Laimė pražysta aguonomis

Lai­mė pra­žys­ta aguo­no­mis

Šiau­lių mies­to ir kraš­to dai­lės gy­ve­ni­mas neį­si­vaiz­duo­ja­mas be šiau­lie­tės me­no­ty­ri­nin­kės Mi­cha­li­nos Ado­ma­vi­čie­nės. Be­veik 50 me­tų ji ste­bi, ana­li­zuo­ja, ver­ti­na Šiau­lių mies­to ir kraš­to pro­fe­sio­na­lų ir mė­gė­jų kū­ry­bą.

Mi­cha­li­na su­spė­ja vi­sur. Vi­sus ap­ka­bin­ti, pa­gir­ti, pa­drą­sin­ti. Tik ne vi­sa­da pa­ti su­spė­ja pa­bū­ti gre­ta lai­mės. Ne­bent ta­da, kai ta­po aguo­nas, jū­rą ar ak­me­nis. Ir paukš­čius.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Lauk­siu, ma­no žio­ge­li“

Be jos ver­ti­ni­mo, šil­to ir nuo­šir­daus pa­gy­ri­mo, pa­drą­si­ni­mo neap­siei­na nė vie­na Šiau­lių kraš­to tau­to­dai­lės meist­rų pa­ro­da, ju­bi­lie­jus, eks­po­zi­ci­ja, kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės ar pa­ly­dė­tu­vės į kon­kur­są „nu­skin­ti“ ko­kio nors tau­to­dai­lės me­no pri­zą.

Be­veik 60 me­tų ji dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą įvai­rio­se mo­kyk­lo­se. Iš Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės fa­kul­te­to, vė­liau per­si­va­di­nu­sio į Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­tą, per be­ne 40 me­tų ji yra iš­ly­dė­ju­si į kū­ry­bi­nį ir pe­da­go­gi­nį gy­ve­ni­mą dau­gy­bę sa­vo stu­den­tų, ku­rie taip pat jau užau­gi­no ne vie­ną sa­vo mo­ki­nių kar­tą.

Ga­li bū­ti, kad Šiau­lių kraš­te nė­ra dai­li­nin­ko ar tau­to­dai­li­nin­ko, ku­rio ji ne­bū­tų pa­gy­ru­si, pa­drą­si­nu­si, pa­ži­nu­si jo kū­ry­bą. Dau­gy­bė jų su­mi­nė­ta jos straips­niuo­se, įžan­gi­niuo­se žo­džiuo­se, buk­le­tuo­se ir jos kny­go­se.

Dar daug kas iš Mi­cha­li­nos Ado­ma­vi­čie­nės biog­ra­fi­jos yra tik­ra ir be­veik chres­to­ma­tiš­kai ne­kin­ta­ma, kaip ir griež­to kir­pi­mo švar­kas, iš to­li at­pa­žįs­ta­ma trum­po žings­nio ei­se­na ir iš džiaugs­mo vi­sa­da su­plo­jan­ti del­nais, su­si­ti­kusi jai mie­lą žmo­gų gat­vė­je, tur­gaus aikš­tė­je ar pa­ro­do­je.

Ne­la­bai nu­ste­bi­no ir tai, kad jos pa­ro­da šie­met sau­sio 25-ąją, tą die­ną, kai jai, ži­no­mai me­no­ty­ri­nin­kei, ak­va­re­lės kla­si­kei, su­ka­ko 80 me­tų, ne­su­lau­kė ypa­tin­go Šiau­lių dai­lės eli­to dė­me­sio. De­vy­nios jos įrė­min­tos ak­va­re­lės ju­bi­lie­jaus pro­ga bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ne ku­rio­je nors iš tri­jų ofi­cia­lių­jų mies­to ga­le­ri­jų, o bib­lio­te­kos pa­ro­dų sie­no­je. Šyp­se­nų, ap­si­ka­bi­ni­mų ir bu­či­nių bu­vo la­bai daug – tai ir­gi la­bai bū­din­ga Mi­cha­li­nai.

„Žiū­riu, kad nuo ap­si­ka­bi­ni­mų dūs­tu“, – lai­min­ga pa­sa­kos sa­vo įspū­džius iš ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos M. Ado­ma­vi­čie­nė.

Ne­la­bai drą­siai skam­bi­nu praė­jus nuo jos ju­bi­lie­jaus trims mė­ne­siams ir ban­dau at­si­pra­šy­ti, kad ji su­spė­jo vi­sus lai­ku pa­svei­kin­ti, įver­tin­ti pa­ro­das, pa­ra­šy­ti re­cen­zi­jas, o pa­čiai rei­kė­jo su­lauk­ti 80 me­tų, kad apie ją kas nors pa­ra­šy­tų apy­brai­žą.

„Ge­rai. Lauk­siu ta­vęs, žio­ge­li“, – po il­gų įkal­bi­nė­ji­mų su­ti­ko su jai bū­din­gu links­mu­mu, ku­ria­me vi­sa­da jun­ta­mi ke­li mik­ro­nai vos vos už­čiuo­pia­mos grau­du­lio užuo­mi­nos.

Di­džio­ji Mi­cha­li­nos stir­ta

Ant kuk­laus bu­to sie­nų – šiek tiek pa­veiks­lų. Vie­ni jų do­va­no­ti, ki­ti pa­čios lie­ti ak­va­re­le, tre­ti – jos sū­naus Gin­ta­ro ta­py­ti.

Nuo bu­fe­to ji ke­lia ir glos­to mo­lio dir­bi­nius. Tai – Ka­ra­lių do­va­nos. Yra be­veik vi­sų Puo­džių ka­ra­lių do­va­no­tų dir­bi­nių.

Ku­ris mie­liau­sias? Ka­ra­lie­nės Sil­vos!

Sil­va, pa­si­ro­do, Mi­cha­li­na va­di­na Vir­gi­li­ją Sil­vest­rą Šu­fins­kie­nę, uni­ka­lią­ją kur­šė­niš­kę ke­ra­mi­kę, nuo ku­rios dar­bų, ku­riuo­se ypa­tin­gai su­bti­liai su­jung­ta ke­ra­mi­kos ar­chai­ka ir me­nas, alps­ta net Ame­ri­kos, Ita­li­jos me­no­ty­ri­nin­kai.

„Žiū­rėk, koks Va­liu­šis! (Puo­džių ka­ra­liu­mi ti­tu­luo­tas ute­niš­kis ke­ra­mi­kas Vy­tau­tas Va­liu­šis – R. Ž.). Ąse­lė ne iš tos pu­sės! – ki­ke­na, bet stai­ga su­rim­tė­ja pa­ma­čiu­si nuo puo­dy­nių nu­kreip­tą fo­toob­jek­ty­vą į ją. – Oi, aš tu­riu bū­ti rim­ta, so­li­di, ką jūs!“.

„Ne­jau­ku, kai man do­va­no­ja to­kius še­dev­rus. Juk jie la­bai bran­gūs. Kai pa­do­va­no­ja, vos ne­mirš­tu iš lai­mės“, – pa­sa­ko­ja kil­no­da­ma Ka­ra­lių do­va­nas Mi­cha­li­na.

O kur jos pa­čios kū­ry­ba, juk ku­ria ke­lis de­šimt­me­čius? Kam­ba­ry­je ne­si­ma­to dai­li­nin­kų dirb­tu­vėms bū­din­gų ste­la­žų nuo grin­dų iki lu­bų, nors ji juk vie­na iš kla­si­ki­nės ak­va­re­lės meist­rų Lie­tu­vo­je. Juk per jos ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos ati­da­ry­mą vie­nas žy­miau­sių Šiau­lių ir Lie­tu­vos ak­va­re­li­nin­kų šiau­lie­tis An­ta­nas Vi­soc­kis, pri­sta­ty­da­mas jos dar­bus pa­sa­kė, kad šiuo­lai­ki­nės ak­va­re­lės meist­rai vis gin­či­ja­si – ką dar at­ras­ti ak­va­re­lė­je, ir ieš­ko, gin­či­ja­si, to­dėl yra ge­ro­kai nuo jos nu­to­lę, o M. Ado­ma­vi­čie­nės kū­ry­ba – Lie­tu­vių ak­va­re­lės kla­si­ka!

Akys nu­kryps­ta į kam­pu­tį tarp ra­šo­mo­jo sta­lo ir bal­ko­no du­rų. Port­re­tai, na­tiur­mor­tai ir pei­za­žai su­krau­ti į stir­tą. Tik kai at­ri­ša seg­tu­vus ir ima skleis­ti ant grin­dų, ką pa­da­riu­si per gy­ve­ni­mą, nuo gau­sos dar­bų, ku­riuos rei­kia pa­kil­no­ti, pa­žiū­rė­ti, įsi­žiū­rė­ti, ima pil­ti pra­kai­tas, il­gai pa­si­len­kus įskaus­ta nu­ga­rą.

„Ma­nęs pa­pra­šė at­rink­ti de­vy­nias ak­va­re­les į ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą, sa­kau – ge­rai, jei­gu ma­no gy­ve­ni­mas tik toks ma­žas...“ – šyp­so­si, bet ir vėl tas mik­ro­nas užuo­mi­nos į šiek tiek dy­gų ir skau­dų liū­de­sį.

Lau­kia paukš­čio pe­rio­do

Port­re­tuo­se, pieš­tu­ku ir ak­va­re­le – at­pa­žįs­ta­mi Šiau­lių žmo­nės: gy­dy­to­jai, dai­li­nin­kai, ak­to­riai, moks­li­nin­kai. Ne­ma­žai me­tų Šiau­liuo­se vei­kė neo­fi­cia­lus pie­ši­mo bū­re­lis, į ku­rį rink­da­vo­si dau­giau­sia ži­no­mos Šiau­lių dai­li­nin­kės mo­te­rys. Mi­cha­li­na daž­niau­siai paor­ga­ni­zuo­da­vo mo­de­lių.

Ir vėl Mi­cha­li­nai la­biau, nei ki­tiems rei­kia?..

„To­dėl, kad aš ne­bi­jo­da­vau pa­šne­kin­ti!.. Ei­na, pa­vyz­džiui, uni­ver­si­te­to rek­to­rius, aš priei­nu, pai­mu už ran­kos ir sa­kau: „Oi, koks Jūs gra­žus, koks iš­raiš­kin­gas, ar ne­su­tik­tu­mė­te atei­ti to­kią ir to­kią va­lan­dą pa­bū­ti mū­sų mo­de­liu. Mes jus nu­pie­ši­me. Ir atei­na. Ne­rei­kia bi­jo­ti vir­ši­nin­kų. Jie juk ir­gi – žmo­nės!“ – šyp­so­si.

Ak­va­re­lė­se – spal­vin­gi gė­lių žie­dai, pei­za­žai.

Mi­cha­li­na tik vie­ną sa­vo ak­va­re­lę mū­sų aki­vaiz­do­je pa­va­di­na vy­ku­sia, dau­ge­lį jų pa­ly­di: „Ai, sal­du... Ai, cuk­rus... Ai, neį­do­mu“.

Pa­sa­ko­ja, ko­dėl jos kū­ry­bo­je bu­vo užė­ję ir praė­ję sau­lėg­rą­žų, aguo­nų gal­vų, tul­pių, ak­me­nų ar jū­ros pe­rio­dai. Da­bar no­rė­tų, kad užei­tų paukš­čių pe­rio­das. Vis ban­do, vis tai­ko­si pa­gau­ti tep­tu­ku ko­kį paukš­čio si­lue­tą, bet nu­spren­džia, kad paukš­čių ne­mo­kan­ti pieš­ti.

– Nežinau kodėl, bet mano aguonos jau subrendusios, be žiedų...

Vė­liau pa­pa­sa­ko­ja, kaip Šiau­lių dai­li­nin­kai ve­žė į Šve­di­ją sa­vo pa­veiks­lus, Aloy­zas To­lei­kis pa­klau­sęs Mi­cha­li­nos, o ko ji sa­vo dar­bų neat­ne­šu­si?

„Eik tu, sa­kau... Bet tą pa­tį va­ka­rą grei­tai pa­da­riau, nu­ne­šiau ir pa­dė­jau prie vi­sų nie­ko ne­sa­kiu­si. Vi­si žiū­ri – o kie­no čia to­kie?.. Nė vie­no at­gal iš Šve­di­jos ne­be­par­ve­žė. Par­da­vė!..“ – pa­sa­ko­ja, lyg tai bū­tų ją pa­čią la­bai nu­ste­bi­nęs po­kštas.

Ir ta­da pa­pa­sa­ko­ja, kad me­no­ty­ri­nin­kui la­bai su­dė­tin­ga, nes jis ma­to sa­vo klai­das ir ta­da la­bai ner­vi­na­si.

„Kaip man pa­čiai ne­ma­ty­ti, jei­gu anū­kė­lis priė­jo ir sa­ko: „Nu, ba­by­te, kad pri­klec­ki­nai!..“ Iš kar­to su­plė­šiau! Džiau­giuo­si, kai iš­drįs­tu su­plė­šy­ti. Daž­niau­siai pri­trūks­ta drą­sos“, – tar­si juo­kais, tar­si rim­tai sa­ko M. Ado­ma­vi­čie­nė.

„Čia ma­no pro­ble­ma, kai ne­ži­nau, kas esu... dėl to ir kan­ki­nuo­si“, – apie tai, kad daž­nai ten­ka rink­tis tarp ak­va­re­lės ir me­no ty­ri­nė­ji­mo, tarp to, ko la­bai no­ri, ir ką – pri­va­lo, sa­kė me­ni­nin­kė.

Kai ap­link di­de­li

„Pa­si­žiū­rė­kit, ko­kia aš di­de­lė! Ką tu!..“ – nu­trau­ku­si ty­lą vėl tar­si juo­kus kre­čia, tar­si la­bai rim­tai sa­ko me­ni­nin­kė.

Šyp­so­da­ma­si klau­sė­si ir klau­si­mo apie tai, ar sun­ki da­lia vi­sa­da bū­ti kie­no nors še­šė­ly­je.

Pro­fe­si­nė­je sri­ty­je ji vi­sa­da bu­vu­si ki­to gar­saus Šiau­lių me­no­ty­ri­nin­ko Vy­te­nio Rim­kaus še­šė­ly­je. Ki­taip ir ne­ga­lė­ję bū­ti dir­bant ir ku­riant gre­ta to­kios pla­čia­ša­kės as­me­ny­bės, kaip pro­fe­so­rius V. Rim­kus – neį­ma­no­ma bu­vo jo nei pra­lenk­ti, nei praaug­ti, kol jie­du tik du ir te­bu­vo sa­vo kar­tos me­no­ty­ri­nin­kai Šiau­liuo­se. Tik ge­ro­kai vė­liau pra­dė­jo dirb­ti nau­ja ple­ja­da jau­nų­jų.

Pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus jai vi­sa­da bu­vo ir la­bai svar­bi užuo­vė­ja nuo dau­ge­lio skers­vė­jų. Bū­tent jis ją pa­kvie­tė dirb­ti į tuo­me­ti­nį Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ir ją glo­bo­jo.

Per ju­bi­lie­ji­nę M. Ado­ma­vi­čie­nės pa­ro­dą pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus su di­de­le mei­le kal­bė­jo apie Mi­cha­li­ną: ji vi­sa­da vi­sa gal­va sa­vo ūgiu bu­vu­si už jį že­mes­nė, bet tau­to­dai­lės ty­ri­nė­ji­muo­se ji ne kar­tą jį bu­vo praau­gu­si – taip pat vi­sa gal­va.

Pas­ta­ruo­ju me­tu Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė ta­po nuo­la­ti­ne „Laip­tų“ ga­le­ri­jos me­no­ty­ri­nin­ke – kvie­čia­ma pri­sta­ty­ti ga­le­ri­jo­je ren­gia­mų pa­ro­dų.

– Nuo­la­ti­nė... Kai pa­skam­bi­na ir pra­šo, sa­kau – tai ne­ga­li jau jū­sų tie fi­lo­so­fai? Ir tie ki­ti me­no­ty­ri­nin­kai ir­gi ne­ga­li?... „Bū­kit ge­ra, tik jūs ga­lit, tik jūs, mie­la Mi­cha­li­na“. Ge­rai, – sa­kau aš jiems... Ži­nau, kad aš esu gel­bė­ji­mo­si ra­tas. Ge­rai. Atei­siu.

– Nie­ka­da ne­sat nie­kam at­sa­kiu­si?

– Ne... Ne­ga­liu. Ne­mo­ku. Kar­tą nu­va­žiuo­ju pri­sta­ty­ti pa­ro­dė­lės į pie­ti­nį. Pa­ma­čiau, kas eks­po­nuo­ja­ma ir nu­si­gan­dau!.. O Jė­zau, ką aš pa­sa­ky­siu?...

– Ir ra­dot ką pa­sa­ky­ti?

– Ra­dau. Vi­sa­da to­kiais at­ve­jais gal­vo­ju ne apie dar­bus, o apie žmo­gų. Jis dir­bo, sten­gė­si, jam tas dar­bas ir tas re­zul­ta­tas yra la­bai svar­bus. Ir ta­da pra­de­du ieš­ko­ti tuo­se dar­be­liuo­se nors ką nors ge­ro. Kai ieš­kai ir su­ran­di...

Mi­cha­li­na il­gai pa­sa­ko­ja, kad jai ne kar­tą yra te­kę da­ly­vau­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tų bai­gia­mų­jų dar­bų gy­ni­muo­se. Ko­le­gos jau ži­no­da­vo – kai ku­riuos silp­nes­nius stu­den­tus ga­li „iš­trauk­ti“ tik Mi­cha­li­na – ki­taip jie po pen­ke­rių me­tų stu­di­jų tie­siog ne­gaus dip­lo­mo. Ir ei­da­vo, pra­šy­da­vo, kad Mi­cha­li­na bū­tų dar­bo re­cen­zen­tė.

– Komp­ro­mi­sai su me­no­ty­ri­nin­ko są­ži­ne?

– Kai spren­džia­si žmo­gaus li­ki­mas, svar­biau­sias tam­pa ne koks nors pa­veiks­liu­kas, ku­rių per gy­ve­ni­mą dar bus vi­so­kių, o – žmo­gus. Jo li­ki­mas. Jo atei­tis. Kaip ga­lė­tu­mei gy­ven­ti ži­no­da­mas, kad nu­kir­tai žmo­gaus atei­tį?

Ži­not, apie silp­nus dar­bus kal­bė­ti yra la­bai leng­va, nes vis­kas, ką pa­sa­ky­si – tiks. Žy­miai sun­kiau kal­bė­ti apie iš­skir­ti­nius, la­bai ge­rus dar­bus. Kal­bant apie juos tu­ri at­ras­ti ir įvar­din­ti tai, kas bū­din­ga tik tam dar­bui, tam pa­veiks­lui, skulp­tū­rai.

Mi­cha­li­na pa­pa­sa­ko­ja, kad nie­ka­da nė­ra pa­ra­šiu­si nei­gia­mo pa­žy­mio, nors vie­ną kar­tą no­rė­jo. Atė­jo dvi­gu­bai už ją aukš­tes­nis au­ga­lo­tas stu­den­tas į eg­za­mi­ną ir rei­ka­lau­ja pa­si­ra­šy­ti. Mi­cha­li­na jį pir­mą kar­tą ma­tan­ti – nė vie­nos pa­skai­tos ne­lan­kęs.

„Ne­ži­nau, kaip jo at­si­kra­ty­ti. Pyk­te­lė­jau ir sa­kau, at­nešk ka­vos, o ta­da žiū­rė­sim! O jis man sa­ko: „O pi­ni­gų duo­si?“. Ach tu, gal­vo­ju, stuob­ry“.

Gy­ve­ni­mas gra­žus

„Man – tik 80! Neį­si­vaiz­duo­da­vau, ko­kia aš se­na bū­siu, kai man bus 10 me­tų! O 20-ies ar 30-ies tai iš vi­so kaž­kas bai­saus! O da­bar rei­kia taip pri­pras­ti“, – šyp­so­si šiek tiek su­rim­tė­ju­si.

Prie daug ko ji tu­rė­jo pri­pras­ti nuo pat sa­vo vai­kys­tės. Ir svar­biau­sia – su­si­tai­ky­ti su to­kia da­lia.

Jos šak­nys – len­kiš­kos. Iki tol, kol pas Vieš­pa­tį iš­ke­lia­vo jos ma­mos ma­ma – Mi­cha­li­nos mo­čiu­tė, na­muo­se – jo­kio lie­tu­viš­ko žo­džio.

„Ne len­kai mes, o Lie­tu­vos len­kai. O tiks­liau – lie­tu­viai, nes juk pa­rė­jom į Lie­tu­vą“, – sa­ko Mi­cha­li­na.

Jos mo­čiu­tė – iš Nau­jo­sios Vil­nios. Iš ten ir jos gra­žuo­lė ma­ma, užau­gi­nu­si pen­kis vai­kus – Mi­cha­li­na jau­niau­sia. Mi­cha­li­na dar me­nan­ti, kaip pas ma­mą, jau tu­rin­čią pen­kis vai­kus ir jau gy­ve­nan­čią pa­ma­rio kraš­te, va­žiuo­da­vo pirš­liai, bet ji bu­vo ne­pa­len­kia­mo cha­rak­te­rio. Mi­cha­li­nos ma­ma la­bai gra­žiai pie­šė, to­dėl Mi­cha­li­nai ir bu­vo iš ko pa­vel­dė­ti ta­len­tą.

Ši­lu­tė­je bai­gu­si mo­kyk­lą Mi­cha­li­na iš­va­žia­vo sto­ti į Dai­lės ins­ti­tu­tą – no­ras bu­vo be­ga­li­nis. Mi­cha­li­na žiū­rė­jo per sto­ja­muo­sius, kaip ki­ti ta­po alie­ji­niais da­žais ir nu­spren­dė – iš­moks ir ji! Pri­va­lo!

Ta­da iš­va­žia­vo į tuo­me­ti­nį Kau­no Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą ir įsto­jo į me­džio ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę. Su­ži­no­jo, kas yra ob­lius, kas – leis­tu­vas, iš­mo­ko te­kin­ti, ga­mi­no skulp­tū­ras, žais­lus. Bu­vo sun­kiau­sia, kai rei­kė­jo pa­ga­min­ti ta­bu­re­tę. Bet ir ta­bu­re­tę pa­ga­mi­no. Kur­so vy­ru­kai, dau­ge­lis da­bar jau se­niai ir ge­rai ži­no­mi dai­li­nin­kai sku­bė­da­vo pa­dė­ti, bet Mi­cha­li­na ne­si­lei­do pa­de­da­ma. Pa­ti – nors tu ką!

Jai ne kar­tą jau taip gy­ve­ni­me bu­vo, kad pa­da­rė neį­ma­no­mų da­ly­kų. Pa­ma­nyk tik – ta­bu­re­tės ne­pa­si­da­rys, jei­gu ji tik ką iš­mo­ku­si va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, dar bū­da­ma mo­ki­nu­kė, nu­my­nė vy­riš­ką dvi­ra­tį iš Ši­lu­tės į Vil­nių – taip no­rė­jo da­ly­vau­ti tu­ris­tų są­skry­dy­je ir gau­ti tu­ris­to ženk­le­lį!

Kau­no S. Žu­ko tech­ni­ku­mą Mi­cha­li­na bai­gė pui­kiais pa­žy­miais ir net bu­vo la­bai pa­mi­lu­si me­džio dar­bus – dro­ži­nė­jo, šli­fa­vo. Me­na, kad net pa­si­ma­ty­me su ta­da dar bū­si­mu sa­vo vy­ru, ži­no­mu fo­tog­ra­fu Vac­lo­vu Ado­ma­vi­čiu­mi, Šiau­lių poil­sio par­ke ji šli­fa­vo ma­žus me­di­nius ka­ro­liu­kus bū­si­mam vė­ri­niui – ir dro­vu­mą ga­li pa­slėp­ti ir lai­kas vel­tui nei­na.

S. Žu­ko tech­ni­ku­mas M. Ado­ma­vi­čie­nei pa­dė­jo stip­rius me­no pa­grin­dus, ku­rių jau nie­kas ne­be­su­ge­bė­jo iš­muš­ti. Grį­žu­si po va­sa­ros ato­sto­gų, dės­ty­to­jams pa­pra­šius pa­ro­dy­ti, ką per va­sa­rą nu­vei­kė, au­di­to­ri­jos grin­dis be­ma­tant nu­klo­da­vo sa­vo dar­bais – kar­tais net ne­pa­to­gu bū­da­vo nuo ki­tų stu­den­tų, nes jie ne­la­bai tu­rė­da­vo ką pa­ro­dy­ti.

Bet „step­žu­kis“ jai bu­vo tik tramp­li­nas. Ji ruo­šė­si aka­de­mi­nėms stu­di­joms.

„Ži­no­jau, kad su­sto­ti ne­ga­liu. No­riu ju­dė­ti“, – pa­sa­ko­jo.

Juo­za­pa­vos už­ka­ria­vi­mas

Kau­ne ji su­ti­ko ir sa­vo bū­si­mą vy­rą Vac­lo­vą, tik griež­tai at­si­sa­kė te­kė­ti, kol ne­gaus dip­lo­mo.

„Gal­vo­ju, Jė­zau, kaip bai­siai skam­bė­tų, jei­gu pa­šauk­tų ma­ne at­siim­ti dip­lo­mo per vi­są sa­lę: „Ado­ma­vi­čie­nė!“. Bet ko­kia „-ie­nė“  man ta­da skam­bė­jo, kaip be­vil­tiš­ka „bo­ba“. Ne ne. Ado­ma­vi­čiui są­ly­ga bu­vo – tik po dip­lo­mų įtei­ki­mo!“ – pri­si­mi­nė me­ni­nin­kė.

Ta­čiau di­die­ji iš­ban­dy­mai Mi­cha­li­nos lau­kė vi­sai ne dėl pa­var­dės. Pui­kiais pa­žy­miais bai­gu­si tech­ni­ku­mą ji ga­lė­jo pa­si­rink­ti, ku­ria­me mies­te no­rė­tų dirb­ti.

„Pa­lan­ga! Vil­nius! Drus­ki­nin­kai! Man tik skam­ba, tik gal­va su­ka­si! O kur­sio­kai šnypš­čia – imk Drus­ki­nin­kus. Paė­miau“, – me­na įvy­kius prieš 50 me­tų M. Ado­ma­vi­čie­nė.

Nu­va­žiuo­ja į Drus­ki­nin­kus ir ten gir­di, kad jiems net ne­rei­kia spe­cia­lis­tų, duos la­bai ma­žai va­lan­dų... Mi­cha­li­na krei­pia­si į mi­nis­te­ri­ją, kad ne­la­bai jos no­ri Drus­ki­nin­kai, o ten suo­kia: ar ji ne­no­rė­tų vyk­ti į Dir­vo­nė­nus! Bū­tų la­bai pui­ku, nes la­bai ge­ra vie­ta dai­lės mo­ky­to­jui! Kur tie Dir­vo­nė­nai? Prie Kur­šė­nų! Ten jos la­bai lau­kia ir la­bai no­ri!

Kur­šė­nus Mi­cha­li­na bu­vo gir­dė­ju­si gar­sė­jus ge­rais vai­kų na­mais. Su­ti­ko.

„Ve­ža ma­ne į pa­sky­ri­mą, jau ir Kur­šė­nus pra­va­žia­vom, o Dir­vo­nė­nų vis nė­ra! Ima ra­min­ti, kad už Kur­šė­nų – tik 12 ki­lo­met­rų... At­ve­ža į Juo­za­pa­vą, ša­lia Dir­vo­nė­nų. Ap­gy­ven­di­na pas to­kius Bag­do­nus na­me be elekt­ros, nes jie tie­siog ne­no­rė­jo įsi­ves­ti elekt­ros. Nie­ko jie to­kie žmo­nės, tuoj ži­ba­li­nę lem­pą at­ne­ša!.. Už lan­go 1960-ie­ji! Gal­vo­ju, – nie­ko to­kio, bū­siu kai­mo lik­tar­na!“ – me­na sa­vo odi­sė­ją į Juo­za­pa­vos kai­mą.

M. Ado­ma­vi­čie­nei bu­vo ža­dė­tas leng­vas gy­ve­ni­mas, bet ji vos par­slink­da­vo iš Dir­vo­nė­nų mo­kyk­los per­var­gu­si.

Į Juo­za­pa­vą – Dir­vo­nė­nus ją li­ki­mas bu­vo nu­bloš­kęs še­še­riems me­tams, gel­bė­jo tik tai, kad ji ži­no­jo, jog tai lai­ki­na. Juo­za­pa­va me­no ty­ri­nė­to­jos biog­ra­fi­jo­je ir­gi tu­rė­jo sa­vo pliu­sų – Mi­cha­li­na už­si­grū­di­no, kaip uni­ver­sa­li mo­ky­to­ja, nes iš­drį­so prieš­ta­rau­ti tik dėl to, kad jo­kiu bū­du ne­dės­tys ma­te­ma­ti­kos, nes jei­gu neišsp­ręs ko­kio už­da­vi­nio prieš kla­sę – bus ne­ge­rai, o mo­ky­to­jas juk ne­ga­li ne­mo­kė­ti. Vi­sus ki­tus da­ly­kus, net fi­zi­nį la­vi­ni­mą, jai te­ko dės­ty­ti. Nors Dir­vo­nė­nų mo­kyk­lo­je bu­vo įdar­bin­ta dai­lės mo­ky­to­ja.

Bū­tent gy­ven­da­ma Juo­za­pa­vo­je Mi­cha­li­na įsto­jo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, nea­ki­vaiz­di­nes me­no­ty­ros stu­di­jas. Pra­dė­jo ra­šy­ti re­cen­zi­jas į spau­dą. Kai vie­ti­nės mo­ky­to­jos pa­špil­kuo­da­vo, kad jau, ma­tai, len­da į laik­raš­tį, ji at­šau­da­vo: „Spaus­din­tis bus ma­no duo­na!“

Iš­megz­ti ner­vai

Ne­daug ji ir ap­si­ri­ko dėl „duo­nos“, tik ta duo­na vi­sa­da bu­vu­si la­bai skal­si.

„Sū­nus Gin­taras rin­ko­si dai­lę, duk­ra Jū­ra­tė – in­for­ma­ti­ką, o Ma­rius – ra­dio­tech­ni­ką, bet Ma­riu­ko pa­si­rin­ki­mu la­biau­siai džiau­giau­si, nes ži­no­jau, kad jis nie­ka­da ne­trūks duo­nos. Be­veik neap­si­ri­kau“, – pa­sa­ko­ja M. Ado­ma­vi­čie­nė.

Po Juo­za­pa­vos bu­vo Šiau­lių dai­lės mo­kyk­la, Šiau­lių 5-oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la (da­bar – Didžd­va­rio gim­na­zi­ja), kol V. Rim­kus pa­kvie­tė M. Ado­ma­vi­čie­nę atei­ti į Šiau­lių aukš­to­sios mo­kyk­los Dai­lės fa­kul­te­tą.

Be­je, 5 vi­du­ri­nės mo­kyk­los me­tus M. Ado­ma­vi­čie­nė pri­si­me­na „ir kaip ge­rus ir kaip la­bai žiau­rius“. Tuo me­tu mo­kyk­la bu­vo re­mon­tuo­ja­ma ir jiems rei­kė­jo ne tiek mo­ky­to­jo, kiek api­pa­vi­da­lin­to­jo.

„Aš tiek pla­ka­tų ne­bu­vau pie­šu­si: spa­li­nės, ge­gu­žės šven­tės – kas tik no­ri, o kai jau dar­bas bu­vo pa­da­ry­tas, ki­tam pri­rei­kė ma­no pie­ši­mo mo­ky­to­jos va­lan­dų... Na jau ne! Ta­čiau ta­da aš ne­ti­kė­tai Šiau­liuo­se bu­vau iš­po­pu­lia­rė­ju­si! Ma­nęs stai­ga vi­sur pri­rei­kė – kvie­tė mies­to vy­riau­sią­ja dai­li­nin­ke, kvie­tė tuo­me­ti­nė 13 vi­du­ri­nė mo­kyk­la, Dai­lės mo­kyk­la. La­bai pa­si­kė­liau, bet su­pra­tau, kad ne­ži­nau, ko aš no­riu... Ži­no­jau tik tai, kad la­bai no­rė­jau išei­ti iš mo­kyk­los“, – me­na M. Ado­ma­vi­čie­nė.

Bai­gu­si nea­ki­vaiz­džiai Dai­lės ins­ti­tu­tą ji stu­di­ja­vo ir as­pi­ran­tū­ro­je (da­bar­ti­nis ter­mi­nas – dok­to­ran­tū­ra – R. Ž.). Ra­šė dar­bą „Mo­nu­men­ta­lio­ji ta­py­ba Lie­tu­vo­je“ ir be­veik jį pa­ra­šė.

„Ne­beiš­tem­piau. Trys vai­kai. Na­mai. Dar­bas. Pra­da­rau stal­čių su sa­vo di­ser­ta­ci­ja – blo­ga pa­si­da­ro ir už­da­rau. Taip ir už­ge­si­nau“, – šiek tiek su­spin­di akies kraš­te­ly­je trum­pam pro de­be­sį pra­smu­ku­si sau­lė.

Mi­cha­li­na sku­ba vai­šin­ti ka­va ir klo­ja ant sta­lo iš sto­rų vil­no­nių įvai­rias­pal­vių siū­lų nu­megz­tas ser­ve­tė­les. Pa­ga­vu­si šiek tiek nu­ste­bu­sį žvilgs­nį ji paaiš­ki­na, kad mes neieš­ko­tu­me tuo­se jos mez­gi­niuo­se jo­kios spal­vų ir raš­tų der­mės.

„Čia iš­megz­ti ma­no ner­vai. Kai la­bai blo­gai – mez­gu. Ir iš­mez­gu. Ar­ba mor­kas imu ra­vė­ti. Nie­ko nė­ra bai­siau už mor­kų ra­vė­ji­mą! Iš vie­no ga­lo pa­ra­viu, iš ki­to, ta­da su­jun­giu ir ner­vai šiek tiek praei­na“, – ty­ro ge­ru­mo aki­mis žiū­ri me­ni­nin­kė.

Virs­mas

Nė vie­na tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­da ar tau­to­dai­li­nin­kų su­siė­ji­mas neap­siei­na be Mi­cha­li­nos Ado­ma­vi­čie­nės. Ji ta­po sa­vo­tiš­ku tau­to­dai­li­nin­kų ir tau­to­dai­lės sim­bo­liu. To­dėl ir jos žo­dis apie tau­to­dai­lę la­bai sva­rus:

– Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tau­to­dai­lė la­bai kei­čia­si. La­bai kryps­ta į glo­ba­li­za­ci­jos pro­ce­sus. Kai da­ro­me at­ran­kas į tau­to­dai­lės pa­ro­das jau yra siau­bin­gai sun­ku at­rink­ti, kur sa­vas, bū­din­gas lie­tu­vių tau­to­dai­lei, o kur sve­ti­mas.

Mai­šo­si siau­bin­gai, vyks­ta di­džiu­lis virs­mas. Ne­kal­bu apie vi­sus kū­rė­jus, bet yra ku­rie net ne­sup­ran­ta, ko­dėl ne­ge­rai ko­pi­juo­ti iš už­sie­nie­tiš­kų žur­na­lų ir pri­sta­ty­ti kaip lie­tu­vių tau­to­dai­lę.

Pri­va­lai la­bai stip­riai „įjung­ti“ sa­vo ži­nias, nuo­jau­tas, nuo­mo­nes, įžval­gas, kad at­skir­tu­mei, kas yra mū­sų tau­tos, o kas jau ne­be. Kur jau ne­be mū­sų te­ri­to­ri­ja.

Mi­cha­li­nos lai­mė

Po­kal­bį bai­gia­me ba­na­liu klau­si­mu: „Ko­kia yra Mi­cha­li­nos lai­mė?“

– Lai­mė – kai jau ži­nau, kad vi­siems ma­no vai­kams ir anū­kams vis­kas ge­rai ir aš ga­liu už­siim­ti tuo, kuo aš no­riu. O ko aš no­riu? Ta­py­ti, lie­ti ak­va­re­lę!. Ma­ne la­bai var­gi­na tai, kad aš tu­riu iš­si­dė­lio­ti po­pie­rių, ak­va­re­les ir vėl vis­ką su­si­vy­nio­ti, nu­krau­ti ir sta­ty­ti į kam­pą. Aš ne­su­ge­bė­jau tu­rė­ti kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių. De­ja.

Ma­no lai­mė bu­vo toks vie­nas mo­men­tas, kai aš tu­rė­jau sa­vo kū­ry­bai vi­są kam­ba­rį! Iš­si­tie­siau su­lanks­to­mą sta­lą, iš­si­dė­lio­jau po­pie­rių ir iš kar­to net tris dar­bus ta­piau. Laks­tau nuo vie­no prie ki­to, ka­vą ge­riu, kai­fuo­ju ir dir­bu tiek, kiek aš no­riu. O kai rei­kia nu­si­kraus­ty­ti kū­ry­bi­nį sta­lą, man – vis­kas!...

TRUM­PAI

Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė-So­ra­kai­tė gi­mė 1938 me­tų sau­sio 25 die­ną Kvė­dar­no­je, Tau­ra­gės ap­skri­ty­je. 1955 m. bai­gė Ši­lu­tės 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, 1960 m. – Kau­no Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą. 1968 m. bai­gė Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to Me­no­ty­ros fa­kul­te­tą. Dir­bo Šiau­lių ra­jo­no Dir­vo­nė­nų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to Ta­py­bos ka­ted­ros lek­to­rė.

Nuo 1971 m. su ak­va­re­lė­mis da­ly­vau­ja pa­ro­do­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, nuo 1992 m. – Lie­tu­vos Dai­li­nin­kų Są­jun­gos na­rė. Pir­mo­ji per­so­na­li­nė pa­ro­da su­reng­ta 1993 m. Svar­bes­ni dar­bai: „Sau­lėg­rą­žos“ (1997 m.), „Pu­ti­nai“ (1998 m.), „Kur­tu­vė­nai“ (1998 m.), „Žie­ma“ (1997 m.).

Pub­li­kuo­ja straips­nius dai­lės klau­si­mais res­pub­li­ki­nė­je ir mies­to spau­do­je, skai­to pra­ne­ši­mus tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se.

Bib­liog­ra­fi­ja: „Mo­nu­men­ta­lio­ji de­ko­ra­ty­vi­nė ta­py­ba mo­ko­mo­je veik­lo­je“, (1996), „Tau­to­dai­lė: ke­ra­mi­kos tra­di­ci­jos ir da­bar­tis“, Šiau­lių uni­ver­si­te­to lei­dyk­la, (2004).

Už et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą, tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mą Mi­cha­li­nai Ado­ma­vi­čie­nei įteik­ta 2007 me­tų Šiau­lių mies­to kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė sa­vo na­muo­se tarp sa­vo dar­bų.

Puo­džių Ka­ra­lių do­va­nos – garbingiausioje na­mų vie­to­je.

Per dau­ge­lį me­tų Mi­cha­li­nos Ado­ma­vi­čie­nės su­kur­ti pie­ši­niai, ak­va­re­lės nu­klo­jo bu­to grin­dis.

Mi­cha­li­nos Ado­ma­vi­čie­nės au­to­port­re­tas.

Chres­to­ma­ti­nis kla­si­ki­nės ak­va­re­lės M. Ado­ma­vi­čie­nės dar­bas „Kur­tu­vė­nai“ (1998)

M. Ado­ma­vi­čie­nės pei­za­žai.

M. Ado­ma­vi­čie­nė te­ki­na Kau­no S. Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­me apie 1957 me­tus.

Dip­lo­mi­nis dar­bas bai­giant stu­di­jas Kau­no S. Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­me 1960 me­tais.