Naujausios
Keturios valandos prieš nusileidžiant uždangai
Ji išėjo tyliai. Suspėjusi paskutinę savo sąmoningo gyvenimo dieną pasakyti mums viską, kas buvo susikaupę per ilgą, sudėtingą, įdomų, pilną žinių, literatūros, muzikos, teatro, žmonių, meilės gyvenimą.
Paskutinis pokalbis rugsėjo 6-ąją nuo 13 iki 16.30 valandos su Asia Josifovna Barštein – docente, humanitarinių mokslų daktare, literatūros tyrinėtoja, pedagoge, inteligente. Praėjus keletui valandų po pokalbio ją ištiko insultas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Paskutinis eilėraštis
Su Asia Josifovna Barštein (1922 01 25 - 2013 09 18), docente, humanitarinių mokslų daktare, literatūros tyrinėtoja, pokalbį apie inteligento, erudito auginimą žmoguje, apie svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus ir siekius, apie literatūrą, planavome nuo vasaros pradžios. Sutarėme, kad rugsėjis bus pats tas laikas, kai galėsime netrukdomos kalbėtis apie jos, pedagogės, mokslininkės, motinos gyvenimą, apie Šiaulius, apie žydų tautos likimą, apie jos gyvenime sutiktus žmones.
Susitikome rugsėjo 6-ąją. Kalbėjomės beveik keturias valandas. Asia Josifovna buvo gerai nusiteikusi ir kaip niekad labai atvira. Net apie jautriausius savo gyvenimo periodus.
Asia Josifovna viską mėgo planuoti pati. Ji ir mūsų pokalbio pradžią suplanavo. Pagal Fiodorą Dostojevskį. Kad pažintumei žmogaus esmę, F. Dostojevskis sudarė 27 klausimų sąrašą. Pirmasis klausimas jame – jūsų gyvenimo devizas?
Asia Josifovna, skaitydama knygas, užsirašydavo visas jai patikusias mintis. Vienoje iš knygų ji, dar būdama ganėtinai jauna, perskaitė tokią Senekos mintį: „Šykštumas kilnus tik vienu atveju – taupant laiką“. Ši citata ilgus metus ir buvo A. Barštein gyvenimo devizas.
„Ne mano užsiėmimas gyvenime buvo tuščiai taukšti liežuviu. Taupiau laiką, branginau“, – tada sakė ji.
„O dabar, mano mieli draugai, aš turiu jau kitą devizą“, – po pauzės ištarė.
Atsistojusi, žvilgsnį nukreipusį į tolį, lyg jos klausytųsi didžiulė auditorija, deklamavo eilėraštį apie tai, kaip žmogus prašė Dievo lengvo gyvenimo, nes taip niūru aplinkui. Dievas paprašė kiek palaukti, nes žmogus jo paprašys visai ko kito. Štai jau baigiasi kelias, su kiekvienais metais vis plonėja gyvenimo siūlas. „Lengvo gyvenimo prašiau Dievo, o lengvos mirties reikėjo paprašyt“.
Po kelių valandų, kai ji, mus išlydėdama, atsisveikinimui pasiuntė oro bučinį, ją ištiko insultas. Rugsėjo 18–osios rytą Asia Barštein mirė.
Į laidotuves susirinkusi Šiaulių inteligentija kalbėjo, kad tas mūsų pokalbis, lyg dangiškojo režisieriaus surežisuotas paskutinis jos palikimas. Šviesus ir amžinas.
Žmogaus diena
Rugsėjo 6-oji – antra žydų Naujųjų metų diena. Ši diena žydų tikėjime laikoma Žmogaus sukūrimo diena. Ant A. Barštein darbo stalo, prie kurio ją po kelių valandų, kai mes išėjome, ir ištiko sunki liga, šalia sąsiuvinio, į kurį ji kasdien užsirašydavo patikusias mintis, svarbias datas ir įvykius, gulėjo Biblija.
„Dievas sukūrė Žmogų. Tik tada, kai Žmogus puolė į nuodėmę, jam buvo suteiktas vardas. Adomas ir Ieva“, – dalijosi tada su mumis amžinomis tiesomis A.Barštein.
Vėliau supratome, kodėl ji mums ilgai pasakojo apie Dievą ir Žmogų: ji jautėsi jau suradusi ilgai ieškotą atsakymą į amžiną klausimą – kokia Žmogaus paskirtis šiame gyvenime.
Jos atsakymas skambėjo kiek teatrališkai, iškilmingai: „Palikti savo pėdsaką“. Ji kalbėjo apie vaikus, anūkus ir proanūkius.
Ji viena išaugino dvi dukras – žinomą režisierę Natašą Ogaj – Ramer ir mokslininkę Raisą Ogaj.
Ji neslėpė džiaugsmo sulaukusi jau penkių proanūkių. „Jų gyslose teka žydų, korėjiečių, lietuvių, britų, italų, lenkų kraujas. Ir turbūt tas tautybių sąrašas yra dar ilgesnis“, – lenkdama pirštus juokėsi A. Barštein.
„O antroji, ne mažiau svarbi žmogaus paskirtis – ne šiaip sau pragyventi gyvenimą, o realizuoti save. Išvystyti savo sugebėjimus ir atiduoti save žmonėms“, – švęsdama Žmogaus dieną tada sakė ji.
Kur kadaise buvo Lietuva
Asia Barštein – iš Ukrainos, mažo žydų miestelio Šargorodo. Ji išdidžiai pasakojo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, Vytautas Didysis savo karvedžiui padovanojo žemės, į kurią pateko ir ta vieta, kur vėliau įsikūrė Šargorodas. Derlingos žemės, neaprėpiami miškai.
„Taigi kurį laiką, nors manęs šiame pasaulyje dar ir nebuvo, aš gimiau miestelyje, kuris kažkada buvo Lietuva!“ – ypač pabrėžė šią detalę Asia Josifovna.
Duona, kurios nenusipirksi už pinigus
Asia gimė 1922 metais sausio 25 dieną. Jos tėvas Josifas Barštein su dar keliais vyrais 1922 metų sausio 1–osios rytą vežimu važiavo iš žydų miestelio Murato į Šargorodą.
Girti raudonarmiečiai pareikalavo pinigų iš rogėse važiavusių vyrų. Visus sėdėjusius rogėse vyrus rado sušaudytus, tarp jų – ir Josifą Barštein. Kūnai gulėjo vienmarškiniai – kailiniai buvo nuvilkti ir pavogti. Tai įvyko likus 24 dienoms iki Asios gimimo.
Asia Josifovna pasakojo, kad jos mama be jokios specialybės, be jokio pragyvenimo šaltinio liko viena su savo ką tik gimusia dukrele ant rankų. Bet Dievas Asiai Josifovnai ir jos mamai buvo gailestingas: viena lenkė išmokė Asios mamą siūti. Tai buvo išsigelbėjimas nuo mirties, nors nei skurdo, nei nepriteklių netrūko, valgyti siuvėja vis tiek šio to užsidirbdavo.
Asia Josifovna pasakojo išgyvenusi kelis badmečius. Pirmasis – didysis Ukrainos holodomoras. Asia tada lankė mokyklą ir beveik kasdien matė, kaip iš kaimų ištinę nuo bado žmonės traukė į miestelį ieškoti maisto ir mirė tiesiog centrinėje Šargorodo gatvėje.
Asios mama siuvo drabužius viršininkų žmonoms, jai mokėjo miltais, nes pinigai bado metu neturėjo absoliučiai jokios vertės.
„Taip mes su mama išgyvenome, nors taip pat badavome. Duoną kepdavo su visokiomis priemaišomis, žolėmis ir aš gerai prisimenu, kaip apsinuodijau. Aš per savo gyvenimą prisibadavau pakankamai“, – nelengvai žodžius rinko Asia Josifovna.
Karo vagonai
1939 metais Asia įstojo į Odesos universitetą. Iki karo pradžios spėjo baigti tik du kursus. Prasidėjus karui studentai, taip pat ir Asia Barštein, buvo nusiųsti prie Chersono kasti apkasų.
Odesos universitetas turėjo evakuotis. Odesą ir studentai, ir dėstytojai paliko pėsčiomis. Bet Asia su keliomis kurso draugėmis, taip pat kasusiomis apkasus, pavėlavo išeiti drauge su visais.
Universitete buvo likęs tik „politrukas“, pavolgio vokietis. Asia nuėjo tiesiai pas jį į kabinetą ir paprašė darbo – leisti gesinti ant mansardos nukritusias degančias raketas.
Vokietis „politrukas“ žydaitei studentei, vietoje leidimo gesinti sprogmenis, ištiesė „evakuacijos lapą“, su kuriuo galima buvo nemokamai važiuoti traukiniais. Asia išpūtė akis, bet ji juk ne viena – su ja dar trys studentės. „Politrukas“ vienetą ištaisė į ketvertą.
Merginos sutarė patraukti į Vorošilovgradą. Į traukinį jų niekas nesiruošė įleisti: vagonuose musei nebuvo kur nutūpti. Pagaliau keturios draugės pateko į vagoną, įsitaisė ant savo daiktų, bet kojų ant grindų jau nebuvo kur pastatyti. Asia iš tos kelionės prisimena tik tai, kad beprotiškai skaudėjo ranka ir ji nuo skausmo, nervinio išsekimo prarado sąmonę. Atmerkusi akis ji pamatė greitosios pagalbos gydytoją.
„Tai buvo beprotiškas stresas. Aš visiškai viena. Mama Šargorode liko viena, nežinodama, kur aš dingau karo baisumuose“, – skaudžius išgyvenimus dėliojo A. Barštein.
Evakavęsis Odesos universitetas Vorošilovgrade negalėjo užsilikti, nes Hitleris artėjo ir ten.
Asia Barštein pasakojo, kad studentai buvo apsirengę plonais drabužėliais, o artėjo šaltis. Todėl buvo nutarta trauktis ten, kur šilta.
Studentės nuėjo į biblioteką ir ėmė ieškoti vietos, kur galėtų pabėgti nuo karo, bado ir šalčio. Už akių užkliuvo Kazachstanas, Alma Ata. Ten šilta ir yra universitetas.
„Po tokių išgyvenimų aš sugebėjau tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką – ar vietoje visi mūsų su kurso draugėmis daiktai. Dabar tai vadina depresija, tada aš nežinojau, kaip tai vadinasi ir kas su manimi vyksta“, – prisiminė sunkias dienas A. Barštein.
„Fanerkos“ periodas
Alma Atos universitetas ne tik priėmė visus ten atvykusius Odesos ir kitų universitetų studentus, bet ir užskaitė jau baigtus kursus.
Asia su dar trylika merginų gyvenamą vietą gavo koridoriaus erkeryje, atitvertame fanera. Kambariui nereikėjo numerio, jį tiesiog vadino „fanerka“. Asia Josifovna, net ir praėjus daugiau, nei 70 metų nuo tų dienų, išvardijo beveik visų merginų, gyvenusių „fanerkoje“ vardus ir pavardes, iš kur jos buvo atvykusios į Alma Atą.
Studentas parai gaudavo po 400 gramų duonos. Kol pareidavo iki savo „fanerkos“, atstovėjus eilėje prie savo davinio, duonos buvo nelikę nė trupinio: „Nors, rodos, eidamos valgydavome po mažytį mažytį gabalėlį“.
Dar būdavo pietūs valgykloje – skysta kruopų sriuba, antrasis patiekalas – keli virtų burokų gabalėliai.
„Labiausiai bijojau būti provincialė“
Asia Josifovna , tęsdama pasakojimą apie tai, kokiomis sąlygomis brendo joje mokslininkė, inteligentė giliai atsikvėpė ir pasakė, kad „fanerkos“ laikas buvo periodas, kai ji suprato, kad ji nieko nežino ir yra visiška provincialė, nors jau ir baigusi du Odesos universiteto kursus. Tai buvo jos asmenybės kūrimo laikas. Jos kurso draugės Alma Atos universitete buvo iš didelių miestų, kur veikė dramos teatrai, filharmonijos, o ji – iš mažulyčio Šargorodo.
Merginos naktimis negalėdavo užmigti iš alkio ir imdavo viena kitai pasakoti kokius klasikinės muzikos koncertus lankė, analizavo jų kūrinius.
„Analizuoja Šopeno kūrinius, o aš net nežinau, kas jis toks. Rytą bėgu į biblioteką, imu knygą ir ryte ją ryju. Vakare jau žinau, kad tai didis lenkų kompozitorius, ką jis parašė. Kitą naktį merginos dalijasi įspūdžiais apie Listą. O kas tas Listas? Vėl reikia bėgti į biblioteką. Supratau vieną dalyką - labai bijau būti provincialė, nors mano įskaitų knygelėje tik vienas trejetas ir daugiau visi penketai“.
Asia Josifovna, jau būdama garbaus amžiaus, lankydavo visus klasikinės muzikos koncertus. Iki Šiaulių filharmonijos iš savo buto bulvare nueidavo pėsčiomis, o iki Ch. Frenkelio vilos paskutiniais metais jau važiuodavo autobusu.
Vertė
„Mes nuo bado gelbėdavomės bibliotekoje, kad negalvotume apie valgį, mes skaitėme, skaitėme. Taip aš kūriau save. Alma Atos universitetą baigiau su pagyrimu. Badas man padėjo lavintis“, – pasakė tada A. Barštein ir prisiminė, tiesa, jau juokdamasi, kaip jos studentai sukildavo prieš ją dėl to, kad ji užduodavo skaityti didžiulius knygų sąrašus. Ji žinojo skaitymo – esminės žmogaus savišvietos - vertę.
Diplomas su pagyrimu – rankose. Šalyje – karas. Nemaža dalis profesūros išėjo į karą, kovėsi, žuvo, aukštosiose mokyklose trūko dėstytojų. Asia Josifovna buvo išsiųsta dirbti į Semipalatinsko institutą. Tada jai buvo 22-eji. Jaunutė dėstytoja jautė pareigą suteikti kuo daugiau žinių savo studentams.
Naktys – su knygomis. Dieną – dėstytojo pakyla. Kol skaitydavo paskaitą, dar laikydavosi, o kai reikėdavo klausytis studentų atsiskaitymų, Asia Josifovna sau nemačia žnaibydavo rankas, kad neužmigtų.
Iš geto išėjo gyvi
Tik 1944 metų pabaigoje Asia, karo audrų nublokšta į tolimą kraštą, pagaliau susisiekė su savo mama. Keletą metų jos viena apie kitą nežinojo nieko. Begalinis džiaugsmas, kad abi gyvos, nesutraiškytos karo mašinos.
Asia pasiryžo važiuoti pas mamą į Šargorodą. Šargorode buvo įkurtas getas. Asia savo mamą ir surado buvusiame gete, kaip ir visus Šargorodo žydus. Gete buvo ir Rumunijos žydai. Ir dabar Šargorodo kapinėse tebėra Šargorodo žydų palaidojimų kvartalas, ir Rumunijos žydų kvartalas.
Asia Josifovna pasakojo, kad Šargorodo gete nežuvo nė vienas žydas. Koks stebuklas išgelbėjo?
Asia Barštein paminėjo, kad Šargorode yra kapinės, kuriose palaidoti žydų teisuoliai. „Galima tikėti, kad tai teisuolių vėlės juos išgelbėjo, galima sakyti, kad tai buvo atsitiktinumas, bet Šargorodo žydai liko gyvi“, – skaudžios praeities žodžius vėrė Asia Barštein.
Vėliau Asia Josifovna išsiprašė Semipalatinsko instituto rektoriaus, kad nori važiuoti gyventi arčiau mamos. Darbo ieškojo Vinicoje, pedagoginiame institute.
Dokumento grafa, kurioje nurodyta, kad Asia Barštein – žydė, pakoregavo jos gyvenimą ir Vinicoje. Ji darbo Vinicos institute gavo tik įtakingo profesoriaus, „fanerkos“ draugės vyro pagalba.
Kirčiai
Gyvenimas kirčių žydams nepagailėjo ir po karo. Asia Josifovna juos juto. „Buvo prasidėjusi kova su kosmopolitizmu. Tarp kosmopolitizmo ir žydiškos pavardės buvo dedamas lygybės ženklas“, – nuotrupomis, užuominomis, atsidūsėjimais kalbėjo Asia Barštein.
Vėliau, jau Asiai Josifovnai dirbant Šiauliuose, ji taip pat nuolat jautė kitokį dėmesį sau, nei kitų tautybių žmonės. Jokiu būdu ne iš kolegų, draugų, kaimynų. Iš politinės nomenklatūros.
Tikrindavo paskaitas visų dėstytojų, bet tik Asios Josifovnos studentų, išsikvietę juos ant kilimėlio, klausinėdavo apie jos dėstomas paskaitas, prašydavo jas atpasakoti, nors nė vieno kito dėstytojo paskaitų atpasakoti neprašydavo.
Disertacijos Minske jai taip pat neleido gintis. „Žodžio "žydas" nebuvo galima ištarti. Žydų Sovietų Sąjungoje turėjo nebūti“, – prisiminė Asia Josifovna.
Disertaciją ji apsigynė Maskvoje tik susiklosčius atsitiktinėms aplinkybėms.
Asia Josifovna, prisimena nemažai žydų tautybės žmonių, kuriems, pateikus prašymus palikti Sovietų Sąjungą ir išvykti į Izraelį, jie buvo uždaryti į kalėjimus. Tik vėliau žydams atsivėrė geležiniai vartai iš šalies, kurioje jie buvo nereikalingi.
Tiesa, A. Barštein prisiminė, kad vėliau, tik dėl „politinės linijos“ atsirasdavo straipsniai, kuriuose buvo rašoma, kad „sovietinė valdžia puikiai palaiko žydus, Sovietų Sąjungoje nėra jokio antisemitizmo“.
Vienas miesto laikraščio žurnalistas, pasakojo A. Barštein, atėjo pas ją į namus su pasiūlymu, kad pati parašytų straipsnį apie tai, kaip ji gerai jaučiasi Sovietų Sąjungoje būdama žyde.
„Aš atsakiau, kad mano kolektyvas, mano kaimynai, draugai puikiai su manimi bendrauja, o kad aš žydė, jaučiau tai nuolatos“, – prisimena taip atsakiusi.
Tolimas meilės atodūsis
Alma Atos universitete jos bendrakursis Samson Ogaj, korėjietis, tremtinys, kurio šeimą Stalinas iš Tolimųjų Rytų ištrėmė į Kazachstaną, ėmė jai rodyti išskirtinį dėmesį.
Asia Josifovna užsiminė dažnai pagalvodavusi, kodėl jos gyvenime atsirado būtent jis. Ji lyg ir nejautusi begalinės meilės, o gal tiesiog tada nesuprato, kaip meilė veikia.
„Mane palenkė jo išskirtinis dėmesys man, amžinai alkanai merginai. Samson galėjo eiti naktį dirbti kroviku, kad man į paskaitas ryte atneštų didesnį gabalėlį duonos“.
Asia sutiko už Samson ištekėti. Alma Atos universitetą ji baiginėjo jau besilaukdama savo pirmagimės Natašos. Nataša gimė 1944 metais Semipalatinske.
Buvo šalta, todėl gimdymo namus norėjo kuo geriau apšildyti, kūreno krosnis tol, kol užsidegė gimdymo namai. Klyksmai ligoninėje, o Asia nežino, kur jos ką tik gimusi mergaitė. Bet viskas baigėsi laimingai.
Metus šeima gyveno Semipalatinske. Vėliau išvažiavo dirbti į Vinicą, bet be vyro, viena su Nataša.
Samson Ogaj pradėjo dirbti korespondentu, iš pradžių įvairiuose laikraščiuose, o vėliau – naujienų agentūrose. Vėliau jis paprašė paskyrimo dirbti korespondentu į Europos respublikas. Jį paskyrė į Vilnių, o vėliau į Šiaulius.
1949 metais Asia Barštein su dukrele Nataša atvažiavo į Šiaulius pas vyrą. Pradėjo dirbti Šiaulių mokytojų institute rusų literatūros dėstytoja. 1953 metais gimė antroji dukrelė Raisa Ogaj.
Tačiau po Stalino mirties Berija išleido įsakymą, kad visi „ne nacionaliniai kadrai“ turėjo palikti Lietuvą ir Samson Ogaj turėjo išvykti iš Lietuvos. Jis buvo išsiųstas į Uzbekistaną.
Asia Josifovna ilgai svarstė, ką rinktis – Šiaulius, Šargorodą, Uzbekistaną? Asia, jau dirbdama Šiaulių mokytojų institute, kelis kartus aplankė vyrą Uzbekistane.
Bet lemtis buvo jos meilei negailestinga.
„Pirmuosius metus buvo labai sunku. Man atrodė, kad visi Šiauliai žino, kad aš – pamesta žmona. Jeigu stovėjo žmonės gatvėje ir kažką tarpusavyje kalbėjosi, man atrodė, kad jie kalba apie mane: „Štai eina pamestoji“.
Palikimas
Ji viena išaugino ir išlavino abi dukras. Nataša Ogaj-Ramer – žinoma režisierė. Vienas geriausių ir garsiausių Šiaulių dramos teatro periodų siejamas su Natašos Ogaj vardu, kai ji dirbo čia iš pradžių režisiere, vėliau – vyriausiąja režisiere.
A. Barštein surado didžiulėje knygų spintoje knygą ir geras dešimt minučių mums skaitė GITIS (Valstybinio teatro meno instituto Maskvoje) profesorės, N. Ogaj kurso vadovės Marijos Knebel knygos ištraukas, kur rašoma apie Asios Natašą, GITIS studentę, neeilinio temperamento, neeilinio talento menininkę, kurios talentas augo profesorės M. Knebel akyse. Nors buvo laikas, kad jos, rašo savo knygoje M. Knebel, vos nepašalino iš instituto, sulaikė tik tai, kad Nataša savo charakteriu buvo apžavėjusi ne tik kurso draugus, bet ir dėstytojus.
„Kad galėtumei būti režisieriumi reikia, pirmiausia, labai daug žinoti. Pirmiausia labai gerai reikia pažinti žmogaus sielą“, – susimąstė Asia Josifovna.
Asia Josifovna sakė nenorėjusi, kad Nataša stotų į režisūrą, nes tiesiog netikėjo, kad įstos. Mama norėjo, kad Nataša būtų muzikė, stotų į Muzikos konservatoriją arba į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos. Asia Barštein neeilinių muzikinių gabumų turinčiai savo Natašai negalėjo nupirkti pianino. Nupirko smuiką. Bet mokytojai jai neteisingai suformavo smuiko laikyseną, ir mamos viltis žlugo.
„Bandžiau atkalbėti Natašą dėl režisūros. O ji man pasakė: „Mama, jeigu aš neįstosiu, parvažiuosiu ir stosiu ten, kur tu nori“. Ką aš galėjau atsakyti? Tylėjo Barštein!“
Raisa Ogaj – gabi mokslininkė, inžinierė – statybininkė, dirbo Maskvos mokslinių tyrimų institute.
Asia Josifovna prisipažino, kad būtent ji paskatino išvažiuoti Raisą su šeima į JAV.
„Aš supratau, kad esu jau nebe jauna, o Raisai vienintelis artimas žmogus – Nataša (ji jau gyveno JAV). Aš norėjau, kad seserys būtų arti viena kitos, o ne atskirtos milžiniško okeano, per kurį reikia skristi ištisą naktį“, – nelengvai rinko žodžius A. Barštein.
Dvi legendos
Kai poetas, literatūros mokslininkas, publicistas, vertėjas, garsus sovietmečio laikų disidentas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius, daugybės mokslinių, esė ir eilėraščių knygų autorius, sulaukęs plataus pripažinimo, vienas iškiliausių lietuvių intelektualų Tomas Venclova atvažiuodavo į Šiaulius, visada aplankydavo Asią Barštein, savo dukros Marijos, kurią jis lietuviškai vadina Maryte, močiutę. Tomas Venclova – buvęs Natašos Ogaj sutuoktinis.
Asia Barštein pasakojo iki menkiausių smulkmenų, kaip Tomas Venclova susipažino su jos dukra Nataša Ogaj.
Žinomas poetas Paulas Antokolskis, žinodamas, kad Nataša Ogaj – iš Lietuvos, paprašė nuvežti iš Maskvos nuo jo laišką poeto Antano Venclovo žmonai, Tomo Venclovos mamai Elizai Venclovienei (1911 – 2006).
Nataša laišką parvežusi, paskambinusi poniai Venclovienei, o ji pasakiusi, kad laišką perduotų per jos sūnų Tomą. Tas dviejų menininkų susitikimas buvo lemtingas.
„Tomas – intelekto koncentratas. Tai žmogus, su kuriuo įmanoma kalbėtis visomis temomis. Istorija – prašom, religija – be problemų, klasikinė literatūra – prašom. Jis nuostabiai įdomus žmogus. Su juo pasėdėti prie vieno stalo ir pakalbėti – absoliutus malonumas“, – tai A. Barštein žodžiai apie T. Venclovą, savo pirmosios anūkės Marijos tėvą.
Asia Barštein buvo nustebinta daugybės Tomo Venclovos gabumų, net ir tuo, kaip T. Venclova skaitė anglišką detektyvą joms su Nataša rusiškai: akimis angliškai, o lūpomis jau tarė rusiškai.
Kai N. Ogaj atvažiavo dirbti į Šiaulių dramos teatrą jos vyras T. Venclova tada neturėjo darbo ir jis buvo pakviestas dirbti Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju.
„Jis man yra sakęs, kad būtent tada jis pradėjo domėtis dramaturgija“, – prisiminė A. Barštein.
Žingsnis į pasaulį
Kai 1975 metais Tomas Venclova komunistų partijos centro komitetui parašė „Atvirą laišką“, kuriame pareiškė, kad „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai“, po to 1977 metais išvyko iš Sovietų Sąjungos į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Dažnai prisimindavau Tomo palydas iš Maskvos Šeremetjevo oro uosto į JAV. Buvau ir aš, Nataša su dukrele, Liolytė (taip visi vadindavo T. Venclovos mamą Elizą Venclovienę). Širdis drebėjo visoms, kai Tomas dar buvo oro uoste, nes jį bet kada galėjo suimti. Aš nė vienai motinai nelinkėčiau to, ką patyrė ir išgyveno Liolytė. Mes matėme, kaip jis praėjo stiklinę sieną ir pajudėjo link lėktuvo. Tada Liolytė giliai giliai atsiduso. Tai buvo ne šiaip sau stiklinė siena, tai buvo įveikta aklina siena į pasaulį“, – Asios Josifovnos jaudulys persiduoda net ir diktofono įraše.
Po penkerių metų T. Venclova jau turėjo teisę atsiųsti iškvietimą žmonai Natašai Ogaj su dukrele Marija. Marijai jau buvo aštuoneri.
„Aš norėjau, kad Nataša su dukrele liktų Lietuvoje, bet Nataša man pasakė: „Aš augau be tėvo ir nenoriu, kad mano vaikas augtų be tėvo“. Ir jos išvažiavo“, – sudėtingą savo gyvenimo etapą jausmingai prisiminė A. Barštein.
Paskutinė malda
„Taip, aš visą gyvenimą buvau su literatūra ir su savo studentais. Net kai man atėjo laikas 1993 metais išeiti į pensiją, manęs niekas neišleido, nes tiesiog nebuvo žmogaus, kuris galėtų perimti skaityti mano literatūros kursus“, – šypsojosi docentė.
Be jos Šiaulių universitetas neapsiėjo dar gerą dešimtmetį po to, kai ji turėjo tapti pensininke. Rusų literatūrą ji dėstė beveik 60 metų, daugiau, nei 50 iš jų – Šiaulių universitete (iki 1954 metų – Šiaulių mokytojų institutas, iki 1997–ųjų – Šiaulių pedagoginis institutas).
„XX amžiaus literatūra, literatūros teorija, senoji rusų literatūra, šiuolaikinė literatūra – aš dirbau daug ir sunkiai visą savo gyvenimą. Bet aš buvau laiminga, nes aš visada buvau pakylėta literatūros bangos“, – pasakė paskutinę sąmoningą savo gyvenimo dieną A. Barštein.
Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Boriso Pasternako „Daktaras Živago“, dar keletas XX amžiaus antrosios pusė rašytojų – buvo jos dievaičiai.
„Bet nė viena pasaulio literatūra neturėjo tiek genialių poetų, kaip XX amžiaus rusų literatūra. A. Blokas, S. Jeseninas, V. Majakovskis, O. Mandelštamas, A. Achmatova, M. Cvetajeva, J. Brodskis“, – vardijo savo brangiausią gyvenimo turtą A. Josifovna.
Atsisveikinant A. Barštein mums rusų kalba paskaitė vieną paskutinių jos mintinai išmoktų Josifo Brodskio eilėraščių – „Dominikonai“, skirtą Tomui Venclovai, – iš ciklo „Lietuviškas divertismentas“ (1971).
Ji skaitė jį kaip maldą. Ir ši jos malda buvo paskutinė.
Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį,
įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik porą žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.
(vertė G. Patackas)
Jono TAMULIO nuotr.
PASIVAIKŠČIOJIMAS: Paskutinis Asios Barštein pasivaikščiojimas Šiaulių pėsčiųjų bulvaru. Rugsėjo 6-oji. Maždaug 16.30 valanda.
ASMENYBĖ: Rugsėjo 6-oji. Asia Josifovna Barštein tikino, kad labiausiai ji visą gyvenimą bijojusi būti provinciale.
STALAS: Asios Barštein darbo stalas, prie kurio ji praleisdavo daug laiko net ir perkopusi 90-metį.
KNYGOS: Asios Barštein bibliotekoje knygos negulėdavo šiaip sau. Net ir paprasto pokalbio metu A. Barštein vis turėdavo ką nors pasitikslinti kokioje savo bibliotekos knygoje, kad suteiktų tikslią informaciją.
LEGENDOS I: Asios Barštein anūkės Marijos vestuvių diena. Ji su savo tėvais Nataša Ogaj – Ramer ir Tomu Venclova.
LEGENDOS II: Tomo Venclovos mamą Elizą Venclovienę ir Asią Barštein apkabinusi jų abiejų likimus sujungusi anūkė Marija.
ŠALTIS: 1949 metai. Šiauliai. Asia Barštein neturėjo pinigų žieminiam paltui, todėl nusipirko didelę skarą, kuria apsigobus nebūdavo taip šalta.
ŠEIMA: 1949 metai. Šiauliai. Jaunutė Šiaulių mokytojų institutė dėstytoja Asia Barštein su vyru Samson Ogaj ir pirmagime dukrele Nataša.
JAUNYSTĖ: 1949 metai. Jaunutė Šiaulių mokytojų instituto dėstytoja.
ŽYDĖJIMAS: Asia Barštein pačiame jėgų sužydėjime – Šiaulių pedagoginio instituto rusų literatūros dėstytoja.
DUKROS: Asios Barštein dukros Raisa ir Nataša jaunystėje.