Naujausios
Mikalojus P. Vilutis ir Nijolė Vilutienė į savo darbų kolekciją, skirtą Šiauliams, stengėsi atrinkti darbus, kurie vienaip ar kitaip atspindėtų nerimo kupiną dabarties atmosferą, bendražmogiškas vertybes bei karo beprasmybės ir taip trokštamos idilės status quo... opozicijas.
Manau, kad Šiauliams labai pasisekė, jie turi galimybę pamatyti nuostabią parodą, dviejų brandžių menininkų retrospektyvinį rinkinį, parodą, kurios pavydėtų ne viena sostinės galerija.
Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus, universalus menininkas, kurį visada mintyse vadinu MEISTRU, VDA profesorius, Nacionalinės premijos laureatas.
Jis – grafikas, šilkografijos technikos pradininkas bei korifėjus Lietuvoje, knygų dailininkas, plakatistas, tapytojas ir rašytojas. Tiesiog – universalas. Visada laukiu ne tik naujų jo parodų, bet ir dažnų publikacijų „Šiaurės Atėnuose”, kuriose „bambančio filosofo” tonu mintija įvairiausiomis temomis.
Menininko kūrybos neįmanoma neišskirti iš viso Lietuvos kūrėjų konteksto. Jo suformuotas stilius raiškiai išsiskiria tiek vaizdavimo ypatumais, maniera, tiek ir savitais vaizdiniais bei ikonografija. „Profiliuotos figūros” (mėgstama figūras vaizduoti profiliu), barokiškai turtingos draperijų klostės, stilizuoto ir kartu anatomiškai preciziškai, detalių iškalbingumu išsiskiriantis kūno vaizdavimas, visa mineralų spalvų palete skambanti grafika bei tapybos darbai turi raiškų, itin originalų braižą ir kelia nuostabą bei dramatizmo pajautas.
Menininko tapybos darbai, prieš tris dešimtmečius sukurti ofortai, ikonomis arba net emblemomis Lietuvos dailės kontekste tapę šilkografijos darbai – puikios meistrystės, įžvalgumo ir nujaučiamos melancholijos pripildyti kūriniai. O piešiniai pasižymi lengvumu, linijos žaismingumu ir subtilia ironija, kartais nuskambančia ir grotesko gaidelėmis.
Menininkas – tikras postmodernistas, interpretuojantis tiek klasikinius įvaizdžius, barokinio chaoso kompozicinius elementus, tiek ir interpretuojantis klasicizmo eleganciją bei vaizdinio statiškumą. Parodoje pristatomas platus jo darbų chronologinis bei stilistinis diapazonas. Eksponuojami ir prieš kelis dešimtmečius sukurti lėbautojų portretai, iš dailės albumų puikiai žinomi šilkografiniai patetiški, groteskiški jūreiviai, mėlynasis raitelis, savaip ir labai elegantiškai interpretuotas mūsų heraldinis Vytis...
M. P. Vilutis puikiausiai „preparuoja” ne tik žmogaus anatomiją, kūno linkius ir draperijų gniutulus bei kaskadas, jis puikus ir žmogaus sielos anatomas, gebantis išreikšti subtiliausias jausenas, emocijas bei nuojautas, kurios varijuoja nuo chtoniško pykčio, įsiučio iki desperatiškos melancholijos ribų.
Nijolė Vilutienė – grafikė, vienos iš pirmųjų M. K. Čiurlionio mokyklos laidų absolventė, labiausiai pamėgusi sausos adatos techniką, subtilių akvarelių autorė. Jeigu M. P. Vilučio kūriniai pasižymi aiškia struktūra, tai Nijolės Vilutienės kūryba – visiškai kitokia. Ji minimalistinė, efemeriška, jautri ir subtili. Panteistine pasaulio matymo dvasia persmelktuose estampuose tyliai šnabžda ir siūruoja žolės, virpčioja trapios medžių, augmenijos šakelės, neapibrėžtos erdvės tarsi tolsta į begalybę, taip nuvesdamos mus į meditatyvų, jautrų, taupių linijų ir spalvinių niuansų lauką. Nijolės darbuose daug šviesos ir tylos, jai svarbus kiekvienos linijos brėžis ar punktyras, tarsi ištirpstantis emocija pulsuojančiuose mažakalbiuose paviršiuose.
Monochromiškose akvarelėse, estampuose atsispindi „tylioji gamta”, bežiūrėdamas į tuos darbus gali pajusti tylųjį jos šnaresį, išgirsti šakelės trakštelėjimą ar tylų žolės siūravimą pustomame pajūrio smėlyje, gali išvysti ne tik liauną medžio vytelę, bet ir dramatiškai susivijusias šaknis, „perplėštą žemę”, arba tik į beribę tolumą tolstančią jausmingą horizonto, sparno mosto liniją.
Nijolės kūryboje daug moteriškos jausenos, nerimo. Prieš keletą dešimtmečių sukurtame estampų cikle „Karo dainos” išvystame skausmą ir ilgesį, savaip interpretuotas moters godas, moters tema išvystoma ir dramatiškuose, vienatve, skausmu ir ilgesiu persunktuose kituose, kiek vėlesniuose estampuose.
Naujausiuose Nijolės darbuose stebimės matydami tarsi emocinius sūkurius, gniutulus, kurių epicentre tarsi embriono poza susirietusi visa moteriška esybė, arba jausmų koncentracijos ovalai, kurie, atrodo, tuoj tuoj sprogs… Daug jausmo ir formos taupumo yra menininkės darbuose, atrodo, kad tiek nedaug fabulos pasakojimo, bet tiek daug juose pasakyta ir pasakoma…
Kad ir kokios nerimo mintys būtų apsupusios mus dabarties kasdienybėje, smegenims ir sielai – reikalingas atokvėpis, pauzė, o tą pauzę geriausiai užpildo menas, tikrai geras, nuoširdus, kupinas ne tik bendražmogiškų, bet ir intymių patirčių.
