Liūdnai žvelgiantis pro langą...

Fo­tog­ra­fo Jo­no Ta­mu­lio nuo­trau­ka pri­me­na: žvel­gia An­ta­nas pro sa­vo na­mo Ša­ky­no­je lan­gą ką tik grį­žęs iš Ža­rė­nų bib­lio­te­kos. Liūd­nai žvel­gia. Gal ir no­rė­tų tą liū­de­sį pa­slėp­ti, kad mes jo ne­pa­ma­ty­tu­me, bet akys iš­duo­da. Gy­ve­ni­mas daž­nai bū­da­vo toks pat, kaip ir var­ga­nas na­me­lis, ku­ria­me jis gy­ve­no: pil­kas, pa­var­gęs, api­blu­kęs, šlei­vo­mis du­ri­mis ir trum­pa­re­giais lan­gais. Vė­jo nu­gai­rin­tos, lie­taus nu­skalb­tos, sau­lės blu­kin­tos nu­blu­kin­tos, dul­kė­mis ap­li­pu­sios sie­nos…

Bet na­mai – dau­giau nei sie­nos, lan­gai, du­rys, ap­griu­vu­si kros­nis ar se­niai ge­nė­tos obe­lys, kie­me lais­vai ve­šin­ti žo­lė. Žy­miai dau­giau, kai juos tu­ri. Taip, kol bu­vo gy­va An­ta­no ma­ma, bu­vo na­mai. O po to – tik na­mas. Tik sto­gas, ne­be­lai­kan­tis smar­kių liū­čių. Tik įša­lu­sios sie­nos ir šal­čiu ap­mau­ri­ję lan­gai. O na­mų – nė­ra.

Čia gy­ve­no An­ta­nas Bu­dzins­kas su iš­ti­ki­miau­sia, ge­riau­sia sa­vo drau­ge – vie­nat­ve. Kar­tais ji bu­vo liū­de­sys, kar­tais – grau­du­lys, o kar­tais – lai­mė, vil­tis, ra­my­bė... Keis­tas da­ly­kas to­ji vie­nat­vė. Bū­da­mas tarp žmo­nių An­ta­nas ver­žė­si į ją, ne­pa­ti­ko jam sam­bū­riai ir vi­so­kie ofi­cia­lu­mai. Ta­čiau kiek il­giau pa­bu­vęs vie­nas, vėl pa­siilg­da­vo žmo­nių. At­va­žiuos į Šiau­lius, at­si­sės ant suo­liu­ko pės­čių­jų gat­vė­je ir il­gai, la­bai il­gai žiū­rės į ei­nan­čius pro ša­lį.

Liūd­nai žvel­gia An­ta­nas pro lan­gą. Ne, ra­min­ti to­ji vie­nat­vė ne­mo­ka. Kar­tais dar la­biau pa­kurs­to na­mo par­si­neš­tų juo­dų lyg nuo­dė­gu­liai min­čių lau­žą. Jis įsi­žie­bia, de­gi­na, er­zi­na, ar­do iš vi­daus. Pa­sa­ky­tum, pa­pa­sa­ko­tum kam nors, pa­leng­vė­tų. Bet sie­nos kur­čios, sta­las abe­jin­gas, ka­ti­nas įmi­gęs. Tik vie­nat­vė. Ir po­pie­riaus la­pas ant sta­lo. Dar tuš­čias. Net ne­jau­ku, koks jis bal­tas ir tuš­čias.

An­ta­nas Bu­dzins­kas ra­šė. Gal kū­ry­ba ir bu­vo vie­nas iš bū­dų pri­si­jau­kin­ti vie­nat­vę, kal­bė­tis su ja, juo­kau­ti, kar­tu pri­si­min­ti žmo­nes, ku­riuos pa­žįs­ta, su ku­riais kas­dien su­si­tin­ka... Gal... Ra­šė ei­lė­raš­čius, epig­ra­mas, mi­nia­tiū­ras, vaiz­de­lius, pje­ses, hu­mo­res­kas, ro­ma­nus, pro­gi­nius ei­lia­vi­mus...

Ra­šė laik­raš­čiams apie žmo­nes ir jų dar­bus. At­ro­do, iš­ban­dė be­veik vi­sus žan­rus. Gi­liau su­pra­si­me An­ta­no Bu­dzins­ko kū­ry­bą, dau­giau pra­smių įžvelg­si­me, jei ją sie­si­me su jo gy­ve­ni­mu, su kū­ri­nių pa­ra­šy­mo lai­ku, su ne­di­de­lio mies­te­lio rit­mu.

An­ta­no kū­ry­bos pa­li­ki­mą sau­go, jį stu­di­juo­ja ir pub­li­kuo­ja Ša­ky­nos bib­lio­te­ki­nin­kė Zi­na Ke­tu­ra­ky­tė bei Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­ji bib­lio­te­ka.

Mi­nė­da­mi An­ta­no Bu­dzins­ko 80-me­tį skai­ty­to­jams siū­lo­me pluoš­te­lį jo epig­ra­mų ir ei­lė­raš­čių.

An­ta­nas Bu­dzins­kas

(1940–2006)

Epig­ra­mos ir ei­lė­raš­čiai

Tei­sin­gas spren­di­mas

Esu jau­na, neiš­si­dū­kus,
(O vai­kas kly­kia ve­ži­me).
Pa­lik­siu prie­glau­doj ir bėg­siu,
Kur šo­kiai, juo­kas, ne­ži­nia.

Ne­nu­si­me­nu…

– Pa­žįs­ta­tės dvi die­nos,
Ir tuokiatės… Ne­kant­rūs…
– Cha­rak­te­riams ne­ti­kus,
Nuš­vil­pau­siu pas ant­rą.

Pers­pė­jam tė­vus

Nea­ti­duo­kit vi­so krai­čio, -
Da­bar ve­dy­bos ir sky­ry­bos.
Ką paau­ko­si­te, tė­ve­liai,
Kai iš­te­kės už ki­to gry­bo?

Ne­mi­ga

Vie­ni vi­dur­nak­ty
Ro­ma­ną sklai­do.
Ki­ti nuo krau­tu­vės
Nu­kir­po lai­dą.

Trium­fas

Ant ve­dė­jo J. pli­kės
Trys gyvp­lau­kiai li­kę.
Jų dau­giau ant ma­no­sios
(Pa­ki­ken­ki­me!) no­sies…

Su­lau­kiau…

Kur daug priau­gę me­džių,
Ne­vaikš­čio­jau į gi­rią.
Ir lau­kiau užu pe­čiaus,
Kol tre­čią kar­tą sky­reis.

Iš ge­le­žies

Aš gro­ju ge­le­ži­nį ro­ką,
Ir teks­tą plė­šiu ge­le­žies.
O tu neok­si­duo­tais ner­vais
Ma­nuo­ju sti­liu­mi gro­žies.

Ne už dy­ką

Įtik­si še­fui
Ne už dy­ką –
Pri­ro­vęs mai­šą
Ba­ra­vy­kų.

Re­van­šas

Sam­tis skun­dė šaukš­tą,
Kad pa­se­mia per­pus.
Šaukš­tas, aiš­ku, sam­tį,
Kad lais­to per kraš­tus.

To­kia jau da­lia...

Drau­gai, iš­mel­žę pi­ni­gi­nę,
Kaž­kur už­si­mas­ka­vo.
O aš sko­lon liūd­nai ne­šuo­si
Ir sil­kę, ir ka­ka­vą.

Kuk­lu­mas

Tū­nok ant li­tų mai­šo
Su­rū­gęs ir ap­žė­lęs.
O aš la­bai lai­min­gas,
Su­ra­dęs ge­le­žė­lę.

Prie che­mi­jos

Prie pa­stos ir ode­ko­lo­no
Sus­tin­go ap­snig­tos ko­lo­nos.
Vie­ni svai­gi­na­si, ki­ti
Nau­do­ja che­mi­ją bui­ty.

Cha­rak­te­rin­gas at­ve­jis

Šeš­tą kar­tą gat­vę ka­sa,
(Ką jau ka­sa, tą iš­kas), –
Rau­siant penk­tą­kart tran­šė­ją,
Pyp­kę pa­me­tė kaž­kas.

Ne­jau­gi

Čia ava­ri­ja ar gais­ras –
Le­kiam pa­vėp­so­ti.
Ant as­fal­to mo­te­riš­kė
Iš­me­tė ąso­tį...

Ele­gi­ja

Mes iš­si­sky­rė­me. Ir gai­la –
Kas nu­ga­rą man pa­ka­sys?
Gal po mir­ties iš­čiu­rins kai­lį
Kas­tu­vo ko­tu duob­ka­sys.

O to­liau?

Klai­džiais erš­kėt­ro­žių ta­kais
Kle­bė­jo su­dū­lė­jęs ra­tas.
Nus­muks ar su­ksis ant ašies,
Ir kri­ti­kas ne­be­sup­ra­to.

Plia­že

Lais­va­lai­ki auk­si­ni,
Rugp­jū­ti nuo­sta­bu­sis,
Dar ne­pa­bėk – ap­ver­siu
Pask­ru­dint kai­rę pu­sę.

Pri­va­ti­za­ci­ja

Ne­šė, kas ga­lė­jo.
Ir... pa­da­rė tvar­ką.
O pri­va­ti­zuo­sim
Pir­mi­nin­ko švar­ką.

Me­nu

Pro tirš­tą rū­ką va­ka­rykš­tį
Ža­vias aki­mir­kas me­nu...
Dai­nuo­da­mas par­klu­pi­nė­jau
Iš gi­mi­nai­čio šer­me­nų...

Pa­si­tei­si­ni­mas

Va­kar tė­vas iš kai­my­no
Grį­žo virs­da­mas, pa­pu­ręs.
Nei­siu aš mo­kyk­lon – ieš­kau
Jo­jo pa­mes­to ke­pu­rės.

Var­dan lai­mės

Sa­ko, šu­kės lai­mę ne­ša.
Ne­ša, ži­no­ma, ir neš.
Veid­ro­dį žmo­na su­dau­žė,
Lan­gus pa­si­steng­siu aš.

Už pro­gre­są

Už pro­gre­są
Ir ge­ro­vę
Šeš­tą kar­tą
Gat­vę grio­vė.

Bal­ko­nų puoš­me­nos

Ne vė­lia­vos šla­ma bal­ko­nuos,
Ne šven­tės džiu­gi puoš­me­na –
Bal­ko­nuo­se plaiks­to­si kel­nės
Ir ant­klo­dė džiū­na se­na.

Prie ka­po

Že­mai nu­len­kę vy­rai gal­vas,
Gi­liai prie ka­po nu­si­mi­nę, –
Čia il­sis tra­giš­kai pra­žu­vęs
Jų ger­bia­mas si­jo­nas mi­ni.

Ko­vo­to­jai

Deg­ti­nę be gai­les­čio ba­rė,
Iš mū­sų vi­suo­me­nės vi­jo.
Po vis­ko ora­ku­lai kri­to
Nuo to­kio pa­ties ka­la­vi­jo.

Au­kos

Šne­kė­jos be kraš­to,
Be ga­lo,
Kol pa­dai
Prie že­mės priįa­lo.

Bal­sas ty­ruo­se

Pa­jau­ni­no ma­ne. Strak­siu
Kaip žvirb­lis nu­pe­šio­tas.
Pa­jau­ni­no ma­ne, ta­čiau
Ne­rū­pi P. Ma­šio­tas.

Pri­ge­su­siom akim žiū­riu,
Kai mer­gu­žė­lė rą­žos.
O pen­si­ją vos vos ma­tau
Kaip to­li­mą mi­ra­žą.

Po me­tų, po ke­lių jau man
Ne­be­žy­dės aly­vos.
Iš­leis­kit pen­si­jon, pra­šau,
Kol ne­mi­riau, kol gy­vas...

(P. S. 2000-03-01 Ža­rė­nuo­se bu­vo mi­ni­mas An­ta­no Bu­dzins­ko 60-me­tis. Tuo­met jis sa­vo kal­bė­ji­mus ir poe­zi­jos skai­ty­mus už­bai­gė ei­lė­raš­čiu, ku­ris va­di­no­si „Bal­sas ty­ruo­se“, at­ro­do, ra­šy­tas kaip tik tam mi­nė­ji­mui.)

Ža­rė­nai ry­tą

Sau­lė vė­juo­ta. Pa­dan­gė tuš­čia
Paukš­čių bal­sais iš­ry­puo­ta.
El­niai va­ri­niam ru­dens pa­gi­ry
Ke­lia ves­tu­vi­nę puo­tą.

Kai­šio­ja no­sis se­no­vės dva­rai,
Rū­ko nu­me­tę pa­klo­dę.
Mo­te­rys grįž­ta ga­nyk­lom na­mo,
Šu­nes so­dy­bų iš­lo­dę.

Ving­rūs dul­kė­ti at­bu­do ke­liai,
Dunk­si į ket­ver­tą pu­sių.
Kas iš­va­žiuo­ja, te­gul iš­va­žiuos –
Aš pa­si­lie­ku, čia bū­siu.

Vie­nat­vė

Čia va­sa­ros lan­kos pa­tvi­no
Žie­dais, spin­du­liais ir žo­le.
Ir krykš­tau­ja tai­kūs var­nė­nai
Prie lan­go, se­nam ąžuo­le.

Pa­mes­tum vie­nat­vę prie ke­lio,
O gal pa­klai­din­tum, ta­čiau
Ji drau­giš­kai ran­ką pa­duo­da
Ir glau­džias ar­čiau ir ar­čiau...

(1985–07–24)

Ša­ky­na

Išg­los­to man šir­dę, ra­mi­na
Ty­li ir me­di­nė Ša­ky­na.
Čia laks­tė, pa­pie­viuo­se krykš­tė
Die­na ne­ra­mi, va­ka­rykš­tė.

Na­mai – ma­no smė­lio idi­lė,
Ku­rią ma­no ran­kos su­py­lė.
Ber­žų nu­svi­ri­mą pa­mė­gau
Ir vieš­ke­lių dun­dan­čią jė­gą.

Ma­ne prie krū­ti­nės ji lai­ko
Kaip mo­ti­na sa­vą­jį vai­ką.
Išg­los­to man šir­dį, ra­mi­na
Ty­li ir me­di­nė Ša­ky­na.