Naujausios
A. Krištopaitis gimė 1921 m. gegužės 21 d. Šiaulių r. Valdomų kaime, ten mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Šiaulių berniukų gimnazijoje. Sibiro universitetus išbandė su pačiais žiauriausiais pirmaisiais trėmimais – 1940 metais buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą, kur kalėjo 10 metų. Greitai jis buvo ištremtas antrąjį kartą, tik laikai po J. Stalino mirties buvo „atšilę“, šiaulietis dirbo lagerio dailininku, sukūrė ten scenografijos darbus Buriatijos Ulan Udės operos ir baleto teatre.
Nuo 1958 metų A. Krištopaitis gyveno Šiauliuose, per 20 metų (1958–1982) dirbo Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi. Gal tas gyvenimas šalia scenos lėmė, kad dailininko darbuose daug dėmesio skiriama kūrinio kompozicijai, ryškioms detalėms, vizualumui, polinkiu išraiškingiems autoportretams. Žinynuose rašoma, kad jis 1996 m. įrašytas kaip autoportretų rekordininkas, sukūręs jų apie 60.
Pagarba Šiaulių „Laiptų galerijai“
Ta pati galerija A. Krištopaičio „Autoportretus“ 1996 metais ir eksponavo. Pagarba už tai, kad galerijos kolektyvas miestui priminė savo garbės piliečio 100-metį. Simboliška, kad į „Laiptų galerijoje“ surengtos parodos atidarymą A. Krištopaitis „atvyko“ tarsi nežinodamas, kad jau baigėsi visą savaitę mieste ir regione erzelėjusi, provokavusi, keliavusi, kūrusi Monmartro respublika.
A. Krištopaitis nuo ekspozicijos sienų žvelgė kaip Paryžiaus Monmartro pilietis: pasitikinčiai, šiek tiek iššaukiančiai, bet galantiškai – su tradiciniais savo atributais-simboliais: galifė kelnėmis, juodos odos švarku, įspūdingu diržu, odiniais karininko batais, prasegta viršutine marškinių saga ir bohemos atributu – vyno taure rankose. Garbusis mūsų miesto Antanas tarsi sakė: „Aš esu laisvas pilietis, aš esu Kūrėjas, aš esu tėvynės patriotas, bet jaučiu ir esu perėmęs pasaulio patirtį“. Dailininko 100-osioms gimimo metinėms skirtos parodos proga prisimintos jo nupieštos ar nulietos per 600 bažnyčių, per 200 malūnų (daugiausia iš Šiaurės Lietuvos) ir tiek pat retų Lietuvos medžių.
Pristatomoje parodoje vyrauja autoportretai ir portretai. Parodai yra paskolintų kūrinių ir iš privačių kolekcijų, todėl matėme darbus su jo Sibiro tremties ir kalėjimo kraštų vaizdais, kovotojų už Lietuvą portretus.
A. Krištopaitis buvo pranašas?
O gal jis buvo tas žmogus, kurio gyvenimo patirtis, intuicija leido jam tiksliai piešti ateitį. Štai 2008 metais išleistas jo albumas „Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse“, o 2009 m. minėtam Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui, būdamas Šiaulių miesto garbės pilietis, jis siūlė Šiaulių miesto valdžiai pasodinti 1000 ąžuolų (deja, mieste vėliau įvyko atvirkštiniai procesai). Dailininkas įtarė, kad mieste nebus išgirstas, tad pasiūlė ir kitą variantą – jei mieste neatsiras tokio ploto ąžuolams, juos sodinti vietoje Lietuvos pasienio stulpų (kur dabar bus statomos tvoros ir kiti fiziniai barjerai...).
Romantiškasis A. Krištopaitis abejojo, ar tai pavyks įgyvendinti, bet savo idėją argumentavo žodžiais: „Tai būtų vienintelė valstybė pasaulyje su ąžuolais vietoje stulpų. Gal pasijuoks iš manęs? Tai ką paliksime po mūsų ateisiantiems? Pasodinkime nors medį“. Ar ne pranašiški A. Krištopaičio žodžiai?
Palikimas, kurio vertė auga
Tie A. Krištopaičio palikimo lobiai didžiuliai ir neįkainojami. Jų vertė kasmet auga, nes jie primena, kad nebūtų blukinama atmintis, primena tai, ką visagalis Laikas sugriauna. Apie tai kalba ir Ričardo Jakučio parengta ir 2011 m. išleista A. Krištopaičio autobiografinė knyga „Į vieną gyvenimą nesutilpęs“. Teatro istorikų dar laukia išsamus darbas aprašyti jo scenografijos darbus spektakliams: Ulan Udėje operos ir baleto teatre sukurta 14 scenografijų, Šiaulių dramos teatre – per 120.
Nėra abejonės, kad A. Krištopaičio gyvenimo „gulbės giesmė“ – jo albumai, kuriais autorius spėjo pasidžiaugti, pamatyti.
„Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“ (2007), kurių apie 200, daugiausia iš Šiaurės Lietuvos. Daug jų jau visai sunykę, sugriuvę, todėl dailininko kūriniai atlieka svarbų istorinį, faktografinį vaidmenį.
2008 m. išleistos net dvi A. Krištopaičio knygos: „Lietuvos bažnyčios Antano Krištopaičio akvarelėse“ ir „Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse“. Įdomu, kad visus albumus leido skirtingi rengėjai, bet jiems talkinę R. Jakutis, pats autorius, pasiekė, kad būtų išsaugota knygų kompozicinė vienovė (rengė „Lututės“ leidykla, UAB „Litexpress“ ir UAB „Logotipas“). Albumuose tas pats autoriaus trumpas pri(si)statymas („Trumpai apie save“), autoriaus žodis. Akcentuočiau pastarojo žodžius, vienoje – „Mano bažnyčios“, kitoje – „Mano ąžuolai“. MANO. Autorius taip susitapatinęs, suaugęs su jam brangiomis bažnyčiomis, gražuoliais medžiais, kad nė negalvojęs rašyti „Mūsų medžiai“, „Mūsų bažnyčios“. Tas privatumas, susitapatinimas, asmeniškumas pagauna vertintoją, verčia pagalvoti, kad „ir aš taip norėčiau, to siekčiau“. Visose knygose ir pristatomasis prof. V. Rimkaus žodis, vertimai į anglų, rusų, vokiečių kalbas, praplečiantys knygų pristatymo lauką.
„Lietuvos bažnyčios“ – stambiausias A. Krištopaičio ciklas. Anot autoriaus, bažnyčias piešti jis pradėjęs dar pradžios mokykloje: „Nebuvo nei vatmanų, nei akvarelių – tik paprasto sunaudoto sąsiuvinio viršelis ir juodas rašalas. Pamatydavau laikraštyje ar žurnale gražią bažnyčią – persipaišau.“ Taip gimė apie 700 lakštų darbų! Į knygą pateko tik dalis jų – 206, sukurti nuo 1973 m. iki 2001 m. Simboliška, kad paskutinėje jo akvarelėje, patekusioje į knygą, 2001 m. vasarą nutapyta Suosto (Biržų r.) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, tais pačiais metais ir sudegusi. Šis faktas liudija, koks neįkainojamas ikonografinis ir meninis turtas yra A. Krištopaičio triūsas – užfiksuoti tai, kas buvo, yra, bet greitai išnyks ar pasikeis.Tai suvokdamas dailininkas skatino „paišytojus“ nepasiduoti madai apibendrinti: „Portretas apibendrintas, peizažas apibendrinamas, arbūzas natiurmortuose apibendrinamas. Viskas apibendrinta. Pieškite, kaip yra. Iškritusi plyta – nupaišykit, išmuštas langelis – parodykit jį. <...> tos bažnytėlės nyksta ir keičiasi kiekvieną dieną. Skubėkite!“
Liedamas bažnyčias A. Krištopaitis Dievo gal ir nepasiekė, bet jo darbų vertintoją, žiūrovą tikrai praturtino paprastumu, nuoširdumu ir drąsos ramuma, sklindančia iš jo darbų. Ir visai nesvarbu, kur Dievo ieškome – prie altoriaus ar „tarp dviejų bokšto kryžių“. Svarbu, kad jį nešiotume ir įžiūrėtume savyje. A. Krištopaičio bažnyčios prie to tikrai prisideda.
„Akvarelinis ąžuolynas“ – taip A. Krištopaičio albumą „Lietuvos medžiai“ pristato prof. V. Rimkus. Ąžuolas visada lietuvio sąmonëje buvo stiprybės,Tėvynës ilgesio, ryšio su gimtąja žeme simbolis, kuris ypač aktualizuotas išeivijoje, Sibiro tremtyje. Taip supranta ryšį su ąžuolu ir pats autorius. Kurdamas juos jis susitapatina su medžiu, jo simboliu atskleidžia savo likimo takus. Knygoje autorius supažindina su pusantro šimto Lietuvos ąžuolų. Vieni jų ąžuolai-legendos: Stelmužės, Mingėlų, Pikeliškės, kiti lietuvių sąmonėje įaugę savo vardais: „Vytauto ąžuolas“ Eržvilke, „Vinco Buivydo ąžuolas“ Juodeikiuose, „Nepriklausomybės ąžuolas“ Gruzdžiuose, „Dainų slėnio ąžuolas“ Gedikėnuose, „Česlovo Milošo ąžuolas“ prie Kėdainių, „Mindaugo ąžuolas“ Kernavëje ir kt. A. Krištopaičio „Malūnuose“ vyravo Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio simboliai, o medžių geografija driekiasi per visą Lietuvą – nuo Šiaulių iki Vilniaus krašto, Nidos. Iš mūsų krašto minėtini Šiupylių, Montjurgių, „Vaitiekūno ąžuolas“ Pakruojo rajone, Klovainių, Jusaičių, Gruzdžių, Aleksandrijos ąžuolai.
––
Grįžtu į jubiliejinį renginį „Laiptų galerijoje“. Ačiū iniciatoriams, galerijos komandai, kad sugrąžinote į šiauliečių atmintį vieną iš miesto kertinių pastarojo šimtmečio Šiaulių piliečių, kad priminėte, jog gyvenimas yra Laiptai, kuriais privalome kopti nesustodami. Tik stabteldami, kad pri(si)mintume mūsų miestiečių gyvenimus, jų darbus, į(si)pareigojimus ateitiems kartoms. Ačiū, kad prisiminimais apie savo bičiulį, bendražygį, giminaitį renginio metu pasidalino Č. Rimkienė, J. Ališauskienė, R. Jakutis, V. Gudonis, J. Bindokas, A. Vasiliauskas, A. Ulčinas, giminaičiai Č. Paplauskas, Z. Reizmanienė. Nėra abejonės, kad ateityje būtų tikslinga parengti ir atsiminimų knygą apie garbųjį Šiaulių miesto ir visos Lietuvos žmogų Antaną Krištopaitį.
