Raudėnai ir Dėdė Atanazas verti muziejaus

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kunigo Kazimiero Pakalniškio 1928 metais pastatyta klebonija.
„Kartą Raudėnuose“ – taip knygą apie kunigo Kazimiero Pakalniškio-Dėdės Atanazo laikų Raudėnus 1916–1933 metais pavadino kuršėniškis istorikas Jonas Kiriliauskas. Lietuvos atgimimo veikėjo, publicisto, rašytojo, redaktoriaus kunigo K. Pakalniškio (1866–1933) asmenybė nepelnytai primiršta. J. Kiriliauskas siūlo Raudėnuose, 1928 metais kunigo pastatytoje klebonijoje, įrengti muziejų, kuriame galėtų būti pristatyta ne tik K. Pakalniškio asmenybė ir darbai, bet ir Raudėnuose dirbęs garsusis kunigas, botanikas, švietėjas Jurgis Ambrozijus Pabrėža bei įdomioji miestelio istorija.

Kartą Raudėnuose...

– Knygos anotacijoje rašote, jog Raudėnai turi kuo didžiuotis, palyginti net ir su didesniais miesteliais ir miestais. Kuo ypatingi Raudėnai?

– Raudėnai turi labai įdomią istoriją.

Rašytinės Raudėnų istorijos epocha prasideda nuo 1550 metų, kai buvo pastatyta koplyčia, šį faktą mini Motiejus Valančius. Bažnyčia pastatyta 1611 metais karaliaus Zigmanto Vazos dvariškio Baltramiejaus Berdovskio, kuris jai davė šv. Baltramiejaus vardą.

Dabartinę Raudėnų bažnyčią 1896 metais konsekravo vyskupas Antanas Baranauskas.

Raudėnams pasisekė, kad čia dirbę bažnyčios tarnai buvo rašantys žmonės, tarkime, kunigai J. Sroga, K. Pakalniškis. Apie Raudėnus yra daug medžiagos, ne kiekvienas miestelis turi tiek aprašymų.

Kai rinkau medžiagą apie Kuršėnus, atkreipiau dėmesį, jog Raudėnai nuolat minimi. Tą medžiagą atidėdavau į šalį, kol Raudėnų seniūnas pasiūlė parašyti knygą.

– Rašydamas miestelio istoriją, apsibrėžėte kunigo K. Pakalniškio klebonavimo metais. Kodėl toks pasirinkimas?

– Minėtas laikotarpis sutampa su Raudėnų, kaip valsčiaus centro, istorija. Po Dėdės Atanazo, kunigo K. Pakalniškio, mirties praėjus trejiems metams Raudėnų valsčius nusprendžia išsivaikščioti.

Knygoje kėliau hipotezę: jeigu Dėdė Atanazas būtų buvęs, gal ir valsčiaus nebūtų išardę, nes jo autoritetas buvo didelis.

Laikotarpis, kai Raudėnuose susikuria vietos savivalda, sutampa su Dėdės Atanazo gyvenimo laikotarpiu – su miestelio modernėjimu, įsijungimu į Lietuvos gyvenimą. Knygoje aprašyto visuomeninio, kultūrinio gyvenimo lygio vėliau Raudėnai nepasiekė.

Raudėnų pakilimas prasideda maždaug nuo 1922–1924 metų. Miestelyje buvo du ansambliai, gal trys chorai, kone kas ketvirtį buvo rodomi spektakliai. Ir viską darė patys žmonės. Veikė Šaulių organizacija, buvo 5–6 partijų skyriai, 1930 metais susikūrė tautininkai, 1932 metais – jaunalietuviai, dar buvo pavasarininkai, angelaičiai, vyrų, moterų katalikiško veiksmo draugijos ir t. t.

Šauliai Raudėnuose įsikūrė 1920 metų pabaigoje. Pagal Šaulių organizacijos statutą reikėjo ne tik organizuoti pratybas, šaudymus, bet ir kultūrinį gyvenimą, tad nuolat vykdavo renginiai, šauliai išjudino gyvenimą. Neatsiliko ir bažnyčia.

Tarpukariu madinga buvo rengti vakarus, kurių metu organizatoriai užsidirbdavo lėšų. Tarkime, organizacija nori įsisteigti biblioteką, vaidina spektaklį, susirenka pinigų, užsako spaudą savo bibliotekai, nusiperka knygų.

Labai svarbūs buvo mokytojai. Raudėnų valsčiuje veikė šešios mokyklos, dirbo septyni mokytojai. O kur mokytojai, iškart atsiranda organizacijos, chorai, daug veiklos. Mokytojai iš tikrųjų buvo vaikščiojantys kultūros židiniai.

Raudėnuose veikė bankas, buvo parduotuvių, kavinė-traktierius. Buvo net banko apiplėšimas! Tiek visko buvo, kad dabar tiek nėra.

– Kokius Raudėnus pamatė K. Pakalniškis, atvykęs pirmą kartą?

– Jis atvažiavo iš Žvingių. Ten prašėsi iš parapijos iškeliamas, nes karo pradžioje buvo sudeginta klebonija, ūkiniai pastatai. Kai atvažiavo čia, ką rado? Miestelis nebuvo sudegęs. Kaip jis rašo dienoraštyje, bažnyčios stogas dengtas skarda, bet visas kaip rėtis iššaudytas. Pasisekė, kad intensyvūs mūšiai nevyko.

Savo dienoraštyje kunigas rašo, kad jam nepatiko, jog žmonės vieni kitus skundė vokiečiams. Dėdė Atanazas mokėjo vokiečių kalbą, bendravo su vokiečių valdžia. Žandarai jam juokdavosi: mes nieko apie jus nežinotume, ar kaimynas karvę ant aukšto užsivaręs, ar dar kažkas – ateina patys lietuviai, paskundžia. Apie tai, kad moterys gyveno su vokiečiais, kunigas net yra apsakymą „Žandarienė Pipkienė“ parašęs, būtent pagal savo dienoraštį Raudėnuose.

Yra ir gerų žodžių skyręs raudėniškiams – tikintys, dosnūs, matyt, bažnyčią rėmė.

Kitas kunigas J. Sroga, dirbęs Raudėnuose prieš Atanazą, 1907–1915 metais, barė raudėniškius, kad jų namai be pamatų, kone visi jų trobesiai sukrypę – visoje parapijoje tik keletas namų ant akmeninių pamatų.

– Kaip keičiasi Raudėnai, dirbant K. Pakalniškiui?

– Pokyčių buvo kaip ir visoje Lietuvoje. Pats klebonas tvarkė savo ūkį, 1928 metais pastatė kleboniją. Mokytojas B. Galminas, parvažiavęs iš Amerikos, 1927 metais Raudėnuose įrengė motorinį malūną. Atsirado šiokios tokios pramonės, Piežų dvare buvo pieninė, įsisteigė kooperatyvas, atsidarė policijos nuovada.

1920 metais Raudėnuose atsirado pirmasis dviratis, po dešimtmečio – pimasis motociklas. Naujoms transporto priemonėms reikėjo ir kitokių kelių. Tarpukariu buvo nurodymas ūkininkams tvarkyti kelius, kurie eina per jų žemes. Kelių taisymas Raudėnuose buvo skaudi tema, būdavo nubaudžiama daug ūkininkų, dvarininkų.

Visgi gyventojų Raudėnų valsčiuje tarpukariu beveik nedaugėjo. Patys Raudėnai buvo labai lietuviški, gyveno 96 procentai lietuvių. Apylinkėse gyveno sentikių. Beveik nebuvo žydų, radau tik vieną. O kur nebuvo žydų, ten būdavo problemų su prekyba, parduotuvėmis.

– Minėjote, kad rašytinių šaltinių apie Raudėnus yra daug ir įvairių. Kokios įdomiausios istorijos nutiko Raudėnuose?

– Pati garsiausia istorija – meilės trikampis, ši istorija 1929 metais iš tiesų plačiai skambėjo. Ištekėjusi moteris, trijų vaikų mama Nastė Pranckaitienė susiranda jauną draugą Stumbrauską, jos vyras apie tai sužino. O vyras Pranas Pranckaitis – vienas iš aktyviausių Raudėnų veikėjų, nepriklausomos Lietuvos savivaldos kūrėjas, buvęs policininkas, policijos organizuotojas, ūkininkas. Vyras su meilužiu net eina į valsčių sudaryti taikos sutartį, kad vienas kito nenušaus! Paskui moteris bando vyrą nunuodyti, įduoda miegančiam ginklą į ranką, kad neva susapnavęs nusišaus. Galiausiai Pranckaičio gyvybę nusinešė paslaptingas šūvis per langą.

Įtarimai krito ant Stumbrausko. Jis niekur toli nepabėgo, po Pranckaičio nužudymo slapstėsi pas žmogų Raudėnuose. Jį peršovė, mirė policininkams ant rankų. Greičiausiai Stumbrauskas pats ir nušovė Pranckaitį, o ne vaikinukas, kurį jis prieš mirtį apkaltino.

Nastią gynė pats K. Venclauskis, byla buvo rezonansinė. Teismas išteisino vaikinuką, Pranckaitienė pripažinta kalta, nuteista 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Taip baigėsi meilės romanas.

Mes radome Stumbrausko kapą, jis tebėra prižiūrimas.

Iš įdomesnių atsitikimų – banko istorija. Buvo susikūręs bankas, raudėniškiai pinigus sunešė. Bankas įsteigė ir parduotuvę, rašoma tyrime, iš Kuršėnų žydų surinko senus padargus ir raudėniškiams siūlė kaip naujus pristatinėdami.

Rimeikis buvo ir banko direktorius, ir kasininkas, ir buhalteris, ir pinigus švaistė. Kai reikėjo pateikti ataskaitas, prasidėjo revizijos, Rimeikis pabėgo.

1917 metų rudenį Raudėnuose vyko moterų maištas dėl bažnyčios varpų. Moterys neleido vyrams kirsti varpinės ir nukabinti varpus, du žandarus išvijo iš Raudėnų. Įdomi istorija, pusiau unikali, nes tokio pasipriešinimo kitur nebuvo. Ar čia K. Pakalniškio idėja buvo šį maištą suorganizuoti? Dienoraštyje apie tai nerašė. Bet visgi reikia atsižvelgti į K. Pakalniškį. Jo stilius buvo grubus, kaip rašo, jei pagavai kokį skundiką, duok į snukį. Manau, jis buvo pridėjęs rankas prie to maišto.

Raudėnų parapija turėjo ir savo padegėją-maniaką – paauglys Raganių kaime ar tris daržines sudegino.

Primirštas, bet nepamirštas

– K. Pakalniškis – vienas Lietuvos mylėtojų draugijos steigėjų ir aktyvių narių, vėliau vienas Šv. Kazimiero draugijos organizatorių. Platino draudžiamą spaudą, redagavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, beletristikos kūrinius spausdino įvairiuose leidiniuose, išleido apsakymų ir apysakų. Dėdės Atanazo asmenybė nepelnytai primiršta?

– Tokia asmenybė turėtų būti įamžinta. Raudėnuose atminimo ženklų yra: jo vardu pavadinta aikštė, pastatytas koplytstulpis, kapas prižiūrimas.

Išlikusi ne tik klebonija, bet ir klebonijos svirnas, ledaunės pamatai. Iš viso buvo 14–15 pastatų. Kai 1916 metais į Raudėnus atkėlė Atanazą, vokiečiai, darydami pietus, sudegino senąją kleboniją, jis gyveno špitolėje, špitolė neišliko.

Šiaulių rajone iš Atgimimo laikotarpio veikėjų Dėdė Atanazas yra visa galva aukščiau. Jis buvo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ laikraščio redaktorius (nuo 1890 iki 1896 metų), leidėjas, rašytojas, stipriai tyčiojosi iš Rusijos valdininkų, ragino kovoti. Rašė dar ir visą tarpukarį.

Dėdė Atanazas rūpinosi pamirštu Kazimieru Petravičiumi, gyvenusiu Raudėnuose, rašoma, kad jis buvo garsus knygnešys. Dėdė Atanazas per Vaižgantą jam išrūpino valstybinę pensiją. Kuo Raudėnai gali didžiuotis – tuo laiku turėjo du valstybinius pensininkus, nes Vaižgantas išrūpino ir pensiją Dėdei Atanazui. Pensijos buvo skiriamos Antano Smetonos dekretu.

– Už kokius nuopelnus verta Dėdei Atanazui skirti muziejų?

– Mano mintis – Raudėnai pati geriausia vieta Atanazui įamžinti, nes yra pastatas, kurį pats pastatė.

Pradėkime nuo to, kad jis buvo ryškus Atgimimo veikėjas. Jau Žemaičių kunigų seminarijoje (jis atėjo į antrą kursą iš Peterburgo dvasinės akademijos) įstojo į Lietuvos mylėtojų draugiją, bendradarbiavo su Prūsijos leidėjais, tik baigęs seminariją iškart įsijungė į lietuvybės veiklą.

„Aušra“ jau buvo sustojusi, 1890 metais atsiranda naujas katalikiškas laikraštis. Dėdė Atanazas praktiškai vienas pats tą laikraštį leidžia 6-erius metus. Bažnyčia tokio aštraus laikraščio nenorėjo, jo draugui Vaižgantui pavedė leisti „Tėvynės Sargą“. Kai 1896 metais buvo pradėtas leisti „Tėvynės Sargas“, Vaižgantas išsiviliojo visus bendradarbius iš „Apžvalgos“, turėjo pas jį pareiti ir pats Atanazas.

Visą likusį gyvenimą Dėdė Atanazas skyrė Lietuvai, buvo iš tų žmonių, kuris dirbo tyliai, tad net ir į savo gyvenimo pabaigą jau buvo truputį primirštas, nors jo knygas leido ir perleido.

Buvo kalbama, kad lyg išleis ir raštus, bet jo draugas Vaižgantas buvo prieš, manė, kad nėra literatūriškai labai vertingi. Bet jo kūrybą galima skaityti kaip kultūros istorijos šaltinį, nes jis rašė tai, ką matė, iš natūros. Jo literatūra dar nėra daug tyrinėta, muziejus galėtų užsiimti šia funkcija.

– Kuriems amžininkams prilygintumėte Dėdės Atanazo asmenybę?

– Dėdė Atanazas nelindo smarkiai į visuomenę. Kartą dalyvavo rinkimuose į Seimą su A. Smetona sąraše, buvo tautiškų pažiūrų. Jis iki pat 1933 metų buvo matomas spaudoje, rašė „Žemaičių prietelyje“, rašė į Šiaulių laikraščius. Jis nebuvo taip ryškiai vertinamas, kaip J. Basanavičius, V. Kudirka, Vaižgantas, bet pagal nuveiktus darbus turėtų kultūrinėje atmintyje būti labiau vertinamas. Aš Atanazą laikau prie Atgimimo veikėjų sunkiasvorių.

– Atanazo svarbą rodo ir tai, kad jo biografiją rašė Vaižgantas, A. Merkelis?

– Vaižganto įspūdingi aprašymai, knygoje įdėjau keletą pasakojimų iš jų pažinties kunigų seminarijoje. Vaižgantas buvo pirmakursis, K. Pakalniškis – ketvirtakursis. Rašo, kad jie buvo visiškos priešingybės, K. Pakalniškis – aukštas, stambus, Vaižgantas – žemas, mažas. Vaižgantas tamsus, Atanazas visiškas blondinas. Vaižgantas – sangvininkas, Atanazas – flegmatikas. Rašoma, kad buvo keletas porų tokių skirtingų draugų, prelatas Barauskis juos vadino „karvės ir veršeliai“.

– Kuo įdomus, vertingas rašytinis Dėdės Atanazo palikimas?

– Labai įdomus „Karo dienoraštis“. Kai A. Merkelis buvo atvažiavęs, jam Dėdė Atanazas atidavė dienoraštį ir prašė išleisti po mirties. A. Merkelis įvykdė prašymą.

Įspūdingas dienoraštis. Dėdė Atanazas buvo pastabus, užrašė visus lietuvių ir vokiečių darbelius ir darbus iki smulkmenų. Aprašymuose nustebo, kad lietuviai gali būti tokie, kokie pasirodė karo pradžioje 1914 metais. Kai vokiečiai pabėgo viską palikę, iš paskos plūstelėjo lietuviai plėšti. Atanazas, kiti kunigai iš sakyklų sakė: ką jūs darote, vagiat!

Kai 1915 metais grįžo vokiečiai, eina lietuvis ūkininkas su vokiškais batais – ateik čia! Labai smarkiai visi nukentėjo už laikrodžius, kitus daiktus, kuriuos išsivežė. Atanazas įspūdingai aprašo tuos įvykius. Rašo ir apie vokiečius, kurie obuolius surinkinėja, arklių uodegas karpo.

– Kokius žingsnius reikia atlikti, kad muziejus taptų realybe?

– Pirmiausia reikėtų daugiau visuomenės opinijos. Ar reikia, ar nori, kad muziejus būtų? Tada būtų galima galvoti kitus žingsnius. Klebonija priklauso Šiaulių vyskupijai. Ar bažnyčia nori – yra pastato perdavimo-perėmimo klausimai. Tada jau, ko gero, įsijungtų projektai, pastato renovacija, pritaikymas – pastate daug laiko niekas negyvena.

Turi rašyti viziją, kaip muziejus turėtų atrodyti, ar memorialinis, ar plačiau, kad apimtų čia dirbusį J. A. Pabrėžą ir Raudėnų kraštą.

Manau, muziejus pritrauktų turistų, pagyvintų miestelio gyvenimą. Tai galėtų būti kultūros židinys, būtų galima organizuoti renginius, konferencijas. Pavyzdžiui, Viekšniuose yra trys muziejai, Papilėje S. Daukanto memorialinis muziejus yra kultūros židinys, važiuoja turistai.

Dėdė Atanazas buvo pirmasis ekskursijų Raudėnuose organizatorius, jis 1932 metų rugpjūtį, kai buvo minimos 550-osios Kęstučio mirimo metinės, organizavo ekskursiją, ją vadino apvaikščiojimais. Apvaikščiojo Raudėnus, nuėjo į kapines, apvaikščiojo garsių žmonių kapus ir paskui skaitė paskaitą. Mes pakartojome tą patį: vyko ekskursija, skirta Raudėnams Atanazo laikais, o paskui skaičiau paskaitą apie J. A. Pabrėžą Raudėnuose.

– Kas turėtų būti muziejaus steigėjas?

– Reikėtų, kad Savivaldybė imtųsi iniciatyvos.

Juozo Ambrozijaus Pabrėžos metai

– Raudėnuose dirbo dar viena garsi asmenybė – Jurgis Ambrozijus Pabrėža. Koks jo laikotarpis, kokį pėdsaką miestelyje paliko?

– J. A. Pabrėža labai ryški asmenybė. Raudėnuose jis dirbo 1798–1799 metais, čia atvyko iš Šiluvos. Pirmasis J. A. Pabrėžos pamokslas visiems padaręs tokį įspūdį, kad verkė visi klausytojai ir jis pats.

Raudėnuose J. A. Pabrėža buvo paskirtas administratoriumi, bet jau tada mokslininkas ėmė viršų prieš administratorių, iš prigimties jis buvo dvasinio gyvenimo ir mokslo žmogus.

Kėlė labai aukštus reikalavimus ir sau, ir parapijiečiams. Yra išlikę pamokslų, skirtų Raudėnams, ryžtai. Jis rašė ryžtus, pasižadėjimus, kaip turi elgtis, o jei nesilaikys elgesio normų, bausmes užsidės.

Už kiekvieną nereikalingą išėjimą į parapiją – vieną dieną pasninkauti. Už kiekvieną supykimą sukalbėti, rankas laikant į aukštį iškeltas, 5 poterius. Jei galima, tuojau po nusikaltimo. Už kiekvieną artimo įtarimą mintimis nežinomame dalyke tris kryželius išlaižyti žemėje.

Jis irgi pateikia charakteristikų apie raudėniškius. Labai nemėgo apkalbinėtojų, matyt, buvo nukentėjęs. Jam nepatiko, kad moterys be šniūravonių, be prijuosčių vaikšto. Kažkaip jis raudėniškių bijojo, pasirašė ryžtuose: „Už kiekvieną be reikalo į moteriškę pažvelgimą, daryti gailestį ir tris poterius sukalbėti. O už kiekvieną nereikalingą su moteriške vienas su viena pabuvojimą, padaryti gailestį ir nešioti grasos juostą per pusvalandį.“

Raudėnų bažnyčioje yra išlikę du barokiniai paveikslai – šv. Baltramiejaus ir šv. Izidoriaus – juos matė ir prie jų meldėsi J. A. Pabrėža.

Raudėnai yra įtraukti į Kultūros kelią „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“, jungiantį savivaldybes, kuriose J. A. Pabrėža tarnavo, pernai vyko ekskursija J. A. Pabrėžos keliais.

– Ar bus „Kartą Raudėnuose“ tęsinys?

– Medžiagos turiu, tik su laiku problemos. Dar reikėtų pajudinti porą šaltinių archyvuose, apylinkės tarybos protokolus pakelti, labai įdomūs dokumentai. Ir Lietuvos ypatingajame archyve dokumentų yra. Reikėtų pavartyti ir Raudėnų MTS leistą laikraštį. Kai sugula šaltiniai, galima galvoti apie rašymą.

****

Muziejus – sunkiai įgyvendinama idėja

Raudėnų seniūnas Antanas VENCKUS:

1

– Kai tapau Raudėnų seniūnu, sutapo, kaip tik vyko respublikinė ekspedicija, tyrinėjusi seniūnijas, buvo išleista knyga „Raudėnų kraštas“. Kai kurios sritys joje buvo gerai ištyrinėtos, bet apie pačius Raudėnus straipsniai labiau beletristinio pobūdžio. Kai su Jonu Kiriliausku išsikalbėjome, jis pasakė, kad turi įdomios istorinės medžiagos. Joną tam tikra prasme spūstelėjau rašyti knygą, dar pasiūliau sufleriuką – bažnyčios inventorių.

Dėl muziejaus Raudėnuose – viskas galima, bet esu praktikas, o praktiškai gana sudėtinga padaryti – ir dėl finansavimo, ir sąlygų muziejui reikia. Jeigu galvojame apie esamą kleboniją, pastatas avarinės būklės.

Sovietmečiu klebonijos pastate veikė ambulatorija. Kultūrinis gyvenimas Raudėnuose buvo aktyvus, kai čia gyveno ir dirbo felčeris Vladislovas Telksnys (Lankaitis), kalėjęs Štuthofe. Veikė dramos teatro būreliai (jo žmona buvo Donato Banionio sesuo), vyko spektakliai. Kaip aplink K. Pakalniškį sukosi kultūrinis gyvenimas, taip ir apie V. Lankaitį, tai buvo žmonės, kurie suburia aplinkinius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, klebonija perduota bažnyčios dispozicijai. Vietinio klebono nebeturime, pastatas gal penkerius metus stovi tuščias.

Raudėnuose turime dr. Aleksandro Žalio kabinetą, rašytojo, docento, palaidoto Raudėnuose. Kalbėsime su bendruomene, gal buvusioje Raudėnų mokykloje, dabar Pavenčių mokyklos filiale, šalia A. Žalio būtų galima pagerbti ir dar dvi asmenybes – K. Pakalniškį ir J. A. Pabrėžą, nors pradžia būtų.