Naujausios
Filmo kūrėjams teko pavargti, kol Šiauliuose rado vietų, kurios ne daug pasikeitė per tris dešimtmečius. Viena iš tokių – Krymo gatvės kiemas su turgeliu.
Šiek tiek papildžius detalėmis, kiemas vakar vėl atrodė kaip devyniasdešimtaisiais – stovėjo automobiliai „Moskvič“, „Žiguliai“, „Mazda“, skelbimų lentoje kabėjo anų dienų skelbimai, o kioske buvo galima įsigyti tuo metu populiarių smulkių prekių ir, žinoma, cigarečių bei alaus.
Pirmoji filmavimo scena – Rimantas (aktorius Džiugas Grinys) ir Minde (Robertas Petraitis), pasipuošę turkiškais megztiniais, kioske perka alų. Pro šalį prarieda dviratininkas su „Ereliuku“. Praeivių ne tik apranga, bet ir maišeliai iš devyniasdešimtųjų.
Kitoje scenoje atsiranda ir mergina Jurga (Irena Sikorskytė).
Vėliau filmavimo aikštelė persikėlė į P. Višinskio gatvę, į, kiek įmanoma, atkurtą, išvalytą anų laikų jaunimo garsenybę – „Arklidę“. Čia šėlo studentiška dvasia, filmuotas ir „Arklidės“ virsmas į kitokį vakarėlį, kai Rimantas skiria besimušančius, valo salę po diskotekos, pasiima pinigus iš Boso.
Šiandien „Pietinia kronikas“ bus filmuojamos Pietiniame rajone. Iš Šiaulių kūrybinė grupė važiuos jūros link, nufilmuoti pačią filmo pabaigą, tuomet darbus tęs Vilniuje.
Filmo istorija prasideda rudenį, kai pagrindinis herojus Rimantas yra dvyliktoje klasėje, o baigiasi pavasarį-vasarą, kai įstoja į universitetą. Šiauliuose filmuojami epizodai yra iš trečiosios filmo dalies, tad vakar Šiauliuose buvo pavasaris.
„Visų veidai švytintys, nuotaikos geros, atrodo, šį kartą viskas gerai, – prieš pat pradedant filmavimą, sakė režisierius I. Miškinis. – Vienas dalykas – vis tik mes esame kitame mieste, bet pasiruošimo buvo labai daug, man atrodo, viskas savo vietose, niekas nestresuoja, nesiskundžia“, – sakė režisierius.
Režisierei, scenaristei Eglei Vertelytei teko nelengva užduotis – romaną „Pietinia kronikas“ sutalpinti į filmo scenarijų, vidinį herojaus monologą paversti į veiksmą. Dirbo kartu su režisieriumi I. Miškiniu.
„Bandėme atrasti pagrindinę liniją, nes romane yra tiek daug linijų: ir regbis, ir tie laikai, ir meilės, ir nuotykiai, ir išvažiavimas į užsienį. Ties kuo koncentruotis? Kai jau išsirenki vieną liniją, pamatai, kad ji ne iki galo pilna, reikia ją išvystyti. Tų linijų ir ieškojome, bandėme jas sudėti į bendrą siužetą, kuris knygoje galbūt buvo, bet nebuvo taip išvystytas“, – sakė E. Vertelytė.
Eglei romane aprašytas laikas pažįstamas: „Aš juk augau tais laikais, Rimanto istorija iš knygos labai artima, įdomu, kad net tuos pačius poetus skaitėme – ir H. Radauskas labai svarbus buvo, ir tos pačios knygos – Dostojevskis, „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ – atrodė, kad skaitai apie save ir apie savo virsmą. Pagalvojau, kad būtų smagu knygą ekranizuoti, nes buvo labai artima ir asmeniška.“
Filmo prodiuseriui Lukui Trimoniui knygą „Pietinia kronikas“ pasiūlė perskaityti E. Vertelytė. Knyga prodiuserį sužavėjo, pagrindinio personažo kelionė taip pat buvo asmeniškai labai pažįstama – tam tikras laiko portretas, kurį norėjosi pamatyti kine.
„Tuo labiau, kad jau yra tam tikra auditorija, knyga parduota daugiau nei 20 tūkstančių egzempliorių, audioknygų – 6 tūkstančiai, vadinasi, žmonėms to norisi, – sakė L. Trimonis. – Kino kūrėjai visuomet ieško istorijų, kurios jiems kažkuo artimos, pažįstamos. Manau, ne pirmas ir nepaskutinis filmas apie tuos laikus.“
Režisieriaus I. Miškinio siekis – kad filmas atrodytų autentiškai, tarsi viskas išties vyktų devyniasdešimtaisiais. Rasti autentiškų vietų dabar nėra lengva.
„Tam tikra prasme kino menas yra apgaulės menas. Šiauliai labai pasikeitė – visa Lietuva pasikeitė, – sakė L. Trimonis. – Kai filmavome E. Vertelytės filmą „Stebuklas“, ten irgi 1992 metai, susidūrėme su ta pačia problema: nei tokių miestelių, nei fermų nebėra. Ir dabar naudosimės visomis prieinamomis šiuolaikinėmis technologijomis, archyvais, kompiuterine grafika – bus įvairių technologijų, kuriomis išspręsime laikmečio atkūrimo problemą, miksas. „
Filmavimą stebėjęs rašytojas Rimantas Kmita, rašydamas romaną, sako negalėjęs tikėtis tokios sėkmės. 2016 metais išėjusi knyga tapo bestseleriu, yra įvertina ne viena premija, sukurtas spektaklis-diskoteka (režisierius Antanas Gluskinas), radijo spektaklis. Temą greit pasiėmė „Šiaulių naktų“ organizatoriai, gidai ėmė vesti ekskursijas pagal „Pietinia kronikas“. Dabar atėjo laikas filmavimui.
„Džiugu, nes atrodo, kad žmonėms patiems to reikia – nei tu vaikštai kur nors, nei siūlai, kiši, gal filmą darykit, gal spektaklį, gal ekskursiją? Viskas kažkaip savaime. Aišku, rašydamas norėjau matyti vaizdus, įsivaizduoti: o jeigu daryčiau filmą? Jei įsivaizduoji vizualiai, lengviau ir rašyti, ir vizualus tekstas lengviau skaitosi. Nors romanas – vidinis monologas, viskas realiai vyksta tik vieno personažo galvoje.“
Perskaitęs scenarijų, R. Kmita didesnių pastabų neturėjo: „Aš pasitikiu žmonėmis, kurie daro savo darbą.“ Atkreipė dėmesį, kad per tą laiką pasikeitė regbis – pakito taisyklės.
„Scenarijus yra sutrauktas į vienerius metus, kai kurie personažai išplėsti, prirašyti, kažkokių įvykių truputį reikėjo – kinas yra kinas. Romane gali užleisti rūką ir skaitytojo vaizduotei palikti“, – sakė rašytojas.
R. Kmitai juokinga, kad aplinkiniai galvoja, jog tai filmas apie jį.
„Nė minties tokios nėra, čia yra personažai! – šypsosi. R. Kmita. – Dabar Rimantas (personažas – red. past.) susitraumavęs koją repeticijoje su regbistais, neaišku, kiek galės bėgioti. Viską daro, man atrodo, gerai.“
R. Kmita ir pats yra įtrauktas į nedidelę sceną – vaidins policininką, kuriam reikės Rimantą nuvežti į nuovadą už dešrų pardavinėjimą. Sceną jau repetavo.
Filmo herojai, kaip ir knygoje, filme kalbės šiaulietiškai. Šiaulietė aktorė Monika Geštautaitė aktoriams skaitė visą scenarijų su kirčiais, intonacija.
„Kalbėjomės su režisieriumi – kalbą gali atkartoti. Bet yra įdomus dalykas – kažkas su mumis apskritai yra pasikeitę, žvilgsniai jaunų žmonių yra kitokie. Jauni, nerūpestingi, neįsitempę žmonės. Atviru žvilgsniu – ne tokie būdavo žvilgsniai“, – apibendrina R. Kmita.
