tie­siog pa­tin­ka taip džiu­gin­ti žmo­nes.
Ji puo­šia ir on­ko­lo­gi­jos kli­ni­kų pa­cien­tus. "Man ten ge­ra lan­ky­tis, bend­rau­ti, klau­sy­tis po­kal­bių, ge­ra pa­puoš­ti jų kū­nus ir ge­ra at­si­svei­ki­nant ap­si­ka­bin­ti", – da­li­ja­si sa­vo emo­ci­jo­mis po su­si­ti­ki­mo su Kau­no kli­ni­kų on­ko­lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos sky­riaus pa­cien­tė­mis.

Iš Kau­no į Jo­na­vą per­si­kė­lu­si Dei­man­tė šią va­sa­rą daug va­ži­nė­ja po Lie­tu­vą. Daž­nai vyks­ta į dva­si­nius ren­gi­nius ir fes­ti­va­lius, kuriuose pie­šia tie­siog už au­ką. "Tai la­bai ge­ras sa­vęs įsi­ver­ti­ni­mo bū­das, nes pa­ma­tai, kiek esi ver­tas. Ir ne­rei­kia gaiš­ti kū­ry­bi­nio lai­ko ati­da­vi­nė­jant grą­žą", – juo­kia­si mer­gi­na.

Ji taip pat mie­lai bend­ra­dar­biau­ja su Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to kli­ni­ko­mis Kau­ne, ten va­žiuo­ja pa­puoš­ti on­ko­lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos vai­kų ir suau­gu­sių sky­riaus pa­cien­tų. Sa­ko, kad to­kie su­si­ti­ki­mai jai su­tei­kia džiaugs­mo ir mei­lės.

"Ten esan­čios mo­te­rys iš­gy­ve­no pa­čius di­džiau­sius sun­ku­mus, kai ku­rios ne po vie­ną kar­tą. Jos žiū­ri išė­ji­mui į akis ir juo­kia­si. Jos įkve­pia džiaug­tis pa­pras­tais da­ly­kais: plau­kais, blaks­tie­no­mis, an­ta­kiais, sa­vo kū­nu. Jos tu­ri tą ma­giš­ką ry­šį, ku­ris su­si­ku­ria tik kar­tu iš­gy­ve­nant gy­ve­ni­mo sun­ku­mus", – sa­ko Dei­man­tė ir jau­čia joms dė­kin­gu­mą už tai, kad "ko­vo­ja, ne­pa­si­duo­da ir to­liau ku­ria šį pa­sau­lį dar gra­žes­nį".

"Ant gal­vos man ir vėl ne­pa­vy­ko nie­ko nu­pieš­ti, nes ten mo­te­rys bu­vo su pa­čio­mis nuo­sta­biau­sio­mis šu­kuo­se­no­mis", – šyp­se­na sa­vo emo­ci­jas pa­ly­di Dei­man­tė.

Ji da­ly­vau­ja lab­da­ros ren­gi­niuo­se, ku­rie skir­ti su­rink­ti lė­šų kil­niems dar­bams, mo­ko ki­tus ir dau­giau ne­gu sep­ty­ne­rius me­tus pa­ti mo­ko­si me­no, ku­ris va­di­na­si Mehn­di – chna ta­tui­ruo­tės.

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų po­mė­gis?

– Nuo mo­kyk­li­nio suo­lo. Per pa­mo­kas no­rė­jau iš­pieš­ti gra­žių raš­tų są­siu­vi­nio pa­raš­tė­se. Ieš­ko­da­ma in­ter­ne­te įkvė­pi­mo su­si­dū­riau su chna raš­tais. Ka­dan­gi bu­vo gė­da ne­šti mo­ky­to­jai pri­pai­šy­tą są­siu­vi­nį, su­si­ra­dau at­ski­rą už­ra­šų kny­ge­lę, ku­ri vė­liau ta­po ma­no pir­muo­ju es­ki­zų ka­ta­lo­gu.

– Pa­ti ga­mi­na­te eko­lo­giš­kus chna da­žus. Tur­būt bu­vo ne vie­nas eks­pe­ri­men­tas ieš­kant ge­riau­sios spal­vos ir ko­ky­bės?

– Kai tik at­ra­dau gra­žių raš­tų, at­ra­dau ir kad ga­li­ma pa­čiai pa­si­ga­min­ti da­žus. Ka­dan­gi la­bai mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti ir da­ry­ti vis­ką pa­ti, nu­si­pir­kau tuo me­tu vie­nin­te­lės Lie­tu­vo­je ga­li­mos gau­ti plau­kų chna ir pra­dė­jau eks­pe­ri­men­tus.

Į Lie­tu­vą pa­ten­kan­čios chna žo­le­lės nė­ra skir­tos pieš­ti ant kū­no. Ypač tos, ku­rios skir­tos plau­kams. Ka­dan­gi mil­te­liuo­se bū­da­vo daug šiukš­lių ir ma­žų pa­ga­liu­kų, plau­kams skir­tą chna tek­da­vo dar ke­le­tą kar­tų per­si­jo­ti per pėd­kel­nes. O tai la­bai daug lai­ko uži­man­tis ir la­bai dul­ki­nas dar­bas. Bet te­ko tai praei­ti.

Pri­si­me­nu, su tais da­žais nu­pie­šiau ne­di­de­lį lo­to­są ir iš­va­žia­vau pas drau­gę į gim­ta­die­nį. Jis bu­vo toks ne­ryš­kus, kad tik vie­nas žmo­gus jį pa­ste­bė­jo, ir tai tik tre­čią die­ną.

Ta­da siun­čiau­si da­žus in­ter­ne­tu per "Ebay". Ka­dan­gi jau ži­no­jau, ko­kia yra na­tū­ra­lių da­žų kon­sis­ten­ci­ja, ma­čiau, kad at­siųs­tuo­se da­žuo­se tik­ros chna la­bai ne­daug, ar­ba iš vi­so nė­ra. Už­da­ra­me ko­nu­se (da­žų tū­te­lė­je) neaiš­ku ko pri­dė­ta, o ant pa­kuo­tės net nė­ra su­dė­ties. Tą aki­mir­ką pa­sa­kiau sau: ne­pie­šiu ant žmo­nių tol, kol ne­pra­dė­siu ga­min­ti sa­vo ge­rų ir na­tū­ra­lių da­žų.

Ir pa­ga­liau po tre­jų me­tų ieš­ko­ji­mų drau­gė iš Ang­li­jos at­skrai­di­no man na­tū­ra­lių, ki­tos chna meist­rės pa­ga­min­tų da­žų ir chna žo­le­lės mil­te­lių. Bu­vau de­vin­ta­me dan­gu­je! Fak­tas, kad pa­ga­liau vis­ką pa­ga­mi­nau pa­ti, bu­vo dar nuo­sta­bes­nis.

– Kuo pa­trau­kė šis me­nas – puoš­ti kū­ną?

– Ne­lai­kau sa­vęs me­ni­nin­ke ir il­gą lai­ką pur­čiau­si žo­džių – chna ta­tui­ruo­čių meist­rė, nes pa­sau­ly­je yra daug chna meist­rų, šim­tus kar­tų ge­res­nių už ma­ne. Be to, tu­riu la­bai ma­te­ma­ti­nį ir lo­giš­ką pro­tą.

Ma­ne tur­būt pir­miau­sia pa­trau­kė raš­tai ir jų di­zai­nas, ga­na gra­fiš­kas ir rei­ka­lau­jan­tis ne­ma­žai skai­čiuo­ti no­rint juos nu­pieš­ti to­bu­lai. Vė­liau man bu­vo tie­siog ge­ra tai da­ry­ti. Tai la­bai se­nas, gi­lias tra­di­ci­jas tu­rin­tis ir vi­siš­kai eko­lo­giš­kas bū­das puoš­ti kū­nus. O la­biau­siai ma­ne džiu­gi­na žmo­nių reak­ci­ja, kai nu­pie­ši jiems tai, ko jie no­ri.

– Ko­kie pie­ši­niai jums svar­biau­si, bran­giau­si ar dau­giau­siai pa­rei­ka­la­vę lai­ko ir jė­gų?

– Ma­no dar­bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti feis­bu­ke ("Chna tat­too by Dei­man­te") ir "Ins­tag­ram" (Chna_by_Deimante). O svar­biau­si dar­bai ir bran­giau­si (juo­kia­si) lie­pos 4 die­ną 18 va­lan­dą bus pri­sta­ty­ti Jo­na­vos kul­tū­ros cent­re ati­da­ro­mo­je pa­ro­do­je. Mie­liau­si dar­bai yra tie, ku­riems ati­duo­di dau­giau­siai sa­vęs, ku­rie iš­ke­lia sun­kiau­sią už­da­vi­nį, kaip juos nu­pieš­ti. Bū­tent to­kie dar­bai "ve­ža".

Kiek­vie­nas pie­ši­nys ir kiek­vie­nas iš­šū­kis man yra di­džiau­sias mo­ky­to­jas. Vi­sų pir­ma, jis mo­ko kon­cent­ra­ci­jos, mo­ko su­si­kaup­ti ir mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų.

Praei­tais me­tais "Kau­no die­nų" ren­gi­ny­je ant sce­nos pri­sta­čiau tris sa­vo mo­de­lius. Vie­nas iš jų bu­vo vai­ki­nas, ku­riam pie­šiau vi­są ran­ką ti­bal sti­liu­mi. Tai už­tru­ko apie 6 va­lan­das. Taip pat ne­se­niai bai­giau hen­na ero­tic kur­są ir esu ser­ti­fi­kuo­ta šios nau­jos kryp­ties spe­cia­lis­tė. Tai vi­sai nau­jas sti­lius, gi­męs Mask­vo­je, Ma­ri­jos Gin­kas kū­ry­bo­je. Tai pie­ši­niai, puo­šian­tys vi­są mo­ters kū­ną, pa­brė­žia jos mo­te­riš­kas li­ni­jas ir už­bu­ria vy­rų akis. To­kių pie­ši­nių sean­sai pra­si­de­da nuo 4 va­lan­dų ir rei­ka­lau­ja ne tik daug meist­ro, bet ir mo­de­lio iš­tver­mės.

– Sa­kė­te, kad kiek­vie­nam pie­ši­niui, ženk­lui mes pa­tys ga­li­me su­teik­ti reikš­mę ir pra­smę. Ko­kie sim­bo­liai šio­se ta­tui­ruo­tė­se yra nau­do­ja­mi neat­si­tik­ti­nai?

– Jei kal­bė­tu­me apie tra­di­ci­nį in­diš­ką di­zai­ną, ku­ris bū­na pie­šia­mas prieš ves­tu­ves, tai lyg vie­na di­de­lė pa­lin­kė­ji­mų per sim­bo­lius kny­ga. Jo vir­šu­je daž­nai bū­na pie­šia­mas po­vas ar­ba gul­bė – gro­žio ir vai­sin­gu­mo sim­bo­lis. Lei­džian­tis ran­ka že­myn ga­li­ma ras­ti įvai­rius gė­lių mo­ty­vus, tai – ty­ros lai­mės sim­bo­lis.

Įvai­rūs au­ga­li­niai mo­ty­vai, kaip lia­nos, la­pe­liai, sim­bo­li­zuo­ja au­gi­mą, at­si­da­vi­mą ir gy­vy­bin­gu­mą. Daž­nai nau­do­ja­mi taš­ke­liai, tai lyg ma­žos sėk­los, nau­jai už­si­mez­gu­si gy­vy­bė, nau­ja pra­džia, pil­na džiaugs­mo ir lai­mės (esu gir­dė­ju­si, jog jie reiš­kia ir pi­ni­gus).

Pas­ta­rai­siais me­tais vis daž­niau tra­di­ci­nia­me di­zai­ne ga­li­ma pa­ma­ty­ti švie­sių lo­to­sų žie­dų tam­sia­me fo­ne. Lo­to­sas, kaip gė­lė ir sim­bo­lis, yra la­bai pa­pli­tęs po vi­są pa­sau­lį. Ne tik hin­di kul­tū­ro­je, bet ir bu­diz­me. Jis sim­bo­li­zuo­ja ty­ru­mą, jaus­min­gu­mą, mo­te­riš­ku­mą, sie­los at­gi­mi­mą.

Dau­ge­ly­je kul­tū­rų su­tin­ka­ma man­da­la, hin­di tra­di­ci­jo­je ją rep­re­zen­tuo­ja sau­lė – ap­sau­ga nuo ne­vai­sin­gu­mo, al­kio ir liū­de­sio, tai lyg pa­lai­mi­ni­mas ir gau­sos sim­bo­lis.

Mu­sul­mo­niš­ko­je kul­tū­ro­je žmo­nės daž­nai pie­šia akį – ap­sau­gą nuo nu­žiū­rė­ji­mo. Taip pat ti­ki, kad kuo di­zai­nas su­dė­tin­ges­nis, tuo la­biau jis ap­sau­go, nes pik­ta akis tie­siog ja­me pa­si­klys­ta.

– Chna ta­tui­ruo­tės pir­miau­sia sie­ja­si su In­di­ja, ma­ty­tais in­dų fil­mais. Bet tai nė­ra tik in­dų tra­di­ci­ja?

– Mo­ky­da­ma­si šio ama­to su­ži­no­jau, kad yra trys pa­grin­di­niai sti­liai: in­diš­kas, ara­biš­kas ir af­ri­kie­tiš­kas. Kiek­vie­nas ga­na skir­tin­gas ir tu­rin­tis sa­vo tra­di­ci­nius sim­bo­lius bei di­zai­ną.

In­diš­kas sti­lius mums tur­būt ge­riau­siai ži­no­mas iš fil­mų. Ara­biš­ką di­zai­ną ga­li­ma at­skir­ti pa­ma­čius daug gė­lių, ku­rios nu­pieš­tos sto­ro­mis li­ni­jo­mis. Ja­me dau­giau­sia au­ga­li­nių mo­ty­vų. Af­ri­kie­tiš­kas sti­lius – la­bai vy­riš­kas sti­lius. Ja­me daug li­ni­jų, tri­kam­pių.

– Ta­tui­ruo­čių kul­tū­ra spar­čiai po­pu­lia­rė­ja: dau­gė­ja ta­tui­ruo­čių sa­lo­nų, vis dau­giau žmo­nių ryž­ta­si iš­pieš­ti ir vi­są kū­ną. Kaip ma­no­te, su kuo tai su­si­ję?

– Kū­nų puo­šy­ba vy­rau­ja nuo am­žių pra­džios. Ji vi­sa­da bu­vo yra ir bus. O ta­tui­ruo­tės – tai dar vie­nas bū­das pa­ro­dy­ti sa­ve, sa­vo iš­skir­ti­nu­mą. Ma­nau, tai la­bai su­si­ję su žmo­gaus lais­ve, no­ru bū­ti uni­ka­liam, pa­ro­dy­ti, kas jam svar­bu. Ta­tui­ruo­tė – tai ženk­las, ku­ris žmo­gui su­tei­kia ga­lios, tai jo min­ties ma­te­ria­li­za­vi­mas ir pri­mi­ni­mas apie kaž­ką, ko ne­si­no­ri pa­mirš­ti.

– Da­ly­vau­ja­te tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, se­mi­na­ruo­se, ku­riuo­se chna meist­rai da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Ar yra šio­je me­no sri­ty­je ma­dos?

– Ma­dos kiek­vie­no­je kul­tū­ro­je ski­ria­si. Bet ga­li­ma pa­ma­ty­ti ten­den­ci­ją, kad vis la­biau po­pu­lia­rė­ja mi­ni­ma­liz­mas. Žmo­nėms pa­tin­ka aiš­kios li­ni­jos, ne­perk­rau­tos kom­po­zi­ci­jos. Pas­ta­rai­siais me­tais grįž­ta­ma prie rea­lis­ti­nių gė­lių. Bi­jū­nų ma­da atė­jo ir į ta­tui­ruo­čių pa­sau­lį.

– Ko­kią ta­tui­ruo­tę sva­jo­ja­te su­kur­ti ir kas bū­tų jū­sų "dro­bė"?

– Da­bar la­bai no­rė­čiau paeks­pe­ri­men­tuo­ti hen­na ero­tic sti­liu­mi, to­dėl tam ieš­kau drą­sių mer­gi­nų.

O man mie­liau­sios "dro­bės" – lais­vos sie­los, ku­rios ne­bi­jo eks­pe­ri­men­tuo­ti, ku­rios man su­tei­kia nau­jų iš­šū­kių ir atei­na su keis­čiau­siais no­rais. Pa­vyz­džiui, vy­ras, sė­din­tis su zui­kio au­si­mis ir gro­jan­tis ar­mo­ni­ka (juo­kia­si). Yra te­kę ir to­kią nu­pieš­ti.

– Mo­ko­te pieš­ti ir ki­tus. O kas yra jū­sų di­džiau­sias mo­ky­to­jas?

– Esu mo­kiu­sis (ir te­be­si­mo­kau) pas ke­le­tą šios sri­ties meist­rų. Kiek­vie­nas da­vė skir­tin­gų ži­nių ir skir­tin­gą su­vo­ki­mą apie šį ama­tą. Da­bar vėl tę­siu pa­mo­kas pas Ru­si­jo­je kom­po­zi­ci­jos gu­ru va­di­na­mą Rabby_mehndi, ku­rios dar­bais la­bai ža­viuo­si ir ku­ri man pa­de­da aug­ti, su­tei­kia daug pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi kaip me­ni­nin­ke.

Kiek­vie­nas pie­ši­nys ir kiek­vie­nas iš­šū­kis man yra di­džiau­sias mo­ky­to­jas. Vi­sų pir­ma, jis mo­ko kon­cent­ra­ci­jos, mo­ko su­si­kaup­ti ir mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų. Nes vie­nin­te­lis bū­das to­bu­lė­ti – ana­li­zuo­ti sa­ve ir sa­vo dar­bus.

– Gy­ve­no­te Lon­do­ne, mul­ti­kul­tū­ri­nia­me mies­te, bet grį­žo­te į Lie­tu­vą. Ne vie­nam at­ro­dy­tų, jog ten – dau­giau ga­li­my­bių, o gal..?

– My­liu ke­lio­nes ir my­liu skir­tin­gus žmo­nes bei jų kul­tū­ras. Į Lie­tu­vą grį­žau, nes ti­kė­jau­si at­ras­ti ra­my­bę kur­ti. Bet pa­gy­ve­nu­si čia me­tus, su­vo­kiu, kad ma­no as­me­ny­bei la­bai sun­ku nu­styg­ti vie­to­je. Net ir Lie­tu­vo­je per tuos me­tus daug va­ži­nė­ju, su­si­tin­ku su žmo­nė­mis, sa­va­no­riau­ju ir or­ga­ni­zuo­ju ren­gi­nius.

Esu vis dar gy­ve­ni­mo ieš­ko­ji­muo­se ir ne­ma­nau, kad Mehn­di (chna ta­tui­ruo­tės) yra ma­no pa­sku­ti­nė sto­te­lė. Ne­su na­cio­na­lis­tė ir daž­nai sau pa­si­juo­kiu, kad man ge­rai ten, kur esu. Dėl to per gy­ve­ni­mą ei­nu at­vi­ra šir­di­mi.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.