Naujausios
Originals yra originals
– Ignai, esate vilnietis, kaip susidomėjote šiaulietiškomis „Pietinia kronikomis“?
– Tai buvo užpraeitais metais. Paskambino arba Lukas Trimonis, arba Ieva Biliūnaitė, prodiuseriai iš „InScript“. Eglė Vertelytė jau buvo parašiusi scenarijų. Taip po truputį įtraukė. Ne iš karto – kažkaip ilgai reikėjo galvoti.
– Kodėl?
– Galvojau, nes man iš pradžių pasirodė, gal čia kažkaip susiję su ankstesniais darbais, ką esu daręs, – su personažais, bachūriukais.
Pradėjome kalbėtis, paaiškėjo, kad nėra visai taip. Pasišnekėjome su Luku: jei kažką daryti, tai daryti taip, kad man būtų įdomu. Aš pasiūliau savo viziją, ta vizija visiems tiko – ne tik Eglei, Lukui, bet ir Lietuvos kino centrui. Eglė rašė scenarijų, bet vis pasitardavome, kartu dirbdavome. Bet rašė Eglė.
– Kokia jūsų pasiūlyta vizija?
– Norėčiau išvengti distancijos, nekurti požiūrio iš šių laikų į anuos laikus. Aš norėčiau, kad filmas būtų autentiškas ir net jeigu kažkas iš šių laikų ne viską perskaitys ir supras. Nenoriu, kad filmas būtų kaip atvirukas ar prisiminimų albumas, kaip eksponatas. Noriu, kad filmas atrodytų autentiškai, tikrai, kad personažai, aktoriai nieko neimituotų, nevaizduotų, kaip buvo anais laikais. Norėčiau, kad tas filmas ir būtų tarsi atkeliavęs iš anų laikų.
– Su „Pietinia kronikomis“ susipažinote nuo scenarijaus ar romano?
– Dabar neatsimenu, ką pirmiau perskaičiau, romaną ar scenarijų. Kažkaip vienu metu viskas buvo, paraleliai tikriausiai.
– Tema jums, kaip režisieriui, buvo „užkabinanti“?
– Temos gal kažkokios taip, bet kūrinys labai sudėtingas, sunkiai ekranizuojamas. Radijo spektaklis – viskas tvarkoje.
Net nenorėčiau sakyti, kad darome romano ekranizaciją, labiau galbūt adaptaciją. Norint refleksijas ekranizuoti, reiktų daryti serialą, vėl viską perrašinėti, visus prisiminimus versti į dialogus, sugalvoti veiksmus. Buvo tikras iššūkis parašyti filmo scenarijų – Eglė padarė didelį darbą.
– Ar jums atpažįstamas Rimanto Kmitos romane aprašytas laikas ir pagrindinio herojaus patirtys?
– Rimantas Kmita už mane vyresnis metais ar pora, aš visą tai matęs, tik gal kažkiek kitaip, kituose kontekstuose. Ne iš albumų, ne iš atvirukų ir ne iš filmų aš tą laiką žinau. Ok, kitam mieste, aš vilnietis, jis šiaulietis, bet Šiauliuose ir aš būdavau, giminių turiu iki dabar, tievs mano iš Šiaulių ir baba mano Šiauliuose gyvena, tėvo sesuo iki dabar gyvena, pusseserė.
Man atrodo, tas filmas ne tik apie Šiaulius. Jaunuolio brendimas, kažkuo tapimas. Mane dar patraukė tai, kad galima šnekėti apie netikrus dalykus, feikus, popierėlius, klastotes – tai buvo klastočių laikas. Tos klastotės ir dabar yra, jos kokybiškesnės, bet galima sąsajų su šiais laikais rasti – žmogiškąja prasme. Mes ne daug pasikeitėme, mes tik gražiau apsirengėme. Naudojame aukštesnės technologijos žaislus. Mes tokie patys vaikai – pamatome kažkokį ryškesnį tapšnoklį ir kažkaip jau ir patikime. O tada mes išvis neturėjome jokių koordinačių, viskas atrodė originalai. Jei jau parašyta „originals“, reiškia, „originals“.
– Romanas parašytas šiaulietiškai, kaip jums ir aktoriams sekasi kalbėti šiaulietiškai?
– Nematau jokios problemos – aš pats šiaulietiškai kažkiek galiu šnekėt, bet, aišku, ne tikrai. Mums padeda Monika Geštautaitė, aktorė iš Šiaulių, ji bus kaip mūsų kalbos mokytoja.
Dalis aktorių yra šiauliečiai. Matote, yra toks dalykas – Šiaulių kalba yra kintanti, ji priklauso nuo kartos. Mano tėvas šnekėjo vienaip šiaulietiškai, mano pusseserės, kurios vyresnės už mane, joms maždaug 50 metų, dar kitaip šnekėjo, mano kursiokai, mano bendraamžiai, tas pats R. Kmita, – dar kitaip. Maždaug kas 10 metų – pasikeitimai.
Elementariausias dalykas, ką atsimenu iš Šiaulių, „jinai“, „ašai“. Nieks nebesako šito. Kai pradeda du šiauliečiai susėdę man pasakoti, kaip reikia iš tikrųjų šiaulietiškai šnekėti, baigiasi tuo, kad jie susiginčija tarpusavyje, o man būna linksma klausyti, kaip čia iš tikrųjų yra.
Monika, man atrodo, žino autentiką, aš ja labai pasitikiu, man atrodo, viskas bus gerai. Tuo labiau, pati Eglė iš Šiaulių yra. Ir R. Kmita, aišku. Su R. Kmita kalbėjome apie galūnes, pasakymus, akcentą, tam tikras intonacijas. Tai yra svarbu, nes jeigu jau autentika, tai turi būti autentika. Bet, be abejo, kad bus tikrai tokių, kurie sakys, kad taip tikrai nebuvo!
– Į kurias siužetines linijas filme fokusuositės?
– Turbūt nėra scenos, kurioje nebūtų Rimanto, filmas yra jo augimas, jo tikėjimas dalykais, kurie ne visada tikri, tiksliau, dažniausiai netikri, jo užtikrintumas ir nudegimai. Brendimas.
Gal labiau paryškintas meilės siekis, santykiai su merginomis, per tai – ir atradimai. Manau, kad filme dar labiau paryškės regbis. Man tai labai įdomu, manau, tai svarbu ir pačiai istorijai, filmui. Regbis turbūt mažiausiai netikras, mažiausia klastotė. Kas tikra, tas paryškinta, tai – meilė ir regbis. Aišku, ir santykiai, draugystė.
Filmuos ir Pietiniame
– Kokia filmo komanda, kas kurs pagrindinius vaidmenis?
– Pagrindinis herojus Rimantas – Džiugas Grinys, kalbant apie meilę – Digna Kulionytė, Irena Sikorskytė... Operatorius Narvydas Naujalis, dailininkas Aurimas Akšys, kostiumų dailininkė šiaulietė Agnė Biskytė, scenaristė Eglė Vertelytė. Vytis Puronas – kompozitorius, irgi šiaulietis.
Pradedame filmuoti rugpjūčio 1 dieną. Šiauliuose praleisime daugiau nei savaitę.
Filme bus technologinių sprendimų, nes ne viskas yra išlikę, reikės imtis kombinacijų, pasitelkti kai kur ir grafiką, jungti kadrus esamus su kadrais iš anų laikų.
Ir formatus naudojame tų laikų: filmas bus filmuojamas ir ant 16 mm juostos, tiems laikams būdingos – tai buvo biudžetinė juosta, kas 35 mm neturėdavo. Taip pat filmuosime ir VHS formatu.
Čia ir buvo vienas iš mano vizijos elementų, kad reikia naudoti ir tų laikų medijas, formatus, kad vaizdas nebūtų šių laikų egzotika ar hipsterinis išsidirbinėjimas, kad tai būtų tarsi atkeliavę iš tų 90-ųjų pradžios.
– Kur bus filmuojamos „Pietinia kronikas“ – Pietiniame rajone?
– Ir Pietiniame. Visokių kombinacijų ieškome. Bet pagrindinis filmavimas bus Šiauliuose. Šiauliečiai, nenustebkite, lakstys čia visokie nešiauliečiai. Bet dalis komandos bus šiauliečiai.
– Feisbuke ieškojote rekvizitų, to laiko drabužių filmavimui. Ar žmonės tebeturi išsaugoję turkiškus megztinius ir panašius dalykus?
– Taip, kai kas atsišaukė, labai ačiū. Labai noriu dėkoti šiauliečiams, kurie labai įsitraukė į šitą procesą, turime pagalbininkų, yra, kas jau įsidarbino filme iš Šiaulių. Ir bendraminčių vis daugėja. Tai labai smagu, nėra atmetimo, visi ieško, kaip padėti. Tik kartais nebėra, kaip padėti – nebėra pastatų, nebėra gatvių, nebėra tų vietų, bet vis tiek visi suka galvą.
– Kokie jūsų prisiminimai, susiję su Šiauliais, kokius Šiaulius dabar pamatėte?
– Giminės gyveno Pietiniame, Dainuose.
Labiausiai gaila bulvaro, dabar visur banga susitvarkymo. Nenoriu kažkam priekaištauti, tuo labiau, ne mano miestas, bet dėl tų medžių... Gal ataugs, bet man iš bulvaro ir buvo prisiminimas, kad daug „miško“, kažkoks kitoks jis buvo. Atsimenu, suolai buvo faini bulvare, kur klombos tarp jų, daug betono. Dabar viskas modernu.
Gerai, kad išliko lauko galerija, mes ją panaudosime. Dabar jau „Šiaulių“ viešbutis kaip eksponatas. Aš kalbu iš savo varpinės – kad kuo daugiau būtų likę ano laiko. Iš kitos pusės, kai gyveni mieste, gal nori kitų dalykų, gal ką ir nervina, kad kažkas likę, nori kažką naujo daryti. Čia labai subjektyvu. Įdomu, kas bus iš Pietinio bulvaro?
Kas man patiko tame pačiame Pietiniame, Dainuose, žmonės rūpinasi aplinka, kiemai pasitvarkę, namai kažkiek padažyti, bet nepakeisti, kai kur plastmasių pakalta, bet nedaug. Visi maždaug „tas Pietinis kaip getas kažkoks“, bet iš tiesų ten labai viskas tvarkinga, atrodo, kad ir patys žmonės tame dalyvauja, nėra taip, kad kažkas turi sutvarkyti.
Universalios patirtys
– 2018 metais režisierius Antanas Gluskinas pristatė spektaklį-diskoteką „Pietinia kronikas“, jis parašė ir scenarijų, dainų tekstus sukūrė R. Kmita. Ar teko matyti šias „Pietinia kronikas“?
– A. Gluskinas mano kursiokas, bet spektaklį mačiau negyvai, video gabalus. Jie irgi pasirinko tam tikrą formą – kaip šou.
Filmas, aišku, nebus tragedija, jei kalbame apie žanrą. Daugiau komedija. Kol kas ne apie šou galvoju, o kad tai būtų įtikinama, tikra.
– Knyga „Pietinia kronikas“ žinoma ne tik lietuviams, išversta ir į kitas kalbas, ukrainietė dainininkė Jamala romaną nurodė kaip mėgstamiausią knygą. Romane aprašytos patirtys universalios, atpažįstamos ne tik Šiauliuose, Lietuvoje?
– Taip, mums, homo sovieticus paliestiems. Klastotės, feikai, iliuzijos, aukso pilys, burbulai... Ne tik Lietuvoje – 90-ųjų pradžioje keisti laukiniai laikai buvo visame postsovietiniame bloke.
Dėl ko svarstau, netragedija, gal komedija – ne viskas buvo labai linksma. Greičiau žūti tada galėjai nei pasijuokti iš kažko. Faina, kad R. Kmita pagalvojo, kad reikia į visa tai pažiūrėti ironiškai.
Į filmą nesutalpinsi knygos, ne tiek dėl temų, dėl elementų. Radikalių banditizmų, perdėto smurto nepažadu, greičiausia nebus, ne apie tai bus kalbama.
– Kada planuojate baigti filmą ir kada žiūrovai gali tikėtis jį pamatyti kino salėse?
– Planuojame baigti darbus kitų metų žiemą, tikiuosi, taip ir pavyks. Čia gerasis planas – žiemą baigti filmą, pavasarį montuoti, pradėti postprodukcijos darbus. Kada įkris į ekraną, nieko nenoriu sakyti, nežinau, kas suplanuota. Dėl kino salės reiktų klausti jau kitų žmonių iš kito pasaulio – prodiuserių, platintojų, kino teatrų.
– Filmo pavadinimas liks kaip ir romano?
– Taip, manau liks „Pietinia kronikas“. Kiek tų kronikų liks, dar žiūrėsime. R. Kmita skaitė scenarijų, nepradėjo šaukti, nebuvo šoko. Reiškia, dar kažkiek romano liko, visai nenukrypome, nepabėgome ir, tikiuosi, nesugadinome. Gal nereiks slėptis nuo knygos fanų su tamsiais akiniais ir skrybėle.