Naujausios
1953 metų lapkričio mėnesį tuometinio Kuršėnų rajono Pakumulšių apylinkės Darbo Žmonių Deputatų Tarybos posėdyje buvo aptariami apylinkės metų darbų rezultatai. Kolūkis „Stalino keliu“ vardijo pasiekimus, kaip buvo viršyti planai nuo 101 iki 130 procentų ir dar daugiau išskyrus cukrinius runkelius (33 procentai plano), kaip viskas gerai ir laiku padaryta. Be kitų kalbėjusių „išstojo“ Steponiškių kaimo pradžios mokyklos vedėjas drg. Čeplėjus, kuris padarė platų metų darbų apylinkėje įvertinimą ir be prastesnio derliaus priežasčių dar analizavo ir žmonių nenorą dirbti. „Tai čia nukreipė dėmesį ant klubo-skaityklos ir bibliotekos vedėjų, kad mažai praveda brigadose laukų darbininkams laikraščių skaitymą apie kolūkio padėtį, žmonės mažai supranta ir susidarė sau priešingą nuomonę...“
Darbadienių įkainiai, anot mokytojo kolūkiečiams buvo sumažinti todėl, kad kolūkis daug lėšų įdėjo į kapitalinį fermų remontą, buvo statomos karvidė, kiaulidė, atliekami kiti darbai siekiant pagerinti gyvulių gerbūvį, o aukščiau išvardyti kultūros darbuotojai nesugebėjo įtikinti darbininkų, kad tai yra būtina.
Tiesa, pranešimo pabaigoje pasiprašė apylinkės deputatų skirti priekabą pjuvenų, kad galėtų užsipilti virš mokyklos esančio buto lubas, nes žiemą šalta labai. Deputatai pranešėjo norui vienbalsiai pritarė.
Svarbiausia yra surasti kaltus, nors prieš tai kalbėjęs apylinkės DŽDT pirmininkas Vladas Petrauskas aiškiai pasakė prastesnio derliaus priežastis, kad rudenį buvo nesuartos dirvos kaip priklauso, padaryta tai tik pavasarį prieš pat sėją, todėl derlius ir mažas. Vietinio kolūkio „Stalino keliu“ II brigados brigadininkas Tadas Liaušas, paaiškino, kad žmonės dirba be entuziazmo dėl mažo atlygio ir didelių darbadienių normų. Jeigu norint pakelti darbo našumą reikia premijuoti pasižyminčius darbe darbininkus.
Pagal tokį kriterijų ir šiandien galima pasimatuoti, kiek pas mus dar yra pokario stalinizmo likusio visose gyvenimo sferose, kada dirbantis žmogus pastatomas į anekdoto personažo vietą klausia savęs, jei darbo pobūdis yra kaip protingo žmogaus, tai kodėl atlyginimą moka kaip kokiam nevispročiui?
Garsiai reiškiančius nepasitenkinimą kolūkine tvarka saugumas traktavo, kaip antisovietinį elementą, pavyzdžiui suimdavo prieš didžiąsias šventes, kad jie neįvykdytų kokio teroristinio akto, kaip buvo traktuojama saugumiečių operatyviniuose parirengimo šventėms planuose. Tačiau nebūtinai taip galėjai pakliūti į tos įstaigos pinkles. Štai Pakumulšių kaime 1952 metais pagal Lietuvos ypatingo archyvo duomenis veikė mažiausiai du užverbuoti agentai – „Vėjas“ ir „Ignas“. Jie bandė įskųsti Kuršėnų rajono MGB vadovybei, kad Pakumulšių apylinkės pirmininkas Klimas turi ryšį su partizano Vitkausko-Granito būriu, nes pats Granitas pokalbyje su kitu saugumo agentu pokalbyje gyrėsi, kad turi draugą bolševiką toje apylinkėje. Skundikų argumentas buvo tas, kad „komunistas Klimas ginkluotas revolveriu šlaistosi girtas po apylinkę ir nieko nebijo ir jo partizanai neliečia, nors tų metų rugpjūčio 11 dieną Raudėnuose jie nušovė Praną Stulpiną Raudėnų MTS partijos sekretorių“.
O grįžtant prie tos dienos posėdžio darbotvarkės klausimo, kuris, matyt, žmonių buvo aštriai iškeltas, galime pasakyti, kad pasiskųsti dėl tokios kolūkio valdžios savivalės, kai buvo mažinami atsiskaitymai už darbą nebuvo kur ir geriau buvo iš viso tylėti, taip buvo saugiau.
Tuo tarpu kolūkio „Stalino keliu“ buvusio Pakumulšių apylinkėje paprasto darbininko metinės pajamos pagal įrašus „Kolūkiečio darbo knygelėje“ atrodė taip:
1953 m. 169 darbadieniai – metų atlyginimas – 6 rubliai, 76 kapeikos, atlyginimas natūra – 51 kg. rugių (maišas), 17 kg. kviečių.
Žmonės piktinosi nes 1952 metais uždirbo „ženkliai daugiau“ (!):
1952 m. 195 darbadieniai – metų atlygis 9 rubliai 75 kapeikos, atlyginimas natūra – 264 kg. rugių, 88 kg. kviečių, 88 kg. miežių.
(Nuo 1965 metų atlyginimas natūra kolūkyje buvo nebemokamas, tačiau tais metais darbininkui buvo nustatytas 150 darbadienių per metus skaičius, o atidirbus 209, metinė alga buvo išmokėta 540 rublių, 2 kapeikos – mėnesiui išeitų 45 rubliai 1 kapeika – aut. J. K.)
O plataus vartojimo prekių kainos, oficialiai patvirtintos buvo tokios: rankinis laikrodis tuo metu kainavo – 900,00 rublių, fotoaparatas – 1100,00, tualetinis muilas – 100 g. – 4.00, ruginės duonos kepalas – 2,80, moteriškos šukos – 4,00, suknelė medvilninė – 86,00, degtinės butelis „Maskvos ypatingoji“ – 0,5 l – 60,00 rublių, kasdienė druska, pakelis – 1,60 rb., taigi, ką galėjo nusipirkti naujai iškeptas kolūkietis 1953 metais ir parduotuvės mieste, arba kaime?
Beveik du pakelius druskos ir muilo gabaliuką už metus sunkaus darbo kolūkyje.
Bet jeigu žmogus natūraliai piktinasi, tai kaltas pirkios-skaityklos vedėjas, kad nenuėjo į lauką pas darbininką su laikraščiu, nepaskaitė jo kolūkiečiui, neįtikino, kad svarbiausia gyvulių gerbūvis, o ne kažkoks tai eilinis kolūkietis, nes jis turi priesodybinį sklypą iš 0,60 ha.
Todėl į minėtą deputatų sesiją 1953 metais lapkričio 27 d. atvykusi Šiaulių rajono Kultūros ir švietimo skyriaus vedėja draugė Taurazevičiūtė, be kita ko „įspėjo savo darbuotojus bibliotekos ir skaityklos vedėją karščiau rištis į darbą padėti apylinkiai ir kolūkio stiprinimui (kalba netaisyta, pabraukta mano – aut. J. K.)“.
Taigi, skaityk laikraščius ir būk patenkintas nuolat gerėjančiu gyvenimu.
