Menininko sielos neįveikė Vorkutos lageris

Redakcijos archyvo nuotr.
Ge­di­mi­nas Ta­mo­šiū­nas yra sa­kęs, jog gy­ve­no kaip pa­sa­ko­je – kuo to­liau, tuo bai­siau.
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minėsime masinių tremčių į Sibirą pradžią, pirmasis trėmimas įvyko lygiai prieš 80 metų.

Lietuvos žmonių kančioms, tragiškoms netektims ir pasipriešinimui įprasminti Šiauliuose, Ginkūnų kapinėse, 1995 metais buvo pastatytas paminklas-kryžius „Kančia ir viltis“. Jo autorius, šviesaus atminimo dailininkas, skulptorius Gediminas Tamošiūnas (1927–2004), buvęs Vorkutos lagerio politinis kalinys. Jis buvo ir Šiaulių tremtinių klubo įkūrimo iniciatorius ir pirmasis vadovas. Prezidento yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

„Atolankose“ prisimename šios išskirtinės asmenybės gyvenimą, kūrybą, mintis, išsakytas ir užrašytas šeimos archyve.

Nuo skaudžios reakcijos

Memuarinių knygų rašytoja Birutė Žymantienė, kuri rašo knygą apie tremtį ir pasakoja G. Tamošiūno istoriją, pokalbį pradeda nuo skaudžios reakcijos.

„Berašydama pajutau jame gilų, jautrų, šiltą ir talentingą žmogų. Ir taip suskaudo, kad jo kūriniai, padaryti ne tik rankomis, bet ir širdimi, tokie paniekinti, tokie nudrengti, tokie pajuodę, – su apmaudu sako B. Žymantienė. – Kalbu apie baltąjį „Kančios ir vilties“ kryžių Ginkūnų kapinių aikštėje prie tremtinių panteono, kalbu apie tokį pat pajuodusį ir nuniokotą Šiauliuose akcentą „Minties šviesa“, buvusį baltą ir modernų jo apvadą prie Aklųjų kombinato Žemaitės gatvėje. Jis iki šiol tebevadinamas laikrodžiu, nors paties laikrodžio seniai nebėra. Negi miestas nepajėgus imti ir tiesiog perdažyti tuos kūrinius? Juk tiek ir tereikia, kad būtų atnaujinti, jie juk yra tapę simboliais. O dabar byloja apie mūsų abejingumą.“

Tokie vaizdai, jos žodžiais, ypač skaudina širdį menininko artimiesiems, 92 metų G. Tamošiūno našlei Zofijai, dukrai Reginai Tamašiūnaitei, dirbančiai „Aušros“ muziejaus Dailės skyriuje, ir jaunesniajai dukrai grafikei, dizainerei Jūratei Tamošiūnaitei-Karašauskienei, gyvenančiai Vilniuje.

Pačiai B. Žymantienei neteko asmeniškai pažinti G. Tamošiūno. Bet apie jį žinojo. Kai rašė knygą apie kitą Vorkutos kalinį, šviesaus atminimo Mečislovą Jurevičių (1927–1999), surašė ir epizodą apie G. Tamošiūną.

„Jiedu labai artimai bendravo. Buvo kaimynai, gyveno Šiauliuose tame pačiame daugiabutyje, butų durys buvo priešais, o aukštu žemiau gyveno dar vienas disidentas – Kazimieras Alminas. Rinkdama knygai medžiagą ir išgirdau pasakojimą, kaip G. Tamošiūnas neapsikentęs, kad pas juos nuolat landžioja saugumiečiai, stvėrė iš žmonos rankų mėsos muštuką ir juo pagrasinęs išvijo saugumietį iš savo dirbtuvės. Sako, jog nuo tada saugumiečių vizitai baigėsi“, – pasidalija B. Žymantienė.

Seniai jai kirbėjo mintis parašyti apie G. Tamošiūno likimą. Pats jis memuarų nerašė, šeima saugo tik atskirus jo paties užrašytus prisiminimų epizodus. Bet tikras lobis memuarinių knygų rašytojai, jos pačios žodžiais, yra menininko žmonos Zofijos Tamošiūnienės prieš kelerius metus surašyti prisiminimai.

„Aš savo naują knygą pavadinau „Bedugnė žiūri į tave bet kada“, nes manau, jog tremtis niekada nesibaigia, ji visada yra skausminga, ji visada trukdo, – teigia B. Žymantienė, kurios pačios tėvai buvo tremtiniai. – Gediminas ir Zofija buvo suimti ir įkalinti būdami septyniolikmečiai, Vorkutoje susipažino ir tapo pora visam gyvenimui.“

Anykštėnės Zofijos Pavilonytės, kilusios iš poeto Antano Baranausko giminės ir knygnešio Pavilonio šeimos, ramus gyvenimas buvo nutrauktas staigaus arešto. Už pusbroliui partizanui siųstus laiškus, kurį saugumiečiai aptiko bunkeryje po jo žūties, ji buvo įkalinta dešimčiai metų. Nors rašė pusbroliui, ne kaip ryšininkė, o kaip giminaitė, norėdama palaikyti jo dvasios stiprybę.

Kaune gyvenęs Gediminas Tamošiūnas 1944 metais jau dalyvavo rezistencijoje, priklausė politinei pasipriešinimo grupei. Buvo areštuotas už tai, kad su draugu bandė šauti į rusų karininkus. Nepataikė, bėgo. jaunuoliai buvo susekti, eidami iš kapinių Vėlinių vakarą.

„Berašydama knygą labai pamilau tą žmogų, kurio gyvenime neteko pažinti, – sako B. Žymantienė. – Jis – Lietuvos patriotas. Stalinas iš jo atėmė jaunystę, galimybę mokytis, bet talento juk neatimsi. Talentas– nuo Dievo. Jis grįžo į Lietuvą su žmona ir dukryte Regina. Jūratė gimė jau Lietuvoje. Negalėjo mokslų eiti, turėjo dirbti ir uždirbti. Aprūpinti šeimą, O abu su žmona buvo politiniai kaliniai, be galo sunku buvo įsidarbinti bet kur ir bet kuo, nes įrašas „Vorkuta“ daug kur užkirto kelią. Dirbo bet kokį darbą, kol Zofija pamatė skelbimą, kad Šiaulių dramos teatras ieško dailininko, ir buvo priimtas, dirbo kartu su Joana Taujanskiene.“

„G. Tamošiūnas buvo žmogus, kuris nedejuoja, o daro ką gali. Kai įsidarbino Šiaulių aklųjų kombinate, jau buvo žinomas dailininkas. Kaip žmogus, neturintis akademinių pagrindų, viską darė išjausdamas. Didelė jo svajonė buvo pastatyti paminklą jaunystės draugų, tremtinių, kalinių, žuvusiųjų ir išgyvenusiųjų atminimui. Žinojo, kad negyvens iki gilios senatvės, todėl skubėjo tą kryžių statyti“, – dalijasi surinktais iš įvairių šaltinių prisiminimais B. Žymantienė.

„Buvo išskirtinė asmenybė, – akcentuoja memuaristė. – Niekada nenusiminusi, nenuliūdusi, nepražudžiusi savo talento. Realizavusi jį kaip galėjusi. Jo patriotizmas visada buvo teigiantis, kuriantis. Ta emocija ir jausmas jo kūriniuose tiesiog skamba.“

Ką sakė apie savo kūrinius

Pats G. Tamošiūnas yra sakęs, jog baltasis paminklas „Kančia ir viltis“ yra jo gyvenimo kūrinys: „ Aš šį paminklą nulipdžiau jokių eskizų nebraižydamas, nieko ilgai negalvodamas. Pasiėmiau molio gabalą ir padariau. Dariau tai, kas iš manęs paties, iš mano širdies ėjo. Padariau baltą paminklą, nes balta spalva – vilties spalva. Du sudėti kryžiai tai – dviejų okupacijų raiška, tai ir dvi rankos sudėtos maldai.“

O savo kūrinį „Minties šviesa“ yra taip pristatęs: „Buvau sumanęs šį stulpą padaryti lyg judantį, tai yra apšvietimo spalvos turėjo keisti priklausomai nuo muzikos garsų. Darbo sąlygos buvo nelengvos: trūko medžiagų, keturis mėnesius dirbome drėgnoje patalpoje, perminkėm 24 tonas molio ir 11 tonų gipso... Kartais būdavo taip sunku, jog norėjosi viską mesti. Žmogus gali būti aklas, bet jeigu jis kupinas taurių, šviesių minčių, tai toks žmogus šviečia iš vidaus.“

Prie duobės pastatytas sušaudyti

Šeimos archyve yra paties G. Tamošiūno surašyti ar išsakyti prisiminimai. Tarp jų yra atsisveikinimo laiškas, kurį vežamas ešalonu į lagerį, išmetė pro vagono skylę. Kažkas rado ir persiuntė tėvams. Jame septyniolikmetis atsiprašo tėvų ir taria: „Sudie tėveliai... ir gražus gyvenime ir kartu visas pasauli.“

Yra ir skaudus liudijimas apie areštą.

„Areštavo mane ir mano bendramintį bičiulį 1944 metų lapkričio 2 dieną vėlų Vėlinių vakarą Kaune, Savanorių prospekte. Kaip mus susekė iki šiol nežinoma. Buvome nugabenti į saugumo rūsius, prasidėjo skausmingi tardymai, kuriuos nesinorėtų prisiminti, bet ir užmiršti neįmanoma.

Vienos dienos ankstų rytą buvau nuvežtas į Kauno fortus, kur inscenizavo sušaudymą. Surakintomis rankomis pastatė prie iškastos duobės, paskaitė mirties nuosprendį, prieš mane stovėjo keturi kareiviai, ginkluoti automatais. Per kelias sekundes praėjo, kaip kino juostoje, visa mano vaikystė, paauglystė, jaunystė, tėtė, mama, vienu metu viskas sutilpo širdyje, visko buvo labai gaila.

Žiūrėjau tik į auštančio ryto dangų. Norėjau rėkti, bet gerklę suspaudė kamuolys, kaip per sapną išgirdau karininko duotą komandą „Ugnis“, viskas nutrūko, netekau sąmonės, apmiriau.

Sąmonę atgavau vežamas atgal, negalėjau suprasti, ar čia aš, ar ne aš. Vėl prasidėjo skausmingi tardymai, jie galvojo, kad šiuo išgalvotu sušaudymu jie iš manęs pasityčios, su manim elgsis, kaip jiems naudingiau. Nepavyko, pasidariau agresyvus, nesukalbamas, šokdavau prieš tardytojus, o jie mane mušdavo.

Toliau Kalinino kalėjimas. Ten buvau nuteistas 10 metų. Iš ten vežė į Vorkutą, teko patirti visko. Kalėjau kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, vagimis, žmogžudžiais. Tai buvo sunkus laikotarpis – žmogaus gyvybė niekam nerūpėjo. Kai 1948 metais atskyrė kriminalinius kalinius, buvo šiek tiek lengviau. Teko dirbti įvairiausius darbus, likimas lėmė bendrauti su gerais, tauriais žmonėmis, ypač su dailininkais prancūzu Nikola, vengru Veriš, Naad. Teko dirbti su jais. Darbai buvo nuo nereikšmingų iki didelių. Šiauriniame rajone statė ištaigingus kultūros rūmus, ten kūrėme vertingus meno kūrinius, teko maketuoti, modeliuoti, gaminti net Stalino paminklą.

Bendraudamas su kūrybingais žmonėmis įgijau vertingų žinių, už tai esu jiems dėkingas.

1954 išėjau į laisvę. 1955 susipažinau su tokio pat likimo mergina Zofija Pavilonyte, anykštėne, kilusia iš poeto Antano Baranausko giminės. Antano Baranausko motina buvo Teklė Pavilonytė. Susituokėme 1956 metais, nelegaliai grįžom į Lietuvą, pas mano tėvus į Kauną, įsidarbinau Kauno dailės kombinate.“

Bet po devynių mėnesių saugumas pradėjo jo ieškoti ir teko grįžti į Vorkutą. Atgal į Lietuvą parvažiavo tik 1961 metais. Apsigyveno Šiauliuose, pas tėvus, čia persikėlusius iš Kauno.

Menotyrininko vertinimas

G. Tamošiūno kūrybinis talentas labai plačiai skleidėsi – tapyba, skulptūra, vitražai, interjerai, freskos, medžio mozaika. Vien tapybos kūrinių yra sukuręs apie du šimtus. Freskos, vitražai, kurti įmonių interjeruose nėra išlikę.

Šviesaus atminimo menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus ne kartą yra vertinęs G. Tamošiūno kūrybą.

„Autorius daug metų dirba Aklųjų draugijos gamybos – mokymo kombinate, pastoviai tvarko ir puošia šios įmonės aplinką, interjerus, nemažai yra talkininkavęs ir aplinkinėms įmonėms,“ – dalijosi spaudoje V. Rimkus.

„Gediminas Tamošiūnas, savo laiku dirbęs teatro dekoratoriumi, daug specifinių šios dailės bruožų perkėlė į apiforminimo darbus: spalvingumą, imitaciją, originalumą. Jis sugalvoja daug dalykų iš originalių ir nebrangių medžiagų, tokių, kaip medžio kaladėlės, dažyto ar butelinio stiklo mozaikos, juostinio metalo lankstiniai,“ – akcentavo menotyrininkas.

„Atskiroje salėje G. Tamošiūnas eksponavo paveikslus, atliktus pastele. Čia autorius remiasi, atrodo, K. Šimonio stilistika ir vaizdų sistema, vesdamas žiūrovą į pasakos ir fantazijos pasaulį. Tik K. Šimonio dailės ir pasaulėjauta išplaukė iš liaudies meno, o G.Tamošiūno kūryboje tos sąsajos sunkiai atsekamos. Be kosminių kūnų, kalnų ir tarpeklių, medžių ir gėlių, matome ir žmonių figūras, tiksliau, žmonių šešėlius,“ – sakė pristatydamas parodą.

,,Būtent jam priklauso dekoratyvinių mozaikų iš įvairių medžio kubelių išradimas“, – pabrėžė V. Rimkus.

Dizainerio prisiminimas

Dizaineris Vilius Puronas su G. Tamošiūnu susipažino, kai dirbo Šiaulių miesto vyriausiuoju dailininku.

„G.Tamošiūnas dirbo dailininku apipavidalintoju įmonėse, todėl teko kartu dirbti. Jis buvo žodžio žmogus, darbus padarydavo netempdamas laiko,“ – prisimena V. Puronas.

Jis pabrėžia, jog anuomet vienas iš įsimintiniausių miestui padarytų G. Tamošiūno kūrinių buvo Vilniaus gatvės bulvare pastatytas meninis akcentas „Žuvis“.

„Įdomu, kad akcento gamybą Aklųjų kombinate jis organizavo kaip vaizdinės agitacijos objekto, – prisimena dizaineris. – Buvo „suagitavęs“ prie jo prisidėti įmonės darbuotojus, nešė jam visokias detales, medinę konstrukciją žvynais aplipino, lakavo, traktoriaus lempos žuvies akims buvo įdėtos, raudona motociklo lemputė „degė“ nasruose. Tai buvo vienas iš įspūdingiausių plastinių kūrinių, kurie bulvaro labai tiko, – akcentuoja V. Puronas. – Buvo nuimtas, kai medinės konstrukcijos nebelaikė.“

Jis pabrėžia, jog ir kitas G. Tamošiūno kūrinys – akcentas „Minties šviesa“ prie Aklųjų įmonės Žemaitės gatvėje išsiskyrė plastika ir originalumu.

„Nieko panašaus nebuvau matęs. Man baigusiam Dailės institutą, tautodailininkai atrodė mėgėjai. Iš tiesų, daugelyje įmonių dirbo savamoksliai dailininkai. Bet kai pamačiau tokį plastinį G.Tamošiūno sprendimą, buvau nustebintas, – pasidalija įspūdžiu. – Pamačiau, kad autorius turi neeilinių sprendinių. Tas akcentas ir pagal vietą, ir pagal mastelį, ir konstrukcijos plastiką buvo originalus.“

„Nežinau, kaip jis inicijavo tą akcentą, bet, matyt, jam pritarė įmonės vadovai. Jį irgi statė kaip vaizdinės agitacijos objektą. O man jo „pramušinėti“ nereikėjo, nes aš tik džiaugdavausi, kad kažkas kažką įdomaus mieste sugalvoja“, – tegia V.Puronas.

„Tremtinių kryžiuje irgi betoninės plastikos braižos matomas. Dievas jam buvo davęs kūrybinį pradą. Jeigu kitoks gyvenimas būtų buvęs, jeigu jaunystės nebūtų suėdęs Sibiras, ryškiai galėjo sublizgėti,“ – mano V. Puronas.

G. Tamošiūną prisimena, kaip nekonfliktinį žmogų. Buvo atvejų, kai spauda, aprašinėdama „Žuvį“, kelis kartus paminėjo ne tokį autorystės variantą.

„Parašė, kad čia Purono darbas, o Tamošiūnas kaip ir liko antrame plane. Įmonėje žmonės sukilo, sako, tu čia dirbi, o Puronas garbę imasi. Kalbėjomės abu ta tema, ir sutarėm, jog visada pirmas bus rašomas autorius, o po to dizaineris, nes mano projektas buvo rengtas. Kaip pavyzdžiui, paminklo autorius ir architektas. Nuo tada tokią tvarką įvedėm ir dėl kitų kūrinių autorystės“, – prisimena V. Puronas.

Iš šeimos istorijos

Regina Tamašiūnaitė ėjo tėvo pėdomis. Ji baigė dailės studijas, nors įrašas, jog gimė Vorkutoje, užkirto kelią studijuoti Vilniuje, Rygoje. Tuomet įstojo į dailės studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute, nesigaili, nes pabrėžia, jog mokėsi pas puikius menininkus.

„Mes su tėvu buvome labai artimi. Mūsų ir tyla buvo iškalbinga, – pasakoja dailininko dukra. – Tos svarios tėvo tylos man ir dabar labai reikia.“

„Dailės genus mes su seserimi paveldėjome iš tėvo, – sako ji. – O jis – iš savo tėvo, kuris Kaune dirbo Meno mokyklos skulptūros studijoje, mėgo, operą, baletą. Artimai bendravo su dailininkais Robertu Antiniu, Rimu Kalpoku, Kajetonu Sklėriumi, Zikaru. Tik mano senelis pasuko į verslą. Bet savo vaikus – mano tėvą ir jo seserį – augino aristokratiškai, meno aplinkoje. Namuose stovėjo fortepijonas. Jie abu mokėsi muzikos. Tėvas lankė Kazio Jarašiūno dramos studiją, privačiai mokėsi dailės pas žymius dailininkus. Puikiai grojo akordeonu, tai jį gelbėjo ir Vorkutoje. Tik tą akordeoną turėjo parduoti, kai buvo priverstas grįžti atgal į Vorkutą, kad apsimokėtų kelionę.“

Po to „savanoriško“ sugrįžimo į Vorkutą Tamošiūnai susilaukė pirmagimės. „Todėl aš neturiu tremtinio statuso ir pažymėjimo, nes tėvas buvo laisvas, – ironiškai sako R. Tamašiūnaitė. – Laisvas – neturėjęs teisės apsigyventi Lietuvoje didžiuosiuose miestuose ir per šimtą kilometrų aplink juos. Rusai mano gimimo liudijime dar klaidingai įrašė pavardę: vietoj „o“ – „a“. Todėl ir mūsų pavardės skiriasi.“

Kaune, Žaliakalnyje, augusio G. Tamošiūno jaunystės draugai buvo vėliau garsiais meno, teatro žmonėmis tapę Eduardas ir Henrikas Kunavičiai, Vladas Dargis, Irena Kalvaitytė, Vytautas Brazdilius, Ada Tamulevičiūtė ir jos seserys. Bendravo ir su Valdu Adamkumi, abu mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, priklausė vienai politinei grupei, platinusiai slaptą medžiagą.

„Jo aplinka buvo operetė, teatras ir iš tokios aplinkos jis papuolė į lagerį. Didžiulis kontrastas, visas gyvenimas vertėsi – septyniolikmetis pateko į pragarą, – apie tėvo išgyvenimus kalba dukra. – Politiniai kaliniai specialiai buvo sodinami su kriminaliniais nusikaltėliais. Žmogaus gyvybė buvo nieko verta.“

Jos žodžiais, tėvą gelbėjo, kad jis buvo labai apsišvietęs ir savo pasakojimais, žiniomis įtiko kriminaliniam „karaliui“.

Kalėjime buvo daug meno žmonių, iš kurių mokėsi ne tik dailės amato. Kalėjo kartu su tikru aristokratu, caro giminaičiu.

„Pasakodavo, kad caro giminaitis sėdėdavo visada labai tiesiai, prie stalo nusiimdavo kepurę, valgydavo kaip aristokratas. Aplink skambėjo vien keiksmažodžiai, bet jis nerodė pasipiktinimo. Tėvui sakė: „Vy tolko paslušajte, kakoj bogatyj ruskij jazyk“ (lietuviškai : „Jūs tik paklausykite, kokia turtinga rusų kalba“ ). Tardavęs šiuos žodžius be jokios paniekos. Tą aristokratą bandė išpirkti, bet jį nunuodijo.“

Buvo įsitikinęs – sistema grius

R. Tamašiūnaitė akcentuoja, jog patirti išgyvenimai turėjo didelės įtakos kūrybai.

„Kai buvo prie duobės sušaudyti pastatytas, kai nuaidėjo šūvių pliūpsnis, prisiminė vaikystėje patirtą skambesį, kaip su virbu braukdavo per tvoros strypus. Jo visi darbai labai muzikalūs ir tą paskutinę, kaip įsivaizdavo, akimirką jam aidėjo virbo skambesio žaismas.“

„Tėvo paveiksluose daug yra rūko, miglos, bet visur tolumoje yra šviesa. Jis visą laikė sakė, jog ta sistema sugrius, – prisimena R. Tamašiūnaitė. – Juokėsi, žiūrėdamas televizijos žinias apie tai, kokie „mes pirmi pasaulyje“ . O kai Nepriklausomybę atgavom ir pasipylė reklamos kremų, tepaliukų, pampersiukų, klausė: „Ar čia gyvenimo prasmė?“

„Mes gyvenome kaimynų disidentų aplinkoje. Tokia jų grupė saugumiečiams buvo labai nepalanki. Tėvas buvo taikus ir kantrus žmogus, bet kartais prasiverždavo įniršio pliūpsnis. Tada ir atsitiko ta istorija su mėsos muštuku. Kai pradėjo į dirbtuves landžioti saugumiečiai, tai tiesiai šviesiai perspėjo: „Aš už savo veiksmus neatsakingas“. Tada ir baigėsi saugumiečių lankymasis.“

„Mano tėvo tyla buvo svari. Niekada negirdėjau, kad ką nors apšnekėtų niekada negirdėjau konkurencinio tono. Tėvas ir po šitokių baisumų mylėjo žmogų. Kai dabar girdime visokius skandalus, peripetijas, tokį turgų – tiesiog yra gėda. Kartais galvoju, kad gerai, jog tėvas jau viso to negirdi.“

„Jam buvo baisus smūgis, kai pamatė niokojamą „Minties šviesą“ , – prisimena dailininko dukra. – Tas stulpas buvo įmautas į varį. Vario plokštes pradėjo vogti, kiek pasiekė, tiek pasiėmė. Po to uždėjo ant laikrodžių skydus. O didžiausias smūgis buvo, kai geriausias draugas Sigitas savo prekybos centro reklamą uždėjo. Nieko švento jau nebuvo. Po kiek laiko tą reklaminį užrašą uždažė. Kreipiausi į Savivaldybę, kad atnaujintų tėvo kūrinį, tai pasakė, kad girdi, Regina, tai jūsų pačių problemos.“

Dėl paminklo tremtiniams Ginkūnuose, pamena, buvo triukšmo. Kai pastatė, moterėlės eidamos pro šalį pyko, kam pinigus investuoja į kažkokį kryžių, kai pensininkai neturi iš ko valgyti.

„Tai tėvas per paminklo atidarymą pasakė: „Močiute, tai tu nori Lietuvos istoriją parduoti už šešis centus?“ Tiek būtų tuo metu visiems pensininkams kainavęs tas kryžius, – sako R. Tamašiūnaitė. – O turėjo būti dar didesnė kompozicija, simbolizuojanti likimo lūžius.“

Pasakoja, jog dailninkas kūrė emocija, jausmu. Rytą išgerdavo kavos didelį puoduką, surūkydavo cigaretę ir užsidarydavo dirbti. Vakare parodydavo, ką sukūręs, paveikslą nutapydavo per dieną, niekada nebuvo jo tęsinio kitą dieną. Pavadinimus paveikslams dažniausiai žmona Zofija ar dukra Regina sugalvodavo.

Gimtasis Kaunas, į kurį G.Tamošiūnui nebuvo lemta sugrįžti po lagerio, buvo jo širdies miestas.

„Tėvas pieš mirtį yra sakęs, jog aš taip ir mirsiu tremtyje. Palaidojom jį Kaune, Petrašiūnų kapinės, prie jo tėvų – taip grįžo namo.“

Regina Tamašiūnaitė mano, jog tėvas nujautė savo mirtį. Paskutinis jo paveikslas „Juoda saulė“ ( juodas apskritimas šviesiame fone) buvo pranašiškas.

Biog­ra­fi­jos ir kū­ry­bos fak­tai

Gi­mė 1927 m. bir­že­lio 27 d. Ro­kiš­ky­je.

1938–1944 m. mo­kė­si Kau­no „Auš­ros“ ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. 1940–1944 m. lan­kė Kau­no jau­no­jo žiū­ro­vo teat­ro dra­mos stu­di­ją, vė­liau lan­kė sce­nog­ra­fi­jos stu­di­jas pas Vin­cen­tą Nor­kų, dai­lės stu­di­jas – pas Vac­lo­vą Min­ke­vi­čių.

Ka­ri­nio tri­bu­no­lo ne­tei­sė­tai nu­teis­tas ka­lė­jo Vor­ku­to­je nuo 1944 m. iki 1954 m.

Grį­žęs 1961–1970 m. dir­bo Šiau­lių dra­mos teat­ro sce­nog­ra­fu su Joa­na Tau­jans­kie­ne ir An­ta­nu Kriš­to­pai­čiu, nuo 1970 m. – įvai­rių ga­myk­lų in­ter­je­rų kū­rė­jas ir dai­li­nin­kas.

1988 m. vie­nas iš Trem­ti­nio klu­bo Šiau­liuo­se įkū­ri­mo ini­cia­to­rių. Įver­tin­tas or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu.

Mi­rė 2004 m. spa­lio 1 d.

Svar­bes­ni kū­ry­bi­niai pro­jek­tai

1977 m. su­kū­rė skulp­tū­rą „Min­ties švie­sa“ (15 met­rų aukš­čio) Šiau­liuo­se.

1995 m. – pa­mink­lą pa­si­prie­ši­ni­mo ir ge­no­ci­do au­koms at­min­ti „Kan­čia ir vil­tis“ (8,5 met­rų aukš­čio) Šiau­lių Gin­kū­nų ka­pi­nė­se.

Sū­ku­rė per du šim­tus de­ko­ra­ty­vi­nių me­džio mo­zai­kų, fres­kų, vit­ra­žų. Svar­bes­nės mo­zai­kos : „Vin­cas Ku­dir­ka“ (1996 m.), „Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius“ (1996 m.)  „M. K. Čiur­lio­nis“ (1996 m.), ku­ni­gaikš­čių po­rtre­tai. Pir­ma­sis Lie­tu­vo­je iš­ban­dė me­džio ku­be­lių mo­zai­ką, yra šios mo­zai­kos tech­ni­kos iš­ra­dė­jas.

Su­ren­gė apie tris­de­šimt au­to­ri­nių ta­py­bos dar­bų, at­lik­tų pa­ste­le, pa­ro­dų.  Tarp jų – 1980 m., 1982 m., 1997 m. – Šiau­lių pa­ro­dų rū­muo­se; 1998 m., 2007 m. – Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, 1996 m.– Vil­niaus ga­le­ri­jo­je „Ku­pa­ras“ (Šv. Jo­no g. 3, Vil­niu­je).

Dai­li­nin­ko min­tys

„Ži­nau, kad gy­ve­ni­mas žmo­gui daž­nai bū­na skaus­mas, bet jį puo­šia iš kan­čios iš­tryš­kęs me­nas. Jei­gu sa­vo kū­ri­niuo­se įpras­min­siu nors da­le­lę to, ko vi­sa­da il­gi­si ne­ra­mios šir­dys, džiaugs­min­gai šyp­so­da­ma­sis ap­lei­siu šį pa­sau­lį.“

„Ne­pap­ras­tai my­liu sau­lę, gė­les, žmo­gų. Tuo pa­čiu no­rė­tų­si pa­klaust sa­vęs ir ki­tų „Žmo­gau, ar tei­sin­gai esi pra­gy­ve­nęs gy­ve­ni­mą? At­sig­ręžk – pa­žvelk į sa­vo praei­tą ke­lią.“