Prislopintas spalvos švytėjimas

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Re­ta dai­li­nin­ko dirb­tu­vė­je iš­vys­ti vars­to­tą. Si­gi­tas Pran­cui­tis kūrybos vietoje.
Taip apie dailininko Sigito Prancuičio paveikslus yra rašęs prof. Vytenis Rimkus: „Prislopintas spalvos švytėjimas“. Manau, ne vieną žavi ta pilka Sigito paveikslų spalva. Niekad negalvojau, kad pilka spalva irgi gali būti graži. Todėl visad miela apsilankyti Sigito dirbtuvėje, atokvėpiui šalia jo baigtų ar dar kuriamų tapybos darbų, asambliažų, skulptūrų, objektų.

Dailininko dirbtuvė – tai atskiras pasaulis. Molberto, drobių, dažų tubelių, teptukų, ant sienų kabančių jau nutapytų paveikslų, o dalies tokių sugrūstų stalažuose apsupty jautiesi praskleidęs kasdienybės uždangą.

Ir dar – dirbtuvės kvapas. Su niekuo nepalyginimas. Tiesa, dailininko dirbtuvė turi dar ir kitą pavadinimą – studija. Verčiant iš italų kalbos „studio“, tai ir „darbo vieta“ ir „tyrimas“, pabrėžiant, kad dailininkas drauge ir mokslininkas, ieškantys spalvų ir linijų žaismo.

S.Prancuičio dirbtuvė prasideda dar kieme, kur jis sukūręs keletą objektų išėjusiems kolegoms atminti. Pati dirbtuvė, dailininkų name Ežero gatvėje, „šabakštyne“, šviesi, nes dailininkas kirto sieną ir padidino langus. Žinia, šviesa dailininkui svarbiausia. Nors Sigito dirbtuvės langai į pietvakarių pusę ir geriausia šviesa joje nuo pietų, dirbtuvėje jis pasirodo ankstokai.

Kartą apie Sigitą kalbėjomės su dailininku Ričardu Garbačiausku, kurio dirbtuvė šalia. Ričardas stebėjosi, kad kiekvieną dieną mato kaimyną dirbtuvėje. Sakė, galėtų jau ilsėtis, bet jis vis tapo, konstruoja asambliažus, objektus. Kiekvienos dienos rytą iš pietinio – į dirbtuves, vakarėjant – namo.

Be abejo, pačiame dirbtuvės centre molbertas, ant kurio visad džiūsta tapomas paveikslas, o dalį dirbtuvės užima didžiulis varstotas, nes menininkas, kaip minėta, bando kurti objektus, skulptūras, o ir asambliažams varstotas kartais reikalingas. Toliau sofutė, prigulti poilsio. Keletas taburečių, nes užsuka kolegų, šiaip draugų.

Įėjęs pro dirbtuvės duris, kairėje išvysti jo parodų plakatus. Dešinėje – ilga eilė kompaktinių diskų. Dirbdamas dailininkas mėgstąs foninę muziką. Toje kolekcijoje veik visa džiazo klasika, simfonijos, operos, mylimiausias – R. Vagneris.

Nemažai dirbtuvėje knygų, žurnalų, laikraščių. Sigitas sako, jog didumą bibliotekos saugo namuose, čia tik nedidelė dalis. Tarp užrašų randame ir jo kolegos Eduardo Juchnevičiaus eilėraštį dedikuotą Sigitui Prancuičiui „Parafrazė Sigito kūrybos temomis“. Tiesa, Sigitas irgi sukūręs ne vieną eilėraštį, kartais parodų atidarymo metu juos pats, o kartais aktorius Vladas Baranauskas paskaito.

Sigitas atšventęs 75-erius, Dailės institutą baigęs 1971 m., kai dėstė didieji lietuvių tapybos korifėjai. Jo mokytojai – Jonas Švažas, Silvestras Džiaukštas, Vladas Karatajus, Algirdas Petrulis. Galima tarti, jog dabar jau ir jis – Šiaulių dailės patriarchas. Pakalbėjus su ne vienu šiauliečiu dailininku, išgirsti – Prancuitis mano pirmasis mokytojas, mat jis ilgus metus dėstė Šiaulių dailės mokykloje.

Sigitas tylus ir kuklus. Vis dėlto meno vertintojai, tik jam atvykus į Šiaulius, suprato – miestas sulaukė puikaus menininko. Dailininkas nesiblaškė, pradėjęs kūrybinį darbą, šiame mieste ir liko, čia suruoštos pirmosios parodos, per čia išeita į į plačias respublikos ir tarptautines ekspozicijų erdves.

Dailininko paveikslai patraukė savo giluma. Jis pats irgi neslėpė, jog nemėgstąs buitinių, žanrinių scenų. Tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija... Net ir tapydamas portretus jis renkasi menininkus, Lietuvos didžiavyrius, plačios sielos žmones, nes jie jam artimesni (Vydūno, Maironio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Mato Slančiausko, Juozo Lukšos-Daumanto, Barboros Žagarietės ir kt. portretai).

Nesvetima Sigitui religinė tematika. Gimtajame Joniškyje jaunuoliui nebuvo kur piešti, tad jis praverdavo bažnyčios duris ir ten piešdavo. O juk Joniškio bažnyčią puošia Adomo Varno paveikslai. Anų prisiminimų dėka gimė paveikslai „Pieta“, „Jėzus neša kryžių“, „Jėzus Getsemanės sode“... Sigito Prancuičio drobėse Jėzus kitoks nei iš evangelijų – nepagaunamai tolimas ir drauge artimas kaip žmogus – liūdnas ir vienišas, paprastas ir kenčiantis. Atskleisdamas istoriją, filosofiškai panirdamas į pasirinktą temą, pats kūrėjas pasirodo esąs savitas ir ryškus dailininkas.

Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus portretus jis nutapęs net kelis. Medžiagos apie poetą daug neišlikę, nors nuotraukos retušuotos, tvarkytos, visų detalių įžiūrėti sunku. Pradžioje vaizdavo dailininką tamsiaplaukį, vėliau įskaitė, kad jo plaukai buvo rusvi, bet visad stengėsi nutapyti klasikinį portretą. Dailininko dirbtuvė veik toje pačioje vietoje, kur mokydamasis Šiauliuose gyveno Zigmas Gėlė-Gaidamavičius – išlikęs eilėraštis „Gatvė už bažnyčios“, kuriame vaizduojama tuometinė Kapų gatvė.

Vienas iš paskutinių Sigito Prancuičio nutapytų portretų – Barbora Žagarietė. Menininkas panoro daugiau sužinoti apie merginą, kuri kada nors gali tapti Lietuvos šventąja, juoba kol kas turime tik vieną šventąjį – karalaitį Kazimierą. Istorija byloja apie merginą, kuri prieš 400 metų, gelbėdamasi nuo prievartautojų, iššoko pro langą ir žuvo. Karste, senojoje Žagarės bažnyčioje jos kūno nebėra, o guli tik baltos įkapės. Kadangi ėmė rastis Barboros garbintojų, sovietmečiu, 1963 m. kūnas buvo išvežtas nežinoma kryptimi, tad, tapydamas portretą, dailininkas išvis neturėjo kuo remtis. Tiesiog visa Barboros gyvenimo ir žūties istorija tapytojo mintyse suformavo šviesaus veido merginą, gal kiek panašią į Aušros Vartų Mariją, bet ir skirtingą – su daugiau mergaitiškų bruožų. Galimas dalykas, kad šis portretas ir liks Barboros Žagarietės atvaizdu. Net šį tekstą pradžioje norėjau pavadinti „Meistras ir Barbora“.

Atskirai reikėtų kalbėti apie Sigito Prancuičio abstrakcijas, atskirai apie asambliažus, kurie lygia greta vertinami šalia geriausių Lietuvos asambliažistų.

Kas šiuo metu ant dailininko molberto?Sigitas pasakoja, jog paskutiniu metu tapo daug natiurmortų. Pasideda prie molberto vaisių, tarkim, citriną ir jį ilgai studijuoja kol perkelia drobėn. O pats paskutiniausias kūrinys – abstrakcija „Geltonas povandeninis laivas“, jaunystės ir „Bitlų“ prisiminimas.