Naujausios
Antano Krištopaičio 100-sioms gimimo metinėms
Apie A. Krištopaičio kūrybą žinoma daug, tačiau ne viskas. Visai mažai žinoma apie jo kūrybos dalį, skirtą jo įsteigtos taip vadinamos paslaptingosios “masonų” draugijos nariams.
Kaip vienas iš A.Krištopaičio draugų, bendravusių su juo per 30 metų, norėčiau pasidalinti įžvalgomis apie šią neatskleistą menininko pusę. Taip pat mažai žinoma ir apie jo ankstesnį asmeninį gyvenimą. Jis buvo gana uždara asmenybė ir net jo artimiausi draugai kai ko nežinojo. Kodėl toks gabus, patrauklus, mokantis bendrauti su žmonėmis, tame tarpe ir su moterimis, žmogus nesukūrė šeimos. Apie tai nekalbėjo ir pats Krištopaitis savo autobiografinėje knygoje “Į vieną gyvenimą netelpantis”’.
Kada aš susipažinau su Antanu, tiksliai neprisimenu. Mus suvedė aistra kolekcionavimui. Aš rinkau atvirukus su daile, A. Krištopaitis taip pat. Be to Antanas kolekcionavo ir atvirukus su skulptūriniais paminklais. Jį ypač domino dailininkų siurrealistų, tokių kaip Magritas, Dali, Delvo, darbai. Jo dailės atvirukų kolekcijoje be šių dailininkų dar buvo mėgiami Rubensas, Renuaras, estų kilmės dailininkas J. Kleveris, Napoleonas, Šv. Sebastionas, pasaulio ir Lietuvos žinomų dailininkų autoportretai. Jis mėgo ir senus atvirukus su Šiaulių miesto vaizdais, taip pat domėjosi ir Lietuvos ordinais, senomis fotografijomis su Lietuvos karių uniformomis.
Šiaulių miesto kolekcionierių klubas sovietiniais metais organizuodavo išvykas į Rygą, kur vykdavo kolekcionierių mugės. Būtent ten aš devintojo dešimtmečio pradžioje ir susipažinau su A. Krištopaičiu. Nuo to laiko mes dažnai bendravome, keisdavomės atvirukais ir informacija apie naujus meno ir kitus leidinius. Po to jis mane pakvietė į susitikimą teatro kavinėje, kur, kaip pasakė, jį galima rasti kiekvieną dieną. Netrukus Šiaulių laikraštyje perskaičiau žinutę, kad įkurtas masonų klubas, kurio pirmieji nariai buvo Vytenis Rimkus, Antanas Krištopaitis, Vincentas Danielius, Vladas Mikalauskas. Kai paklausiau apie tai, jis atsakė, kad tai ne visai tiesa. Paaiškino, jog klubas yra, tačiau tai tik masonų imitacija.
Kadangi mano darbovietė buvo visai netoliese Šiaulių dramos teatro, tai pertraukėlėse tarp darbo užbėgdavau į teatro kavinę, kur iš tiesų dažniausiai čia jau rasdavau A. Krištopaitį. Vos nusileidus į kavinę dešiniajame kampe stovėjo stalas, prie kurio Krištopaitis ir įkūrė savo „štabą“. Nuolatiniai kavinės lankytojai apie tai žinojo ir neužimdavo šio stalo. Pradžioje tai buvo pasisėdėjimai prie kavos ar arbatos puoduko. Šiuos pasisėdėjimus Krištopaitis pavadino lože. V.Rimkus juos juokais pakrikštijo “Mėlynosios rožės” vardu. Ir šis pavadinimas patiko Antanui ir prigijo. Jis Rimkui suteikė Magnus Magister, tai yra vyriausiojo magistro, vardą.
Į šiuos susitikimus apsilankydavo daug įvairiausių profesijų žmonių. Daugiausia tai buvo teatro aktoriai ir darbuotojai. Pertraukose tarp repeticijų užbėgę išgerti kavos, prie ložės stalo prisėsdavo Pr. Piaulokas, J. Bindokas, S. Jakubauskas, Vl. Baranauskas, V. Benokraitis, V. Tamašauskas. Nepraeidavo pro šalį ir S. Povilaitytė, N. Bėčiūtė. Užsukdavo ir teatro archyvo tvarkytojas R. Vaitiekūnas, butaforė R. Jakubauskienė. Prie staliuko užtekdavo vietos ir kariškiams pulkininkui V. Lukavičiui, kapitonui A. Ulčinui, atsargos majorui A. Giniočiui, JAV armijos pulkininkui E. Čapui, žurnalistui Vl. Mikalauskui, buvusiam Šiaulių merui K. Šaviniui, muzikams V. Ališauskui, Ar. Ivaškevičiui, mokytojui J. Krivickui. Net penki iš čia paminėtų asmenų vėliau tapo Šiaulių miesto garbės piliečiais. Be išvardytų teatro moterų arbatėlėse dalyvaudavo ir Č. Rimkienė, vėliau prisijungdavo ir Šiaulių universiteto docentė, poetė E. Prėskienienė.
Kadangi susirinkdavo įvairių profesijų žmonės, tai ir pokalbių temos labai įvairios. Prie staliuko beveik visada būdavo kas nors iš teatro, tad dažniausiai buvo aptarinėjami Šiaulių ir kitų teatrų spektakliai. R. Vaitiekūnas organizuodavo miesto operos gerbėjų išvykas į Rygos operos ir baleto teatro spektaklius, kurie čia buvo aptariami.
R. Vaitiekūnas buvo surinkęs daug žymių dainininkų ir aktorių autografų, o po išvykų į Rygą kolekcija dažniausiai dar pasipildydavo, apie ką jis mielai papasakodavo. Ir kiti arbatėlės dalyviai turėjo savo hobį, dažniausiai tai būdavo atvirukų ir fotografijų kolekcionavimas, ypač apie Šiaulių miesto istoriją.
Pokalbiuose buvo diskutuojama ir politikos klausimais, nes juose dalyvaudavo ir kairiųjų, ir dešiniujų. Nors būdavo nuomonių nesutapimų, tačiau iki rimtų konfliktų niekada prieita. Susiėjimuose netruko ir jumoro, ypač kai kartu susėsdavo V. Mikalauskas ir V. Benokraitis. Jie draugiškai pasišaipydavo vienas iš kito. Nelikdavo nuošaly ir buitiniai klausimai, ypač butų remontas.
Kiekvieną dieną susirinkdavo vis kitokia publika. Tačiau Krištopaičio tai netenkino. Jis pasakė, jei jau sklinda gandai, kad mes sukūrėme kažkokią paslaptingą draugiją, tai ir sukurkime ją. Kadangi mus vadina masonais, tai ir būkime jais. Jam reikėjo pastovumo, galbūt kas atstotų jam šeimą.
Nors tai buvo tik žaidimas, tačiau Antanas į tai žiūrėjo gana rimtai. Jis ir anksčiau domėjosi masonais, jų organizacijos struktūra ir norėjo tai pritaikyti mūsų draugijoje. Tačiau kas bus šios draugijos-ložės nariais? Nejaugi kiekvienas, prisėdęs prie staliuko, gali vadinti save ložės nariu? Draugijos kūrimą ir cementavimą A. Krištopaitis pradėjo nuo to, kad sudarė numatomų narių sąrašą ir pradėjo registruoti jų apsilankymus ložėje. Tai jis darė kelerius metus.
Metų pabaigoje, bendrai švenčiant Kalėdas ir Naujus Metus, jis pranešdavo kiek kartų kuris yra apsilankęs ložėje. Jis grasindavo, kad retai besilankantys niekada nebus ložės nariais arba jau tapę jais, bus pašalinti. Tai buvo tik žaidimas, tai šie grasinimai niekada nebuvo įgyvendinami. Nors A. Krištopaitis V. Rimkų vadino vyriausiuoju magistru, tačiau tai buvo tik garbės titulas, nes visus ložės reikalus tvarkė jis pats.
Galutinai narių skaičiui susiformuoti padėjo ir tai, kad teatro kavinė pradėjo dirbti vėlesniu laiku, o tai daugeliui buvo nepatogus laikas. Tekdavo ieškoti kavinės, kur galėtumėme susitikti, o suradus tokią vietelę, pranešti visiems dalyviams. Tad rinkdavomės miesto Savivaldybės kavinėje, vėliau arbatinėje „RASI ČIA“, arba kavinėje „Prie teatro“. Šiuose susitikimuose jau nebuvo atsitiktinai užklydusių.
Nusistovėjus ložės narių skaičiui, juos A. Krištopaitis užfiksavo popieriuje. Nuo 1994 m. jis pradėjo sveikinti visus ložės narius su gimimo diena ir su Šv. Kalėdomis ir Naujais Metais. Tam jis paruošė dviejų lapų sulenkiamą 40 x 24 cm sveikinimo formą, kurią naudojo beveik penkiolika metų. Pirmiausia jis sukūrė ložės emblemą – mėlyną rožę. Šią rožę jis patalpindavo pirmame tituliniame lape . Šiame lape dar būdavo data, nuoroda, kokia proga sveikinimas ir ložės narių pavardės, ties kuriomis mes pasirašydavome.
Pirmuoju narių sąraše Krištopaitis įrašydavo V. Rimkų, o savo pavardę kukliai įrašydavo lapo gale. Kitiems nariams jis suteikdavo titulus pagal masonų ložių hierarchiją. Atsirado ne tik Magnus Magister, bet ir Auxiliator personalis, Artifex verissimus, Dux Rosenkrancer, Custos Aedifici, be titulo nariai buvo vadinami frateres (broliais). Tie, kuriems šie titulai buvo suteikti, vargu ar žinojo apie jų reikšmę. Tai žinojo tik pats Krištopaitis. Kai kuriuos, prieš tampant tikrais nariais, jis vadino pacanais. Jie turėdavo praeiti bandomąjį laikotarpį. Tai atsispindėjo ir jo sveikinimo pirmame lape. Tad pirmasis sveikinimo lapas atspindėjo ložės istoriją. Visi, kurie buvo įrašomi į pirmą lapą, gaudavo sveikinimus. Jei palygintume pirmuosius A. Krištopaičio sveikinimus 1994 metais ir paskutiniuosius 2007 metais, matytume, kad ložės narių skaičius mažai pasikeitė. Jis sudarė 10–13 tikrųjų narių. Pradžioje į sveikinimus nebuvo įrašomi kandidatai į ložės narius, arba pacanai. Vėliau jis įrašydavo ir prijaučiančius ložei, ypač moteris. Tarp prijaučiančių ir besilankančių ložėje buvo ir kolekcionierius P. Kaminskas, advokatas J. Nekrašius, akademikas V. Gudonis.
Antrą sveikinimo lapą Krištopaitis paskyrė savo kūrybai. Pradžioje jis čia nupiešdavo akvarėle tai medį, tai bažnytėlę, tai ką nors atsižvelgiant į sveikinamojo pomėgius. Kad nereikėtų ilgai ieškoti temos jis sugalvojo sistemą, kuri buvo numatyta keleriems metams. Sveikinimuose gimimo dienos proga jis kaligrafiškai apipavidalindavo asmens vardo ir pavardės kelias raides. Tokio sveikinimo antro lapo pavyzdys pateikiamas 3 pav. Kitais metais nupiešdavo kitas kelias raides. Kai raidės pasibaigdavo, pradėdavo nuo antro galo atvirkščiai. Tad raidžių sveikinimuose niekada nepritrūkdavo.
Kalėdiniams ir Naujametiniams sveikinimams Krištopaitis taip pat panaudojo savo sukurtą sistemą.Tai rodo, kad nuo pat pradžios jis norėjo sukurti ilgalaikę draugiją, kuri atstotų jam šeimą. Jis kiekvienam nariui paskyrė Lietuvos istorijos žinomus metus. Man jis paskyrė 1918 m., V. Rimkui – 1794 m., E. Čapui – 1940 m., K. Šaviniui – 1410 m. ir t. t. Kelerius metus jo sveikinimuose atsispindėdavo tų metų įvykiai. Tokio sveikinimo pavyzdys pateikiamas 4 pav. Kaip matyti iš šio sveikinimo, kiekvienas lapas reikalaudavo nemažai išmonės ir laiko, nes kiekvienam jis būdavo paruošiamas individualiai, netgi tekstai buvo įrašomi Krištopaičio ranka. Šiuos sveikinimus jis įteikdavo susitikimuose Kalėdų ir Naujųjų metų proga, į kuriuos jis asmeniškai pakviesdavo tik tuos, kuriems būdavo paruošti sveikinimai. Kadangi tai buvo vieninteliai egzemplioriai, tai juos įteikus autoriui nelikdavo nieko. Kartą pagalvojęs apie tai, man įteiktus sveikinimus nukopijavau ir padariau atvirukus. Kai jam juos įteikiau, ši idėja jam labai patiko. Tad jis pradėjo rinkti sveikinimus iš visų narių, atnešdavo man ir aš padarydavau jų pagrindu atvirukus. Krištopaičiui pavyko surinkti didžiąją dalį sveikinimų. Vėliau prieš įteikdamas kam nors savo paruoštą sveikinimą, jis pirmiausia atnešdavo jį man nukopijuoti. Tad aš pirmas pamatydavau jį. Padariau apie du šimtus kopijų. Atvirukus, pritvirtintus ant kartono lakštų, Antanas mėgo demonstruoti šventiniuose susiėjimuose, kurie dažniausiai vykdavo teatro mažojoje repeticijų salėje.
Be šių sveikinimų Krištopaitis ložės vardu paruošė sveikinimus ir ne ložės nariams: P. Piaulokui jubiliejaus proga, B. Prieskieniui Garbės medžiotojo vardo suteikimo proga. (Šis vardas buvo suteikiamas itin humaniškam, nenušovusiam nė vieno žvėrelio, medžiotojui.) Kai kurie ložės nariai gaudavo dar ir individualius sveikinimus Naujųjų Metų proga ir paštu. Tokių sveikinimų esu gavęs ir aš. Tad manyčiau, vargu ar rastume dailės istorijoje analogišką pavyzdį dailininko, kuris tokią didžiulę savo kūrybos ir laiko dalį būtų skyręs savo suburtos draugijos nariams. Vien tik mano kolekcijoje yra daugiau nei 30 tokių sveikinimų. Kartais pagalvoju, jog tai galėtų būti įrašyta į Gineso rekordų knygą.
Dauguma ložės narių buvo neeilinės asmenybės, net keturi iš jų – A. Krištopaitis, V. Rimkus, J. Krivickas, K. Šavinis buvo Šiaulių miesto garbės piliečiai. Daug ložės narių buvo kūrybingi ir savo knygas dovanodavo kitiems ložės nariams. Turiu V. Rimkaus „Epochų sandūros. Mano takai takeliai”, J. Krivicko „Praskriejo kaip vėjas”, A. Krištopaičio „Į vieną gyvenimą netelpantis”. Visos iš serijos „Šiaulių miesto garbės pilietis”. Savo įspūdžius iš kelionės po Lietuvą dviračiu aprašė E. Čapas knygoje „Namie: Lietuvoje ir JAV”. Apie meno žmonių autografų medžioklę parašė R. Vaitiekūnas knygoje „Susitikimų akimirkos. Meno žmonių autografai”. Kadangi draugijoje buvo žinomi fotografai J. Bindokas ir V. Mikalauskas, tai jie dalindavosi su kitais sugautomis įdomiomis akimirkomis. V. Rimkus porą kartų apdovanojo ložės narius momentiniais autošaržais (žr. 5 pav.). Aš pagal Krištopaičio sveikinimo formą sukūriau jam sveikinimą jo 85-mečio proga (žr. 6 pav). Tad išties mes visi jautėmės kaip viena šeima.
Paskutiniai gyvenimo metai A. Krištopaičiui buvo ypač produktyvūs. Jo albumai „Lietuvos malūnai“, „Lietuvos medžiai“, „Lietuvos bažnyčios“ pradžiugino meno mylėtojus. Nors ir sirgdamas, po operacijos, jis planavo išleisti daugiau albumų, nes medžiagos jiems turėjo pakankamai. Kaip filokartistas, jis planavo išleisti ir atvirukų su jo sveikinimų ložės nariams komplektą. Apie tai mes daug kartų kalbėjomės, nes Antanas suprato, kad tai būtų unikalūs atvirukai. Gaila, šio projekto jis nebespėjo įgyvendinti. Iš tikro, vieno gyvenimo jo planams įgyvendinti neužteko.
Šiuo metu iš A. Krištopaičio suburtų ložės narių liko vos keli. Anapilin iškeliavo V. Danielius, J. Krivickas, V. Mikalauskas, K. Šavinis , R. Vaitiekūnas, A. Giniotis, E. Prieskienienė, A. Krištopaitis , o neseniai Covid virusas pasiglemžė ir iškiliausią ložės narį profesorių V. Rimkų. Tačiau Krištopaičio sukurti bendravimo principai išliko. Ložė, nors ir be magistro ir vyriausio reikalų tvarkytojo, dar egzistuoja ir šiemet jau būtų 30-ieji jos veiklos metai. Jos būstinė iki Covid viruso buvo kavinė, esanti prie teatro. Ložė pasipildė naujais nariais. Nuolatiniais jos lankytojais tapo P. Kaminskas, J. Nekrašius, V. Gudonis, Z. Sabalys, V. Janulis, A. Vasiliauskas. Nors pandemija ir laikinai nutraukė ložės veiklą, bet reikia tikėtis, kad ji gyvuos ir toliau. Ši draugija neabejotinai dar vienas dosnus Antano Krištopaičio palikimas.Todėl džiaugiamės, galėdami jį pagerbti ne tik grožėdamiesi jo palikta kūryba, bet ir tęsdami jo sukurtas bendravimo tradicijas.
