Siurrealistiški Rimanto Dichavičiaus gyvenimo etiudai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Šiauliai Rimantui Dichavičiui gerai pažįstami nuo mažų dienų. Vėl sugrįžęs, aplankė giminaičius, draugus, mokyklą, kurioje mokėsi po tremties (dabar „Santarvės“ gimnazija), traukinių stotį, iš kurios pajudėjo vagonai į Rytus.
„Gyvenimas visas yra siurrealizmas“, – vis pakartoja 85-erių dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Jo pasakojimai – tarsi skaudžios praeities etiudai. Gyventa ir išgyventa.

Šiauliai R. Dichavičiui gerai pažįstami. Iš Šiaulių prasidėjo kelionė į tremtį. Į Šiaulius ir grįžo. O po daugelio metų prarasta tėviškė Kelmės rajone simboliškai virto trijų tomų knyga „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ – jai autorius skyrė lėšas, gautas pardavus tėvų žemę.

Siužetai, kurių nesugalvotum

Pasakodamas R. Dichavičius vis įterpia rusiškų žodžių, sakinių. Paaiškina: „Iš tų visų baisybių, negerovių, dramų, tragedijų liko toks vienas – aš labai gerai moku rusų kalbą. Rusiškai skaitau dvigubai greičiau. Kai išmoksti kalbą, turtas, gali skanauti, vaizdingas žodis, metafora, mozaiką paišai.“

Gyvenimo istorija – irgi tarsi mozaika.

R. Dichavičiaus tėviškė – Grimzelių kaimas Kelmės rajone, netoli senojo Kelmės–Šiaulių kelio, vedančio ir į Rygą, ir į Karaliaučių.

„Suradau špargalką supelijusioje knygoje, kad Vladislavas Dichavičius kilęs iš tikrų bajorų. Galvojau, kažkokia nesąmonė, nuplėštas lapukas, knygoje įdėtas (čia, kai grįžau iš Sibiro, galvojau, kažkas tyčia man įkišo, nesąmonė ir pamiršau). Gaila, tą lapuką pamečiau ir neišsaugojau. Kažkur enciklopedijoje radau, kelios eilutės, kad pas bajorą Dichavičių žandarai rado dvi lietuviškas knygas, jis buvo areštuotas ir įkalintas, į karcerį nuvarytas. Laimei, į Sibirą nereikėjo važiuoti, bet atsėdėjo daboklėje, paskui paleido.“

Sibiras dar laukė ateityje – bajoro palikuonių.

R. Dichavičius ant stalo pirštais piešia įsivaizduojamą žemėlapį. Senasis plentas, Grimzelių kaimas. Kitapus plento – didžiulis, 140 hektarų Suvartuvos dvaras, priklausęs Gruzdžiams, pas kuriuos užaugo Elena Katavičiūtė, R. Dichavičiaus mama.

Menininkas išsaugojo Charkovo imperatoriškojo universiteto medikų laidos vinjetę-albumą – universitetą baigė daktaras Stanislovas Gruzdys, po studijų grįžęs „į savo parapiją“.

„Senelis Gruzdys buvo labai garsus daktaras, pas jį žmonės važiuodavo dieną, naktį. Ir arklius gydė, ir žmones gydė. Dabar iš Suvartuvos dvaro liko tik lentelė“, – sako R. Dichavičius. Aktyvus S. Gruzdys buvo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime – 1917 metais dalyvavo Vilniaus konferencijoje.

Suvartuvos Gruzdžiai – sena ir garsi giminė. Giminės medis susipina ir su vyskupo Motiejaus Valančiaus giminės šakomis.

Emilija Gruzdytė ištekėjo už visuomenės ir kultūros veikėjo, knygnešio Vlado Putvinskio-Pūtvio, Ona Gruzdytė – už teisininko, kraštotyrininko, muziejininko Pelikso Bugailiškio, Stefanija Gruzdytė – už Kauno burmistro Julijono Gravrogko, Viktorija Gruzdytė – už garsaus astronomo Bernardo Kuodaičio, Sofija Gruzdytė – už akių gydytojo Petro Avižonio...

„Mano mama buvo jauna, gabi mergaitė. Ji buvo kaip ir Gruzdžio asistentė, mokėsi. Atsimenu, visokių vaistų buteliukų, žolelių buvo prikrauta lentynose kaimo troboje. Vaizdeliai buvo kontrastingi. Molinė plūkta asla ir pianinukas toks sukrypęs stovėjo, mama vienu pirštu pagrodavo. Aš irgi vieną melodiją išmokau.“

Menininko pirštai lengvai perbėga stalu per nematomą pianiną.

– Tėveliai buvo ūkininkai?

– Taip, turėjo savo žemės 28 hektarus, už tą žemę turbūt pavėžėjo.

– Ar gerai prisimenate vaikystės namus?

– Prisimenu. Trobelė... Kai grįžau iš Sibiro, aukštas, kūdas bachūras, man reikėjo lenktis, kad įeičiau į tą trobą. O vežė kaip buržujus...

1941 metais išvežė Gruzdienę (Kristina Katavičiūtė-Gruzdienė – red. past.), S.Gruzdys mirė dar prieš karą, 1939 metais.

Kai karas užėjo, rusai pabėgo. Tėvelis buvo baigęs keturias klases, bet buvo labai geras ūkininkas. Buvo pavesta jam tvarkyti ūkį, vokiečiams irgi reikėjo, kad kažkas maitintų – tėveliai persikėlė į Suvartuvos dvarą. Vokiečių metais ir tvarkėsi, ten atokiau nuo plento, erdviau.

Daug įdomių detalių. Kadangi Suvartuvoje buvo nemažos patalpos, karo metais ir tie ateina, ir tie ateina, vokiečiai savo štabą kuria, rusai savo štabą kuria, o vėliau ir stribų štabas buvo mūsų name.

Atsimenu, ruošėsi tada irgi dujų karui, vokiečiai turėjo dujokaukių, pilna siena prikrauta, keliomis eilėmis. Galvojau, kas čia yra? Užsimoviau, negaliu pakvėpuoti!

Ateidavo su automatais, duok valgyti! Tėvuką kelis kartus varė sušaudyti, kažkaip pabėgo. Frontas eina, vieni nueina, vėl kiti grįžta. Karas, nebuvo kam dirbti. Ūkininkams duodavo rusų belaisvių – pagal ūkį, pagal hektarus. Ir tiems gerai, ir tiems. Atsimenu, ir pas mus du rusiukai dirbo atvežti iš vokiečių konclagerio, iš Šiaulių. Atsigavo.

Mokykla tokia buvo: kaimo trobos galas, trys staliukai, du mokiniai – į pirmą klasę, vienas – į trečią, į antrą nė vieno, mokytoja vaikščiodavo apie tuos vaikiukus. Nueidavau į pirmą klasę, raides išmokau, iki 10 maždaug suskaičiuoti. Jau turėjau į antrą eiti, bet taip ir nebenuėjau...

Visi jau laukė, kada bus trėmimai, visi kalbėjo, niekas neabejojo. Mama atvežė mane į Šiaulius pas tetą Karalaitienę – paslėpė pas gimines.

Tėvukas irgi buvo Šiauliuose, o mama tą naktį buvo Grimzeliuose. Atvažiavo paryčiui. Kur vyras, kur sūnus? Mama išsigando: Šiauliuose... Važiuojam į Šiaulius!

Mašinų privažiavo kiemas, kareiviai. Teta mane paslėpė po lova: vaikelį reikia išgelbėti. O mama... Žinote, motinos instinktas: „Aš be Rimučio niekur nevažiuosiu, kur mano Rimutis!“ Mane už kojų ištraukė iš po lovos.

Visus supakavo. Toli nereikėjo vežti, tiesiai į geležinkelio stotį. Это было сорок пятый год (tai buvo keturiasdešimt penkti metai).

Niekas nesakė, už ką. Сука, враг народа, буржуй, кулак (kalė, liaudies priešas, buržujus, buožė). Jeigu vienas dirba, kažkas padėjo, jau samdomas darbas. Daugiau 8 kvadratinių metrų neturėjai teisės turėti. Ir visa gradacija: норма, паёк, трудадень (norma, davinys, darbadienis). Saują grūdų davė, žiaumok ir džiaukis. Ir partijai dėkok.

Trys netektys

– Jūsų šeimą netektis ištiko jau kelionėje?

– Mirė daug iš to vagono, mus vežė beveik du mėnesius. Ešelonas pritrombuotas. Sugrūsti gal 60 žmonų, miega ant grindų, narų ir dar ant narų, trimis pakopomis. Langiukai užkalti, plyšiukas tik toks, kur lentos nesueina. Per savaitę viską suvalgėm, o toliau ką? Vanduo ir žmych. Žmych – neva duona, pjuvenos, avižos. Kažką kramtai.

Iškrovė mus. Станция Менделеева (Mendelejevo stotis). Molotovo sritis, dabar Permės.

R. Dichavičius vėl piešia nematomą žemėlapį. Geležinkelio linija. Didžiulis namas, be stogo, be langų, be durų. Tik sienos apsaugoti nuo vėjo. Prie geležinkelio bėgių – būdelė budinčiajam. Ginkluota sargyba. Po keliųs savaičių išvežė Kudymkaro link. Kudymkaras buvo už maždaug 70 kilometrų. Taigos kilometrų.

– Į patį Kudymkarą nevežė. Jusvos paskirstymo punktas. Visi išsekę, pavargę, alkani, basi... Prasidėjo ruduo. Nuvežė jau į sniegą, į pusnis numetė.

Mamą pakeliui išvežė, ji buvo nusilpusi. Paskui gavome popieriuką, толи ваша жена, толи сестра, сообщаем, что умерла (lyg jūsų žmona, lyg sesuo, pranešame, numirė). Tik tokia žinia. Atsimenu, tėvas skaito laikraščio skiautę ir verkia...

Su mumis ištrėmė ir aklą senelį. Aš jį mažiukas dar vedžiodavau: jis man – ranką ant peties ir vedžioju po lauką. Turėjo žvėrišką atmintį, mokėjo kalbų. Tarnavo caro laikais pašto tarnautoju. Veždavo korespondenciją, pinigus, visada buvo ginkluotas. Susidūrė su kažkuo ir jį peršovė, aš vaikas, detalių nelabai supratau. Kai ištrėmė, jam buvo apie 70.

Senelį spėjo nuvežti iki vietos, galiu pasakyti tiksliai: Mолотовская область, Юсьвинский район, Kиминский cельсовет, Tухачевский леспромхоз. Vaiko atmintis!

Iš kur menas? Sako, siurrealistai kažką paišo... Gyvenimas visas yra siurrealizmas.

Stovėjo keturi barakai, jau užpildyti, nebuvo kur dėti, mus suvarė į pirtelę. Atsimenu, buvo šilta, visi pavargę, kaip nukritau, taip užmigau. Pabundu, suaugę kažkur išėję. Pirtelėje langelis mažytis ir spindulys eina. Žiūriu į ranką, tamsu ir dar tokia juoda dėmė. Galvoju, kas čia? Pabraukiau pirštu, žiūriu, balta. Paskui supratau, savo ranką braukau, koks milijonas blusų. Ir ant veido buvo, bet aš savo veido nemačiau... Va, siurrealizmas. Paskui kariavome su utėlėmis, blakėmis, su badu, su šalčiu. Mes, vaikai, tas utėles išsigaudydavome, marškinius iškratydavome. Ir seneliui iškratydavome.

Neturėjome nė žirklių, nei peiliuko. Tėvukas, atsimenu, grįždavo iš miško apšalusia barzda, ant buržuikos pašildo, ledai aptirpsta. Barzdą padėdavo ant kaladės ir kirviu apkapodavo. O senelis sėdi – Kalinino portretas, beveik vienas prie vieno, žila barzdukė... Tų utėlių tiek – net antakiuose buvo, barzdoje... Gaudo ir valgo, kad nepabėgtų. Ai, sako, jos vis tiek mano kraujo prisigėrę, aš atsiimu savo kraują – senelio žodžiai. Bet jis vargšas po kokių poros mėnesių mirė.

Mes norėjome palaidoti. „Ne, ne, mes palaidosime, jūs eikite į darbą.“ Žiūriu, kitą dieną mūsų barako viršininkas eina su senelio kostiumėliu, tokį dryžuotą kostiumėlį turėjo. Nurengė, o jį į pusnį įkišo ir viskas. Siurrealizmas. Gyvenimas toks.

Mamos nebėra, senelio nebėra. Barakai, buvę pritrombuoti, staiga praretėjo. Išmirė. Tuščia. A-ū, a-ū!

Dar tokį vaizdelį siurrealizmo papasakosiu. Jau speigams braškant, langai užšarmoję, mes, vaikai, pratrinam, kažką matom. Ant balto sniego eina kažkoks juodas siūlas. Žmonės ne žmonės? Siūliukas dar toli. Žiūrime, artėja, artėja, siūlas didėja – žmonės eina. Išėjome per pertrauką mokykloje, kas ten? Vedė kelis šimtus rusų belaisvių, kurie buvo pasidavę vokiečiams.

Žinote Staliną: у нас плених нет, есть толко придатели, изменики родины (pas mus nėra belaisvių, yra tik parsidavėliai, tėvynės išdavikai). (Žinote, kas yra ALŽIR? Miestas Akmolinsk, ten buvo Aкмолинский лагерь жен изменников родины (Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris). Ar teko matyti knygą „Чёрная книга коммунизма“? Ten apačioje parašyta – 95 milijonai aukų. Smulkiomis raidelėmis, tarp kitko, 95 milijonai aukų!).

Buvo baisus šaltis, eina susigūžę, susisukę į kažkokius maišus, šinelių likučius, sušalę, pamėlę, pajuodę. Eina, eina. Juos suvarė į galutinį baraką. Barakas kaip gera daržinė, viduryje buržuika ir viskas. Apledėję, apšarmoję, pavargę sukrito, rūbus sumetė. Naktį buržuika užsidegė. Atsimenu, riksmas, šviesu kaip dieną – mes kitam barake gyvenome.

Lekia vyrai, jauni vyriokai, 20–30 metų. Sudegė barakas ir viskas sudegė. Paskui juos išskirstė į kolūkius, lespromchozus, kur miško kirtimo vietovės.

Mus atvežė į žiemą, bet dar buvo temperatūra iki 10 laipsnių, o juos atvarė per speigus – pėsčius per taigą, pirštai gangrenuoti. Atsimenu, pirštus kapojo ir šunims atidavinėjo. Ar čia ne siurrealizmas? Sako, Š. Sauka kaip baisiai paišo. Jis bambonkes paišo, palyginus tai, kas gyvenime vyksta.

Žmonės pradeda: menas tai – saldainiukas, imk, valgyk. Kavutės atsigersime, pasikalbėsime apie meną, orą. Negaliu aš! Nėra vertybių skalės.

– O kokia jūsų vertybių skalė?

– Nuo nabašnikų krūvos, kur štabeliuodavo jūsų Antanas Krištopaitis: „Утром будешь трупы носить, о после обеды картины рисовать. Понял? Понял. (Ryte nešiosi lavonus, o po pietų pieši piešinius. Supratai? Supratau.)“

Nuo lavonų krūvos iki Botičelio Veneros. Visi žavisi, gražu.

– Galiausiai tremtyje likote vienas?

– Tėvuką į lagerį praktiškai išvežė už butelį degtinės. Ten valgyti nebuvo ką. Atveždavo maisto normatyvą ir šnapso normatyvą. Negali daugiau nusipirkti kaip kokių 2–3 butelių, o Rusijoje be šnapso – niekur. O mano tėvukas negerdavo. Jis tuos buteliukus nupirkdavo. Pas kitus nelikdavo, o pas Vladą yra. Parduodavo jis už daugiau. Atėjo du girtuokliai, vienam davė, kitam ne. Paskundė. За спекуляцию – шесть лет (už spekulaiciją – šešeri metai). Į lagerį. Tėvas buvo Permės lagery. Sužvėrėjimas ten buvo, sužvėrėjimas.

Likau vienas. Pagyvenau mėnesį, nėra, ką valgyti. Bulvę davė, pats nusilupk, pats išsikepk. Paskui, sako, vaikeli, ten už 50–70 kilometrų nuvažiuok, vaikų namai yra.

O ten nieks taip nevažiuoja. Veža mišką, rąstus. Žiūriu mašina, prisikrovusi blėkų, kažkur važiuoja. Pavežk mane! Užlipau ant blėkų, nė to rublio neturėjau. Taip ir išvažiavau. Išvažiavome dieną, tuos 70 kilometrų – per duobes, per kelmus. Nuvažiavome naktį.

Filmą galima statyti, tiek siužetų yra, kad norėdamas nesugalvosi.

Išlipau iš tų blėkų apsibraižęs, apsidaužęs. Trenksmas, maniau, kad apkursiu. Naktį išlipau, nežinau, kur eiti, kiek man buvo, 10–11 metų. Žibintuviukai kabo kas keli šimtai metrų, namai stovi. Paeinu kažkur, o ten milicija. Kas toks, iš kur atsiradai? Nuvedė į savo daboklę: pasėdėsi ant suoliuko. Užrakino ir toliau išėjo budėti. Atsimenu, naktį užsinorėjau savo reikaliuko mažo. Nėra kur. Žiūriu, pečiukas stovi. Vyrams paprasčiau, padariau į tą pečiuką ant pelenų. Ir vėl prisnūdau. Ryte ateina valytoja pečių pakūrenti. Atidaro pečiuką, žiūri – kažkas. Žiūri į mane, sako, aha, aha. Все знаю про тебя (viską žinau apie tave). Siužetai gatavi.

Pagaliau namo

Vaikų namai toli gražu nebuvo saugi priebėga – kova už gyvenimą tęsėsi.

„Ten irgi sistema, atamančikai, dedavščina. Vaikai sėdi prie ilgo stalo, čia 25, čia 25, ten 100. Atamančikas merkia dešinę akį. Ką tai reiškia? Kad ta pusė, kur jis sėdi, sūrio gabaliuko neturi teisės suvalgyti. Pats nerenka, kas dešimtas jo klapčiukas, po stalu perduoda ir atamaniukui geras buterbrodas išeina. Sūrio gabaliukas ar margarino – nago dydžio, ne daugiau, ant vieno danties.“

Dar vienas siužetas.

„Atveždavo malkų. Šaltis. Vaikus varydavo. Atsimenu, nei pirštinių, nei šalikų, reikėjo pliauskas apledėjusias nešti. Pliauskas, kaip ledo gabalus. 30 laipsnių šalčio. Kai grįžau į Lietuvą, mano visi pirštai buvo kreivi nuo šalčio. Atsimenu, teta kažkokiu aliejumi tepdavo, negalėdavau rankų sulenkti.“

Iš vaikų namų teta ir išgelbėjo.

„Sykį direktoriui sakau: „Я же маленький, нечего не сделал, все умерли“ (aš juk mažas, nieko nepadariau, visi mirė). O aš su teta susirašinėjau ir pagalvojau, gal ji galėtų atvažiuoti. Sako, na jei tave kas nors priims, ходи к чертовой матери, нам здесь не нужен (eik po velnių, mums čia nereikalingas). Vaikų pilna, vieni ant kitų lipa. Ligoti, sifilitikų vaikai, viduriuoja, vemia, išprotėję vaikai, benamiai, tėvai fronte žuvę, girtuoklių... Atskiras barakas, kur skarlatina serga. Gyvatynas jovalynas...

„Убирайся к чертовой мать...“

Parašiau tetai, yra galimybė išvažiuoti, jei kas atvažiuotų pasiimti. Jie dar pasakė, kad reikia patikrinti, išsiuntė laišką – „приезжайте за Роман“. Roman – tai aš. Ten mus visus perkrikštijo. Dichavičius – что это за фамилия?! Rimantas, не слышал. Užrašė mane Dichovič Roman. Juk išvežė be dokumentų, kaip stovi. Kokie dokumentai, ты скотина, ты без имя, ты номер имеешь (tu gyvulys, beverdis, numerį turi).

Teta pasiėmė atostogas, susitarė su viršininkais (dirbo centriniame pašte) ir atvažiavo. Buvau baigęs 5 klasę vaikų namų mokykloje.

Ten aš visiems lietuviukams pasakiau, kad atvažiuoja, visi man pavydi. Gal ir mus paimtų? Nuostabioji teta dar du vaikus parvežė. Kaziukas Kalesinskas, Aldutė ir aš. Atvažiavome į Šiaulius, paskui giminės atvažiavo, juos pasiėmė.“

Gyvenimo mozaika didėjo – be tėvų, bet jau Lietuvoje.

(Bus daugiau)