Naujausios
Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.
Tai kas gi tu – ar kūnas, ar dvasia,
Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?
Just. Marcinkevičius „Ir meilė duonoj...“
Su Vidita Lisiene nuo 1998-ųjų iki 2003 m. kartu dirbome Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos didaktikos katedroje, o vėliau ji tapo universiteto leidyklos redaktore. Nežinau pagrindinės priežasties, kodėl Vidita iškeitė mylimos ir gerbiamos mokytojos darbą tuometinėje Šiaulių 13-ojoje vidurinėje mokykloje į redaktorės pareigas Šiaulių universitete. Teko girdėti, kad mokykloje su dailės pakraipa nuo pat pirmųjų darbo dienų ją mylėjo kolegos, gerbė mokiniai – jie net neišdrįso savo mylimai mokytojai sugalvoti kokios nors pravardės. Čia ne tas atvejis, kai mokytojai išeina iš mokyklos todėl, kad jiems tas darbas tampa nebemielas, pervargstama, nusiviliama. Manau, kad ją traukė akademinė universiteto aplinka, nauji išbandymai.
Universitete Vidita redaguodavo daugiausia specialiosios pedagogikos dėstytojų leidinius. Kadangi ji buvo Specialiojo ugdymo centro redaktorė, jai teko atsakomybė nuo 1998 m. redaguoti prestižinio tarptautinio tęstinio mokslo žurnalo „Specialusis ugdymas“ pirmuosius trylika numerių. Redagavo ir mokslo darbus „Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas“, „Pedagogika“.
Nelengva tada redaktoriams buvo redaguoti specialiosios pedagogikos universiteto mokslininkų tekstus, nes keitėsi šio mokslo terminija: neliko terminų „defektologas“, „invalidas“ ir panašių, kurie buvo atėję iš sovietinės defektologijos mokyklos ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę imti traktuoti kaip nekorektiški, netoleruotini, įžeidūs, keistini. Remiantis užsienio šalių tradicijomis, buvo ieškoma, kaip juos pakeisti, sulietuvinti, įtvirtinti. Pamenu, ilgai kalbininkai lituanistai ir redaktoriai diskutavo, kai tada dar ne profesorius, o jaunas mokslininkas Jonas Ruškus, pasisėmęs Prancūzijos patirties ir siekęs įtvirtinti kai kuriuos terminus lietuvių kalbos žodyne, bandė (ir sėkmingai tai padarė) vietoje įprasto lietuvių kalbai termino „negalia“ vartoti formą „negalė“. Vidita aktyviai dalyvavo tuose svarstymuose. Kad tai nelengvas procesas, liudija ir faktas, kad ir šiandien, praėjus daug metų, net mokslo darbuose šie du terminai painiojami, vartojamos tai viena, tai kita forma.
Redaktorė Vidita buvo reikli sau ir autoriams, daug ir kantriai diskutuodavo, nes nelengva kartais garbingam mokslo žmogui įrodyti, kad reikia taisyti jo tekstą, keisti vieną ar kitą žodį, sulietuvinti pagal lietuvių kalbos normas sakinio konstrukciją ir pan. Vidita abejones išsklaidydavo kompetentingais argumentais, dažnai tardavosi su savo kolegomis lituanistais, ypač, pamenu, su Birute Kuciniene, Ligita Mykolaitiene. Būdavo atvejų, kad į talką savo argumentams įrodyti pasitelkdavo ir Šiaulių universiteto leidyklos vadovą Alių Tubutį.
Leidybos procese pasitaiko pykčio, kai jau sumaketuotas tekstas sugrįžta po paskutinės redaktoriaus peržiūros su gausybe pataisų. Kaip prisimena ne vieną Viditos redaguotą knygą maketavusi Laura Vilkanauskienė, su Vidita niekada nekildavo jokių konfliktų. Maketuotoja Viditą apibūdino trumpai – „tai buvo labai šiltas žmogus“. Įstrigo, kad ji visus darbus atlikdavo labai atsakingai, net skrupulingai. Ne kartą Vidita pagelbėjo ir leidžiant mano vadovaujamos leidyklos knygas. Paminėsiu keletą jos redaguotų leidinių: R. Mikutavičiaus „Kataliko pasaulėžiūros atsinaujinimo keliu“ (2005); I. Baranauskienės ir R. Elinausko „Apdailininko vadovas“ (2001); A. Bakščio „Galvosūkiai“ (1995); P. Ivanovo „Vaikų žaidimai“ (2000).
Bet viena Viditos redaguota knyga ypatinga. Žinodamas jos kruopštumą ir atsakingumą, kreipiausi į Viditą, kai reikėjo rengti spaudai likimo padovanotą mūsų literatūros klasiko Mariaus Katiliškio rankraštį. Privalėjome laikytis Mariaus Katiliškio žmonos Zinaidos Katiliškienės (Liūnės Sutemos) įpareigojimo taisyti kuo mažiau.
Knygų leidėjai susiduria su įvairaus darbo stiliaus redaktoriais. Vieni redaktoriaus darbą supranta kaip įpareigojimą „pagerinti“ autoriaus tekstą, jį „patobulinti“. Pasitaiko, kad po tokių redagavimų, teksto „numelioravimo“ dingsta autoriaus savastis, stiliaus savitumas. Yra ir kita grupė redaktorių, kurie pagarbiai žiūri į autoriaus tekstą, prieš siūlydami savo pataisą ilgai svarsto, siekia išsaugoti autoriaus kalbos stuburą, kurį sudaro ne tik leksika, bet ir sintaksė – išskirtinis teksto dėliojimas; stilius, kuris dažnai yra autoriaus veidas. Taigi, pakeisi tekstą – pakeisi autoriaus veidą.
Redagavimo procese paprastai dalyvauja dvi pusės – redaktorius ir autorius, kuris kartais kovoja dėl kiekvieno savo žodžio, frazės, linksnio, net skyrybos. Rengdami spausdinti Mariaus Katiliškio po 60 metų surastą novelių rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“ susidūrėme su situacija, kai autorius miręs, o jo tekstų gynėja tapo viena žymiausių išeivijos poečių, Mariaus Katiliškio žmona Zinaida Katiliškienė, ji, aptariant leidybos teises pokalbiuose, griežtokai akcentavo pageidavimą – turi būti „kuo mažiau taisymų, kad nenukentėtų originalas“. Apie tai ilgokai kalbėjomės su Vidita, kai jai nunešiau paslaptingąjį surastą rankraštį. Akivaizdžiai mačiau, kad redaktorė jaudinasi, nes ne kasdien tenka redaguoti literatūros klasiko kūrinį.
Paisėme rašytojo žmonos įsakmaus pageidavimo, tekstas buvo taisomas minimaliai. Vidita vėliau ne kartą sakė, kad ją nuolatos lydėjęs nerimas: ar viską daro taip, kaip reikia, jaudinosi dėl kiekvieno žodžio, kablelio. Ji prisipažino, kad redaguodama įsimylėjusi knygą – pasiilgdavusi jos herojų, puikios rašytojo kalbos, laukdavusi, kol vėl atneš rankraštį.
Ne mažiau atsakingas darbas teko ir knygos dailininkei Jurginai Jankauskienei. Kuriant iliustracijas knygai, sunkiausias uždavinys, prisipažino dailininkė, buvo suderinti praeitį, istorinį momentą su šia diena. Taigi ir Jurgina, ir Vidita išgyveno panašų jausmą – ir vaizdas, ir tekstas neturi būti mechaniškai perkeliami į knygą; reikia siekti, kad praeitis ir jos 60 metų istorija draugautų su dabartimi – mūsų dienų skaitytojais ir vertintojais.
Redaguoti reikėjo 248 puslapių rinkinį – septynias noveles, parašytas tipišku lietuviško periodo Mariaus Katiliškio stiliumi. „Skaitai – tarsi valgai juodos duonos riekę“, – apie rašytojo kalbos grožį sakė literatūrologas Vytautas Bikulčius. O kad ta juodos duonos riekė neprarado skonio – didelis Viditos nuopelnas. Kartais pagalvodavau, kad Zinaida Katiliškienė buvo gal per daug kategoriška savo įpareigojimu kuo mažiau kėsintis į originalą, bet tas abejones išvaikiau, kai perskaičiau dešimtis šaltinių, kuriuose pats Marius Katiliškis skųsdavosi, kad redaktoriai daugelio jo žodžių nesupranta ir išbrauko: „Kuo aš dėtas, kad nesupranta? Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauko, baimindamiesi netekti skaitytojų.(...) Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios.“
Tai supratau ir aš, kai stažavausi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje, bendravau su Čikagos lituanistinių mokyklų mokytojais. Išgirdau, kad tų mokyklų mokytojos net specialius žodynėlius lietuviukams parengdavo, kad tie suprastų Mariaus Katiliškio tekstus. Juk iš tiesų ne taip lengva angliakalbėje aplinkoje augančiam vaikui, nebuvusiam Lietuvoje, suprasti niekada negirdėtus vaizdingus rašytojo vartojamus žodžius ar frazes, pavyzdžiui: „Žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai.“
Su Vidita po ilgoko pokalbio sutarėme, kad paliksime iš rašytojo gimtinės į jo tekstus atkeliavusius žodžius: „bobnyčia, sėdyba, kvapsnis, krupis, kliaudis, ėdrinėti, šarpuoti, lamstai, šiurmėlės, šlaiki“. Pamenu, kad redaktorė visus tuos žodžius šimtus kartus tikrindavo, ieškodavo žodynuose. Dažnai ir nerasdavo, nes apie jų kilmę ir vartoseną galėjo paaiškinti tik pats sodriųjų žodžių autorius Marius Katiliškis... Skaitant jo vaizdingus gamtos aprašus, žolelių, lauko gėlelių, miško paklotų įvardijimus, atrodydavo, kad tokius žodžius gali vartoti nebent gamtos mokslų profesorius, botanikas, miškininkas. Tokį vaizdingą klasiko žodyną noromis nenoromis imi lyginti su Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ kalba.
Redaktorė atsižvelgė ir į rašytojo 1948 m. išsakytą pageidavimą leidėjams netaisyti kai kurių skolinių, barbarizmų. Marius Katiliškis rašė: „Aš juos norėčiau palikti. Tai užsimenu žinodamas, kad yra ir kitaip manančių. Be to, mano visur „sodas“ rašomas „sodnu“, o „sodyba“ – „sėdyba“. Tai irgi tegul palieka.“
Nėra abejonės, kad su redaktore Vidita sutarėme kai ką ir taisyti. Pirmiausia buvo vienodinama skyryba, taisytos tos rašybos klaidos, kurios atsiradusios dėl tarmės įtakos, nes Marius Katiliškis trumpino ilguosius nekirčiuotus balsius ir atvirkščiai – ilgino trumpuosius kirčiuotus balsius. Taigi taip ir rašė: „pakybęs“ (pakibęs), „atsidūso“ (atsiduso), „pakilėjimas“ (pakylėjimas). Vidita suvienodino dalelyčių rašybą, taisė autoriaus ankstyvojoje kūryboje pamėgtas netaisyklingas sintaksines konstrukcijas: „kas tai, kada tai“ (kažkas, kažkada).
Rankraščiuose buvo daug vartosenos variantų, kuriuos redaktorė Vidita suvienodino: gulo / gulė, popierio / popieriaus, kumštis / kumščius, kertėm / kerčiom ir t. t.
Baigdamas prisiminimų žiupsnelį nenutylėsiu dar vienos detalės, charakterizuojančios redaktorę Viditą. Ji puikiai sutarė su dukra Donata, pasakyčiau, jos gyveno kaip nuoširdžios bičiulės. Vieną kartą Vidita pasididžiuodama prasitarė, kad jos dukra dar kartą visą mamos redaguotą tekstą peržiūri, vadinasi, ji dukra pasitikėjo, pratino dirbti, taip įtraukė į magišką Mariaus Katiliškio kuriamą pasaulį.
Kai baigėme knygos rengimo darbus, liko metrikoje paminėti pavardes tų, kurie redagavo, kūrė iliustracijas. Pasiūliau metrikoje įrašyti ir Donatos Lisaitės pavardę – jeigu ne kaip redaktorę, tai nors korektorę. Mano įtikinėjimai, kad tai būsianti paskata moksleivei, kad dukra, kuri prisidėjo prie darbo, jaustųsi įvertinta, nepadėjo. Vidita tam nepritarė – nors ir didžiavosi savo dukra, bet, matyt, lėmė pedagoginis genas ir kuklumas, kurį ji pritaikė ir savo dukrai.
Man, knygos leidėjui, malonu, kad Viditos dukra Donata visa tai prisimena. Vadinasi, visam gyvenimui išliko tylios, kantrios, apgalvotos, laiku pasakytos pamokos ir patarimai. Ir šiandien, kai matau Donatos kruopštumą rengiant atsiminimų tekstus apie savo mamą, gebėjimą sutelkti rašančius, yra dar vienas įrodymas, kad dukra puikiai išmoko Mamos pamokas. O jeigu perfrazuosiu Justino Marcinkevičiaus žodžius, kiek Vidita atidavė savęs, tiek jos ir išliko dukters, giminių, buvusių bendradarbių, mokinių atmintyje.
Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy
Suspaudžia širdį vasaros didumas.
Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi
Į žemę pelenas, į dangų dūmas.
Just. Marcinkevičius „Ir meilė duonoj...“
Dalinusi save kitiems
Taip vadinasi ką tik pasirodžiusi knyga apie Mamą, Mokytoją, Redaktorę Viditą Lisienę (1950–2006). Ją parengė ir išleido dukra Donata Lisaitė, kuri savo ryšį, beje, atvedusį į akademinį pasaulį, su Mama, gyvenimo mokytoja, ypač jautriai išsako įžanginiame žodyje „Jos nebūties apstu visur“: „Nors nuo Mamos mirties praėjo daugiau nei penkiolika metų, žodžiai iš amerikiečių poetės Ednos St. Vincent Millay laiško, rašyto praėjus mėnesiui po jos pačios mamos mirties, ypač taikliai apibūdina laikui nepavaldžią, neužpildomą, nemažėjančią tuštumą.“
Vidita Sukackaitė-Lisienė gimė ir augo Suvalkijoje, studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universitete, po studijų iki pat mirties gyveno ir dirbo Šiauliuose – tuometinėje 13-ojoje mokykloje (dabartinė Gegužių progimnazija), vėliau Šiaulių universitete, įvairiose leidyklose.
Apie puikią mokytoją, redaktorę prisiminimais knygoje pasidalijo buvę mokiniai: dr. Asta Vaitkevičienė, dr. Asta Lapėnienė, rašytoja Ilona Ežerinytė, advokatė dr. Aušra Raudytė-Kargaudienė, žurnalistas Arūnas Limantas; giminaičiai Regina Narvičienė, Teresė Lisienė, Vita Triškuvienė, Roma Berteškienė; bendramokslės: Danutė Surmaitė-Grabauskienė, Nijolė Nagaitytė-Jurgilienė; mokytojos: Nijolė Kasiulienė, Angelė Vencienė, Liucija Šiaulienė, Lionė Navickaitė; buvę bendradarbiai Šiaulių universitete: prof. Genovaitė Kačiuškienė, prof. Jonas Ambrukaitis, prof. Regina Ivoškuvienė, prof. Jonas Ruškus, doc. Liudvika Kaukėnaitė, Virginija Tamulienė; redaktorė Birutė Kucinienė, dizainerė Jurgina Jankauskienė, ji sukūrė ir knygos viršelį.
Knygos pabaigoje pristatomas V. Lisienės redaguotų darbų sąrašas.
Dalinusi save kitiems. Apie Mamą, Mokytoją, Redaktorę Viditą Lisienę. išleido UAB „Litera“. Sudarė Donata Lisaitė, dizainerė Jurgina Jankauskienė. 2022.
