Iškalbūs nutylėjimai

Iš­kal­būs nu­ty­lė­ji­mai

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Per­nai die­nos švie­są iš­vy­du­si kel­miš­kio poe­to Vik­to­ro Gul­bi­no ei­lė­raš­čių kny­ga „Vei­du į va­ka­rą“ su­kė­lė aud­rą Kel­mės li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo pa­dan­gė­je, kai ne jos au­to­riui, o bu­vu­sios Sei­mo na­rės A. Mon­kaus­kai­tės kny­gai po au­to­rės mir­ties bu­vo skir­ta anks­ti mi­ru­sios kel­miš­kės poe­tės Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės pre­mi­ja.

Pa­tys plunks­ną skre­bi­nan­tys vie­tos li­te­ra­tai ir mo­ky­to­jai bei su li­te­ra­tū­ra su­si­ję in­te­li­gen­tai ste­bė­jo­si to­kiu Sa­vi­val­dy­bės Li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų sky­ri­mo ko­mi­si­jos spren­di­mu.

Ta­čiau ne ko­vi­nė, o kaip tik per­ne­lyg tra­pi ir švel­ni V. Gul­bi­no ly­ri­ka atė­jo ne ko­vo­ti, o pa­pras­čiau­siai gy­ven­ti, bels­tis į poe­zi­jai dar nea­be­jin­gų žmo­nių šir­dis. Kiek skan­da­lin­ga pre­mi­jos sky­ri­mo is­to­ri­ja tre­čią­jį poe­to ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Vei­du į va­ka­rą“ pa­da­rė tik la­biau ži­no­mą.

Ne­di­de­lė, nė šim­to pus­la­pių ne­tu­rin­ti ei­lė­raš­čių kny­ga ga­li bū­ti per­skai­ty­ta vie­nu ato­kvė­piu ar­ba mė­gau­jan­tis ke­lis va­ka­rus, su ypa­tin­ga ati­da gi­li­nan­tis į teks­to pra­smes ir emo­ci­nius vir­pe­sius. Ly­ri­ka pil­na nu­ty­lė­ji­mų, daug­taš­kių ir pau­zių kaip ir pil­nas ne­ti­kė­tu­mų gy­ve­ni­mas, ver­dan­tis „tarp to, ko ti­kė­jai­si ir to, ką ra­dai“.

Lei­dė­jai tre­čio­jo­je V.Gul­bi­no kny­go­je įžvel­gia po­ky­čius, ei­lė­raš­čių žmo­gaus vi­di­nį virs­mą, kai ma­lo­nu­mai ir he­do­nis­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra trans­for­muo­ja­si į eg­zis­ten­ci­nius ap­mąs­ty­mus. Iš to at­si­ran­da sa­vo­tiš­ka dua­lu­mo bū­se­na.

Kny­gos au­to­riui pui­kiai pa­vyks­ta ją su­val­dy­ti. Iš jos gims­ta ne vie­nas gi­lia­min­tis ei­lė­raš­tis, ku­riam gy­vy­bę įkve­pia ne­ti­kė­tu­mo po­jū­tis.

Vie­nas gra­žiau­sių pa­vyz­džių ei­lė­raš­tis „Prie­kaiš­tas“, ku­riuo ir pra­de­da­mas rin­ki­nys „Vei­du į va­ka­rą“. La­ko­niš­ko­mis me­ta­fo­ro­mis per­tei­kia­mas per pro­tė­vių ir tė­vų ge­nus į lie­tu­vio pa­sau­lė­jau­tą įsi­gė­ręs at­sar­gu­mas: „- – - be irk­lo prieš sro­vę – nie­kaip“ tar­si pri­ly­gi­na­mas plau­ki­mui pa­sro­viui be in­ka­ro.

At­sar­gu­mas ir troš­ki­mas drą­siai ner­ti į gy­ve­ni­mo gel­mes ryš­kus ir ei­lė­raš­čiuo­se „Ty­le­nis“, ku­rio ly­ri­nis he­ro­jus aist­ro­mis ur­du­liuo­jan­čia­me gy­ve­ni­me lyg ne­si­bai­gian­ti pau­zė, bei „At­pil­das“ su Die­vo ato­dū­siu virš žmo­gaus pa­kly­di­mų.

Pats rin­ki­nio pa­va­di­ni­mas „Vei­du į va­ka­rą“ – aliu­zi­ja į žmo­gaus gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį, duo­to­jo lai­ko ap­mąs­ty­mą ir įver­ti­ni­mą, ban­dy­mus stab­tel­ti, nes „žo­džiai jau iš­meš­ke­rio­ti, min­tys iš­sem­tos tink­lais"(ei­lė­raš­tis „Žval­gy­ba").

Vis dėl­to V. Gul­bi­nas lie­ka iš­ti­ki­mas sa­vo te­ma­ti­kai ir iš­raiš­kos for­moms. Do­mi­nuo­ja ei­lė­raš­čiai mi­nia­tiū­ros. Trum­pos tar­si su­trau­ky­tos ei­lu­tės, ku­rio­se ap­stu tal­pios pra­smės ir gi­lios min­ties. Ats­ki­ri, tar­si vie­nas su ki­tu ne­su­si­ję frag­men­tai su­bė­ga į tą pa­čią bu­vei­nę, ir lyg ug­nį įske­lia ei­lė­raš­čio gy­vy­bę.

Kaip ir anks­tes­nė­je V. Gul­bi­no ly­ri­ko­je rin­ki­ny­je „Vei­du į va­ka­rą“ do­mi­nuo­ja mei­lės te­ma, švel­nus ir nu­ste­bęs žvilgs­nis į mo­te­rį kaip į pa­slap­tį, o drau­ge ir gy­ve­ni­mo lem­tį. Poe­tas ne­sle­pia, jog mo­te­ris, jo nuo­mo­ne, yra pa­ts gra­žiau­sias Die­vo kū­ri­nys, ku­rio ža­ve­siui neį­ma­no­ma at­si­spir­ti.

Mei­lė „va­ka­rė­jan­čiuo­se“ ei­lė­raš­čiuo­se ne­be­lieps­no­ja aist­ra. Tik dilg­čio­ja pri­si­mi­ni­mų frag­men­tais apie iš­si­pil­džiu­sį ir neiš­si­pil­džiu­sį ry­šį, „apie ne ma­no ta­ve“ (ei­lė­raš­tis „Abe­jo­jan­tis").

Ne­re­tai ei­lė­raš­čio žmo­gus yra tik ste­bė­to­jas, su­ge­rian­tis ir iš­trans­liuo­jan­tis dau­gy­bę skir­tin­gų mo­ters pa­veiks­lų. Ne­re­tas ir iro­niš­kas po­žiū­ris į nar­ci­ziš­ku­mą, sa­vi­my­lą ir ki­tas mo­te­rims bū­din­gas sa­vy­bes, kai jos „pa­ny­ra į veid­ro­džio eke­tę“, kai ten­ka trauk­ti „neiš­ti­ki­my­bės šak­nį iš ba­na­liau­sio mei­lės tri­kam­pio“. Ke­le­tas ei­lė­raš­čių skir­ta ne­tgi at­ski­riems Zo­dia­ko ženk­lams, pa­ste­bint ryš­kiau­sius jų bruo­žus.

Šiaip ar taip vy­rau­ja pa­gar­bus, vy­riš­kas ir drau­ge švel­nus po­žiū­ris į mo­te­rį, mei­lę, jų svar­bą gy­ve­ni­me.

Daug vie­tos poe­tas ski­ria žo­džiui. Kaip poe­zi­jos įran­kiui ir ko­mu­ni­ka­vi­mo prie­mo­nei. Jei­gu su­da­ry­tu­me V.Gul­bi­no poe­zi­jos daž­nu­mi­nį žo­dy­ną, „žo­dis“, vei­kiau­siai, bū­tų vie­nas iš daž­niau­siai var­to­ja­mų žo­džių. Be­je, žo­dis kar­tais įske­lia ir konf­lik­tą. Tam­pa ne tik me­no, bet ir me­lo įran­kiu. Svars­to­mas ir poe­to san­ty­kis su poe­zi­ja.

Klaus­tu­kų ver­pe­tuo­se su­ka­si dau­gy­bė gy­ve­ni­mo reiš­ki­nių, žmo­gaus do­ry­bės ir klai­dos, kai „ei­ni ra­tu ar­ba bė­gi vie­to­je“ ir svars­tai, „kiek tuš­ty­bės dar esi sau sko­lin­gas“.

Ne­ma­žos įta­kos „Vei­du į va­ka­rą“ ei­lė­raš­čių pa­sau­liui tu­ri gam­ta. Bė­gi­mas į gam­tą yra V. Gul­bi­no gy­ve­ni­mo bū­do da­lis. Gam­ta su­ran­da ir ly­ri­kos ati­tik­me­nį – ne vie­ną gra­žią ke­lių sa­ki­nių mi­nia­tiū­rą ar il­gė­les­nį ei­lė­raš­tį.

Pan­teis­ti­nis pa­sau­lio su­vo­ki­mas, švel­ni iro­ni­ja ir au­toi­ro­ni­ja kar­tais pa­dvel­kia mar­ti­nai­tiš­kuo­ju pa­sau­lio su­vo­ki­mu, sa­vo­tiš­ka ab­sur­do fi­lo­so­fi­ja, liau­diš­kai­siais gy­ve­ni­mo mat­me­ni­mis, o drauge ne­kves­ti­jo­nuo­ja­ma mei­le pa­sau­liui. (ei­lė­raš­čiai „(Ne)pa­sken­duo­lė“, „Nu­si­vy­lęs“ ir kt.)

Gra­žių, su poe­ti­nio nai­vu­mo ža­ve­siu mi­nia­tiū­rų poe­tui įkve­pia pa­ti gam­ta, me­tų lai­kų virs­mas:

„pūs­te­li

pa­va­sa­rio lumz­de­lį

vė­jas

žiū

per snie­gą

upe­liu­kas

nu­liuok­sė­jo“

(ei­lė­raš­tis „(Pa)va­sa­ris")

Ne­ti­kė­tu­mo įspū­dis tiek min­ties ir emo­ci­jos, tiek for­mos pra­sme įske­lia dau­ge­lio V. Gul­bi­no ei­lė­raš­čių gy­vas­tį ir poe­ti­nę ug­nį, ku­rio­je iš­nyks­ta „var­ga­na šios že­mės kas­die­ny­bė“, su­dū­lė­ja ar­ba iš­lie­ka „ta­vo pė­dos virš ne­gi­mu­sio ta­vęs“, ku­rio­je kry­žiuo­ja­si nuo­jau­tos ir rea­ly­bė.

Bet kiek­vie­na ei­lu­tė al­suo­ja tik­ru­mo il­ge­siu, skau­džiu ži­no­ji­mu, ko tau iš tik­rų­jų rei­kia, ką pri­va­lai kas­dien „Tu­rė­ti su sa­vi­mi“. Bū­tent šio pa­va­di­ni­mo ei­lė­raš­ty­je tar­si su­kon­cent­ruo­ta vi­sa poe­ti­nio gy­ve­ni­mo es­mė:

„vos ky­lan­tį

ne­drą­sų

ma­rių vė­ją

vis ban­dan­tį

pa­lies­ti

mo­ters plau­kus;

ir dar –

nors trum­pą

at­min­tį –

su skau­džiai

at­vi­ra šir­dim“.

Au­to­rės nuo­tr.

At­si­sa­kęs vers­lo Vik­to­ras Gul­bi­nas vi­są sa­vo lai­ką ga­li skir­ti ra­šy­mui ir ki­tai li­te­ra­tū­ri­nei veik­lai.