Naujausios
Įtraukė mikroistorija
Išleistoje monografijoje nagrinėjami vietos bendruomenės ir valdžios tarpusavio santykiai Šiaulių ekonomijoje, kartu su monografija pirmą kartą originalo kalba skelbiami XVII a. Šiaulių dvaro teismo knygos išrašai. Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla.
R. R. Trimonienė daug metų dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Šiaulių universiteto studentams, šiuo metu profesorė dirba Vilniaus universiteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje. Tai – trečioji R. R. Trimonienės monografija, istorikė yra parašiusi ir apie 80 straipsnių.
– Kas paskatino rašyti naujausią monografiją?
– Prieš penkiolika ar net daugiau metų, dirbdama Varšuvoje, Nacionalinėje bibliotekoje, netyčia „užkliuvau“ už Šiaulių dvaro teismo knygos. Paskui išsiaiškinau, kad originalas yra Krokuvoje, Čartoriskių bibliotekoje. Pradėjau skaityti ir pamačiau, kad XVII amžiaus ir šiek tiek XVIII amžiaus dokumentuose atsispindi kasdienė tiek miestiečių, tiek valstiečių, netgi daugiau valstiečių, veikla – nuo testamentų iki įvairių ginčų, pardavimo, nuomos sutarčių.
Kadangi jau buvo paskelbta Žagarės dvaro teismo knyga, maniau, kad vertėtų paskelbti ir antrą tokią knygą, nes Šiaulių ekonomija susidėjo iš Šiaulių, Joniškio ir Žagarės dvaro teismų.
Pateikiau paraiškas Mokslo tarybai, kad finansuotų paskelbimą. Visgi Mokslo tarybos ekspertai nusprendė, kad vien tik šaltinis nereikalingas. Kadangi ir dėstau, ir domiuosi mikroistorija, lokalia istorija, kur labai daug dėmesio skiriama valdžios ir paprastų žmonių tarpusavio santykiams, nutariau vystyti šią temą.
Žinoma, šaltinių teko sumažinti, ne visą dvaro teismo knygą įsipareigoti paskelbti, o tik dalį. Kita dalis – monografija, būtent tarpusavio santykiai tarp valdžios ir dvaro pavaldinių. Gavau finansavimą. Įdirbis buvo, kadangi sėdėjau prie dvaro teismo knygos, dirbau su inventoriais.
Kodėl Šiauliai, savaime aišku. Šiauliuose ilgą laiką gyvenau, iš dalies tebegyvenu, dėsčiau Šiaulių krašto istoriją studentams, teko ir šiaip domėtis.
Išlikę pakankamai įdomūs šaltiniai, ne vien ekonominiai ar grynai politiniai dalykai, faktai, bet ir žmonių tarpusavio santykiai, nors juos turbūt sunkiausia „pagauti“, ypač, kai kalbame apie paprastus žmones. Daug lengviau rašyti apie didikus, aristokratus, karališkas šeimas. Kai kurie kolegos juokauja, kad nuo Jogailaičių, kuriuos tyriau daugybę metų, nuėjau iki valstiečių – toks tiriamo objekto socialinis kritimas.
Anksčiau per daug nesidomėjau žemaisiais visuomenės sluoksniais, paskui pradėjau vis labiau ir labiau, matyt, daugiausia įtraukė mikroistorija. Tik tiek, kad tie sluoksniai dažniausiai yra nebylūs, mažai dokumentų apie juos išlikusių. Reikia labai kruopščiai, po mažytę dalelytę išrankioti.
Apskritai gal paskutinis dešimtmetis Europoje yra valstiečių istorijos atgimimas, labai pastebimas miestelėnų, mažų miestelių istorijos atgimimas.
– Kodėl istorikai atsisuko į žemesnįjį sluoksnį?
– XX amžiuje, pradedant prancūzų Analų istorijos mokykla, jau buvo tam tikras atsisukimas. Didžiausias dėmesys skirtas socialinei istorijai ir ekonominei istorijai. Lygiai taip pat ir marksistinė istoriografija – valstiečių istorija ir taip toliau.
Paskui kurį laiką ne tiek dėmesio skirta, gal iš dalies dėl to, kad jau buvo tirta. Labai didelė mikroistorijos įtaka, kad orientuojamasi į tuos mažuosius žmones, nebyliuosius, kuriuos lengviausia „ištraukti“ per tam tikrus lokalius dokumentus.
Pavyzdžiui, ta pati Analų mokykla ar vokiečių socialinė istorija generavo visuotinę istoriją ir darė išvadas apie apskritai, tarkime, valstiečius. Bet yra skirtingi regionai, skirtingi laikotarpiai – netgi tame pačiame regione skirtingose vietovėse gali būti visiškai skirtingos situacijos.
Dar yra vadinamoji šiuolaikinė naujoji politinė istorija (radosi XX amžiaus pabaigoje, XXI amžiuje). Ji tyrinėja politinę istoriją per tarpusavio santykius: yra valdantieji ir valdomieji, ir vieni, ir kiti daro įtaką. Valdžia – savo įstatymais, dekretais, o valdomieji vienaip ar kitaip reaguoja: gali taikiai sutikti jiems palankius įstatymus, nutarimus, gali sukelti maištus, gali derėtis.
Mes ir šiandien reaguojame: išrinkome Lietuvoje valdžią, Seimą, vieni patenkinti, kiti nepatenkinti. Aišku, šiandien mūsų išraiškos priemonės daug didesnės, bet kažin, ar didesnė įtaka, palyginti su kokiu XVII amžiumi.
Atspindi tarpusavio santykius
– Kokia Šiaulių dvaro teismo knygos istorija, kaip ji išliko, nes archyvas sudegė?
– Manau, kad pavyko atsekti knygos kelią. Įrašas Čartoriskių bibliotekoje nurodo, kad ją padovanojo L. Kšivickis, kaip žinome, dar XIX amžiaus pabaigoje besilankęs pas Zubovus, susidomėjęs Žemaitijos piliakalnių istorija, vienas pirmųjų archeologų. Pas Zubovus jis lankėsi dar tada, kai visas archyvas buvo puikiausiai sutvarkytas. Jis, matyt, pasiskolino, nes kaip kitaip jo rankose knyga atsidūrė? Paskui prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, skola, matyt, taip ir liko.
L. Kšivickis atidavė knygą Lenkijos mokslo akademijos bibliotekai. Skaičiau jo prisiminimus, jie publikuoti lenkų kalba, ir jis baisiai kritikuoja, kad mažiukai dvarai parceliuojami, kad net valstiečiai gali parduoti dvarų dokumentus, knygas, kokios vagystės būna iš dvarų bibliotekų, kaip reikia rūpintis, bet nė žodžio apie skolinimus. Galvojau, gal užsimins, kad ir aš turiu, bet ne.
– Šiaulių ekonomija nėra daug tyrinėta – kokia ji buvo Abiejų Tautų Respublikoje?
– Ilgą laiką buvo daugiau dėmesio skirta miestų, pavyzdžiui, Šiaulių miesto ar Joniškio, magdeburginio miesto, istorijai. Šiaulių ekonomiją tarsi visi žino, kad tokia buvo, daugiau gal ta istorija susieta su Zubovais, bet kaip ji veikė?
Ekonomijos buvo įkurtos 1589 metais Varšuvos seimo sprendimu: Gardino, Kobrino, Mogiliavo, Alytaus ir Šiaulių.
Kas ta ekonomija? Pradėti reikia nuo to, kad jau greičiausiai nuo XIV amžiaus Šiaulių žemė buvo labiau pavaldi valdovui, nes čia nebuvo išlikę nei vietinių kunigaikščių, nei stambių bajorų. Ir kiti įvairūs faktai rodo, kad priklausymas buvo didžiajam kunigaikščiui. Bet mūsų šaltiniai labai skurdūs, žinome apie XV amžiaus viduryje pastatytą pirmą bažnyčią. Bet jau XVI amžiuje aišku yra tai, kad visas Šiaulių valsčius, vėliau tapęs pavietu, priklauso valdovui ir valdovas jį atiduoda nuomai kažkuriam iš didikų. Paskutinis toks nuomininkas buvo Mikalojus Radvila Našlaitėlis, miręs 1616 metais. Kadangi Radvilai Našlaitėliui buvo išnuomota, tad ir palikta – iki jo mirties ekonomija iš esmės liko senuoju statusu, o po jo mirties jau veikė taip, kaip ekonomija.
Šiaulių ekonomija skirstyta į tris raktus arba traktus: Šiaulių, Joniškio, Žagarės ir dar liko mažiukas kampiukas Užmūšio, dabartinių Gruzdžių, netgi jau ne traktas, o valsčius liko, nes per mažas. Traktai skirstyti pagal dydį į vaitystes, daugiausia vaitysčių – aštuonios – buvo Šiauliuose.
Toliau – griežtai suskirstyta administracija. Valdovas paprastai nuomodavo ekonomijas ir sudarydavo sutartis nebūtinai iki gyvos galvos, bet ir šešeriems ar trejiems metams. Pagrindinis nuomininkas – ekonomijos valdytojas arba laikytojas, tada skiriami administratorius, viceadministratorius, traktų vietininkai, na ir dvaras, centras. Kadangi Šiaulių ekonomija, dvaras buvo Šiauliuose, bet dvarų buvo ir kitur – Joniškyje, Žagarėje, Užmūšyje arba Gruzdžiuose.
Administracija turėjo pasirūpinti, kad būtų surenkami mokesčiai ir plauktų į valdovo iždą. Palyginti su ankstesniu valdymu, dabar valdovas jau negalėjo visiškai laisvai disponuoti ekonomijomis, disponavimą prižiūrėjo visų pirma Seimas, tada LDK iždas, iždininkas, būtent jie kontroliavo, ar nėra išeikvojimų.
Buvo laikoma, kad Šiaulių ekonomija yra viena daugiausia duodanti įplaukų, nors, tiesa, ne visada sugebėdavo surinkti.
Kiek teko tirti (reikėtų dar ir tolesnių visų LDK ekonomijų tyrimų), Šiaulių ekonomijoje, ko gero, buvo anksčiausiai įvestas činčas. Vadinasi, valstiečiams jau nebereikėjo eiti dirbti žemę, išskyrus talkas ir panašiai, jie dirbo savo žemę, sumokėdavo kasmet nustatytą mokestį, jau nebebuvo lažininkai. Jiems, žinoma, buvo daug lengviau, jie buvo daug laisvesni, kai, tarkime, činčą LDK rytinėse žemėse įveda XVII amžiaus viduryje arba antrojoje pusėje. Tai – pažangumas.
Knygoje pateikiu lenteles ir pagal žemes: buvo nemažai gerų dirbamų žemių, kur valstiečiai galėjo auginti įvairią savo produkciją. Mano nuostabai, niekur anksčiau nebuvau radusi, kad XVII amžiuje daugiausiai pelno nešė linininkystė. Buvo „užsuktas“ ištisas verslas, pradedant dvaru, baigiant paprastais valstiečiais, kurie linus augindavo, supirkdavo iš kitų, veždavo į Rygą, parduodavo. Matyti aiškiai pramintas takelis.
Šiaulių ekonomija, įsteigta dar XVI amžiaus 9 dešimtmetyje, egzistavo iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.
– Pokalbio pradžioje minėjote nebyliąją visuomenę – kaip pavyko ją prakalbinti?
– Sunkiai ir dar daug liko neatsakytų klausimų, kur galima kelti prielaidas. Kaip žinia, Šiaulių ekonomijos dokumentai sudegė, vadinasi, išliko tik įvairūs dublikatai, ataskaitos, kur buvo siunčiama svetur. Išliko Žagarės dvaro teismo knyga, kuri yra vėlyvesnė negu Šiaulių dvaro teismo knyga, nes Šiaulių dvaro teismo knyga apima jau XVII amžiaus 4 dešimtmetį.
Teisme žmonės labiausiai pasisako. Pavyzdžiui, pavietų teismų knygose, kur bajorų teismai, galima rasti daugiau dialogo, nuomonių, čia visgi dominuoja raštininkas, kuris stengiasi sausai užrašyti. Neužrašo, ką kas sakė, labai retai galima rasti. Skaitome testamentus, matome požiūrį į tikėjimą, požiūrį į šeimą, turtą. Skaitome įvairius ginčus: matome, dėl ko nesutaria, su kuo nesutaria.
Įdomu tai, kad, tarkime, ginčų su dvaru dvaro teismo knyga neįrašydavo. Ir tik XVII amžiaus pabaigoje, kai buvo vadinamoji 1689 metų ordinacija, jau įsakmiai nurodyta, kad dvaro teismas turi nagrinėti ir valstiečių skundus dėl dvaro daromų blogybių. Iki tol tarsi tų santykių beveik ir nėra.
Bet tarpusavio santykiai dvaro teismo knygose geriau ar blogiau atsispindi.
– Kas teismuose buvo dažniausias ginčų objektas?
–- Nesutarimai dėl žemės ir turto. Valstiečiai, miestelėnai nesutardavo arba su giminaičiais, arba su kaimynais. Visgi dominuoja ne ginčai – dvaro teismas buvo kaip notarinė įstaiga. Teisinė savimonė, kad rašytiniai teisiniai dokumentai yra svarbūs, aiškiai dominavo. Valstiečiai, parduodami žemę, užstatydami, įkeisdami, kreipdavosi į dvaro teismą ir surašydavo, ką parduoda, kokios ribos.
Kartais iš dvaro teismo knygų matyti, kad jie nesikreipė į teismą ir dėl to vėliau iškyla problemų, turi pasitelkti kaimynus, žodinį liudijimą. Kas kita, kai yra popierinis liudijimas, įsegtas dvaro teismo knygoje, ir turi išrašą, nes beveik prie kiekvieno dokumento yra „išrašas išduotas“. Tai rodo, kad knyga nuolat buvo naudojama, valstiečiams, miestelių gyventojams šie dokumentai buvo reikalingi.
Yra ir visokiausių kitų: muštynės, dažniausiai girtų, su įvairiausiais sužalojimais. Įdomus atvejis, kai buvo teisiami piemenėliai. Vyko vestuvės ūkininko, pas kurį tarnavo, ir jie nukarpė arkliams uodegas, pribėrė į maistą smėlio, taip atsikeršydami.
Atsispindi vyro ir žmonos santykiai, netekėjusios merginos, kuri laukiasi vaiko su tuo, kuris vaiką „užtaisė“. Palyginti nedaug, bet yra apkaltinimų raganavimu. Keli atvejai, kur teismas sutiko, kad yra raganavimas, kitais atvejais tai buvo daugiau kaltinimai dėl turto.
Knygoje stengiausi pateikti arba dominuojančius dokumentus, pavyzdžiui, įvairios pardavimo sutartys, arba išskirtinius, kaip muštynės, vyro, moters santykiai, raganavimas, valstiečių pabėgimai.
Į šaltinių publikaciją iš esmės nedėjau XVIII amžiaus dokumentų, ten daugiausia tik protokolai, ne bylos aprašymas, o trumpi išrašai, jie ne tokie informatyvūs, ne tokie įdomūs. Daugiau netgi juodraštiniai, nes nemaža dalis išbraukytų.
Iš pradžių, kai galvojau leisti vien dvaro teismo knygą, norėjau pateikti skenuotus dokumentus ir išrašus ar bent dalį parodyti. Susisiekiau su biblioteka, sakė, nebus problemų. Kai atvykau, jie nuėjo išimti knygos ir pasakė: negalime duoti, nes ji visa sudūlėjusi. Išliko tik fotojuostoje. Sakė: mes tikrai nerestauruosime, nebent kas nors iš Lietuvos norėtų, bet nežinau, ar kas parodys iniciatyvą. Knyga tikrai yra stora.
„Keiskime požiūrį“
– Antrasis knygos pavadinimo kodinis žodis „valdžia“. Kokia buvo valdžios hierarchija?
– Pirmiausia, karalius, į kurį, beje, visų ekonomijų pavaldiniai, ar Lenkijoje, ar Lietuvoje, galėjo kreiptis, jei neišspręsdavo problemų su tiesioginiu dvaru. Siųsdavo komisorius, atvykę karaliaus vardu jie nagrinėdavo, ar konfliktas išsprendžiamas ir kas kaltas, surašydavo, ką reikia pataisyti ir geriau padaryti.
Labai didelę įtaką turėjo LDK iždas ir iždininkas, kuris kontroliavo, kad būtų surinkti visi pinigai. Ir, kaip minėjau, pats dvaras.
– O koks buvo bažnyčios vaidmuo?
– Bažnyčia yra kaip atskira institucija, ji kartais galėjo būti tam tikras tarpininkas. Yra išlikę pamokslai, teigiama, kad XVII pabaigos– XVIII amžiaus pradžios. Šiauliuose dirbęs kunigas užrašė labai puikius pamokslus, jie saugomi Vilniaus universiteto rankraštyne (yra ir išleisti), parašyti lietuvių kalba. Iš kelių užuominų aiškiai matyti, kad rašoma buvo būtent Šiauliuose. Tas kunigas, Liudo Jovaišos manymu, greičiausiai misionierius, labai su užuojauta, pritariamai žiūrėdavo į paprastus žmones. Skaitant pamokslus galima rasti, kad raštininkai, kurie dirba dvare, per daug pinigų ima, sudėtinga pavaldiniams išsimokėti. Rašoma, kokie vaitai gali būti nesąžiningi, kokia dvaro administracija gali būti nesąžininga. Tai rodo, kad bažnyčia galėjo bent paguosti – negalėjo kištis.
Kita vertus, pats dvaras tiesiogiai, kaip ir visoje Lietuvoje, savo nuostatuose kontroliavo pavaldinius, kad jie būtų tikri krikščionys, padorūs. Dvaro nuostatuose visada yra skyrius, skirtas santykiams su bažnyčia: kad valstiečiai eitų sekmadieniais į bažnyčią ir per visas didžiąsias šventes, kad vaikus krikštytų, kad sudarytų santuokas. Dvaro ir bažnyčios santykiai priklausė vienas nuo kito.
Kaip žinia, valdovas atidavė valdyti bažnyčiai tam tikrus kaimus, kad ji išsilaikytų. Bažnyčia steigė špitolę, kur galėjo seni, vieniši, ligoti žmonės prisiglausti. Bažnyčia rūpinosi švietimu. Tikrai nemažai buvo žmonių, kurie mokėjo rašyti ir skaityti. Knygoje nerašau, bet dabar atidaviau Lenkijon straipsnį apie vaitų raštingumą: faktiškai per 90 procentų vaitų buvo visiškai raštingi. Ir tai – ne drebanti, o įgudusi ranka.
Dalis vaitų buvo nuolat siunčiami suskaičiuoti surenkamus mokesčius, faktas, kad turėjo mokėti ir skaičiuoti. Dauguma vaitų buvo tie patys valstiečiai, dažnai turtingesni. Iki beveik XVII amžiaus pabaigos matyti, kad vaitai eina karta iš kartos, tarsi paveldi, sūnus taip pat gauna vaito poziciją. Klausimas, ar vaitai buvo renkami, ar skiriami. Radau tik vieną užuominą byloje, kad jie greičiausiai buvo renkami, rinkimams įtakos turėjo dvaras. Iš dalies gal ir pavaldiniai, nors jie mažiausiai lėmė.
– Šiandien dažnai girdime, kad valdžia nutolusi nuo žmogaus. Kiek ši frazė būtų aktuali aptariamuoju laikotarpiu?
– Karalius, aišku buvo nutolęs nuo žmogaus. Arba – iždininkas. Jie tikrai patys nevykdavo čia ir nespręsdavo, bet siųsdavo savo komisorius, kai konfliktas vietoje jau buvo nebeišsprendžiamas.
Ir dabar mes galime kreiptis audiencijos į Seimą, Vyriausybę, pas Prezidentą, ir valstiečiai siųsdavo savo pasiuntinius tiesiai į karaliaus dvarą ir ne vieną kartą tai yra fiksuojama. Vadinasi, valdovas juos priimdavo. Vėlgi, neteko rasti dokumentų, ar pats valdovas priima atvykusius, ar jo paskirti dvare žmonės. Bet viskas vyksta valdovo vardu.
Šiuo atveju, jei kalbėti apie ekonomijas, valdžia tikrai nėra labai nutolusi nuo savo pavaldinių. Galų gale yra ir suinteresuotumas spręsti konfliktus, kad jie nesibaigtų maištu. Visų pirma dvaro teismas bando spręsti, dvaro administracija, nepavyksta – komisoriai, iždininkas, o tada jau valdovas. Ir faktiškai mes neturime didesnių maištų. Vienintelis rimtas sukilimas – prieš švedus 1656 metų pavasarį. O vadovauja sukilėliams Šiaulių klebonas, kuris sugeba mobilizuoti žmones.
– Jums, kaip mokslininkei, kokie tyrimo akcentai svarbiausi?
– Nors kalbama ir rašoma apie Šiaulių ekonomiją, turime matyti daug plačiau, ir visos LDK, ir Abiejų Tautų Respublikos kontekstu, pavaldinių ir valdžios santykius. Žinoma, privačių dvarų pavaldiniai negalėjo kreiptis nei į iždą, nei į karalių, jų aukščiausias ponas ir buvo ponas, kuriam priklausė. Bet jei žiūrėti valstybinius valstiečius ir miestiečius, nereikia įsivaizduoti, kad tie žmonės buvo tokie vargšai, kurie buvo išnaudojami ir gyveno kaip gyvuliai, kalbantys žmonių kalba. Ne, jie gyveno su savo linksmybėmis ir vargais, su savo darbais, galvojo, kaip užsidirbti daugiau pinigėlių ir kokį verslą padaryti, ką gauti iš savo žemės sklypelio ar mieste, ar kaime.
Senasis įsivaizdavimas, kad buvo baudžiava, absoliutus vargas, galbūt yra atėjęs stereotipas iš Rusijoje egzistavusios baudžiavos.
Lenkų istorikai (dabar masiškai leidžiamos monografijos apie valstiečių istoriją) tą patį sako: keiskime požiūrį. Keiskime požiūrį į valstiečius kaip į nebylius žmones, kurie neturėjo jokių teisių. Jie tas teises, ribotas, bet turėjo. Galėjo kreiptis ir į teismus, ir į įvairius pareigūnus.
Taip, jų gyvenimas buvo sunkus. Tarkime, Šiaulių ekonomiją nuo XVII amžiaus pradžios, kadangi ribojosi su Livonija, nuolat siaubė kariuomenės, savaime aišku, kad jiems tai sunkino gyvenimą.
Bet tas valstiečio, paprasto miestiečio įvaizdžio pakeitimas svarbus – jie gyveno tuo metu jiems atrodantį pakankamai normalų, gerą gyvenimą.
– Minėjote, kad valdžia ir visuomenė visais laikais yra aktuali tema. Kuo ši monografija įdomi šiandienos skaitytojui?
– Pamatyti, kad mes nesame išimtis. Taip, turime kitokias technologijas, mūsų susisiekimas labai greitas, už kelių minučių žinome, kas ką pasakė. Tuomet žinios eidavo daug ilgiau, bet reakcijos iš esmės buvo tokios pačios.
