Naujausios
Apie kilmę, gyslelę menui ir jubiliejų
Šiauliečiai iš tolo atpažįsta išskirtinį siluetą – skrybėlė ar žaisminga kepuraitė, ilgas hipiškas baltas ar margas šalikas (pagal nuotaiką), po juo varlikė, o rankoje lietsargis bet kokiu oru. Tas siluetas jau yra tapęs Šiaulių legenda – gatve eina aktorius Vladas Baranauskas.
Šalikas ant kaklo – nuo jaunystės. Pasakoja, jog buvo praradęs balsą ir reikia saugoti balso stygas. Lietsargis – „iš mandrystės“.
– Turiu lenkiško kraujo, – atskleidžia savo kilmės šaknis aktorius. – Mano mama buvo lenkė ir jos vardas išskirtinis Fruzija Ziančkovskaja-Lapciova. O tėvelis Antanas Baranauskas – grynas aukštaitis iš Rokiškio krašto, nuo Pandėlio, ten ir aš gimiau. Mano seneliai atgulę tose pačiose kaimo kapinaitėse, kuriose palaidotas ir garsusis liaudies skulptorius Lionginas Šepka. Aš jį pažinojau. Mano draugas poetas Jonas Ivanauskas yra net parašęs septynių dalių eilėraštį, kaip Baranausko senoliai su Šepka alų gėrė.
Mano tėvelis gerai pažinojo Paulių Širvį, jiedu artimai bendravo. Gyslelė menui manyje yra iš tėvelio. Jis vaidino liaudies teatre, nors buvo ekonomistas. Mama pasakojo, kad jos pusbrolis lenkas buvo aktorius Krokuvoje ir iš giminės niekam nelinkėjo būti aktoriumi. Todėl ji labai pyko, kai stojau į aktorystę. Dabar aš buvau prieš, kai dukra apie tai svarstė. Aktoriaus duona nėra lengva.
– Jums šie metai jubiliejiniai, ta proga išskirtinį vakarą publikai ir kolegoms surengėte, sveikindamas „Salve!“. O ar mėgstate švęsti gimtadienius?
– Absoliučiai ne. Aš jų vengiu. Man patinka eiti į draugų, kolegų jubiliejus, juos sveikinti, bet pačiam jubiliejus švęsti – ne. Tik šį kartą protas pasimaišė. Kažkas sako, Vladai, taigi visur skaitai eiles, paskaityk poeziją savo jubiliejui. Pagalvojau, o kodėl ne? Paskaitysiu tai, ką pats myliu, o ne ką tauta myli.
Aš myliu poeziją. Aš myliu tai, kas gerai parašyta. Rainerio Marios Rilkės, Jono Strielkūno, Donaldo Kajoko eiles. Skaitau ir prieš 175 metus parašytas eiles – jauno dvarininko, filantropo, poeto Stanislovo Moravskio (1802–1853), caro draugo iš Nemajūnų miestelio tarp Prienų ir Jiezno, palaidoto Nemajūnų koplyčioje.
– Septyni su puse dešimtmečio – žmogui daug ar tik akimirksnis, praėjęs vienu atsikvėpimu?
– Atsigręžęs į savo kelią galiu pasakyti, kad tikrai tai lyg vienas atsikvėpimas. Viskas dar priekyje – ten ten!
Gyvenime buvau visoks. Buvau ir smarkiai puolęs. Dabar jau trisdešimt metų esu švarus – švarus visomis prasmėmis. Mintimis gal ir ne, bet nevartoju nieko – jokių svaigalų.
– Kas padeda atsikelti suklupus?
– Imi atsitiesti, kai pradedi prisiimti kaltę. Kai supranti, kad pats esi kaltas, kad tu tai padarei. Ne Simas, ne Katrė. Ne kažkokios moterys ar draugai, įžeidę ir neva pastūmėję tave.
Kai atsitiesiau, tai prisiėmiau ir ne savo kaltes. Man taip buvo lengviau grįžti į gyvenimą. Kas mane tokį pažįsta ir priima – ačiū.
„Aktorius teatre niekada nebuvo laisvas“
– Prieš kelerius metus interviu „Šiaulių kraštui“ esate sakęs, jog drąsiausias žingsnis buvo rinktis aktorystę. Ar ir dabar taip manote?
– Aš dabar bijau analizuoti, ką dariau ar ko nedariau. Aš tik žinau, jog teisingai dariau ir darau, kad skaitau knygas. Aš dėkingas gyvenimui, kad klausausi muzikos, koncertų.
Ar reikėjo drąsos eiti į aktorius? Manau, reikėjo. Profesionalių spektaklių buvau matęs tik du ar tris. Aš – bruko vaikas, išaugęs rajono centre, kuris nei kaimas, nei miestas. Su daržais ir vištomis. Norėjau iš to išsiveržti, o aktoriai atrodė – dievai!
– O dabar kaip atrodo?
– Dabar ... irgi norėčiau, kad būtų dievai. Patys matote, ant mano galvos yra nimbas (smagiai juokiasi). Be to, visiems sakau, jog esu vyskupo Antano Baranausko anūkas.
– Iš tiesų yra giminystės su garsiuoju vyskupu ir poetu?
– O čia kaip Maksimo Gorkio pjesėje „Dugne“. Ten klausia: „Seni, pasakyk, ar Dievas yra, ar nėra?“ O jis atsako: „Jeigu tiki, Dievas yra. Jeigu netiki, nėra.“
Taip ir su tuo giminystės ryšiu. Aš labai didžiuojuosi, kad apie Antaną Baranauską esu pastatęs monospektaklį. Kad monospektaklį pastačiau ir apie Vladą Pūtvį-Putvinską.
Tai drąsiai dariau ne teatre. Dariau, kaip moku, kaip noriu, ir atiduodamas duoklę išskirtinėms asmenybėms. Nuo A. Baranausko nuėmiau kai kuriuos stereotipus. Nė vienos eilutės neskaičiau iš jo „Anykščių šilelio“. Jis buvo didelis, fantastiškas žmogus. Surinkau jo gyvenimo faktus iš knygų, prisiminimų apie jį. Aš mėgstu archyvus, mėgstu popierių, raides.
Mane patį stebino, kad jis turėjo fenomenalią atmintį, viską atsiminė, ką buvo skaitęs nuo 4 metų ir viską galėjo senatvėje cituoti. Vykdavo literatūros skaitymo varžybos, kas ilgesnes ištraukas mintinai paskaitys, Antanas Barnauskas visada jose nugalėdavo. Buvo geras matematikas ir nusprendė apskaičiuoti pragaro tūrį. Kiek nuo Adomo laikų pragare tilpo žmonių. Sklandė net toks anekdotas, kai jo klausė: „O kaip jūs juos talpinate, ar kaip silkes bačkoje, ar laisviau?“
Jis yra ir pirmasis mūsų kunigas katalikas, kuris išvertė Šventąjį Raštą. Sunkiai sirgo, vertė klūpėdamas, nes sėdėti negalėjo.
– Kokia yra aktoriaus misija? Kaip ją suprantate?
– Svarbiausia pačiam suprasti, koks aktorius esi. Profesūra mums pabrėždavo ir aš pats manau, kad aktorius teatre esi kaip knyga knygų lentynoje. Esi tik vienas iš instrumentų simfoniniame orkestre. Ne solistas, o orkestro muzikantas – smuikas pirmas ar penktas, altas ar violončelė. Ką norėjau padaryti solo, dariau ne teatre. Tai – poezijos skaitymas, poetų, kurių niekas nežino, pristatymas, važinėjimas su K. Donelaičio draugija į Kaliningrado sritį.
Teatre aktorius niekada nebuvo laisvas (tegu mano kolegos nepyksta, bet taip yra). Aktorius priklausomas nuo režisieriaus, nuo apšvietimo, nuo kolegų. Esi priklausomas nuo to, kaip jauti ansamblį.
– Ar dėl tokios priklausomybės nejaučiate diskomforto?
– Ne. Tokį aktorystės suvokimą diegė mano kurso vadovai – Leonidas Lurje, Vilniaus rusų dramos teatro režisierius, ir legendinė aktorė Galina Jackevičiūtė.
Kurso vadovą L. Lurje labai gerbiu. Du kartus per metus mus veždavo į Maskvą ar Leningradą, pats vesdavo ekskursijas, nuo ryto iki vakaro susitikimai su režisieriais, spektaklių aptarimai. Mūsų kursas buvome kaimietukai – ta prasme, jog nebuvome iš didelių miestų ir reikėjo plėsti mūsų akiratį.
Mano kurso draugai – a.a. Pranas Piaulokas, a.a. Gediminas Girdvainis, a.a. Viktoras Valašinas, a.a. Gintautas Ūzas. Puikūs buvo aktoriai.
– Kokios mintys užplūsta, kai vardijate savo kartos aktorius, per anksti išėjusius Anapilin?
– Dievas duoda gyvenimą ir juo reikia džiaugtis. Kiekvieną rytą, kai atmerkiu akis, sakau: „Ačiū, Viešpatie, kad leidai man atmerkti akis.“ Vakare sakau: „Viešpatie, ačiū, kad leidai man užmerkti akis pačiam.“
– Ar ne vienintelis esate likęs Šiauliuose iš savo kurso?
– Taip. Kai neliko Prano Piauloko, iš kurso likau vienintelis. Pirmasis iš Šiaulių išlėkė Gediminas Girdvainis su Kristina Andrijauskaite, po to ir Nijolė Bižonaitė su Vitalijumi Mazuru, Gintas Ūzas.
Viktoras Valašinas po studijų vienintelis buvo gavęs leidimą išvažiuoti į Kauno dramos teatrą. O kitus tuometinis Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius Mamertas Karklelis surišo virve, vedė surištus Vilniuje per prospektą ir atsivežė į Šiaulius.
Šiauliuose aš vienintelis iš kurso išėjau į armiją, tos patirties nesigailiu. O kai grįžau į teatrą, mano kursas jau buvo padaręs pirmąjį sukilimą prieš Mamertą Karklelį. Mamertas buvo kažko nepadaręs, su darbais vėlavo, o jauni aktoriai maksimalistai – nuvertė režisierių.
Apie teatrą ir ieškojimus
– Kokį pažinote Šiaulių dramos teatrą? Koks jis buvo, kai čia atvažiavote?
– Aš čia radau šeimą – didelę aktorių šeimą. Buvo daug garsių, garbingų aktorių. Vaidino Lietuvos teatro legendos – Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė. Potencija Pinkauskaitė mane net mokė. Kadangi Galina Jackevičiūtė buvo iš pačių pirmųjų Šiaulių teatro aktorių, kaip ir Potencija Pinkauskaitė, tai jos paprašė: „Pamokyk mano studentą kalbėti, balsą pastatyti.“
Vaikščiodavau balso lavinti pas Potenciją Pinkauskaitę į jos vieno kambario butą Vilniaus gatvėje virš arkos, ant kurios dabar yra memorialinė lenta aktorei atminti. Labai nenorėdavau eiti, o ji dorai, sąžiningai su manimi dirbo. Už balso pastatymą, kurį turiu, jai esu dėkingas.
Iš tuometinės viduriniosios kartos aktorių Stasys Paska buvo išskirtinis ir kūryba, ir poelgiais. Su juo buvo gera bendrystė, pasisėdėjimai, kartu ir į žvejybą eidavome.
– Vyresnės kartos publika atsimena S. Paską ir Lenino vaidmenyje spektaklyje „Liepos 6-oji“. Gal pamenate, kaip kūrė tą vaidmenį?
– Kai atėjau į teatrą, tas spektaklis jau buvo sukurtas. O kas gi kitas galėjo tą vaidmenį sukurti? S. Paska buvo labai talentingas aktorius, galėjo bet ką vaidinti.
– Esate teatro trupės vadovas. Kokie dabar yra jaunieji aktoriai? Ar reikia juos „ganyti“?
– O ne. Trupės vadovas daugiau su popieriais dirba, tvarkaraščiais. Kitą kartą išdrįstu ką griežčiau pasakyti, bet gerai suprantu, jog viskas labai keičiasi.
Jie – jauni, talentingi, aš jais žaviuosi. Bet jie kitaip supranta teatrą nei aš, jie kitaip valgo nei aš, jie iš kitokių tėvelių šeimų atėję nei mano karta.
Mes teatre knygos iš rankų nepaleisdavome – jie nepaleidžia telefonų. Mane su knyga pamatys – jiems tai jau nonsensas. Sako, Vladai, tu kaip iš XIX amžiaus, tu paskutinis dinozauras. Iš tiesų, už mane teatre vyresnė tik Nijolė Mirončikaitė.
Jie net juda kitaip, net kalbos maniera kitokia. Aš jiems linkiu tik sėkmės.
– Jūsų žvilgsniu, kas yra teatras?
– Aš manau, kad teatras yra paslaptis. Dėl to esu smarkiai ginčijęsis. Teatre yra daug subtilybių, esu įsitikinęs, jog teatras negali visko atskleisti, jame visada turi likti bent šiek tiek paslapties. Dėl to žmogui teatras įdomus, dėl to jis eina stebuklo pamatyti, patirti.
– Ar pačiam po spektaklių nebūna nusivylimo?
– Būna. Jauti, ar salė priima spektaklį, ar nepriima. Ar yra atsakas į tai, kas vyksta scenoje, ar nėra.
Režisierė Aurelija Ragauskaitė mums sakydavo, jog „reikia paimti salę“. Būdavo, jauti, kad salė sėdi net priešiškai nusiteikusi. Važinėdavome po kaimus, tai po spektaklių salė būdavo pilna ir tuščių butelių. Visko būdavo.
Požiūrio į žiūrovą ir į savo darbą pavyzdys yra pasaulinio garso violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus istorija, kaip jis kažkur Čiukčijoje gastrolėse grojo vienam žiūrovui. Tuo metu jis buvo nešleidžiamas į užsienį. Savo akompaniatoriui pasakė: „Grosim taip, kad mus ir Amerikoje, Aliaskoje, girdėtų.“ Mat buvo netoli Aliaskos. Ir sugrojo tam vieninteliam žiūrovui visą koncertą, net bisui.
Man yra tekę pristatinėti vieno poeto kūrybą vienuolyne. Atvažiavęs salėje pamačiau tik vieną vienuolį invalido vežimėlyje. Jis dairėsi, kur jo broliai? Atėjo dar keli – keturi ar penki. Kažkas tarė, tai gal nereikia, nebeskaitykite. Aš užsiutau: reikia, ir reikia taip skaityti, lyg salė lūžtų. Viską padariau taip, kaip reikia. Padariau pirmiausia dėl to sunkiai sergančio vienuolio, kad ir jis, ir kiti pasijustų laimingi.
– Kokia šiandien yra Šiaulių publika?
– Šiaulių publika yra tokia, koks yra miestas. Kita vertus, tokia, koks yra mūsų repertuaras, nes mes tikimės žiūrovų atsako. Meilės be atsako negali būti.
– Koks yra šiuolaikinis Lietuvos teatras?
– Apie Klaipėdos dramos teatrą aš galiu pasakyti tūkstantį ir vieną gražiausią žodį. Man dabar tai pats mylimiausias teatras – nuo spektaklio apie Mikelandželą Karavadžą aš alpstu, „Boriso Godunovo“ nepamilau, bet spektaklis man patinka, galiu vardyti ir daugiau tokių spektaklių.
– O Šiaulių teatras?
– Mūsų teatras yra ieškojimų kelyje.
– Ar aktoriams neskauda dėl tų ieškojimų?
– Aktoriai yra garbėtroškos. Visi jie nori, kad teatras skambėtų, kad jie būtų nešiojami ant rankų.
Kada Aurelija Ragauskaitė vadovavo Šiaulių dramos teatrui, J. Baltušis ir kiti rašytojai važinėjo spektaklių žiūrėti, visi garsieji kritikai – J. Lankutis, A. Samulionis, D. Rutkutė, M. Petuchauskas – atvažiuodavo, stengdavosi pasikalbėti su aktoriais. Tada pirmą kartą pajutau, ką reiškia, kad ne tu eini pas kritiką, o kritikas ateina pas tave.
A. Ragauskaitės teatras buvo ne tik režisieriaus, bet ir aktoriaus teatras, nes ji ir pati buvo aktorė, gerai mus suprato.
Žiūrovas turi spektaklyje matyti idėją, dėl kurios režisierius stato spektaklį. Jeigu to nėra, jeigu žiūrovas yra intelektualesnis nei veiksmas scenoje, tai nieko gero.
Daug kur Lietuvoje teatras dabar yra režisieriaus teatras. O Klaipėdoje su lenkų režisieriais teatras pasidarė tiesiog fantastinis. Su „Mikelandželu Karavadžu“ jie važinėja po visą Europą.
– Kodėl teatras mums vis dar reikalingas? Juk nenumirė, kaip buvo pranašaujama, jog numirs atsiradus kinui?
– Turėčiau kaip žydas atsakyti: „O kaip jūs galvojate?“
Aš dažnai galvoju apie literatūrą: kodėl skaitome tą autorių, o ne kitą? Įdomus yra kitas požiūris, kitas kampas, kitas matymas žmogaus – jo buvimo ar jo virsmo kažkuo. Taip ir su teatru. Gal teatras įdomus tuo, kad atidaro tai, ko žmogus nežino arba žino, bet bijo sau prisipažinti?
– Vokiečių režisieriaus Šiauliuose pastatytas Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ buvo „kitoks kampas“ ir sukėlė nevienareikšmę publikos reakciją. Kaip patys aktoriai šį pastatymą vertinate?
– Aš galiu kalbėti tik už save. Šio spektaklio aš nepriimu. Nepriimu dėl dviejų aspektų: jis yra agitmeninės brigados lygio, o antra, jeigu vokietis norėjo daryti savą Mindaugo istoriją, tai nereikėjo į ją maišyti Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“. Man tai buvo absoliučiai neįdomu.
Iš pradžių net įsižeidžiau dėl mūsų istorijos interpretavimo, o po to galvoju, gal vokiečiui pavydas kilo? Mes savo valstybę kūrėme jau XIII amžiuje, o jie, jeigu neklystu, tik XIX amžiuje.
– Bet gal teigiamas dalykas, kai pastatymas išjudina diskusiją, imi susimąstyti, kokio teatro reikia?
– Kiek yra žmonių, tiek yra nuomonių apie teatrą. Galiu manyti, jog geriausias teatras Lietuvoje yra „Domino“ teatras.
Būkim atviri. Latviai, pavyzdžiui, išsikelia aukštesnius kultūros tikslus nei mes. Kultūros centruose, koncertų salėse latviai populiariosios muzikos leidžia tik 25 procentus, o visa kita – rimtoji muzika, klasika. Ir kokios koncertų salės pastatytos Latvijoje – Liepojoje ir kitur! Latviai prieš dešimt – penkiolika metų bibliotekoms įrengė tokią orgtechniką, kokią tik dabar pas mus įrenginėja.
– Šimtą vaidmenų sukūrėte, koks pačiam buvo geriausias? Kas svarbiausia kuriant vaidmenį?
– Geriausias dar nesuvaidintas. Dar priekyje. Aš nemėgstu dairytis į praeitį. Tik su amžiumi viskas keičiasi – tavo oda susiraukšlėja, tavo eisena keičiasi, tavo kūnas duoda kitas spalvas, gali nieko ir nebeįrodinėti.
Man svarbiausia, kad vaidmenyje gyvybė būtų.
– Kas labiau prie širdies – tragedija, drama, komedija?
– Mano tragedija, kad visiškai neturiu humoro jausmo. Kai gaunu komedijinį vaidmenį, tai nežinau, ką daryti. Bet ką duoda vaidinti, tas gerai.
– Aktorystei reikia Dievo patepimo?
– Aktorystė nėra amatas, bet reikia įdėti daug darbo. Talento nepakanka. Pranas Piaulokas, Gediminas Girdvainis buvo nepaprasto darbštumo aktoriai – apie tai niekas nė nežino. Pranas su tekstu dirbo 24 valandas per parą, režisieriui pasiūlydavo 20 interpretacijų, buvo maksimalistas iki beprotybės.
Aktoriui neišeina dirbti tik darbo valandomis. Norėčiau, kad taip būtų, bet neišeina. Aš dirbu ir jaučiu malonumą, dirbu taip, kad pačiam nebūtų gėda, kad drąsiai išeičiau į sceną.
– Aktoriaus profesija tokia, kad apie senjorystę galite ir negalvoti?
– Taip, jeigu nori ir turi jėgų. Aš neturiu sodo, kad ten kapstyčiausi, aš neturiu žemės, išskyrus tėvų kapus ir tai jie jau su betono plokšte. Man patinka knygos, man patinka skaityti, man patinka lyrika, man patinka atrasti ir tai perteikti kitiems, dalytis su kitais.
– O kodėl Jums reikia poezijos skaitymo senelių namuose, ligoninėse?
– Aš pats esu ilgai gulėjęs ligoninėse ir žinau, kas yra žiūrėjimas pro ligoninės langą. Jeigu nors 10 minučių žmogus atitrūksta nuo savo baisios realybės, jam yra šventė.
„Šiaulių nė negalvojau prisijaukinti“
– Ar Šiauliai tapo savu miestu? Prisimenate, kokie buvo, kai čia atvažiavote?
– Šiauliuose esu nuo 1969 metų. Tada netoli teatro buvo alaus baras „Žirnelis“ , Vilniaus gatve, kur dabar pėsčiųjų bulvaras, važinėjo autobusai, vakare visas miestas skendėjo tamsoje. „Baltijos“ restoraną, „Jaunystės“ kavinę prisimenu su rusų karininkais, virš miesto nuolat skraidė kariniai lėktuvai. Aš nė negalvojau to miesto prisijaukinti.
Po karo miestas buvo išdaužytas, vietinių, tikrų miestiečių, beveik nėra, žmonės į Šiaulius suvažiavo iš kaimų ir nemylėjo miesto. Upė per miestą neteka. Iki dabar ežeras mieste lyg bala.
Ar per pusę amžiaus prisijaukinau Šiaulius? Taip, dabar tai savas miestas, yra ir kas miela, ir gražu. Bet skaudu, kad jį verčiame miesteliu, kaip sako dailininkas Arūnas Vasiliauskas.
Mieste uždarytas istorinis knygynas, nebėra Šiaulių universiteto, aš nebematau jaunų žmonių. Aš visiems sakau, jog esu pats jauniausias Šiauliuose.
Apie pasirinkimus
– Ką gyvenime renkatės – juodą ar baltą spalvą?
– Jeigu matai baltą spalvą, įrodyk, kad ji juoda. Jeigu neišeina, tada ji yra balta. Ir atvirkščiai. Aš renkuosi baltą spalvą, nors turbūt nėra baltesnės spalvos už juodą.
– Mielesnis pavasaris ar ruduo?
– Bijau pasakyti, bet ruduo. Aš labai mėgstu rudenį važiuoti į Siguldą, aš galiu apsiverkti pamatęs, kaip lapas krenta.
– Krepšinio varžybos ar koncertas? Kur eisite?
– Koncertas. Jeigu jis klasikinės muzikos.
– Vakare romanas ar poezijos knyga?
– Vakare juodas darbas su tekstais. Aš turiu krūvas programų, tam reikia pasiruošti, tam reikia išnaudoti laiką.
– Kas labiausiai skaudina?
– Žmoniškumo nebuvimas. Melas, chamizmas. Norisi, kad žmogus nebijotų būti geresnis – būtų geresnis.
Niekada nebūčiau patikėjęs, kad sulauksime karo. Jis yra visiškai čia pat, palietė ir man artimus žmones, turiu draugų Ukrainoje. Vienas dar atsiliepia į skambučius, kitas – ne. Tarp gyvybės ir mirties visiškai nėra jokio tarpo.
– Ką labiausiai branginate?
– Šeimą.
– Ko linkite visiems?
– Šviesos.
– Esate optimistas, pesimistas ar realistas?
– Aš esu Dvynys. Vieną akimirką toks, kitą – kitoks. Aš kolekcionavau dailės darbus, pirmąsias poezijos knygas, rinkau sudaužytas stiklo taures – dabar nieko neberenku. Labiausiai pasiilgstu gamtos ir vidinės tylos.
