Naujausios
Tuos žmones privalome sugrąžinti į mūsų kartos sąmonę, protus ir jausmus. Ir tai turi daryti visi – pedagogai, kaimo bendruomenės, savivaldybės, politikai, kunigai. Ypač šiandien, nes yra įsimintina proga. Štai kodėl mes, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių komisijos (PLB) nariai Dalia Asanavičiūtė ir Stasys Tumėnas, Šiaulių rajone rinkta LRS narė Rima Baškienė, raštu kreipėmės į Šiaulių r. savivaldybės merą Antaną Bezarą, Administracijos direktorių Gipoldą Karklelį ir Šiaulių r. savivaldybės tarybą „Dėl Pranciškaus Mykolo Juro 130-mečio paminėjimo ir įamžinimo“ gimtuosiuose Briduose ar kitoje Šiaulių rajono vietoje. Neabejojame, kad rajone galėtų atsirasti Pranciškaus Mykolo Juro atminties vieta, kuri, be kita ko, praturtintų Šiaulių rajono kultūros žemėlapį. Kvietėme inicijuoti tokios atminties vietos atsiradimą, diskutuoti su bendruomene ir rajono kultūrininkais, valdžia. Pasiūlėme apsvarstyti galimybę Pranciškaus Juro vardu pavadinti gatvę / aikštę / skverą / biblioteką ar kitą visuomenei reikšmingą vietą.
Šiaulių krašto sūnų Pranciškų Mykolą Jurą, ypatingai taurią ir darbščią asmenybę, A. Maceina pavadino „Juru bruzdelninku“, „zvimbiančia bitele“, o profesorius J. Eretas – „užjūrio Valančiumi“. Jį galima rikiuoti greta iškilių Šiaurės Lietuvos asmenybių ir kūrėjų: B. Brazdžionio, M. Katiliškio, Liūnės Sutemos, A. Tyruolio-Šešplaukio, V. Dargužo, vieno iš pirmųjų 1918 metais atkurtos Lietuvos pedagogikos kūrėjų J. Murkos.
P. Juro biografijos metmenys
Viena iš priežasčių, kad Pranciškus Mykolas Juras (JAV labiau žinomas kaip Francis M. Juras) mažai plačiajai visuomenei Lietuvoje girdėta asmenybė yra ta, kad į JAV jis emigravo dar XX a. pradžioje – 1912 m.
P. M. Juras gimė 1891 m. liepos 16 d. Briduose (mirė 1980 m. lapkričio 21 d. Putname (Konektikuto valstija), palaidotas Čikagoje), Mykolo Juro ir Mortos Balčiūnaitės šeimoje. Pranciškus buvo septintas vaikas šeimoje, o iš viso Jurų šeima susilaukė net 13 atžalų. Akivaizdu, kad išlaikyti didžiulę šeimą tėvams nebuvo lengva. Tėvai mintyse dėliojo tradicinę „schemą“ – vienas sūnus, vyresnysis Antanas, buvo išleistas mokytis į Kauno kunigų seminariją. Nors broliui Antanui buvo suteikti diakonato šventimai, nelengvos studijos seminarijoje atėmė jaunuolio sveikatą – susirgo džiova, o tėvų santaupų užteko sūnui gydyti, bet ne kitų vaikų mokslui. Pranciškus troško eiti brolio Antano pėdomis. Tėviškėje jis baigė pradinę mokyklą, o norėdamas užsidirbti mokslams pradėjo dirbti krautuvėje, savarankiškai rengtis, kad gautų keturklasės Šiaulių mokyklos diplomą. Tam Pranciškus 1912 m. turėjo Petrapilyje išlaikyti lotynų kalbos egzaminus. Tai jam pavyko padaryti. Deja, P. Juras, sužinojęs, kad jam gresia ilgi tarnavimo metai rusų kariuomenėje, buvo priverstas pasitraukti už Atlanto.
Amerikoje P. Juras nepamiršo esantis lietuvis katalikas, siekiantis eiti savo brolio Antano pėdomis. Išskirtinė P. Juro biografijos data – 1922 m. Tada jis buvo įšventintas kunigu ir beveik 40 metų, iki 1967 m., ištikimai tarnavo Šv. Pranciškaus lietuvių katalikų parapijoje Lawrence, MA.
Viename straipsnyje sunku apžvelgti visus šios daugiabriaunės asmenybės gyvenimo kelio faktus, paminėsiu tik dar keletą: jis ne tik rūpinosi tėvynainių sielovada, bet dėstė lietuvių kalbą Šv. Jono seminarijoje Brightone, MA, reiškėsi visuomeninėje veikloje – ypač daug darbavosi Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos (ALRKF) baruose: 1935–1945 – jos centro valdybos vicepirmininkas, „Darbininko“ generalinis vedėjas, 1939–1946 ir 1951–1954 m. – iždininkas, 1945–1952 m. – pirmininkas, 1932–1939 – Kunigų vienybės sekretorius, 1940–1942, 1946–1948, 1961–1965 – pirmininkas, 1961–1966 m. – vienas iš Lietuvių katalikų religinės šalpos direktorių. P. Juras prisidėjo prie lietuvių ateitininkų JAV veiklos, nuo 1949 m. buvo Ateitininkų sandraugų sąjungos dvasios vadas; daug metų buvo ALT (Amerikos Lietuvių Tarybos) centro valdybos narys, JAV LB tarybos narys, nuo 1943 m. vadovavo Lietuvių kultūros institutui.
Savo gyvenimą jis paskyrė ne tik Dievui, bet ir išeiviams iš Lietuvos, kuriuos švietė, rėmė, skatino etc. Jis mecenavo ir leido žymių lietuvių meninę, religinę, filosofinę, mokslinę literatūrą, įsteigė Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA) Putname etc. P. M. Juro, lietuvybės puoselėjimo pavyzdžio, palikimas yra itin svarbus Lietuvai, jis vertas atminties kultūros ir įvairios refleksijos, nes jį sudaro išsaugoti lietuvių kultūros lobiai ateities kartoms.
Kai po Antrojo pasaulinio karo, apie 1949 metus, iš DP stovyklų Europoje lietuviai išeiviai inteligentai persikėlė į JAV, Amerikoje jie rado į ką remtis, turėjo sektiną pavyzdį, kaip reikia rūpintis lietuvybės išsaugojimu už Atlanto. Juk kunigas P. Juras JAV gyveno jau per 30 metų, rūpinosi lietuvių išeivijoje sielovada, atidarė parapinę mokyklą, Šv. Pranciškaus lietuvių parapijoje Lawrence įrengė naują bažnyčią, pastatė Matulaičio namus, spaustuvę, ėjo įvairiausias visuomenines pareigas.
Mecenatas ir knygų leidėjas, lietuviško žodžio sergėtojas
Į Lietuvos kultūros istoriją P. Juras įeina kaip mecenatas ir knygų leidėjas, kurio rūpesčiu išleista per 40 knygų: rašytojų F. Kiršos, J. Aisčio, A. Vaičiulaičio, Maironio, B. Brazdžionio; filosofų ir mokslininkų S. Šalkauskio, Z. Ivinskio, A. Maceinos; muzikų K. V. Banaičio, J. Kačinsko, S. Šimkaus. Kodėl jis ėmėsi šios veiklos? P. Juras tęsė aušrininko, irgi Šiaulių krašto žmogaus, Jono Šliūpo veiklą, kai jis, atvykęs į JAV XIX a. pabaigoje, rado lietuvius vos bekalbančius lietuviškai. P. Juras, kaip ir J. Šliūpas, suprato, kad lietuvybę išeiviai gali išsaugoti tik tada, jei leidžia lietuvišką spaudą ir knygas. Sakytinio žodžio išeivio šeimoje – negana, jis išblunka, aplimpa iš angliakalbės aplinkos atsineštais anglicizmais, svetimomis sakinio konstrukcijomis.
Pavojus susilpninti ar visai prarasti lietuvybę sustiprėjo Lietuvai praradus nepriklausomybę 1940 metų vasarą. Tą pačią vasarą J. Baltrušaitis kreipėsi į Amerikos lietuvius: „Kaip vystysis dalykai Tėvynėje, šiandien nežinia, bet aš iš ilgo patyrimo žinau, kad jie vystysis toli ne taip, kaip reikia, ir todėl jūs, laisvieji Amerikos broliai, turite darbščiai prisiimti visą atsakomybę už Lietuvos kultūros ateitį ir jos gyvybę...“ Kunigas P. Juras buvo vienas iš pirmųjų, kuris savo darbais atsiliepė į J. Baltrušaičio kvietimą rūpintis lietuvybės reikalais.
Lietuvai netekus nepriklausomybės, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir po jo, Amerikos lietuvių nebepasiekdavo knygos, kiti spaudiniai iš Lietuvos. Tą spragą užpildyti ėmėsi darbštuolis P. Juras. Jis mecenavo ir leido ne tik religinio pobūdžio literatūrą. Leisdamas žymių lietuvių darbus, jis prisipažino: „Nesu filosofas nei kūrybinis rašėjas. Pamokslus kad ir paruošiu, bet mažai kas tegirdi. Išleistos gabiųjų rašėjų knygos gal užpildys mano gyvenimo tuštumas.“ Taigi kunigas P. Juras suprato, kad tik lietuviška kultūra gali padėti išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Tačiau jis orientavosi į aukštos meninės, filosofinės, estetinės vertės kūrinius.
Jei ne jis, ko gero, neturėtume A. Maceinos
P. Juras pasižymėjo puikia intuicija įžvelgti būsimus kūrėjus, sugebėjimu savo organizacinį talentą ir „vidujinį džiaugsmą suausti su katalikiškąja lietuvių visuomene“. Neaišku, ar šiandien Lietuva taip plačiai žinotų filosofo A. Maceinos vardą, jei ne mecenatas P. Juras, gerbęs ir vertinęs „autentišką mokslininką“ A. Maceiną, rūpinęsis, kad jaunasis filosofas, gyvendamas Vokietijoje, nedirbtų sunkaus fizinio, atsitiktinio darbo, o studijuotų ir rašytų savo filosofinius veikalus. Jų dalykiški, o vėliau ir šilti ryšiai puikiai atsispindi net 36 metus (1940–1976) rašytuose vienas kitam laiškuose. P. Juras finansavo beveik visus nuo 1940 m. pasirodžiusius A. Maceinos veikalus, rūpinosi jų leidyba, kai ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių strigdavo.
Minėtinas faktas, kad P. Juras ir A. Maceina gyvai buvo susitikę tik vieną kartą Vokietijoje, bet jis nuolat siųsdavo į Vokietiją „žalmargius“ (JAV dolerius), kad A. Maceina galėtų susimokėti už butą, mokslą, kitas buities išlaidas. Svarbiausia, jis finansuodavo jaunojo filosofo veikalų leidybą. P. Juras, žavėdamasis A. Maceinos talentu, užsibrėžė (nors jie dar nebuvo parašyti) išleisti 5 filosofo darbų tomus. 1948 m. rugpjūčio 19 d. laiške A. Maceinai P. Juras rašo: „Tamstos „Didžiuoju Inkvizitoriumi“ negaliu atsigėrėti. Paskolinau tūlam klebonui „išrišimui duonos problemų“ ir iki šiol negrąžino. Šį veikalą norėčiau skaityti daug kartų...
<...> Išspausdinti Tamstos veikalus penkiais tomais po 200–300 pusl. in 8° laikyčiau sau didele garbe ir vidujinį džiaugsmą suausčiau su katalikiškąja lietuvių visuomene <...> Dabar prie šio laiškučio pridedu „amerikonišką žalmargį“. Kaip tik gausi šį laiškutį, duok žinutę...“
A. Maceina mecenato P. Juro pastangas vertino visą gyvenimą. Dar pirmosios knygos „Didysis inkvizitorius“ (1946) įžangoje filosofas apie savo geradėją kunigą P. Jurą rašo: „Tai yra vienas iš tų didžiųjų lietuviškos kultūros mylėtojų, kuris nenuilstamai ją remia, aukodamas jai savo jėgas ir sunkaus savo darbo santaupas“.
P. Juras finansavo A. Maceinos veikalų „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Didžioji padėjėja“ (1958), „Niekšybės paslaptis“ (1964), „Dievo avinėlis“ (1966) leidybą, savo širdies „didelėmis aukomis“ prisidėjo, kad „Didysis inkvizitorius“ ir „Niekšybės paslaptis“ būtų išverstos į vokiečių kalbą, o lietuvio filosofo vardas įeitų į Europos filosofijos istoriją.
Dirbdamas pastoracinį darbą Lawrenco šv. Pranciškaus katalikų parapijoje, P. Juras puikiai suvokė, kad lietuvybės dvasią būtina ugdyti ir išeivių vaikams. 1949 m. P. Juras prikalbino B. Brazdžionį kartu steigti ir poetui redaguoti vaikų žurnalą (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas laikraščiu) „Eglutė“. 1950–1959 m. „Eglutė“ leista Lawrence, o nuo 1959 m. – Putname. Per metus pasirodydavo 10 numerių.
„Amerikos lietuvių kultūros archyvo“ steigėjas
Kalbėti apie P. Jurą ir neužsiminti apie jo didįjį gyvenimo darbą – Lietuvių kultūros muziejų Putname –,vadinasi, neperteikti šios asmenybės visumos. A. Maceina viename laiške P. Juro paklausė: „Kaip jaučiatės lietuviškajame Amerikos pasaulyje?“ Šis klausimas slepia P. Juro asmenybės esmę – JAV jis gyveno ir dirbo taip, kad toli nuo tėvynės sukurtų saugų lietuvišką Amerikos pasaulį su savo spauda, knygomis, parapijomis, spaustuvėmis, įrengtomis ar atnaujintomis bažnyčiomis, mokslo įstaigomis.
P. Juras viso savo gyvenimo darbus išeivijoje, jų prasmę ir apvainikavo įsteigęs ALKA – Amerikos lietuvių kultūros archyvą Putname, CT. Šiuo metu tai vienas didžiausių lietuvių kultūros lobynų, kurį sudaro: 1) 50 000 knygų biblioteka (knygos, laikraščiai, maldaknygės, kantičkos, 1816 m. Žemaičių vyskupo A. Giedraičio išverstas į lietuvių kalbą „Naujasis įstatymas“ (1816), vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848) ir kt. vertinga medžiaga); 2) 150 įvairių šeimų, organizacijų (VLIK, BALF, Tautos fondo, Skautų) archyvai; 3) muziejus, kuriame saugomi per 40 išeivijos dailininkų, skulptorių (P. Kalpoko, A. Galdiko, R. Antinio, V. Kašubos) darbai.
Muziejaus steigimo pradžia – 1922 m., kai tapęs kunigu P. Juras pradėjo rinkti lietuviškas knygas, periodinius leidinius, lietuvių dailininkų darbus. Sukauptą medžiagą jaunas kunigas įkurdino klebonijoje, savaitraščio „Darbininkas“ patalpose Bostone. Apie 1935 m. gimė ALKA vardas. Nuo 1951 m. archyvo medžiaga iš Bostono buvo perkelta į Broktoną (Brockton).
1963 m. nepailstantis kunigas P. Juras išsirūpino, kad Putname būtų pastatytas atskiras vienaaukštis pastatas. 1965 m. P. Juras perdavė archyvą seselių vienuolynui ir Lietuvos katalikų mokslų akademijai (LKMA).
P. Juro pėdsakas VU Šiaulių akademijos bibliotekoje
Dirbdamas Šiaulių universitete, visada stengiausi, kad ryšiai su pasaulio universitetais duotų praktinių rezultatų. Dabartinis VUŠA bendradarbiauja su prestižiniu Kento (JAV) universitetu netoli Klivlendo. Stažuotė jame ir bendradabiavimas su Klivlendo lietuvių bendruomenės nariais, Lietuvos generaline garbės konsule, Šiaulių universiteto garbės daktare Ingrida Bublys, Viktoru Stankumi ir kt. subrandino mintį, kad Kento universitete saugoma archyvinė medžiaga, susijusi su Šiauliais, iš Specialiųjų rinkinių pasiektų ir Šiaulius.
Bendromis pastangomis pasirūpinome, kad į Šiaulius būtų perkelta ir P. Juro archyvo dalis. Taigi 2016 m. vasario 18 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo pristatyti Kento valstybinio universiteto dovanoti dr. Domo Jasaičio, prelato Pranciškaus Juro, žurnalisto Jokūbo Stuko ir Edvardo A. Schultzo rinkiniai, kuriuose gausu dokumentinės medžiagos, žurnalų, rankraščių, unikalių nuotraukų, užfiksavusių JAV lietuvių išeivių istorijos svarbias datas ir įvykius. Dvi pirmosios asmenybės tiesiogiai susijusios su Šiaulių kraštu.
Į Šiaulių universitetą atsiųstas P. Juro rinkinys atkeliavo ne iš Putnamo, o iš Kento. Kaip jis ten pateko? Didžiausius žygius, kad dalis ALKA medžiagos būtų perkelta į Kentą, atliko dr. John Cadzow, XX a. aštuntajame dešimtmetyje Kento universitete steigęs Etninio paveldo studijų centrą (Ethnic Heritage Studies Program). J. Cadzow, manoma, turėjo lietuviškų šaknų iš motinos pusės. Sužinojęs apie prelato P. Juro kuruojamą ALKA, dr. J. Cadzow ne kartą buvo nuvykęs į Putnamą, žavėjosi čia saugomais lietuviškojo tautinio paveldo lobiais. Jam buvo sunku patikėti, kad vienas žmogus – P. Juras – tiek daug galėjo nuveikti: „Pasakiška, net sunku įsivaizduoti, kad vienas asmuo galėtų tiek daug ir tokios įdomios medžiagos surinkti“, – 1971 m. citavo istoriko žodžius „Draugo“ dienraštis. Tais pačiais metais prasidėjo intensyvus Kento universiteto ir P. Juro susirašinėjimas laiškais, konsultacijos, įtraukimai į vieni kitų steigiamus komitetus.
P. Juras buvo toliaregis žmogus. Jis galvojo, kad daugiau naudos bus, jei su jo sukauptais archyvais galės susipažinti ne tik lietuvių diaspora, bet ir JAV piliečiai. Šiandien akivaizdu, kad su P. Juro sukauptais lietuvybės lobiais turi susipažinti ir šiuolaikinė Lietuvos visuomenė, kurios kultūrinė tapatybė turėtų būti formuojama ir lietuvių diasporos kultūros pagrindu.
Vietoje išvadų
2011 m. vasarą Kento valstybinio universiteto Specialiųjų rinkinių ir archyvų skyriuje aptikau B. Brazdžionio nespausdinto eilėraščio, dedikuoto iškiliajam poeto bičiuliui P. Jurui jo vardadienio proga Šv. Pranciškaus dieną, rankraštį. Poetas kreipiasi ir perfrazuoja garsiojo jo eilėraščio (ir rinkinio) „Per pasaulį keliauja žmogus“ žodžius:
Didžiai gerbiamam kun. Pr. M. Jurui
Žmogus keliauja per pasaulį
Su skausmo ir vargų našta
Ir toj kelionėj tartum saulė
Jam šviečia Dievas ir tauta.
Ir šaukia sielą dvi tėvynės –
Tėvynė žemės ir Dangaus:
Čionai pavargusi krūtinė
Tiktai tenai teatsigaus.
Ir tam kely tik šventos širdys
Šventųjų laimėn sielą ves,
Ten ją, ištroškusią, pagirdys,
Ten amžių džiaugsmui ją pašvęs.
Keliu Pranciškaus iš Asyžiaus
O, Tėve, ten ir mus vedi
Per kančią ir per garbę kryžiaus
Su meile artimo širdy.*
Šiame B. Brazdžionio eilėraštyje – ir meilė, ir pagarba, ir Dievas, dvi tėvynės, ir išeivio priedermė ir esmė – nesvarbu, kur gyveni – svarbiausia nepamiršti savo prigimtinės tėvynės. Tai ir į(si)pareigojimas mūsų dabartinei kartai. Mes turime keliauti per pasaulį žinodami asmenybes, kūrusias Lietuvą, puoselėjusias lietuvybę, palikusias prasmingo gyvenimo pavyzdį.
*Lawrence, Mass. 1949-10-4, Šv. Pranciškaus dieną. Bernardas Brazdžionis. Eilėraščio rankraštis saugomas Kento valstybinio universiteto (JAV) Specialiųjų rinkinių ir archyvų skyriuje.