Naujausios
Naujos meninės raiškos autoriai
Arūnas Uogintas sako, jog „Karantino dienoraštis“ gimė iš nevilties.
„Pirmosiomis pandemijos dienomis, prisiminkime, kiekvienas jautėmės labai keistai, nežinojome, nei kaip ta liga plinta, nei kaip paveiks, – prisimena jis. – Niekas nežinojo, nei kokių atstumų laikytis, nei kokias kaukes užsidėti.“
„Reda buvo padariusi paprastų kaukių, paskui sukūrė įvairiausių jų modifikacijų, kurias nusprendė fotografuoti ir kasdien dėti į feisbuką vis naują nuotraukų siužetą, – pasakoja apie sumanymo pradžią. – Iš ankstesnių performansų Redos darytas gumines veido formos kaukes sumetėme į upeliuką nufotografuoti, padariau ir kelių sekundžių filmuką, įdėjome jį į feisbuką ir sulaukėm geros reakcijos, patiko internautams.“
R. Uogintienė, grafikė, kostiumų kūrėja, butaforines būtybes ir kaukes daro ne vieną dešimtmetį. Studijoje gulėjo sukurti ilgasnapiai varnai, kiti išraiškingi paukščiai. Tas kaukes ji prikėlė naujiems siužetams. Dailininkė sako, jog performanse kaukė labai svarbi veiksmui kurti. Iš kaukių sudėliojamos metaforos, vaizdu pasakoma daugiau nei žodžiais.
Taip šiauliečių dailinininkų duetas, visada išsiskyręs avangardinėmis idėjomis, kūrybos proceso teatrališkumu, sukūrė naują meno raiškos žanrą – trumpų videosiužetų, videoperformansų kroniką. Ji tapo ne tik meniniu reiškiniu, bet ir išgyvenamo laiko liudijimu.
Jiedu, tik pradėję kurti „Karantino dienoraštį“, yra dalijęsi, jog ši idėja patiems buvo tarsi išsigelbėjimas: „Kai viskas uždaryta, kai žmonės išsigandę, o televizija, radijas tarsi maro kronikas transliuoja, išvažiuoji į gamtą, eksperimentuoji ir atsigauni.“
„Taip iš tos keistos situacijos atsirado naujas meninis sprendimas“, – sako Arūnas Uogintas, skaičiuodamas, jog iš viso buvo sukurta 200 filmukų.
Iš jų apie pusantro šimto yra sutvarkyti ir padaryti jų blokai. Su ciklu „Iš karantino dienoraščio“ Reda ir Arūnas Uogintai yra dalyvavę keliuose meno forumuose.
Apie svarbiausias temas
„Mūsų temos aiškios. Mes niekada nebuvome nuošalyje nuo žmogaus, nuo visuomenės. Nesvarbu, kad Reda užsiima grafika, o aš – tapyba. Visada mums žmogaus problemos svarbiausios – gimimas, gyvenimas, mirtis, – pabrėžia A. Uogintas. – Mūsų performansai tas temas atliepia – daug juose skausmo. Manau, jog kitaip ir negali dabar būti.“
Kita vertus, jis pastebi keistą tendenciją. Jo žodžiais, „vis sakoma, darykime gerus darbus, rodykime jaunimui tik gėrį“.
„Lyg nebūtų blogio. O ypač dabar – koks baisus blogis siaučia Ukrainoje! Siaučia su niekuo nekaltų žmonių žudymu. Mes turime matyti tą blogį. Turime matyti ir skausmą, ir kančią. Tik tada pamatysime, kaip gėris laimi“, – įsitikinęs menininkas.
Uogintai yra sukūrę siužetų ir apie Lietuvos biurokratus, viena kalbančius, kita darančius, rodydami, kaip nestabdomi rieda baltarusiškų trąšų traukiniai per Lietuvą. Ir apie imperinį mąstymą, interpretuodami orkų ir erelių simbolius. Ir apie paminklą trinkelėms, kuriomis išbetonuotas miestas ir dėl kurių buvo išpjauti miesto medžiai. Iškalbingas videosiužetas sukurtas ir apie tai, kaip mišką iškirtus karalius pameta galvą kirtimų plynėse.
„Mes bandome atliepti ir socialines-politines temas, bet ne plakatiškai, o metaforiškai“, – sako dailininkai.
Po baisaus smūgio – ciklas apie Ukrainą
Ciklą apie kovojančią Ukrainą jiedu pradėjo filmuoti ne iš karto. Pasakoja, jog pirmąsias keturias karo dienas jautėsi baisiai. Nesinorėjo nei kur eiti, nei ką daryti.
„Buvo baisu. Kai kilo pandemija, dar svarstėme: palies ar nepalies? O karas visus paliečia. Baisiausia, jog agresorius žudo ir meluoja, kad karo nėra. Su rusais iš mažosios raidės mes seniai esame susidūrę, bet nė nenumanėme, kad šitaip gali meluoti. Kiekvienam iš mūsų šis karas baisus smūgis, o kaip gali jaustis nokautuotas žmogus? Neįsivaizduojame, kaip ukrainiečiai atlaiko.“
„Kurti nieko negalėjome, – pasakoja A. Uogintas. – Atsipeikėjome, tik kai ukrainiečiai, tie garbūs žmonės, kovodami už mus, atsilaikė ir ima laimėti. Tada atsirado ir mums jėgų ir pabandėme su Reda padaryti tai, ką jau mokame.“
Ciklas „Slava Ukraine“ pradėtas Redos Uogintienės įkūnytu personažu, liudijančiu, jog lietuvių širdys yra su Ukraina, jog esame kartu laisvės gynyboje. Tarp pirmųjų ciklo siužetų – po javų lauką besiblaškanti gulbė – Ukrainos metafora. Kitame siužete – skyla iš žmogaus rankų iškritęs ugnies apimtas žemės rutulys, o jo branduolyje skleidžiasi ryškios saulėgrąžos, Ukrainos simbolis. Siužete „Agonija“ dvasna persekioja trigalvį siaubūną, velkantį paskui save viską išdeginantį ugnies šleifą.
„Bandėme tomis metaforomis prisidėti prie Ukrainos palaikymo, – sako A. Uogintas. – Kai pats jokioje įstaigoje nedirbi, o Reda dirba tik puse etato, tai didesnės paramos Ukrainos gynėjams negali pervesti. Pervedėme telefonu, kiek galėjome, pinigėlių, o paskui pagalvojome, kad kaip menininkai metaforomis galime padėti. Gal kokį žmogų mūsų videoperformansai palaikys emociškai, atlieps jo jausmus, suteiks stiprybės. Gal koks ukrainietis internetinėje erdvėje pamatys, jog menininkai dirba ir yra už Ukrainą.“
„Daug yra veikėjų, kurie dabar vaidina gelbėtojų, globėjų vaidmenis, fotografuojasi su nukentėjusiais nuo karo pabėgėliais. Mes su Reda ne dėl medalio visa tai darome, mes visada stengėmės atliepti visuomenei ir per meną parodyti, kas yra neteisinga“, – pabrėžia menininkas.
Biurokratas vis dar svarbesnis už menininką
Redai Uogintienei šiemet teko patirti bandymą cenzūruoti, drausti jos kūrinį.
Šiųmetinėms Užgavėnėms ji sukūrė Morę su koronaviruso galva ir Z raide – dviem simboliais didžiausio blogio, kurį reikia ugnimi sunaikinti, kaip sudeginama Morė ant laužo, kad grįžtų pavasaris.
Bet blogio metaforos neįstengė suprasti kultūros valdininkės. Mat tokia Morės interpretacija nebuvo su jomis „suderinta“.
Dailininkams tokia reakcija nėra naujiena. Prisimena, jog ir anksčiau Šiaulių menininkų grupės su savo akcijomis valdininkams yra neįtikusios.
„Įdomiausia, kad po Morės akcijos liko kalta Reda, o ne meras, vicemeras, Kultūros skyriaus vedėja ar Kultūros centro direktorė, kuri žmogų persekiojo, gąsdino ir liepė rašyti pasiaiškinimus“, – stebisi A. Uogintas.
„Kažkada esame ėję ir prieš ketinimus užstatyti Vilniaus gatvės bulvaro amfiteatrą, ir už „Elnio“ kamino išsaugojimą, ir tada mes likome kalti, – pasakoja jis. – Pamenu, kaip Kazimieras Šavinis, buvęs meras, o vėliau ir vicemeras, priekaištavo, kodėl, girdi, neateinate man pranešti, o akcijas darote? Tarsi nueisi pas merą ar vicemerą, pasakysi, kad yra korupcijos ir jis patvirtins: „Taip, taip.“ Absurdas. Dabar tai iš viso neįeisi į Savivaldybę – kiek užraktų yra uždėta. Pabandyk pateikti kokį dokumentą apie mobingą – nepakliūsi. Biurokratai vienas kitą apsaugo.“
Jo žodžiais, kai pradedama kalbėti, kad per Užgavėnes Morės negalima deginti, nes bus gaisras, ar kad blynų negalima kepti, nes žmonės apsinuodys, tai pati šventė „iškastruojama“.
„Nebelieka nė šventės prasmės, viskas iškreipiama. Tada imamos rengti Morių, kažkokių „bobučių“, kurias padarys vaikų darželiai, parodos. Tai tas pats, kaip Joninių nebešvęsti su Jonais. Jeigu švęstume su bet kokiais vardais, ar tai būtų Joninės?“ – palygina menininkas.
„Toks išsigimimas eina ne iš paprastų žmonių, o iš valdininkų, norinčių viską supaprastinti, apsidrausti, – teigia jis. – Jeigu galėtų, tai pasakose raganas sunaikintų ir paliktų tik fėjas. Kažkokia keista nuostata: paišykime tik gėlytes, nereikia jokių blogųjų pusių, tebus tik gerosios. Sako, nereikia vaikų gąsdinti, bet mokslininkų tyrimai rodo, jog vaikai puikiai supranta, kas yra gėris, o kas – blogis.“
„Reda Morę pavaizdavo kaip blogį, kaip virusą, kurį reikia sudeginti. Bet toje Morėje pradėta matyti velniai žino ką“, – piktinasi A. Uogintas.
Jis prisimena anekdotinį biurokratinio bukumo atvejį per sovietmečiu Šiauliuose rengtas Piešėjų dienas (tas renginys buvo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto studentų inicijuotas ir vėliau tapęs tradicija).
„Šiaip ne taip tada pavyko pramušti, kad mums, studentams, leistų eiti per miestą. Ėjome su vėliava, kurioje buvo užrašytos trys raidės PBD. Mūsų dekanę išsikvietė valdžia aiškintis dėl tų trijų raidžių. Tai buvo mūsų specialybės – piešimas, braižyba, darbai – pirmosios raidės. Bet partijos veikėjams pasirodė, kad užrašyta „politinis biuras durniai“, – juokiasi A. Uogintas.
„Lygiai tas pats dabar buvo su More – visi žino, ką reiškia ta „Z“ raidė, bet valdininkai ją susiejo su Zelenskio pavarde. Kai žmonės pradeda komentuoti, ko patys nesupranta, tai prisikomentuoja iki absurdo, – sako dailininkas. – Morė ar mūsų videofilmai grindžiami metaforomis, simboliais. Jeigu neturi išsilavinimo, gali į juos žiūrėti tiesmukai. Jeigu neskaitai knygų, o skaitai tik telefonų knygą, tai apie ką gali kalbėti? Ar gali suprasti rašytoją, menininką?“
Jo žodžiais, visas pasaulis kalba metaforomis, jau nebereikia atpasakojimų.
„Jeigu filmo veikėjas yra apvilktas Čarlio Čaplino kostiumu, žinoma, vyks tragikomiška istorija. Visi žino, ką reiškia Čaplinas, ką reiškia balandžio simbolis ar saulėgrąžos simbolis. Kūrinyje metaforas sudėlioji ir žmogus skaito ir skausmą, ir meilę. Bet jeigu šito nesupranti, tai geriau nė nekalbėk, paklausyk to, kuris išmano. Bet mus visus mokė: „aš – lyderis“, „dėl manęs viskas padaryta“, tad išmano – neišmano, o kalba. Tai irgi problema“, – pabrėžia A. Uogintas.
Kodėl neužtenka parodų erdvės
Arūnas ir Reda Uogintai seniai neapsiriboja parodų erdve. Jie eina į gatvę, į sceną, į žmones ir kuria pasirodymus.
Reda Uogintienė prisimena, jog į sceną išėjo, kad į parodų atidarymus įneštų naujų vėjų.
„Mes norėjome, kad parodų atidarymai būtų kitokie – ne tik gėlyčių įteikimas, kalbų sakymai, sveikinimai. Man patinka butaforija, patinka kaukes daryti, drožinėti, o darant performansą labai svarbi yra kaukė. Ją pirmiausia turi padaryti, sudėlioti. Tai vienas pagrindinių elementų, apie kuriuos sukasi veiksmas“, – sako dailininkė.
Uogintai pradėjo kurti pasirodymus šiuolaikinio meno ir madų festivalyje „Virus“, kurį daugiau nei prieš du dešimtmečius inicijavo Šiaulių dailės galerija. Jiedu laikomi festivalio madų performansų pradininkais.
Jie buvo pasivadinę ir performansų grupe „Archeologai“. R. Uogintienė prisimena, jog tai buvo pirmasis menininkų „feikas“.
1993 metais rengdami Šiaulių dailės galerijoje personalinę parodą, pavadintą „Archeologai“, jiedu sukūrė išgalvotą, mieste „iškastos“ mumijos istoriją, eksponavo savo kūrinius, kaip esą rastus mumijos papuošalus ir kitus daiktus. Paroda, rodyta ir kitose šalies galerijose, sulaukė atgarsio.
„Sukūrėme išgalvotą istoriją, kaip dabar sakytume „feiką“, ir mūsų paroda buvo tos istorijos dokumentika, Lietuvoje tada nebuvo įprasta parodą vadinti ne autorių vardais, – prisimena A. Uogintas. – Dabar karo politikai „feikina“. Bet jų feikai ne mistiką, ne romantiką neša, o siaubą. Dailininkai kuria parodiją, o tie bepročiai kuria mirtį. Didelė baisybė, kai tokie veikėjai kuria propagandą, persimaišiusią su menu, kai savo tikslams išnaudoja meną.“
Jis akcentuoja, jog sąžiningo menininko užduotis – ištraukti tuos baisius dalykus į šviesą.
Pastaruosius kelerius metus Uogintai kuria skulptūras iš nendrių.
„Negalime tik iš marmuro daryti skulptūras, – sako A. Uogintas. – Yra kas nori tik kuo greičiau ir daugiau akmenų skulptūrų pristatyti, bet matome, kad jų vertimai vyksta, jos tampa nebereikalingos, nuo jų išsivalyti reikia. Iš nendrių pradėjome daryti skulptūras, kad neužterštume aplinkos savo menu. Jeigu supus tos nendrės, tai supus, pataisysime arba ne. Yra ir internete erdvė, kurioje gali kurti. Tie mūsų performansai dabar aktualūs – įkris žmonėms į atmintį ar kitiems menininkams suteiks idėjų. Taip ir vystosi menai.“
„Bet tu pats nepasikeiti, – akcentuoja jis. – Nei mano, nei Redos kūrybos pagrindinė idėja nesikeičia, ar teptuku tapome, ar kuriame performansą.“
Kokia ta pagrindinė idėja?
„Humanizmas, – atsako dailininkai vienareikšmiai. – Mes esame europietiškos, Vakarų kultūros žmonės, nuo jaunystės klausėmės Franko Zappos muzikos. Mes semiamės ir iš tautodailės, mums svarbūs Šiauliai, kuriuose gimėme ir iš kurių niekada neišvažiavome.“
Kodėl pasuko į menus?
R. Uogintienės žodžiais, niekas negali atsakyti, kodėl vienas vaikas ima piešti, o kitas mėgsta pinigus skaičiuoti?
„Tai yra mūsų prigimtyje ir, jeigu tėvai leidžia daryti tai, ką mėgsti, atsiskleidi, – teigia A. Uogintas. – Redą tėvukas į dailės mokyklą nuvedė, mane taip pat tėvukas skatino piešti. Jeigu yra tolerantiška atmosfera – žiedas atsiskleidžia.“
Ar Šiauliuose menui terpė palanki?
„Siaubingai yra išsiplėtęs biurokratijos aparatas, nuo kurio priklauso meno ir kultūros terpė. Ne vien apie Šiaulius kalbu. Ne menininkas – ne dailininkas, ne muzikantas ar aktorius – diktuoja, o biurokratas. Ypač dabar, kai menas remiamas iš esmės per projektinę veiklą. Projekto vadybininkas, administratorius iš projektų daugiau finansiškai gauna negu kūrėjas. Vadybininkas ir temas diktuoja – ne menininkas. O turėtų būti atvirkščiai“, – pabrėžia A. Uogintas.
„Galerijos direktoriaus veidas yra svarbesnis nei dailininkų, – sako jis. – Sovietinis mąstymas išlikęs: aš esu įstaigos direktorius ir aš svarbiausias, rodau savo veidą, o ne muzikantų, meno kolektyvų, menininkų. Mes su Reda apie tai vis pasakome viešai, todėl kartkartėmis sulaukiame spyrių. Bet toks spardymas duoda ir žavesio: tu gryniniesi, turi sąžinės ir ją bandai išlaikyti. Kol dar turi ką valgyti, tai gali kovoti. O kai jau nebeturi, tai turi konformuotis, prisitaikyti, susitaikyti.“
Per tris nepriklausomybės dešimtmečius, jo žodžiais, išlaisvėję yra tik valdininkai. „Vadybininkų vadybininkai yra išlaisvėję iki begalybės“, – ironizuoja jis.
Uogintai kasdien dirba savo nedidelėje studijoje. Tik pasvajoti gali apie studijas – didžiulius angarus, kuriuose galėtų kurti 20–30 metrų aukščio skulptūras, ar apie tokias sąlygas, kaip menininkų Anglijoje ar Ispanijoje, kurie ne patys skulptūras lipdo, o tik vadovauja procesui ir sukuria fantastiškus dalykus.
„Nei tokių sąlygų, nei tokių pinigų mes nevaldome, – sako A. Uogintas. – Ne vien apie save kalbu. Manote, garsūs mūsų skulptoriai sulaukia daug užsakymų? Ne. Paminklus antkapinius kuria ir tiek. Pas mus nėra kultūros politikos meno renginiui inicijuoti, užsakyti. Vyksta tik tokie empiriniai smulkūs užsakymai. Ne menininkas samdomas idėjai sukurti ir įgyvendinti, o koks meras ar valdininkas, kažką sugalvojęs, samdo menininką: padaryk man kokį medį, sukurk kokią dainą. Todėl ir išeina tokios valstybinės parodijos – visi paploja ir išsiskirsto, o tęsinio nėra.“
Ar buvo pauzių kūryboje?
Dailininkai įvardija tik vienintelę pauzę. Ji truko keturias dienas – nuo vasario 24 dienos, kai buvo užpulta Ukraina, iki vasario 28 dienos, kai jiedu sukūrė pirmąjį ciklo „Slava Ukraine“ siužetą.
„Esame turėję visokių nelaimių, bet tos dienos buvo pačios baisiausios mūsų gyvenime. Baisus melas, kad niekas nežudo ukrainiečių, kad jie patys žudosi. Kaip iš viso galima žiūrėti į tuos Rusijos siaubūnus ir klausytis jų melo. Žmogus jiems yra niekas – seniai tą žinome iš savo patirties.“
„Bet išeini žmogus iš tos komos ir toliau gyveni, nemiršti, dirbi, – sako A. Uogintas. – Ne tik menininkams, visiems taip yra. Psichologija susitvarko ir vėl atrandi pozityvių dalykų. Kas šeimą sukūrė, kam vaikas ar anūkas gimė. Gyvenimas eina į priekį. Net karui sugrįžus į Europą matome, kad gėris nugali.“
Kūryboje buvo pranašiškų nuojautų. Prieš dvejus metus Uogintų performansuose atsirado karo metafora. Ji persikėlė ir į tapybos darbus. Šiemet tik širdys plyšo.
Uogintai šiemet ketina įgyvendinti ir naują nendrinių skulptūrų projektą Pamaryje.
„Po pasaulį negali laisvai važinėti, nes reikia nemažų išlaidų. Taupai, kad sukurtum kažką čia. Mums sako, rašykite projektus, išvažiuosite į užsienius. Yra įvairių programų. Bet karas viską dar labiau suspaudžia į rėmus“, – sako A. Uogintas.
„Norisi nebūti pasyviems, kai siaučia tokios krizės, – teigia R. Uogintienė. – Labai gerai gydo planai į ateitį. Mes vis stengiamės kabintis į gyvenimą ir kūrybą.“
Ji pasidžiaugia, jog internetinės kūrybos variantas sulaukė daug palaikymo.
„Patyrėme gražaus bendravimo, puikių žmonių pažinome ir mūsų akiratis prasiplėtė. Smagu, kai visai nepažįstami žmonės tave sveikina, gatvėje sustabdo pasikalbėti, – dalijasi žmonių reakcija R. Uogintienė. – Linkėčiau visiems atsigavimo nuo ligų, nuo rūpesčių. Mažiau neigiamos informacijos, daugiau gerų minčių, kad mūsų žvilgsniai atsigautų.“
