Naujausios
Skulptūros – statulos Šiauliuose atsirado labai greitai, per kelerius metus nuo antrosios okupacijos pradžios.
Pirmiausia,1947 metų vasario 23 dieną, buvo atidengtas „Pergalės“ paminklas, kurio autorius architektas iš Tulos A. Penkovas. Jis kartu su architektu S. Kumpiu, kiek pataisę, statė šį paminklą. Pastatytas buvo sugriauto miesto centro vietoje. Statomas dvejus metus, vokiečių karo belaisvių, užėmė apie 40 m² plotą. Paminklo aukštis buvo apie 15 m., o ant jo stovėjusio kario statulos – dar 3 m. Taip pat buvo granitinė tribūna su laiptais ir užrašai šlovinantys Raudonąją armiją „išvaduotoją“. Beje, statulai buvo panaudotas metalas iš apie 20 numuštų vokiečių lėktuvų ir išlieta ji Šiauliuose.
Istorikas Vytautas Tininis paminklo istoriją taip nupasakojo: „1945 m. spalio 5 d. Vilniuje į LKP(b) CK biurą susirinkę svarbiausi LSSR administracijos, partijos Šiaulių miesto komiteto ir Raudonosios armijos atstovai priėmė nutarimą per du mėnesius pastatyti paminklą“. Ten buvo nutarta, kad paminklą pastatys sovietų kariuomenės kariai. M. Šumauskas pažadėjo respublikinę paramą, o miesto partinė valdžia visokeriopą pagalbą vietoje. Tačiau greitai paaiškėjo, kad vietos pajėgų neužtenka, todėl buvo pasitelkti vokiečių karo belaisviai. Nes Šiauliuose nuo 1945 m. birželio 1 dienos buvo įsteigta 294-as (Šiaulių) karo belaisvių lageris. Kareivio skulptūrą išliejo karo belaisvis Wilhelmas Adleris. 1991 metais demontuojant paminklą buvo rastas butelis su stačiusių paminklą vokiečių karo belaisvių pavardėmis. Dabar pergalės simbolis randasi Grūto parke.
Ši aikštė 1948 m. balandžio 9 dieną miesto VK nutarimu pervadinta į „Pergalės“ aikštę, iki to meto vadinosi „Turgaus“.
Šalia „Pergalės“ aikštės prie pietinės Petro ir Povilo bažnyčios sienos buvo įkurtos karių kapinės, nes kariai laidoti dar mūšių dienomis. Bendras kapinių plotas 1525 m², o palaidoti 53 kariai, nors manoma, kad žymiai daugiau, kadangi ne visi kariai turėjo dokumentus, nuo 1967 m. liepos 15 d. degė „amžinoji“ ugnis. Karių kapinės tris kartus kapitaliai remontuotos, buvo keičiami antkapiai, pastatytas šlifuoto granito paminklas.
Atskira istorija yra su Sukilėlių kalnelio vokiečių karių kapinėmis. Pagal miesto VK posėdžių protokolus, 1945 m. gegužės 18 d. sprendimu jos buvo perkeltos į kitą vietą. Aiškiai parašyta, kad visi kariai perlaidoti. Tačiau šiandien žinome, kad tai buvo ciniškas, įprastas, sovietinis melas. Kam vargintis, iškasinėjant, jeigu galima paimti ir su traktoriumi užstumdyti, išlyginti teritoriją, o „apiforminti taip, kaip reikia“. Ant buvusių vokiečių karių kapinių 1946 metais buvo įrengtas pirmasis miesto skveras.
Beje, prieš kelerius metus vykę vokiečių karių kapinių paieškos darbai Šiaulių krašte įrodė, kad sovietų viso lygio valdžios taip elgėsi su visomis buvusiomis karių palaidojimo vietomis. O jų mūsų krašte turėjo būti daug, kadangi 1944 metų visą vasarą čia vyko mūšiai.
Bet grįžkime prie pagrindinės mūsų temos.
1950–1951 metais miestas „pasipuošė“ standartinėmis Lenino ir Stalino skulptūromis, kurios visos buvo pastatomos ant 1,3 – 1,2 metro pjedestalo, statulų aukštis iki 3 metrų. „Vadai“ vaizduojami standartiškai: „Leninas plika galva su kostiumu, truputį ištiesta ranka į priekį“. Toks Leninas stovėjo geležinkelio stoties aikštėje; prie centrinio įėjimo į K. Požėlos vardo kultūros ir poilsio parką; Vilniaus gatvėje, skverelyje priešais „Elnio“ kombinatą. Paskutinėse dviejose vietose jam kompaniją sudarė čia pastatytos ir Stalino statulos. Stalinas jose buvo vaizduojamas toks: „plika galva su apsiaustu, rankoje laikantis knygą ar laikraštį (paminklo pase taip ir buvo parašyta „knygą ar laikraštį“ – aut. J. K.)“.
Stalinas stovėjo dar prie Dramos teatro, tik čia jis buvo su karine uniforma.
1951 metais Pergalės aikštėje buvo pastatyta „Gorkio ir Stalino skulptūra“, kuri vaizdavo abu pokalbio metu.
Žiūrėdamas „tokią kombinaciją“, gali įsivaizduoti tokį jų pokalbį:
Pradžioje Stalinas paklausinėja Maksimą apie kūrybą, paskui apie šį bei tą, o paskui ir apie gastroles po užsienius, Kaprį, nuo ko Gorkis pasijunta kaltas, labai kaltas, o tai matydamas draugas Stalinas jam netikėtai pasiūlo:
– Skaičiau aš, Maksimai, tavo „Motiną“ (rusiškai skambėtų „Čital ja Maksim, tvoju mat“), ir žinai ką pagalvojau, ar nevertėtų tau parašyti „Tėvą“, – gudriai nusišypso Josifas Visarionyčius, išpučia dūmus, pridurdamas:
– Apie pagrindinį valstybės ir proletariato tėvą, negi jis nenusipelnė romano? Dabar rašai, kaip man praneša mūsų atsakingi draugai iš OGPU, apie kažkokį nusmurgusį inteligentėlį Klimą Samginą? Ar jis proletarams bus įdomus skaityti, juk tos inteligentijos, apie kurią rašai, Rusijoje beveik nebėra, arba greitai neliks visai. O tavo „Motiną“ („A tvoju mat“) mes juk dar ir ekranizavome. Reikia gerai pagalvoti Maksimai.
M. Gorkis susimąstęs ilgai galvoja...
Skulptūros pase, kuris buvo skirtas Leninui ir kuri stovėjo prie centrinio įėjimo į K. Požėlos vardo kultūros ir poilsio parką buvo užrašyta, kad „skulptūra kas metai yra perdažoma“, kitoms statuloms ši procedūra neužrašyta, kaip, beje nepažymėta ir iš kokios medžiagos buvo padarytos pačios skulptūros. Nenurodyta ir kokia spalva buvo dažoma.
Vėlesniu metu, jau 1960 metais, miesto vyr. architektas Marengolcas siūlė Lenino ir Stalino skulptūras nuimti nuo K. Požėlos kultūros ir poilsio parko centrinio įėjimo tako, kur jos stovėjo viena dešinėje tako pusėje (Stalino) ir kairėje (Lenino), arba pakeisti parko pavadinimą. Arba vietoj tų statulų pastatyti paminklą K. Požėlai. Tikrai, parkas buvo pavadintas vieno žmogaus vardu, o paminklai stovėjo visai kitų.
Dėl pavadinimų painiavos taip pat būta problemų. 1959 metais Miesto sutvarkymo komisija pastebėjo, kad Šiauliuose yra net dvi Petro Cvirkos vardu pavadintos gatvės.
Dar geresnė buvo kito sovietinio rašytojo V. Montvilos gatvė, kuri pradžioje vadinosi „Montvilos“, o jau pabaigoje buvo skelbiama, kad tai yra „Montvilos“.
Petro Kaminsko ir autoriaus archyvo nuotr.
