A. Budzinskas – originalus talentas, gražaus žodžio meistras

An­ta­nas Bu­dzins­kas. Vie­nat­vė – drau­gė ma­no... Su­da­rė R. Ne­sa­vai­tė, A. Šli­vins­kas. Šiau­liai: Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­ji bib­lio­te­ka. Spaus­di­no UAB „Ute­nos Ind­ra“. Ti­ra­žas 500 egz. Viršelio nuotraukos autorius – Jonas Tamulis.
Me­tams bai­gian­tis Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­ji bib­lio­te­ka iš­lei­do ži­no­mo ra­jo­no li­te­ra­to, Ša­ky­nos mies­te­lio ra­šy­to­jo An­ta­no Bu­dzins­ko (1940-2006) kū­ry­bos rink­ti­nę "Vie­nat­vė – drau­gė ma­no..." Su­da­ry­to­jai – Ri­ta Ne­sa­vai­tė ir Al­man­tas Šli­vins­kas. Kie­tų vir­še­lių so­li­džios apim­ties (544 psl.) kny­go­je tel­pa du A. Bu­dzins­ko ro­ma­nai, do­ku­men­ti­nė apy­brai­ža, hu­mo­res­kos, ap­sa­ky­mai, ei­lė­raš­čiai ir epig­ra­mos.
Ki­to­je kny­gos da­ly­je – An­ta­no drau­gų, pa­žįs­ta­mų, ko­le­gų pri­si­mi­ni­mai. Rink­ti­nė iliust­ruo­ta au­to­rių me­nan­čio­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis, die­no­raš­čio, rank­raš­čių ir laiš­kų frag­men­tais, pub­li­kuo­ja­ma R. Ne­sa­vai­tės su­da­ry­ta A. Bu­dzins­ko bib­liog­ra­fi­ja. Rink­ti­nės su­da­ry­to­jai ti­ki, "kad ši kny­ga taps sa­vi­tu at­min­ties pa­mink­lu Šiau­rės Lie­tu­vos švie­suo­lio – ra­šy­to­jo, poe­to, bib­lio­te­ki­nin­ko, kraš­to­ty­ri­nin­ko An­ta­no Bu­dzins­ko dar­bams, ger­bė­jams, pa­si­tin­kant jo 80-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes."

Įsi­min­ti­na A. Bu­dzins­ko bi­čiu­lio, ra­šy­to­jo Vy­tau­to Kir­ku­čio apy­brai­ža "Ki­to­niš­kas žmo­gus ir jo tam­sio­ji pa­lė­pė". Nuo­šir­dus pa­sa­ko­ji­mas apie kū­rė­ją, drau­gą, kuk­lų žmo­gų ir su­dė­tin­gą as­me­ny­bę, odė vie­nat­vei.

"Pui­kiai ži­nau, An­ta­nai, kad tu – vie­nas iš tų, pro ku­riuos ga­li­ma praei­ti pro ša­lį jų net ne­pas­te­bė­jus. Pap­ras­tas, kuk­lus, ra­mus (...) Ta­vo vie­ta – bū­ti tarp vi­sų. Ar­ba – pa­si­slė­pus nuo vi­sų", – ra­šo­ma apy­brai­žo­je.

Vy­tau­tas ir dau­ge­lis ki­tų au­to­rių pa­ži­no­ju­sių žmo­nių jį ma­ty­da­vo ant suo­liu­ko Šiau­lių bul­va­re be­ry­man­tį, be­mąs­tan­tį, žvilgs­niu su­tin­kan­tį praei­vius. Ten ir aš jį su­tik­da­vau.

V.Kir­ku­tis ra­šo: " Vie­nin­te­lė vie­nat­vė ge­riau­siai su­pras­da­vo An­ta­ną, jį iš­klau­sy­da­vo, nie­ka­da ne­prie­kaiš­tau­da­vo, ne­mo­ky­da­vo ir ne­si­brau­da­vo sie­lon. Vie­nat­vė, ku­ri po ma­mos mir­ties li­ko vie­nin­te­lė glo­bė­ja ir guo­dė­ja." Neat­si­tik­ti­nai ir A.Bu­dzins­ko kny­ga pa­va­din­ta "Vie­nat­vė – drau­gė ma­no..."

An­ta­no po­rtre­tui sa­vi­tų spal­vų su­tei­kia, pa­pil­do in­ter­viu iš­trau­kos, mu­zie­ji­nin­ko, kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Ta­mu­lio, žur­na­lis­to, eseis­to Al­gir­do Dan­ki­so (1942– 2014), ki­tų jį pa­ži­no­ju­sių, su juo bend­ra­vu­sių žmo­nių pri­si­mi­ni­mai, spau­dai pa­ruoš­tas J.Ta­mu­lio da­ry­tas gar­so įra­šas."Kai per ato­sto­gas iš­va­žiuo­ji ke­liom die­nom, trau­kia at­gal. Kaž­kaip ta­ve pri­ra­ki­na Ša­ky­na", – sa­kė An­ta­nas. Kaip ir jo ei­lė­raš­ty­je "Ša­ky­na – šiau­rės va­ka­rai", ta­pu­sia­me mies­te­lio dai­na ir him­nu:

Ša­ky­na čia, kur jau se­niai

Į dan­gų li­pa apy­niai,

Kur ly­gu­mos vėl dal­gį ka­la,

O va­ka­rais – alus ant sta­lo...

Di­džiau­sio­ji ir svar­biau­sio­ji rink­ti­nės da­lis – pir­mą­kart spaus­di­na­mi ro­ma­nai "Pa­ra­dok­sai" ir "Ju­li­ja" – ne sto­rak­ny­giai, la­biau pri­skir­ti­ni ma­žie­siems ro­ma­nams.

"Pa­ra­dok­sai" su­dė­lio­ti iš gau­sy­bės gy­ve­ni­mo vaiz­de­lių. Pag­rin­di­nis vei­kė­jas, keis­ta pa­var­de Juo­zas Kva­šas, Šiau­rės Lie­tu­vos mies­te­lio gat­ve­lė­mis ir ke­liu­kais ve­da skai­ty­to­ją nuo ke­tu­rias­de­šim­tų­jų me­tų iki de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­gos. Vai­ko, jau­nuo­lio, su­bren­du­sio žmo­gaus akys fik­suo­ja ka­ro pra­džios ir pa­bai­gos, po­ka­rio de­ta­les, sta­li­niz­mą, Chruš­čio­vo ku­ku­rū­zų epo­chą bei Brež­ne­vo bran­dų­jį so­cia­liz­mą.

Pa­ži­no­jus au­to­rių ro­ma­ną ga­li­ma iš da­lies lai­ky­ti ir au­to­biog­ra­fi­niu kū­ri­niu. 1982–1987 me­tais ar­ti­miau bend­rau­jant su An­ta­nu, gir­dė­jau ne vie­ną "Pa­ra­dok­sų" epi­zo­dą: iš po­ka­rio, sto­vint prie duo­nos, iš mo­kyk­los. Nors Ša­ky­na ir neį­var­dy­ta, bet iš geog­ra­fi­nių nuo­ro­dų: vieš­ke­liu pro Ma­ši­nų ir trak­to­rių sto­tį (MTS), Na­po­leo­no ka­rių sen­ka­pius, pro ste­buk­lin­gai iš­li­ku­sį Vy­tau­to Di­džio­jo pa­mink­lą – į Ža­ga­rę, ga­li­ma teig­ti, kad veiks­mas vyks­ta šia­me mies­te­ly­je.

"Ša­ky­nos ma­no kū­ry­bo­je – daug. Čia yra ir Gruz­džių, ir Ža­rė­nų, ir Gir­kau­tų, ir Rau­dė­nų... Ir Šiau­lių... Ša­ky­no­je gi­miau, Ša­ky­no­je au­gau. Ir da­bar gy­ve­nu. Jei ne­bū­čiau su­lei­dęs šak­nų į ši­tą že­mę, gal ieš­ko­čiau prie­globs­čio ki­tur", – po­kal­by­je už­fik­suo­ti A. Bu­dzins­ko žo­džiai.

Ro­ma­nas ne­pa­si­žy­mi įmant­riais siu­že­to vin­giais. Ne­di­de­li epi­zo­dai. Ke­lio­mis de­ta­lė­mis api­bū­din­ta daug kū­ri­nio vei­kė­jų: šei­my­nykš­čiai, kai­my­nai, drau­gai, mo­ky­to­jai, vir­ši­nin­kai. Dau­ge­lis jų, trum­pam šmėkš­te­lė­ję, vė­liau grįž­ta, tę­sia "Pa­ra­dok­sų" ne­ria­mą vi­ją. Pir­mo­ji mei­lė Si­gi­ta – šo­ko prie vie­no, ant­ro, ro­ma­nas su mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi, iši­rus šei­mai, par­vyks­ta į mies­te­lį iš­pur­tu­siu nuo gė­ri­mo vei­du. Mo­kyk­los ūk­ve­dys Gri­mai­la, ke­lio meist­ras Dau­nys, mi­li­ci­nin­kas Kups­tas, švie­ti­mo va­do­vas Va­lius. Po ke­lio­li­kos me­tų mies­te­ly­je pa­si­ro­do Kat­kie­nė, bu­vu­si po­ka­rio ak­ty­vis­tė, pa­mi­šu­si, kai kerš­to lieps­no­se su­de­gė ne tik tro­be­siai, bet ir duk­ra bei na­mų dar­bi­nin­kė Ma­ry­tė Vai­ky­tė, kaž­ka­da pa­klu­su­si miš­ko rei­ka­la­vi­mui ne­dirb­ti val­diš­ko dar­bo.

Au­to­rius ne­si­gi­li­na į per­so­na­žų vi­di­nius iš­gy­ve­ni­mus, he­ro­jai ap­ra­šy­ti ke­liais sa­ki­niais, pa­ryš­kin­ti ryš­kes­nė­mis de­ta­lė­mis. Jie la­biau pa­si­reiš­kia dia­lo­guo­se. Vie­na iš A.Bu­dzins­ko stip­ry­bių – ke­liais po­te­piais, bet sod­riai, įsi­min­ti­nai. Pa­vyz­džiui, apie Pra­ną Vai­tį, ku­ris "li­ko vie­ni­šas vie­ni­šas": Vai­tys tai­so ūkiui pa­kink­tus, lu­pa pri­pjau­tą kar­vę... Nuo ry­to­jaus kiau­lių fer­mą sau­gos.

Vaiz­de­lis – la­biau laik­raš­ti­nis žan­ras, iš­po­pu­lia­rė­jęs ano me­to žur­na­lis­ti­ko­je, to­dėl li­te­ra­tū­ra jis daž­niau­siai virs­ta kaip kū­ri­nių vi­su­ma. Tai ir at­si­ti­ko "Pa­ra­dok­suo­se". Skai­ty­da­mas ban­džiau už­čiuop­ti vaiz­de­lių jun­gia­mą­ją gran­dį, su­pras­ti, ko­dėl – ro­ma­nas? Juo­lab, kad ir vaiz­de­liai – ga­na ne­to­ly­gūs, kai ku­rie jų bui­tiš­ki, neiš­veng­ta dek­la­ra­ty­vu­mo, mo­ra­li­za­vi­mo.

An­ta­nas – sa­vo kraš­to kū­rė­jas – ra­šė apie tai, ką ma­tė, ge­rai su­pra­to, pa­jau­tė, ką gir­dė­jo. Dėl to ir "Pa­ra­dok­sų" tre­čio­ji da­lis "Nuo tė­viš­kės to­lyn...", skir­ta tar­ny­bai so­vie­ti­nė­je ka­riuo­me­nė­je, yra li­te­ra­tū­riš­kai silp­nes­nė, nes tai, kas ten vyks­ta, au­to­riui, kaip ir jo he­ro­jui, bu­vo sve­ti­ma. Stip­riau­sia, kai pa­sa­ko­to­jas Kva­šas yra tarp sa­viš­kių: mo­ko­si, spor­tuo­ja, ku­ria, dir­ba ir pa­slap­čia my­li. Kar­tu su sa­vo šei­ma, drau­gais ir kai­my­nais iš­gy­ve­na mies­te­liui už­neš­tus iš­ban­dy­mus.

At­sa­ky­mo, ko­dėl pa­pa­sa­ko­ti gy­ve­ni­mo epi­zo­dai virs­ta li­te­ra­tū­ra, o jų vi­su­ma – ro­ma­nu, rei­kia ieš­ko­ti pa­ra­dok­suo­se. Įdo­miau­sia, kad jų lyg ir nė­ra daug: kai ku­rios si­tua­ci­jos, vei­kė­jų poel­giai, kai kas pa­slėp­ta po leng­va au­to­riaus iro­ni­ja. Jų beieš­ko­da­mas su­pra­tau, kad vi­sas ro­ma­ne ap­ra­šo­mas laik­me­tis ir yra pa­ra­dok­sas. Že­mė – ta pa­ti, bet – ne sa­va; lai­ki­nu­mo ir ne­tik­ru­mo po­jū­tis; vi­sus vi­suo­me­nės sluoks­nius už­val­dęs di­dy­sis Pri­si­tai­kė­lis. No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas, len­kų poe­tas Čes­lo­vas Mi­lo­šas (1911– 2004) šį Ry­tų Eu­ro­pos vi­suo­me­nes apė­mu­sį po­li­ti­nį, so­cia­li­nį ir dva­si­nį fan­to­mą pa­va­di­no ket­ma­nu. Di­džio­ji da­lis žmo­nių be ypa­tin­go pa­si­prie­ši­ni­mo ta­po ket­ma­no sek­tan­tais. Anot Mi­lo­šo: kiek su­leis­ta dia­lek­ti­nio ma­te­ria­liz­mo... Kai­muo­se, mies­te­liuo­se šių vais­tų pa­var­to­ta, bet ne tiek daug, kiek ad­mi­nist­ra­ci­niuo­se, kul­tū­ros ir moks­lo cent­ruo­se. Ma­žiau švie­sos, bet svei­ko pro­to – dau­giau. ( Dar vie­nas pa­ra­dok­sas.) Pro­vin­ci­jo­je žmo­nių pri­si­tai­ki­mas bu­vo pa­na­šus į ty­lų pro­tes­tą, į vis la­biau už­go­žian­čią ne­vil­tį. 

Pas­ku­ti­nė­se ro­ma­no pa­strai­po­se au­to­rius pa­pa­sa­ko­tus epi­zo­dus, de­šim­tis per­so­na­žų su­jun­gė į kū­ri­nio vi­su­mą.

Sap­nas. Kla­jo­nės Mask­vos su­va­žia­vi­mų rū­muo­se. Ra­šo­ma­sis sta­las...

Sta­las kaip sta­las – toks bib­lio­te­ko­je pa­sta­ty­tas. Už jo su­si­gū­žęs Leo­ni­das Brež­ne­vas. Vei­das nu­var­gęs, ran­duo­tas, dul­kėm ap­neš­tas. Ro­dos, Il­ji­čius ką tik iš blin­da­žo iš­lin­dęs (...) Brež­ne­vas ba­sas, su­mer­kęs ko­jas į sū­raus van­dens du­be­nį. Ma­nęs jis ne­ma­to – žvilgs­nis su­stin­gęs ak­me­niu... O kur mes ei­si­me? Kur pa­si­dė­si­me?.. Jis tik vie­nas tur­būt ži­no...

A. Bu­dzins­ko "Pa­ra­dok­sai" – ne tik vaiz­de­lių, bet ir bū­se­nos ro­ma­nas: lyg ir gy­ve­ni, bet ne­ži­nai, kaip ir ko­dėl gy­ve­ni. Yra poe­to To­mo Venc­lo­vos ei­lė­raš­čio ei­lu­tė: Aš gy­ve­nau, bet mo­kiau­si ne­bū­ti.

"Pa­ra­dok­sų" Kva­šas ste­bė­jo laik­me­tį, rin­ko gy­ve­ni­mo de­ta­les ir mo­kė­si ne­da­ly­vau­ti. Kaip ir An­ta­nas. Ci­ta­ta iš V. Kir­ku­čio apy­brai­žos: "Jo vie­ta vi­sa­da ga­le. Už nu­ga­rų, kad bū­tų kuo ma­žiau ma­to­mas."

Ro­ma­nas "Ju­li­ja", skir­tas au­to­riaus ma­mai, taip pat – Ju­li­jai. Kiek gi­liai šis kū­ri­nys yra biog­ra­fi­nis, pa­sa­ky­tų tik pa­ts An­ta­nas ir jo ar­ti­mie­ji.

"Ju­li­ja" – be­moks­lės kai­mo mo­ters ir jos šei­mos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Nuo praė­ju­sio am­žiaus pra­džios epi­zo­do ku­me­čio Pra­no Žič­kaus tro­be­liu­kė­je, so­džiaus ga­le, kur "ūges­nė še­še­rių me­tų Ju­lė ir ož­ką ve­di­nė­ja, ir viš­tas iš lys­vių ve­ja", iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ma­ža­me mies­te­ly­je, su­lau­kus bran­daus so­cia­liz­mo.

Mo­ters ir jos ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mas pa­pa­sa­ko­tas jaut­riai, taip – kaip bu­vo. Au­to­rius "Ju­li­jo­je" (kaip ir "Pa­ra­dok­suo­se") ne­si­sten­gia įro­di­nė­ti ar pa­tei­sin­ti išo­rės tie­sų, neieš­ko neiš­ven­gia­my­bės pa­grin­di­mų, jam svar­biau­sia – Ju­li­jos dva­si­nė tei­sy­bė.

Kai ku­rie "Ju­li­jos" epi­zo­dai yra iš "Pa­ra­dok­sų", pa­vyz­džiui, iš­si­gel­bė­ji­mo nuo trem­ties is­to­ri­ja, bet šia­me kū­ri­ny­je tai at­sklei­džia­ma pla­čiau, at­vi­riau ir įtai­giau.

Koks Ju­li­jos gy­ve­ni­mas? Nei he­ro­jiš­kas, nei tra­giš­kas. Kaip dau­ge­lio to meto pus­mer­gių, mer­gų, mies­te­lio mo­te­riš­kių. Įp­ras­ta gy­ve­ni­mo tėk­mė. Ma­žos lai­mės... Ei­lu­tė iš An­ta­no epig­ra­mos: O aš la­bai lai­min­gas, su­ra­dęs ge­le­žė­lę... Ne­lai­mės. Ves­tu­vės, gims­ta vai­kai, į kal­ne­lį pa­ly­di­mi tė­vai, atei­na se­nat­vė, šir­dį džiu­gi­na ir už­duo­da vai­kai. To­dėl Ju­li­ja – ar­che­ti­pi­nis per­so­na­žas. Ji au­ko­ja­si, kad iš­gel­bė­tų nuo ne­lai­mės sa­vo ar­ti­mus. Iš tė­vų ir pro­se­ne­lių pa­tir­ties.

Jei­gu A.Bu­dzins­ko "Pa­ra­dok­sai" iš­si­ski­ria ori­gi­na­lia for­ma, kant­riai supo­nuo­ja­ma idė­ja ir bū­se­nos po­jū­čiu, tai "Ju­li­ja" – la­biau tra­di­ci­nis kū­ri­nys: su­bti­lus ir jaut­rus et­nog­ra­fi­nis, so­cia­li­nis pa­sa­ko­ji­mas, pa­si­žy­min­tis gra­žia kal­ba, nu­spal­vin­ta Ža­ga­rės ir kai­my­ni­nių vie­to­vių šnek­ta. Kad ir Ju­li­jos pa­sku­ti­nis gy­ve­ni­mo ato­dū­sis:

Ir Ju­lė pa­leng­va ge­so, už­ge­so. Ran­ką ir ko­ją pa­ra­ly­žius at­lei­do, ta­čiau po lai­ko.

Ir bė­ga And­rius klup­da­mas ir bė­ga klup­da­mas iš mies­te­lio į lau­kus. Ke­lią aša­rom lais­to naš­lai­tis.

Ra­jo­no bib­lio­te­ka, pa­ren­gu­si ir iš­lei­du­si A.Bu­dzins­ko kū­ry­bos rink­ti­nę, pa­tei­kė kul­tū­ros įvy­kį. Šios kny­gos pa­si­ro­dy­mas – ne tik sėk­mė, bet ir prie­vo­lė bib­lio­te­kai – A. Bu­dzins­ko kū­rybinio palikimo sau­go­to­jai – to­liau ieš­ko­ti An­ta­no kū­ri­nių, kaup­ti ir skleis­ti juos. Ma­no­ma, kad yra dar vie­nas ro­ma­nas, gal ir dau­giau ne­ži­no­mų dar­bų.

A.Bu­dzins­ko kū­ry­bą, o ypač ro­ma­nus, tu­ri ver­tin­ti li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tai, nes, aki­vaiz­du, kal­ba­me ne apie Šiau­lių ra­jo­no, Ša­ky­nos, ne apie kai­mo li­te­ra­tą, o apie ori­gi­na­laus ta­len­to, gra­žaus žo­džio meist­rą.

Ša­lia Ža­ga­rės, Ša­ky­nos, Gruz­džių kraš­to ra­šy­to­jų Ma­riaus Ka­ti­liš­kio, Au­gus­ti­no Gri­ciaus at­si­sto­jo ir An­ta­nas Bu­dzins­kas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.