Varpai ir karilionai Šiauliuose

Varpas – Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Bažnyčių bokštuose, miestų rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir karilionų (suderintų įvairaus dydžio varpų komplekto) garsai budina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus, perduoda religines tiesas. Šiauliai gali didžiuotis senais ir naujais varpais ir kariljonais, kurie byloja apie miesto istoriją, kultūros paveldą ir dabartį.

Šiaulių bažnyčių varpai

Šiaulių varpai turi savo istoriją. Jie daug ką gali papasakoti apie mūsų praeitį, dabartį, net ir apie ateitį. Laimingas miestas, kuris gali gėrėtis tikrų varpų gaudesiu bažnyčių bokštuose, laimingi žmonės, kurie klauso ir girdi varpų skambesį ir atsiliepia į jų kvietimą.

Prieš daugiau kaip 570 metų Šiauliuose atsirado pirmoji varpinė ir varpai. Seniausias žinomas Šiaulių varpas buvo nuliedintas daugiau kaip prieš 500 metų. 1516 m. jis kabojo nedidelėje, 1445 m. pastatytoje medinėje, veikiausiai liaudies formų Šiaulių bažnyčioje, o 1634 m. perkeltas į pašventintą Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus mūrinę bažnyčią.

Apie Šiaulių varpus užrašyta įvairių pasakojimų, padavimų. Padavime „Bažnyčios varpai ežere“ pasakojama, kad Šiaulių bažnyčioje buvo du dideli varpai – Jonas ir Kundrotas. Vienąsyk švedai nusprendė išvežti tuos varpus į savo kraštą. Žiemą vežė per ežerą varpą Joną, ledas ėmė ir įlūžo. Kai bokšte likęs varpas bičiulis imdavo skambinti, girdėdavosi jo šauksmas: „Jonai! Jonai! Jonai!..“ Ežere į tą šaukesį dusliai atsiliepdavęs paskenduolis: „Kundrot... Kundrot... Kundrot...“

Tarpukaryje kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas užrašė dar vieną padavimą apie bažnyčios varpus, išgirstą iš netoli Šiaulių gyvenusio 90 metų dievdirbio J. Norvaišos. Dievdirbys pasakojo: „Šiaulių ežero vietoje stovėjo puiki bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios garsūs varpai girdėdavosi per dvi tris mylias. Kartą atsitiko baisi nelaimė. Mat, tie vienuoliai labai sunkiai nusikalto Dievui ir jau niekaip nebegalėjo jo permaldauti. Todėl jie visi kartu su ta bažnyčia skradžiai į žemę prasmego. Toje vietoje, kur stovėjo vienuolių bažnyčia, atsirado Talkšos ežeras. Kai kada, gerai įsiklausius, sako, galima esą girdėti vandenyje varpais skambinant. Žuvininkų kaimo piemenys, kai tik nusivaro karves paežerėn, tai visada klausosi, bene išgirs ežere graudų varpų skambėjimą.“

Svarbiausios varpo dalys: pakaba, karūna, liemuo, bumbulas, liežuvis, burna ir kt. Sakoma, kad jei varpo skambėjimo trukmė dvidešimt dvi sekundės, varpas vertas savo vardo, jei skamba mažiau nei aštuoniolika sekundžių, jis prastas, o jei siekia trisdešimt – puikus.

Varpinė, varpai ir karilionas Šiaulių katedroje

Varpai Šiauliuose suskambo XV a., tad ir pirmosios žinios, mus pasiekę apie juos, iš to laiko. Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. pastatydino pirmąją medinę Šiaulių bažnyčią, bet ji neturėjo aukšto bokšto varpui. Medinė varpinė stovėjo atskirai, prie pat mūrijamos naujos bažnyčios. Varpinėje buvę du varpai o trečias, didžiausias, kabojęs šalia, prie mūrinės bažnyčios, kuriai ir buvo skirtas šis varpas.

1621 m. vizitacijos akte dar nurodoma, kad šis varpas pagamintas 1619 m. Šiaulių valdytojo pastangomis. Ant varpo paviršiaus išlietas įrašas lotynų kalba, kurio vertimas į lietuvių kalbą būtų toks: „Tau, Dievo Trejybėje per amžius, žmonių giminės išganymo, Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos garbei, pirmųjų žemės apaštalų Šv. Petro ir Povilo garbei, Bažnyčios ir Šiaulių parapijos pamaldumui, popiežiaujant Pauliui V, karaliaujant Zigmantui III, Medininkų vyskupiją valdant Mikalojui Pacui, Šiaulių ekonomiją tvarkant Jeronimui Valavičiui, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždininkui ir Kopilio tijūnui, Rudaminos tijūnui esant Ropui, Šiaulių parapijoje klebonaujant Petrui Tarvainiui, lemtinga lemtimi šį varpą aukojame MDCXVIII metais.“ Varpą, vizituodamas Šiaulių parapiją, 1621 m. rugpjūčio 2 d. palaimino Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška ir pavadino Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu.

1634 m. iškilmingai pašventinus mūrinę Šiaulių bažnyčią, jai buvo suteiktas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardas. Aukštame mūrinės bažnyčios bokšte nuo miesto pusės kabojo keturi varpai. Be varpo, skirto Šv. apaštalams Petrui ir Pauliui, 1635 m. įtaisytas varpas, nulietas kun. P. Tarvainio (g. apie 1580–1590 m. – 1636 m. pab,) lėšomis, turėjo užrašą: „Petrus Tarvaynia, Parochus Szaulensis decanus Sam[o]g[it]a“ („Petras Tarvainis, Šiaulių klebonas, žemaičių dekanas“). Trečiasis varpas buvo be užrašo, tik 1516 m. data nurodyta. Bokšte buvo dar ir ketvirtasis varpas, vadinamas signatūra.

1643 m. bažnyčios bokšte buvo keturi varpai. Apie 1644 m. jame buvo įrengtas mechaninis laikrodis, o šalia didžiojo varpo įtaisytas valandas mušantis įrenginys – cimbolai. Laikrodis (1682 m. bokštan įkeltas pirmasis miesto mechaninis laikrodis) dieną ir naktį skelbė miestui laiką.

1655 m. prasidėjo karas su švedais. Praėjus metams nuo karo pradžios, iš Rygos buvo išsiųstas švedų kariuomenės pulkas sukilimui slopinti. Manoma, kad tuo metu Šiaulių bažnyčios pastatas buvo naudojamas stebėjimui bei signalų perdavimui. Todėl į Šiaulius įžengusi švedų kariuomenė nieko nerado – bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai spėjo pabėgti.

1676 m. dokumente minimas didysis varpas, dovanotas J. Valavičiaus ir pavadintas bažnyčios globėjo vardu. Bokšte glaudėsi ir valandas mušantis įrenginys su varpu, vadinamu cimbalum. 1676 m. vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčios paskliautėje už Didžiojo altoriaus kabojo „besisukiojantis geležies gabalas, kuriuo anksčiau skambindavo per liturgines apeigas ir iškilmingas procesijas“, „geležinis ratas su 24 varpeliais, seniau skambintais per Švč. Sakramento išstatymą“.

Kaip nurodo V. P. Jurkštas, tas geležinis ratas – tai unikalus, kitose XVII a. Lietuvos bažnyčiose nesutinkamas muzikos instrumentas. Šiaulių bažnyčioje tuo metu turėtas ištisas varpų komplektas, kurio pakako įvairiausiems liturginių apeigų reikalavimams tenkinti. 1682-aisiais suremontuotas didysis bažnyčios varpas, nuliedintas 1618 metais.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vizitacijos aktuose detaliai aprašyti ir mažesnieji žalvariniai varpeliai, vartoti įvairių liturginių apeigų metu: „1725 m. be 5 bokšto varpų, dar buvo 1 pora varpelių prie altorių, 3 mažesni varpeliai, 1 pusvarpelis, 1 varpelis prie aukų dėžės, 1 prie mokyklos (bursos), 1 prie ligoninės (špitolės), 1 didesnis, bet sugadintas varpelis“; „1738 m. bažnyčioje buvo: 1 pora varpelių prie altorių, 2 poros didesnių, po vieną prie aukų dėžės, mokyklos ir ligoninės, signatūrinis varpas (sudvejintas) sugadintas ir nevartojamas“.

1762 ir 1795 m. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios inventoriuje minimi 5 bokšto varpai, o šeštasis, matyt, „signorėlis“ (bažnyčios varpelis), kabojo prie zakristijos. 1738 m. buvo keturi varpai. 1800 m. vizitacijos akte rašoma, kad naujai suremontuotame bokšte yra 3 varpai ir „signorėlis“.

1820 m. minimi vėl penki bokšto varpai. Dar vienas kabojo prie zakristijos. 1836 m. Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus.

1844 m. vizitacijos akte įrašyti 4 varpai, nurodyti netgi jų dydžiai. Didžiojo apimtis (apskritimo ilgis) – 6,5 uolektys (apie 3,6 m), o skersmuo – 2 uolektys (apie 1,2 m). Mažesnio varpo matavimai – 3,5 uolektys (apimtis) ir 1 uolektis (skersmuo). Kitų dviejų varpų nurodyti svoriai – 415 ir 280 svarų. Taip pat buvo minėtas signatūrinis varpas ir 14 mažesnių įvairaus dydžio varpelių zakristijoje ir prie altorių.

1912 m. išlietas naujas varpas, kuris, kaip ir kiti, pražuvo ar buvo išgabentas per Pirmąjį pasaulinį karą. Mat, carinės valdžios nurodymu Lietuvos bažnyčių varpai buvo masiškai vežami į Rusijos imperijos gilumą, kad vokiečiai negalėtų jų panaudoti kaip žaliavą ginklų gamybai. Iš Šiaulių rusai išgabeno visus senuosius bažnyčios varpus ir jų negrąžino. Taip Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia liko visiškai be varpų.

Tik 1936 m. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas (1926–1940) kanauninkas Stanislovas Sarapas (1872–1953) užsakė užsienyje nulieti du skirtus varpus: vieną 1280 kg, o antrą 500 kg. Abu varpai kainavo 11 214 litų. 1936 m. pabaigoje tie varpai iš Vokietijos buvo atgabenti į Šiaulius, 1937 m. balandžio 8 d. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje pakabinti ant paprasto rąsto, pritvirtinto tarp dviejų medžių. Iki rudens varpai į bokštą nebuvo keliami.

Naujieji varpai iškilmingai pašventinti 1937 m. balandžio 25 d. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Didžiajam varpui duotas Petro ir Povilo vardas, o mažesniajam – Stepono. 1937 m. vasarą naujai išliedinti varpai buvo įkelti į bažnyčios bokštą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečių okupacinė valdžia 1942 m. pareikalavo, kad bažnyčių bronziniai varpai ir kiti reikmenys būtų atiduoti Vokietijos karinės pramonės reikalams. Visų bažnyčių klebonams buvo išplatinta anketa „Lietuvos bažnyčių varpų žinios“. Šiaulių klebonui Juozapui Stankevičiui (1903–1974) ir parapijiečiams baiminantis, kad varpai gali būti konfiskuoti, jie, klebono iniciatyva, buvo nuimti ir kuriam laikui užkasti netoli bažnyčios.

1944 m. bažnyčia stipriai nukentėjo. Jos restauravimu nuo 1953 m. rūpinosi klebonas Liudvikas Mažonavičius (1919–1983). 1955–1956 m. buvo atnaujintas bažnyčios bokštas (inž. B. Kriščiūnas, archit. S. Ramunis). Vienas iš paslėptųjų varpų atkastas 1956 m. ir įkeltas į bokštą (nuo 1961 m. visoje Lietuvoje varpai nutilo – buvo uždrausta skambinti). Kitas varpas aptiktas tik 1971 m., bekasant pamatus penkiaaukščiam namui. Jis irgi įkeltas į bokštą, bet neįmontuotas. Šio varpo korpuse išlieti Gedimino stulpai ir užrašas lotynų kalba: „COMPANO IN HONOREM SS PETRI ET PAULI“. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpais vėl pradėta skambinti 1977 m. Tais metais jie, 20 metų tylėję, suskambo šv. Velykų rytą. Tačiau sovietų valdžia jais skambinti leido tik su sąlyga, kad prie altoriaus nebus leidžiami vaikai.

Katedros bokšte išlikę du senieji varpai. Didysis pakrikštytas Petro vardu, o mažasis – Pauliaus. Didysis varpas nenaudojamas, kad neišjudintų bokšto konstrukcijų. Jo bambalas surūdijęs. Ant korpuso paviršiaus yra užrašas: LIEDINTAS KAUNE J. MASALCO LIEJYKLOJ. Ir šalia – liejyklos ar meistro ženklai. Varpo paviršiaus frizuose pavaizduoti gediminaičių stulpai. Mažesniojo varpo bambalas aptrupėjęs. Tiek didesnysis, tiek mažesnysis varpas pakabinti atskirai už ąsos ant pakabos „jungo“. Šių abiejų varpų pakabinimo būdas tradicinis, nejudamas.

2022 m. vasario mėn. Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokšte sumontuoti Nyderlandų meistrų pagamintas karilionas. 36 varpų karilionas vienintelis toks Šiaurės Lietuvoje. Šiaulių vyskupas E. Bartulis apie šį istorinį įvykį pasakė, jog tai „didelis, netikėtas ir be galo reikšmingas džiaugsmas visai Šiaulių vyskupijai. Manau, kai žmonėms šitie varpai suskambės muzikiniais tonais, labai gražiai pradžiugins visą miestą. Šiauliai ne tik šviečia, bet ir skambės“.

Susijusios naujienos