Naujausios
Laiškai „Atolankoms“
Pro šalį praėjo nepaprastas žmogus
Mokytojai į žmogaus atmintį įsiskverbia labai anksti ir ilgam. Kartais visą gyvenimą. Prisiminimuose jie ir lieka ypatingais žmonėmis, nenustoja būti mokytojais. Tie, kurių mokyklinė vaikystė ir paauglystė prabėgo sudėtingomis dvidešimtajame šimtmetyje besikaupiančiomis prieškario ir karo sąlygomis, per mūsų šalį nugriaudžiančių ir vėl grįžtančių frontų baisybėse, okupacijų kaitoje, tie prisimena mokytojo ir mokinio bendravimą, po daugelio metų suprantamą nutylėjimą.
Jūratės Ulvydaitės – Formanskės straipsnis apie Barborą Mejerytę sužadino prisiminimus.
Šiaulių mergaičių gimnazija 1938-1944 metais. Buvom karo laikų moksleivės. Bet ne viską pamiršom. Juk tai buvo mūsų svajonių laikas, mūsų jaunystė.
Į klasę smulkiais žingsniukais gana ryžtingai, bet kaip visad susikaupusi ir nuolat juodais drabužiais apsirengusi įeina nedidukė mūsų lotynų kalbos mokytoja Barbora Mejerytė. Didžiulis klasės moksleivių būrys, tik ką linksmai ir triukšmingai praleidęs pertrauką, vos akies žvilgsniu sutinka painios ir nemėgstamos disciplinos dėstytoją, suoluose sustoja ir tyliai iš nevilties atsidusę, kimba į užrašus, stengdamiesi bent žaibiškai peržvelgti lotynų daiktavardžių linksniavimą. Juk gali ir tave paklausti.
Buvom įsitikinusios, kad mūsų mokytoja vienuolė: tokia ji rimta, susikaupusi, beveik nesišypsanti, visad lyg juodas šešėlis. Tačiau iš tiesų nei galvojom apie ją, nei svarstėm, kas ji tokia, ir nieko nežinojom. Visai tikėtina, kad aš vienintelė laukdavau tos pamokos. Šiandien, sutikusi dar kokią bendraklasę, tikėdamasi prieštaravimo, pasakau, kad tai buvo mylimiausia ir laukiamiausia dėstytoja, taip pat ir jos lotynų kalba. Žinau, kokia bus reakcija: „Eik tu sau! Ką tu sakai, buvo daug įdomesnių dėstytojų“. Kitokių atsiliepimų apie lotynų kalbos mokytoją neteko girdėti.
Sėdėdavau pirmame suole prieš pat mokytojo stalą. Būdavau užburta lotynų kalbos reiškiamų minčių gelmės ir prasmės. Ne visada mokėjau gramatiką, bet laukte laukdavau eiliuoto teksto bei patarlių prasmės nagrinėjimo. Už nugaros girdėdavau negarsų klasės ūžesį, bet kadangi mokytoja buvo čia pat, beveik už metro, galėdavau nepraleisti jos žodžių. Dažnai tik mudvi ir pasikalbėdavom. Ne kartą esu girdėjusi mokytojos nustebusį, lyg tiriantį, lyg nepasitikintį reagavimą: „Matot, kaip jūs susidomėjot“. Ji buvo pripratusi prie mokinių minimalaus, mandagaus dėmesio. Niekada neramino. Sklandžiai perteikdavo pamokos turinį ir, suskambus skambučiui, po pažastimi prisispaudusi klasės dienyną, tyliai išeidavo.
Žinoma, paaugliai nebūtų paaugliais, jei nerastų, kuo galima iš mokytojo pasišaipyti. Barbora Mejerytė truputį keistokai tardavo žodžius, kurie baigdavosi garsu „s“. Ji būtinai kažkaip lyg netyčia, lyg jau galvodama apie kitą žodį, tik ką tartam žodžiui dar pridėdavo garsą „a“, ypač jei žodis baigdavosi garsu „s“. Na, žinoma, mokiniai būtinai atkreips dėmesį. Ir mokytojai buvo duota pravardė „Sa“. Iki šios dienos, praėjus septyniasdešimčiai metų, ši pravardė mums kelia šypseną ir grąžina į anas lotynų kalbos pamokas.
Daugiau kaip po pusės šimtmečio teko susitikti dabartinius jaunus pedagogus iš Šiaulių rajono Bazilionų vidurinės mokyklos. Pasirodo, jie nepamiršo nuostabiosios Barboros Mejerytės. Sudėtingu, nelengvu laikotarpiu prabėgęs jos gyvenimas vertas didelės išsamios knygos. Pastangos siekti savišvietos, išmoktos senovės graikų ir lotynų kalbos, jau nekalbant apie lenkų, rusų, italų, vokiečių ir keletą kitų.
Grafo Pliaterio vyriausiojo miškininko Pranciškaus Mejerio šeima buvo didelė, Barbora – vyriausiasis vaikas. Ji juto pareigą padėti šviestis broliams ir seserims. Teko nutraukti studijas Kauno universitete – visiems neužteko lėšų. O apie geresnį drabužį ir galvoti negalėjo. Ji buvo pilna rūpesčio aplinkiniams. Ir sunku patikėti, kad negalėdama studijuoti universitete, ji iš svetimų kalbų vertė knygas, kurias daugelis galbūt esame skaitę. Bazilionų mokytoja Jūratė Ulvydaitė – Formanskė yra kruopščiai surinkusi plačios ir prasmingos mokytojos Mejerytės veiklos faktus. Tai ne tik išverstos knygos, bet ir režisuoti moksleivių vakarai, jos asmeninis rūpestis moksleiviais, nepavargstanti širdies šiluma.
Nukaršinusi sergančią mylimą motiną, mokytoja B. Mejerytė pati nusprendė grįžti gyventi į tėviškę, į Žalpelius. Tyloje pasinėrė į mėgstamą veiklą prie knygų ir rankdarbių. Ji galėjo skirti daug laiko taip mylėtai gamtai, o svarbiausia - literatūrai.
Netikėta buvo, kai pamatėme Bazilionų mokyklos jėgomis išleistą didžiulį penkių šimtų puslapių B. Mejerytės romaną „Jonė“. Sužinojome, kad 1931 metais Švietimo ministerija B. Mejerytei už jos plačią veiklą ir gerą darbą bei didelę erudiciją buvo pripažinusi teisę dėstyti vidurinėse mokyklose lietuvių ir lotynų kalbas, istoriją, visuomenės ir gamtos mokslus, matematiką, fiziką, geografiją.
„Juk nieko nežinojome apie ją,“ – su nemaža kaltės gaida šiandien kalbamės mes, buvusios jos mokinės. Tikrai, nieko apie ją nežinojom ir jos nepažinom. O pro šalį arti arti praėjo nepaprastas žmogus.
Dabar, pasitaikius progai ir praėjus trims dešimtmečiams nuo mokytojos B. Mejerytės mirties, Kurtuvėnų kapinėse ieškome tylaus kapo ir su didele pagarba savo mokytojai lenkiamės.
Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė