Naujausios
Susitaikymas su lagerio kupra
Išleidęs dvidešimt metų rašytą novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ aštuoniasdešimtmetį perkopęs tytuvėniškis rašytojas P.Cvirkos ir R.Biržinytės premijų laureatas Vladas Kalvaitis tikėjosi nusimesti lagerio kuprą. Tačiau knygoje išguldęs autentiškus prisiminimus, nuo jų neišsilaisvino. Lagerio baraku, beprasmėmis mirtimis ir kančiomis paženklinta jaunystė sugrįžta sapnais, žmonių veidais, nesaugumo jausmu ir sielos nerimu.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šiųmetės knygų mugės atradimas
Pernai rudenį išleistas solidus 450 puslapių novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ – aštuntoji tytuvėniškio Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vlado Kalvaičio knyga. Nors ir ankstesnė šio rašytojo kūryba sulaukė populiarumo bei pelnė premijas, susidomėjimas „Sustiprinto režimo baraku“ pranoko dėmesį ankstesnei šio autoriaus kūrybai ir jo paties lūkesčius.
Šiųmetėje knygų mugėje knyga sulaukė ypatingo dėmesio. Per Lietuvos televizijos antrąją programą laidos „Vilniaus knygų mugė 2012“ vedėjas Viktoras Rudžianskas pristatė romaną visai Lietuvai. Knygą gerai įvertino literatūrologė Viktorija Daujotytė. Ją pasiūlyta išversti į anglų kalbą, kad pasaulio istorikai žinotų tikrąją, iš pirmų lūpų išgirstą Lietuvos istoriją.
Autentiški išgyvenimai ir tikros istorijos
Novelių romanas apie jauno žmogaus penkerių metų patirtį Šiaurėje, Intoje – tai paties Vlado Kalvaičio išgyvenimai. Devyniolikos metų jaunuolį – Radviliškio gimnazijos abiturientą saugumiečiai išsivedė 1948 -aisiais pavasarį iš chemijos egzamino. Vladą, kurio slapyvardis buvo Skudutis, ir dar du bendraklasius. Už tai, kad priklausė patriotinei organizacijai „Trispalvė“, kuri padėjo „Kęstučio“ partizanų būriui.
Išsivedė taip kaip stovėjo. Jokių drabužių. Jokių asmeninių daiktų. Uždarė Radviliškio Saugumo pastato priestate. Per savaitę sukurpė bylą. Išvežė į Šiaulius. Pustrečio mėnesio laikė Saugumo izoliatoriuje, dar tiek pat – Vilniuje, Lukiškių kalėjime. Iš Vilniaus – į Leningradą. Ten sudarytas kalinių ešalonas. Išgabenti į lagerį Intoje.
Tėvas buvo suimtas jau anksčiau. Kalėjo kitame lageryje. Tik 1954 metais išleistas iš lagerio Vladas Tulūno rajone, Algatujuje, susitiko su čia atitremta savo šeima – tėvais ir seserimi.
Tai, ką patyrė lageryje, užfiksuota „Sustiprinto režimo barake“. Knyga – tai savotiškas jauno žmogaus, gyvenančio itin tragiškomis aplinkybėmis, dienoraštis.
Čia tik dėl savo įsitikinimų nusikaltėliu paverstas romano herojus susitinka su įvairių tautybių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių patekusiais į lagerį, patiria visas lagerio gyvenimo kolizijas: žūtis, žmogžudystes, išdavystes.
„Stengiausi prisiminti ir pavaizduoti kuo daugiau įvairiausių tautybių žmonių. Jie visi man buvo labai įdomūs, – sako Vladas Kalvaitis. – Rašydamas rėmiausi tik tuo, kas užsiliko galvoje. Lageryje nebuvo įmanoma rašyti dienoraščio ar kitaip fiksuoti įvykių. Nė popieriaus neturėjome. Jeigu sugriebdavau kokį mažą gabaliuką, ką nors užsirašydavau. Tačiau, kai išleido iš lagerio, ir tuos menkus mano užrašus sargybiniai atėmė.“
Kūryba – tai itin sunkus darbas
Nedidelis rašytojo kambarys paties po lagerio ir tremties sugrįžus į Lietuvą statytame name. Knygų lentyna, rašomasis stalas, stalelis, apdėtas knygomis ir literatūrinais žurnalais.
Prie knygų lentynos prisegti lapai su žodžiais, atklydusiais iš praeities, susijusiais su kokiu nors įvykiu, sinonimai, frazeologizmai. Juos rašytojas panaudos kūryboje. Panašiai kūrė Džekas Londonas.
Ant pusiau perlenktų lapų dailia beveik kaligrafiška rašysena Vladas jau vingiuoja naujas noveles. Kiekviename puslapyje – tik po vieną pastraipą, kad liktų vietos taisyti. Pastraipas lyg juvelyras dailina papuošdamas naujais vaizdžiais žodžiais, lyg sodininkas medelius paskiepija naujomis mintimis. Po keletą kartų perrašo kūrinį, kol įtinka pats sau.
„Buvau nusipirkęs kompiuterį, – neslepia rašytojas. – Bet nepripratau. Rankos neklauso. Ne tą klavišą paspaudžiu. Geriau paprašau profesionalios sekretorės, kad surinktų tekstus, kai leidžiu knygą.“
Sugrįžimai į Intos lagerį
Vladas Kalvaitis „Sustiprinto režimo baraką“ rašė 20 metų. Pradėjo 1989 metais būdamas Lampėdžiuose, kur atvedė skaudūs šeimos išgyvenimai. Ilgai dėliojo į krūvą puslapį po puslapio, atgaivindamas vis naujus išgyvenimus ir prisiminimus. Jų atgaivinti specialiai važiavo į Armėniją, Gruziją, Ukrainą. Aplankė kai kuriuos žmones, su kuriais kartu kalėjo.
Bebrandinant pagrindinį savojo gyvenimo knyga kartais vadinamą romaną gimė keletas mažesnių kuklesnių knygų – satyrų, epigramų ir eilėraščių rinkiniai, novelių knyga „Svečias iš Magadano“, pelniusi Petro Cvirkos premiją.
Tačiau laikas nuo laiko rašytojas grįždavo prie pagrindinio savo gyvenimo kūrinio – „Sustiprinto režimo barako“.
„Viską išgyvenau antrą kartą. Tarsi visą lagerį nuolat nešiočiausi su savimi. Dienomis prieš akis kyla barakai, ten gyvenančių žmonių veidai. Naktį tie patys vaizdai sapnuose. Maniau, kad atsikratysiu pabaigęs rašyti knygą. Neatsikračiau. Ir, matyt, jau niekada neatsikratysiu.
Gal ir neįmanoma? Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Jei sudėtume visus dviejų mūsų giminės šeimų lageriuose ir tremtyje praleistus metus, susidarytų visas vieno žmogaus gyvenimas – 84 metai.“
Be nuoskaudos
Lageris, tremtis ir savaip be suasmenintos nuoskaudos traktuojama istorinė neteisybė tapo viena iš svarbiausių ir labiausiai vertinamų Vlado Kalvaičio prozos temų. Gal todėl, kad penkeri metai lagerio, ir ketveri tremties negalėjo palikti be pėdsako.
Literatūros kritikai puikiai įvertino kuklaus rašytojo iš provincijos dvidešimties metų darbą. Jie tvirtina, jog paprastai provincijos rašytojams keliami mažesni reikalavimai. Tačiau Vlado Kalvaičio romanas dedamas ant svarstyklių šalia B.Sruogos „Dievų miško“, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvių prie Laptevų jūros“, Aleksandro Solženycino ir Hertos Mueller kūrybos.
Romane sukurtas kitoks iki šiol neskaitytas kalinio ir tremtinio tipas. Tai revanšo nesiekianti asmenybė, išvengianti ideologinių klišių, nutylinti apie savo kančią, tik tiksliai užfiksavusi ir pateikianti savąją ir kolektyvinę atmintį.
– Lageryje Jūs patyrėte daug neteisybės, matėte siaubingų dalykų. Kaip pavyko visa tai papasakoti nedeklaruojant kančios, be asmeninės nuoskaudos, tarsi žiūrint iš šalies?
– Man nepatinka tas kančios skelbimas. Aš net tuomet, būdamas lageryje, nejaučiau nuoskaudos. Priėmiau visa tai kaip natūralų dalyką. Lageryje buvo įvairiausių tautybių žmonių. Mes negalėjome pasakyti, kas dėl to kaltas. Atskiri žmonės ten tik vykdė nurodymus.
Galiausiai, aš sąmoningai rinkausi tokį kelią. Nepriklausomybės idėjomis gyveno visa mūsų šeima. Tėvas priklausė Šaulių ir Jaunalietuvių organizacijoms. Pas mus rinkdavosi patriotiškai nusiteikę bičiuliai. Tėvas mus mokė bet kokioje gyvenimo situacijoje nenusiminti. Laikytis dešimties Dievo įsakymų, nenuskriausti kito žmogaus.
Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Gal kad pats esu fatalistas. Man atrodo, kaip yra taip ir turi būti.
– Bet keršto ir dabar apstu mūsų visuomenėje...
– Todėl dabar kartais ir nesuprantu kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimo kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos.
– Gal daugiau jos patyrėte lageryje?
– Per drąsu būtų taip sakyti. Tačiau atsidūrę tokiose ekstremaliose situacijose žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus. Turiu omeny kalinius, vietos gyventojus.
Daugiausia šviesos sklinda iš mano vaikystės nepriklausomos Lietuvos. Prisimenu, kaip tėvai kalbėdavo, jog gyvenimas kasmet vis gerėja. Tėvas dirbo geležinkelio depe, šeštos kategorijos staliumi vagonų remonto dirbtuvėse. Jo atlyginimas siekė 350 – 400 litų per mėnesį. Jam mokėdavo už viršvalandžius, gaudavo pinigus už vaikus. Prieš Velykas ir Kalėdas gaudavo vadinamus šventpinigius.
Mama sakydavo, jog maistui mūsų penkių asmenų šeimai užtenka 70 litų per mėnesį. Nors buvome miestiečiai, nieko savo neauginome. Karvė tuomet kainuodavo 60 litų, dviratis – 350, radijo imtuvas – 350. Tuos daiktus žmonės pirkdavo išsimokėtinai iš agentų. Mūsų šeima skaitydavo po penkis šešis leidinius, pirkdavome knygas.
Žmonės jautėsi saugūs. Už tai mėgo reikštis. Radviliškyje veikė Mėgėjų teatras. Pastatydavo po 7 – 8 pjeses per metus. Ir man teko vaidinti „Atžalyne“ ir „Genovaitėje“. Spektaklius rodydavo kiekvieną šeštadienį.
Būrėsi įvairios visuomeninės organizacijos. Ir girtuoklių nebuvo. Pirmuosius pamatėme užėjus rusams. O labiausiai žmonės pradėjo gerti vokiečių okupacijos metais. Jautė stresą. Girtuoklius gimdo nesaugumas ir stresas.
Atskirtis po tremties
– Tos vaikystės ir jaunystės Lietuvos sugrįžęs po lagerio ir tremties neberadote...
– Rusijoje baigiau universitetą. Grįžęs į Lietuvą nuvažiavau į Švietimo ministeriją. Ministras sakė esąs nieko prieš, kad dirbčiau mokykloje. Trakų ir Vilkaviškio rajonuose reikia rusų kalbos mokytojų. Tačiau direktoriai, pasitarę su saugumiečiais, atsisakė mano paslaugų. Tik per savo draugus kalinius pavyko įsidarbinti auklėtoju Veličionių specialioje mokykloje.
Bet kažkam kilo pavydas, kai mūsų šeima gavo butą. Įskundė. Pradėjo verbuoti saugumas. Teko bėgti kuo toliau nuo Vilniaus. Atvažiavom į Tytuvėnus, kur po tremties buvo apsistoję tėvai. Septynerius metus dirbau meistru duryne. Paskui gavau rusų kalbos pamokų technikume.
– Ar literatūra ir kūryba Jus gelbėjo nuo atskirties, kurią Jums kaip buvusiam politiniam kaliniui primetė sovietų santvarka?
– Tai paguoda pačiam sau. Manau, jog geriau, kai žmogus rašo eilėraščius, o ne sėda prie butelio iš sielvarto ar nesaugumo... Suradau labai daug draugų ir bendraminčių. Tai jie mane paaikino leisti knygas. Ir dabar su literatais važinėju į Naisius, Biržus, Pakruojį.
– Ar turit autoritetų, iš kurių mokotės kurdamas?
– Nežinau, ar mokausi. Bet nerandu geresnio apsakymo už O.Henry „Paskutinį lapą“. Mėgstu Džeką Londoną, Vincą Mykolaitį – Putiną, P. Andriušį, K.Binkį. Dievinu J.Baltušio „Sakmę apie Juzą“. Už šį kūrinį duočiau Nobelio premiją. Su malonumu skaitau F.Dostojevskį, A.Achmatovą, M.Cvetajevą, V.Šukšiną.
Satyros meno mokiausi iš anglo Bernso. To smūginio paskutinio sakinio, kurio kartais lauki mėnesį ir negali pabaigti pradėtos epigramos.
Galiu skaityti ir skaityti J.Marcinkevičiaus „Benjaminą Kordušą“, T.Tilvyčio „Dičių“, beveik atmintinai moku Maironio „Čičinską“.
– Ką Jums reiškia pripažinimas?
– Netikėtas dalykas. Į SRB ("Sustiprinto režimo barakas“ – aut.past.) žiūrėjau kaip į vieną iš daugelio savo kūrinių. Nemaniau, kad juo bus taip susidomėta. Bet malonu.
Labai džiaugiausi ir dėl P.Cvirkos premijos, kurią gavau už „Svečią iš Magadano“. Buvau aštuntas šios premijos laureatas. Prieš mane apdovanotieji – visi žymūs rašytojai. Tačiau aš kaip ir daugelis lietuvių, bijau per daug pasidžiaugti...
KŪRYBA: Tytuvėniškis rašytojas Vladas Kalvaitis pirmąsias epigramas ir eilėraščius parašė lageryje. Su plunksna nesiskyrė visą savo gyvenimą.
ŠEIMA: Kai Vladą Kalvaitį paleido iš lagerio, Tulūnos rajone susitiko visa šeima: tėvai Aleksandra ir Stasys, Vladas bei jo sesuo Nijolė.
KNYGOS: Ilgą laiką stalčiuose gulėję Vlado Kalvaičio kūriniai dienos šviesą išvydo, kai rašytojas sulaukė brandaus amžiaus.
DĖKINGUMAS: Vladas Kalvaitis sako esąs dėkingas „Nemuno“ vyriausiajam redaktoriui Viktorui Rudžianskui, kuris įvertino jo kūrinius ir pasirūpino, kad jie išvystų dienos šviesą.
ŽODŽIAI: Prieš sėsdamas rašyti novelės Vladas Kalvaitis apmąsto jos siužetą, iš sinonimų ir posakių žodynų išsirenka žodžius, kuriuos galėtų pavartoti kūrinyje.
Autorės nuotr.