Siurrealistiški Rimanto Dichavičiaus gyvenimo etiudai (2)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus pa­sa­ko­ji­mas ku­pi­nas emo­ci­jų – gy­ve­ni­mas vis kei­tė sce­na­ri­jus.
„Šiaulių kraštas“ tęsia pokalbį su 85-erių dailininku, fotomenininku Rimantu Dichavičiumi. Pirma pokalbio dalis buvo publikuota gegužės 28 dieną „Šiaulių krašto“ kultūros, meno, literatūros priede „Atolankos“.

Šaukštas kaip likimas

– Piešti pradėjote dar Grimzeliuose ar jau vėliau, grįžęs iš tremties?

– Šiek tiek mėgau, bet nelabai supratau. Žinote, koks man buvo lemiamas posūkis? Žurnalas „Ogoniok“! Atsimenu, Šiaulių kaip ir nebuvo, vien griuvėsiai, bet tarp vienų griuvėsių buvo padarytas kino teatras. Kažkaip netyčia nuėjau, teta duodavo 20 kapeikų ir aš eidavau filmų žiūrėti. Ten būdavo naujas numeris „Ogoniok“. Atverti, keturi puslapiai apie dailininkus, spalvotos reprodukcijos, trumpai aprašyta. Paskui eidavau specialiai, kad tą „Ogonioką“ pavartyčiau. Žiūriu, kad išskyrus mane, ten niekam neįdomu. Ateinu, išsiplėšiu tas reprodukcijas ir išsinešu. Žinojau, kad vogti yra negerai, bet galvojau: „Jūs, glušai, abejingi, o man čia tiesiog kvėpavimas, man reikia oro!“

Ir tas nulėmė, prisiskaičiau istorijų, pradėjau imituoti, paišyti. Atsimenu Gerardą Bagdonavičių, netyčia kažkur kažkas nuvedė į kažkokią klasę. Aš nieko nesupratau. Perspektyva... Aš nebuvau matęs balto popieriaus lapo! Kai grįžau į Lietuvą, truputį pramokau piešti, toks Žiauberis (grafikas Edvardas Žiauberis – red. past.) buvo dar pas tetą. Žiauberis man parodė, kaip šriftą rašo. Trys pamokėlės to meno buvo, bet kažkaip užsikabinau.

– Kai grįžote, kokią Lietuvą pamatėte?

– Nustebau, kad dar lietuviškai rašo. Grįžau iš rusų mokyklėlės, tetai ir jos dukrai pasakoju: mačiau žmogų, ėjo, ėjo ir nukrito be sąžinės, norėjau pasakyti, kad be sąmonės. Trūko žodyno. Kai įstojau į dailės mokyklą, diktantus rašiau, dvejetas, dvejetas. Tik iš klausos rašiau.

– Kada pirmą kartą nuvažiavote į tėviškę?

– Bijojau važiuoti. Mane žinote, kas išgąsdino? Aš įstojau į Dailės mokyklą Kaune. Išlaikiau neblogai egzaminus. Viskas gerai, bet sėdi mandatinė komisija. Po vieną iškviečia. Dichovič Roman, gerai išlaikė. Ir klausimas: o jūsų šeimoje išvežtų yra? Galvoju, nelabai gerai. Sakau, ne, nėra. Ten kažkas sako: „Žiūrėk, čia Dichovič Roman, rusiukų nelabai vežė.“

Po poros metų išsiėmiau pasą. Su teta atvažiavome į Kelmę, radome kažkokius archyvus. Archyvai nesudegė.

Kai pirmą kartą su teta nuvažiavome į Grimzelius, pasidairėme, dar stovėjo namas, į Suvartuvą buvome nuėję, jau kiti žmonės, teta porą pažįstamų rado, nes ten atvažiuodavo.

Kai antrą kartą nuvažiavau ten, žiūriu, nieko nebėra, anei namo. Suvartuvos irgi nė pamatų.

Einu per lauką, upeliukas orientyras, pora medžių. Ir eina toks vyras per lauką, žiūri į mane: „Ko čia vaikštai, kas toks būsi?“

Sakau, lyg tai mano namas stovėjo toje vietoje... „A, tai tu Dichavičius, tai aš tavo namą grioviau. Kolūkio pirmininkas įsakė ir suariau. Einam pas mane, aš tau kai ką parodysiu.“ Atidaro stalčių. „Žiūrėk, ką radau. Kai baigiau arti tavo namus, grįžau į savo kiemą, žiūriu, kažkas vikšruose įlindęs, kažkoks geležiukas. Pakrapščiau su atviorka, čia tau šaukštas.“ O ant to šaukšto močiutės inicialai KK, ji buvo Kristina Katavičiūtė-Gruzdienė. Dvi gražios paornamentuotos raidės. Kai ją vežė į Sibirą 1941 metais, matyt tas šaukštas iškrito...

Jis toks sulaužytas, sutrintas, sumaigytas, kaip visas mūsų krašto gyvenimas sumakaluotas. Šaukštą įrėminome puošniuose, karališkuose rėmuose, bordo aksome.

Paskui aš nuvažiavau į tą vietovę, kur išvežė. Galvojau, pastatysiu kokį paminkliuką. Radau dar tris lietuvius. Radau moterį, kuri atsiminė, kaip laidojo mano tėvelį. Tėvelį iš lagerio paleido, bet į tremtį, be teisės grįžti į Lietuvą. Jis dar pusę metų pagyveno ir numirė. Aš jau buvau Lietuvoje. Tėčio nebemačiau, liko tik keli jo laiškai, rašyti iš lagerio ir tremties. Vieno laiško paskutinė eilutė buvo: „Mielas Rimuti, nepamiršk manęs“. Aš nuvažiavau, pastačiau paminkliuką, užrašiau tris pavardes – mamos, tėvelio, senelio – visi skirtingose vietose palaidoti. Simboliškai. Buvo 1969 metai.

Ir padariau šedevrinę nuotrauką, už kurią galima šaudyti vardo neklausiant. Eina toks žmogelis, ruduo, purvynas, šlepu, šlepu, neša plakatą, eina zigzagais, paslydo ir nukrito, girdžiu, knarkia – ir užsidengė tuo plakatu, o buvo garsiausias šūkis tų laikų: „Труд в СССР есть дело чести, славы, доблести и геройства“. („Darbas SSRS yra garbės, šlovės, narsumo ir didvyriškumo reikalas“). Savo personalinėje parodoje padidinau nuotrauką iki trijų metrų, pažiūrėkite į savo epochą!

Tai, ko dar nebuvo

1963 metais R. Dichavičius baigė tuometinį LTSR dailės institutą (grafiką). 1963–1964 metais dirbo žurnalo „Banga“, 1964–1968 metais – žurnalo „Moksleivis“, 1969–1978 metais – leidyklos „Mintis“ meniniu redaktoriumi.

– Ar vėliau persekiojo praeitis?

– Buvo visko. Išsivyniojau. Buvau apšaudytas, bet dar durnumo pakankamai turėjau.

Prieš važiuojant į Sibirą, buvau surengęs parodą Vilniuje ant Tauro kalno. Aš dėl savęs fotografavau, turėjau motocikliuką, važinėjau po Lietuvą (turiu didžiulį etnografinį ciklą).

Mane pakvietė į fotoklubą, nuėjau porą sykių. Po kiek laiko sako, galėtum parodėlę padaryti. Kaip mokėjau, taip padariau. Pašnekėjom, paplojom viens kitam per petį ir išsiskirstėm. Aš tuomet ką tik pradėjau dirbti „Minties“ leidykloje, buvau meninis redaktorius. Sėdžiu prie savo stalo, atlekia vienas mūsų darbuotojas, sako, Rimai, kur vakar buvo tavo paroda, suskaičiavau 8 juodos „Volgos“. Kažkas ten negerai.

Pasidarė įdomu, nueinu pažiūrėti, kas vyksta. Suvažiavo visas politbiuras CK, Sniečkus (Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius – red. past.), svita visa jo. Noriu įeiti, negalima. Sakau, aš autorius! Nesvarbu. Šepetys (Lionginas Šepetys, 1967–1976 m. LSSR kultūros ministras – red. past.) buvo, jis mane kažkaip buvo įsidėmėjęs: „O, čia autorius, praleiskite.“ Visi vaikšto rimtais veidais: kas čia, o kas čia? Visi kaip žado netekę.

O ten kabojo koks 30 kryželių, koplytėlių, koks 30 labai gražių mergelių, portretukų ir taip gražumų, peizažėlių. Tokių parodų Lietuvoje nebuvo. Visi ištįsusiais veidais į mane žiūri: kas tu toks, iš kur tu čia, iš dangaus atsiradai? Pradėjo tardyti. „Dichavičiau, gyveni Lazdynuose, blokiniame name, kurių velnių tas bakūžes samanotas rodai? Reikia dainuoti tarybinį gyvenimą! O kas tos mergaitės?“ Sakau, Dailės institute mes piešiame nuo antro kurso, dailininkui nuogumas – kaip daktarui, juk daktarai negali per skudurą operacijos daryti.

Aš išsigandęs, jie nustebę. Direktorius rūmų dreba. „Kas leido, kaip tokią parodą pakabinote? Kur tarybinis gyvenimas, nėra komunizmo statybos, nė vieno pirmūno, nė vienos melžėjos!“

„Aš čia nieko nežinau, čia fotoklubas, čia jie renkasi, derinasi, ginčijasi. Aš čia nesikišu.“

„Kaip nesikiši, rūmų vadas, turi viską žinoti!“ Tas orą gaudo, rankos dreba, o jie vaikšto kaip šakalai. Žiūri į paveikslus, žiūri į mane: kaip tu, cholera, toks atsiradai! Reikia nukabinti, tokia paroda negali kaboti!

Man buvo kiek daugiau nei 30 metų. Jeigu aš blogas, jei mano menas blogas?! Aš dariau natūraliai. Ir ta bobutė graži, ir kryžius gražus, ir samanėlė graži, ir akmuo gražus, ką aš čia blogo padariau? Ir jeigu čia aš griaunu tarybinę tikrovę, kuri didžiojo vado nustatyta, tai man ne vieta tarp jūsų, jūs gražiau be manęs gyvensit, aš sutinku išeiti. Ir atvažiavau su savo motociklu ten prie durų.

Kai jie pradėjo nukabinėti parodą, stiklas slydo ir vienam perpjovė ranką, pažeidė arteriją, čiurkšlė apipylė sienas, lubas. Kraujas, stiklai, klyksmas. Tam vyrukui „žgutą“ uždėjo, greitąją iškvietė. Kiti stovi, nežino, ką daryti. Sakau, jeigu jūs nesustabdysite, bus dar liūdniau visiems. Atsukau motociklo baką, su degtukais stoviu, jeigu ką... Noriu matyti, kad darbai pakabinti atgal.

Gal truko valandą. Aš mindžiukuoju, jie mindžiukuoja. Galiausiai pakabino.

Kam gyventi – širdį rodai, o sako: mėsos gabalas, pasilik sau, tavo širdies man nereikia.

„Žiedai tarp žiedų“ – kaip filmas

1987 metai. Išleistas pirmasis SSRS aktų fotografijos albumas – R. Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“. Albumas tapo tikra to meto sensacija, tiražas buvo vis kartojamas. Maskvoje surengta paroda kasdien sulaukdavo apie 20 000 lankytojų per dieną.

Albumas išvydo dienos šviesą gavus tuomečio TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo palaiminimą. Kai M. Gorbačiovas su žmona Raisa viešėjo Vilniuje, susitiko ir su fotografu. „Per Žiedus – į Grožį, per Grožį – į Meilę, per Meilę – į Tiesą, per Tiesą – į Laisvę, per Laisvę – į Kūrybą, per Kūrybą – į Dievą“, – tokią dedikaciją albume užrašė R. Dichavičius.

– Nebuvo tokios parodos, kokią surengėte ant Tauro kalno, bet nebuvo ir tokio albumo kaip „Žiedai tarp žiedų“?

– Pirmas mano modeliukas buvo žmona, paskui jos draugės, draugių draugės. Laikiausi griežtos taisyklės, menas menui, nemaišyti su meile. Susikaupė daug kadrų.

Čia atskiras pasakojimas, esu parašęs scenarijų apie „žiedus“. Dar vienas filmas iš gyvenimo, bestseleris. Ir grožis, ir meilė, ir politika didžiulė, ir kriminalistika didžiulė.

Nežinau, kas tokį komplimentą gavo, kaip mano „žiedai“: buvo tikrąja prasme gangsterių susišaudymas parodoje. Po Maskvos tą parodą pavogė ir vežiojo po visą Tarybų sąjungą, kur norėjo, gavau laiškų iš Odesos, Vladivostoko.

Ateina draugas, sako, Rimai, rupūže, per tavo tas gražuoles manęs vos nenušovė! Jis buvo Tbilisyje, Gruzijoje, žiūri parodos plakatas. Jam sako, jau užsidarome, jis aiškina, aš iš Lietuvos, autorių žinau. Leido greitosiomis užeiti. Sako, vaikštau, paveikslai dar kabo, kitus jau pakuoja. Girdi, riksmai, tie patys žodžiai: „Uždaryta!“ Atėjo kita kompanija. Uždaryta – atidarysime. Buvo jūsų paroda, o dabar bus mūsų. Jūs užsidirbote, dabar mes norime užsidirbti. Už atlapų jau kusina. Tie, kur atėjo, buvo „šustresni“, išsitraukė pistoletą, pradėjo šaudyti į lubas ir viena kulka rikošetu – mano draugui į koją.

Oi, daug istorijų! Spaustuvėje atspaudė albumų 10 000, suskaičiuoja, tik 5 000. Paaiškėjo, kad po lapą apsivynioję darbininkai išnešė!

Paminklas tėviškės žemei

Tarp svarbiausių R. Dichavičiaus darbų – fotografijų ciklai „Lietuvos etnografija“, „Žiedai tarp žiedų“, „Formų pasaulyje“, „Vizijos“, „Kultūros darbuotojų portretai“, fotografijų albumai, dailininkų kūrybos monografijos; apipavidalino arba iliustravo apie 300 grožinės literatūros, mokslinių leidinių, plakatų, atvirukų.

2012–2016 metais išleido tris albumo „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ tomus. Šiam monumentaliam darbui skyrė lėšas, gautas pardavus tėviškės žemę.

– Į pokalbį atsinešėte albumą „Laisvės paženklinti“. Tėviškės žemė simboliškai virto knyga?

– Žemę atsiimti – ne griovį iškasti, 28 kartus važiavau į Kelmę, triskart į Šiaulių apygardos teismus, kad įrodyčiau. Nepasidaviau. Radau moterį, kuri dalyvavo krikštynose, kur pas Gruzdžius dirbo. Gyniausi pats, be advokato.

Turėjau šventą idėją. Mano šventa idėja yra menas. Menas dar yra bastionas. Muzika, literatūra, aš viską menu vadinu. Mano idėja buvo padovanoti šitą žemę Vilniaus dailės akademijai.

Prisimenu, kaip grįžau iš Sibiro, brolis Jonas man labai padėjo. Brolį išgelbėjo viena raidė. Kai gaudė šeimas, brolis jau buvo vyresnis, vedęs ir gyveno atskirai. Kai atvažiavo areštuoti, klausia Dichavičiaus, o jo pavardė Dikavičius, anksčiau dokumentus iš klausos rašydavo. Ne tas, kažkas neatitinka. Paliko jį kelioms valandoms, bet jis per tą laiką spėjo susikrauti vežimą ir išvažiuoti bet kur. Atvažiavo jo paimti, nebėra. Jį išgelbėjo viena raidė. Kai grįžau, teta globojo, paskui broliukas.

Pagalvojau, tokių, kaip aš, ne vienas, jei gabus studentas, kodėl jam nepabūti Paryžiuje? Galima duoti stipendiją, mokslams padėti, parodas rengti. Visi laimingi, bet... žmogiškasis faktorius. Kai reikėjo dokumentus tvarkyti, mąstė, mąstė, sunku sutvarkyti, popierių daug... Pasiaiškino, kad biurokratiškai neįmanoma tos dovanos priimti.

– Investavote į knygą?

– Įsiutau. Žemės likučiai, kuriuos gavau, turi tarnauti menui. Per tris tomus pagerbiau beveik 250 dailininkų. Ne šiaip sau – dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. Surinkau apie 1 000 visokiausių faktų. Ir šiauliečių daug. Ir verkdamas, ir bučiuodamas, ir keikdamasis dariau.

Eiliuotas pasaulis

– Į redakciją atsinešėte fotoaparatą – ką dabar mėgstate fotografuoti?

– Viską. Valgau viską, fotografuoju viską. Parodą galėčiau padaryti iš pasivaikščiojimo po Šiaulius. Kokių įdomybių pamačiau! Net pro langą nuotrauką padariau – pamatytas langas užkaltomis lentomis man priminė mano barakus.

– Kaip išgyvenate laiką nuo vasario 24 dienos – karo Ukrainoje pradžios?

– Beprotybė valdo pasaulį. Pasaulį valdo ne protas, pasaulį valdo aistros.

– Ar galima Stalino laiką lyginti su dabartiniu?

– Be abejo, galima, tik masteliai kiti. Yra pasakymas: всякая власть разлагает, абсалютная власть разлагает абсалютно (visa valdžia suyra, absoliuti valdžia suyra absoliučiai). Galime tik matuoti, ar Putino laikas absoliutus, ar ne. Tu kitus niekini, valdai, terorizuoji, naikini, tu tarsi valdovas. Bet tas valdovas pilnas baimės, jis bijo labiau nei mes su jumis. O jei maištas? Сила есть, ума не надо и совесть тоже не обязательна (jėgos yra, proto nereikia, sąžinė irgi nebūtina). Šitą žinokim, kitaip nebus.

Pacituosiu ta proga eilėraštį, parašytą lageryje, šiandien aktualus:

Пойдёт однажды снова брат на брата,

Сольётся с чистой кровью кровь злодея,

И снова будет в этом виновата

Великая и светлая идея.

Žodis į žodį. Gyvename banditų pasaulyje, šito neužmirškime.

– O pasididžiavimas rusų kultūra?

– Pasakėlės! Prieš Puškiną ir Dostojevskį buvo Šekspyras, buvo Kantas, Aristotelis, tūkstančiai išmintingiausių vardų. Šekspyras prieš 500 metų viską pasakė, Aristotelis – jau prieš du tūkstančius metų. Antikos aforizmą noriu pasakyti: išvaduotojų sergėkitės ne mažiau kaip užkariautojų. Rusai ukrainiečius nuo ukrainiečių žemės vaduoja.

– Kultūra, menas kažką gali?

– Šiek tiek. Amortizuoti gali. Pavyzdžiui, graži mergaitė, galima sušaudyti, galima dar nešaudyti, galima dar pasiimti pasidžiaugti, pasimylėti. Fiureris norėjo paimti Paryžių, sako, subombarduosim, griuvėsių krūva, nebus ką veikti, kur bordeliai stovės? Reikia kažkaip kitaip paimti. Grožis išgelbėjo Paryžių. Prahą taip pat išgelbėjo. Putino niekas grožio nemokino. Meno neragavo.

Pokalbį R. Dichavičius baigia eilėmis iš Leonardo Gutausko eilėraščių knygos „In fine“. Rusų kalba parašytos eilės, skirtos diplomatui Jurgiui Baltrušaičiui, taip patiko, kad mintinai išmoko per vakarą. Ir dabar mėgaujasi poezija.

Rimantas Dichavičius apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2003), Estijos Baltosios Žvaigždės 5 laipsnio ordinu (2004), Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2014). Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, AFIAP (tarptautinės fotomenininkų sąjungos) narys.

Susijusios naujienos