Evangelikų liuteronų bažnyčia – sugriauta, bet nesunaikinta

Pri­va­čių ir bend­ruo­me­nių rin­ki­nių (ko­pi­jos sau­go­mos Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus ar­chy­ve) nuo­tr.
Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia ir pa­ra­pi­jie­čiai, Šiau­lių, Al­kiš­kių, Žei­me­lio ku­ni­gai T. Kup­fe­ris (?), E. Lei­je­ris, G. Raus­ki­nis apie 1940 me­tus.
Lapk­ri­čio 16 die­ną Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vyks is­to­ri­nės at­min­ties ren­gi­nys "Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čiai – 190 me­tų".
"Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia sau­go­jo ir už­kon­ser­va­vo lat­viš­ką ta­pa­ty­bę. Jei ne baž­ny­čia, asi­mi­lia­ci­ja bū­tų ženk­liai grei­tes­nė", – sa­ko Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­lo vy­res­ny­sis dar­buo­to­jas, Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kas-spe­cia­lis­tas, Žiem­ga­los ty­rė­jas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

Lat­viš­ka ta­pa­ty­bė

Žiem­ga­los-Aukš­tai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­riaus or­ga­ni­zuo­ja­ma­me ren­gi­ny­je pa­skai­tą "Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų (lat­vių) baž­ny­čios ir bend­ruo­me­nės is­to­ri­jos bruo­žai" skai­tys dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas. "LRT plius" te­le­vi­zi­jos lai­dų "Ke­lias. Eks­pe­di­ci­ja liu­te­ro­nų is­to­ri­jos pėd­sa­kais" cik­lą, skir­tą Jo­niš­kio, Ža­ga­rės, Dau­no­ra­vos mal­dos na­mams ir bend­ruo­me­nėms, pri­sta­tys lai­dos ve­dė­jas To­mas Pa­vi­lans­kas-Kal­va­nas.

Bus ir su­neš­ti­nės vai­šės. E. Va­si­liaus­kas Jo­niš­kio lat­vių drau­gi­jos "Avots" va­do­vės Na­ta­li­jos Franc­kai­tie­nės pa­pra­šė kep­tos žą­sies – kad bū­tų pri­si­min­ta lapk­ri­čio 10 die­ną liu­te­ro­nų evan­ge­li­kų švęs­ta Mar­ti­nio die­na ir jos tra­di­ci­jos.

Ren­gi­ny­je lau­kia­ma ir sve­čių iš Lat­vi­jos Sei­mo, Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to, kraš­tie­čių iš Jel­ga­vos.

Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je bus ga­li­ma ap­žiū­rė­ti pa­ro­dą "Evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai Jo­niš­kio kraš­te".

"Jo­niš­kio kraš­te gy­ve­no ne tik lie­tu­viai, žy­dai, bet ir lat­viai, vo­kie­čiai, len­kai. Kon­fe­si­ja ir tau­ty­bė čia bu­vo tas pa­ts, evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia sau­go­jo ir už­kon­ser­va­vo lat­viš­ką ta­pa­ty­bę. Jei ne baž­ny­čia, asi­mi­lia­ci­ja bū­tų ženk­liai grei­tes­nė, ką ma­to­me po 1940 me­tų", – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

1923 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je gy­ve­no 14 883 lat­viai (0,7 pro­cen­to vi­sų gy­ven­to­jų (be Klai­pė­dos kraš­to). Dau­giau­sia Šiau­lių ap­skri­ty­je – 4 716, Jo­niš­kio vals­čiu­je – 976, Ža­ga­rės vals­čiu­je – 666.

1921 me­tais, Lie­tu­vos lat­vių at­sto­vų su­va­žia­vi­mo me­tu, lat­vių švie­ti­mo ir kul­tū­ros cent­ru bu­vo pa­si­rink­tas Jo­niš­kis. Tais pa­čiais me­tais Jo­niš­ky­je bu­vo įsteig­ta Lie­tu­vos lat­vių są­jun­ga, tu­rė­ju­si vie­ny­ti vi­sus Lie­tu­vos lat­vius. Ati­da­ry­ta Jo­niš­kio lat­vių vi­du­ri­nė mo­kyk­la, 1925–1926 me­tais leis­tas laik­raš­tis lat­vių kal­ba "Lie­ta­vas Lat­vis". Lie­tu­vo­je lat­viai tu­rė­jo vie­nin­te­lę aukš­tes­nę mo­kyk­lą Jo­niš­ky­je – Žei­me­ly­je (1921–1938).

Da­bar bend­ruo­me­nė be­veik iš­ny­ku­si. Lat­viais sa­ve iden­ti­fi­kuo­ja se­no­ji kar­ta, gi­mu­si 1927–1943 me­tais. Anū­kai jau yra lie­tu­viai. Prie­žas­tys: oku­pa­ci­ja, už­da­ry­tos drau­gi­jos, lat­vių mo­kyk­los, baž­ny­čios, trė­mi­mai, me­lio­ra­ci­ja.

"Mes dar iki ga­lo ne­su­vo­kia­me, kiek so­vie­ti­nė epo­cha pa­kei­tė", – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

Da­lis lat­vių is­to­ri­jos iš­li­ko fo­tog­ra­fi­jo­se – Dau­no­ra­vos ir Jo­niš­kio, Al­kiš­kių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų lat­vių bend­ruo­me­nės fo­toar­chy­vas (apie 2 000 vie­ne­tų) skait­me­ni­na­mas ir ap­do­ro­ja­mas Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­ju­je.

E. Va­si­liaus­kas į Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų te­mą įsi­trau­kė va­sa­rą, kai bu­vo fil­muo­ja­ma lai­da "Ke­lias". Is­to­ri­kas da­ly­va­vo fil­ma­vi­muo­se Dau­no­ra­vo­je, Ža­ga­rė­je, Jo­niš­ky­je.

Moks­li­nin­kas ci­tuo­ja kraš­to­ty­ri­nin­ką Juo­zą Šlia­vą (1930–1979), ku­ris 1969 me­tais lei­di­ny­je "Kraš­to­ty­ra" nag­ri­nė­jo Žiem­ga­los re­gio­no ta­pa­tu­mo klau­si­mą.

J. Šlia­vas iš­sky­rė, kad et­nog­ra­fi­niu po­žiū­riu vie­to­vė ga­na sa­vi­ta, skir­tin­ga nuo ki­tų Lie­tu­vos sri­čių, dva­rai vo­kiš­ki, pa­pro­čiai ne to­kie kon­ser­va­ty­vūs, kaip ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­se, grei­čiau pri­gy­ja nau­jo­vės. Gy­ven­to­jai pra­ktiš­kes­ni, san­tū­res­ni, kiek lė­tes­nės reak­ci­jos, dau­giau už­si­da­rę, tau­pes­ni. Jų daug bū­ta liu­te­ro­nų evan­ge­li­kų ti­kė­ji­mo, vien Žei­me­lio pa­ra­pi­jo­je XIX am­žiu­je – 4 583.

Kal­bė­da­mas apie Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čią, E. Va­si­liaus­kas iš­ski­ria du da­tų blo­kus: 1829, 1949, 1999 ir 1848, 1932 me­tus.

1829 me­tais įku­ria­ma Jo­niš­kio fi­li­ja. 1949 me­tais už­da­ro­ma Jo­niš­kio baž­ny­čia, 1999 me­tais at­ku­ria­ma.

1848 me­tais pa­sta­to­ma baž­ny­čia. 1932 me­tais di­džiu­lė Šiau­lių pa­ra­pi­ja pa­da­li­ja­ma į dvi da­lis: į Al­kiš­kių (su Jo­niš­kio ir Ža­ga­rės fi­li­jo­mis) bei Šiau­lių (su Ma­žei­kių fi­li­ja).

Iš kur Šiau­lių ap­skri­ty­je at­si­ra­do evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai?

Pa­sak E. Va­si­liaus­ko, ku­ni­gas Ema­nue­lis Dis­to­nas (1812–1905), ra­šęs Šiau­lių baž­ny­čios kro­ni­ką, iš­sky­rė šias iš­ta­kas: Kur­šo vo­kie­čių dva­rai (Dau­no­ra­va, Jur­dai­čiai, Se­no­ji Ža­ga­rė, Uk­riai ir kt.), juo­se ap­gy­ven­din­ti lat­viai; pa­bė­gė­liai vals­tie­čiai iš Kur­šo; ama­ti­nin­kai iš Kur­šo ir Prū­si­jos bei au­dė­jai iš Si­le­zi­jos, at­vež­ti An­ta­no Ty­zen­hau­zo 1772 me­tais.

Iki 1773 me­tų Šiau­lių eko­no­mi­jo­je evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų gau­su ne­bu­vo – ka­ra­liš­ko­je val­do­je do­mi­na­vo ka­ta­li­ky­bė. Vie­nin­te­lė su­si­for­muo­jan­ti sa­la – pri­va­tus Dau­no­ra­vos dva­ras.

1924 me­tų duo­me­nys ro­do, kad Jo­niš­kio vals­čiaus bend­ruo­me­nę su­da­rė 8 pro­cen­tai liu­te­ro­nų, 8 pro­cen­tai ju­dė­jų ir 84 pro­cen­tai ka­ta­li­kų. Liu­te­ro­nų skai­čiuo­ja­ma apie 1 000, dau­giau­siai tai – lat­viai ūki­nin­kai, ama­ti­nin­kai, sam­di­niai bei 72 vo­kie­čiai – dva­ri­nin­kai, sam­di­niai.

"Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia dau­giau­siai va­di­na­ma lat­vių baž­ny­čia – Šiau­lių lat­vių baž­ny­čia, Jo­niš­kio lat­vių baž­ny­čia. Su vo­kie­čiais evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai sie­ja­mi Už­ne­mu­nė­je", – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

Baž­ny­čių li­ki­mas

Liu­te­ro­nų baž­ny­čios, sa­ko E. Va­si­liaus­kas, su­kles­ti ca­ro lai­kais, XIX am­žiu­je, kai ka­ta­li­kų baž­ny­čia per­se­kio­ja­ma. Ca­ro dva­ras bu­vo ga­na vo­kiš­kas, pa­lan­kus vo­kie­čiams ir liu­te­ro­nams. Ko ge­ro, svars­to is­to­ri­kas, čia bu­vo ir po­li­ti­kos "skal­dyk ir val­dyk" – ka­ta­li­kai ri­bo­ja­mi, pra­vos­la­vai ir liu­te­ro­nai ska­ti­na­mi.

Ku­ni­go E. Dis­to­no pa­stan­go­mis XIX am­žiaus vi­du­ry­je iš­ki­lo mū­ri­nės Jo­niš­kio, Ža­ga­rės, Šiau­lių ir Al­kiš­kių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios.

Iš­li­ko tik Al­kiš­kių. Ža­ga­rės baž­ny­čia nu­ken­tė­jo per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, Jo­niš­kio ir Šiau­lių po ka­ro už­da­ry­tos, nu­griau­tos, už­sta­ty­tos.

Jo­niš­kio baž­ny­čios ker­ti­nis ak­muo bu­vo pa­šven­tin­tas 1848 me­tų ba­lan­džio 28 die­ną. Tų pa­čių me­tų spa­lio 16 die­ną pa­sta­ty­tą baž­ny­čią pa­šven­ti­no Žei­me­lio ku­ni­gas ir Vil­niaus pro­bstas (vy­res­ny­sis pa­sto­rius) Carl Geor­ge Gil­bert.

Jo­niš­kio baž­ny­čia iš­ki­lo Dau­no­ra­vos dva­ro sa­vi­nin­ko ba­ro­no Ju­li­jaus fon Fran­ko ir Jur­dai­čių dva­ro sa­vi­nin­ko gra­fo Fryd­ri­cho fon Me­de­mo lė­šo­mis ir me­džia­go­mis.

Is­to­ri­kas ro­do iš­li­ku­sią Jo­niš­kio baž­ny­čios vi­daus nuo­trau­ką, jo­je ma­ty­ti al­to­riaus pa­veiks­las "Šv. Pet­ras ei­na per ban­gas". Pa­veiks­lą nu­ta­pė Dau­no­ra­vos dva­ro sa­vi­nin­ko duk­te­rė­čia An­toi­net­te Ma­rie Al­ber­ti­ne von der Ropp (iš­te­kė­ju­si už Pak­ruo­jo pa­vel­dė­to­jo Ropp'o).

"Auš­ros" mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je eks­po­nuo­ja­mas šios dai­li­nin­kės ta­py­tas se­sers pa­veiks­las (se­suo pri­klau­sė Mė­ly­no­jo kry­žiaus drau­gi­jai, ku­ri rū­pi­no­si al­ko­ho­li­kais ar­mi­jo­je. 1919 me­tais bol­še­vi­kai ją Jel­ga­vo­je iš­prie­var­ta­vo, nu­žu­dė).

Jo­niš­kio baž­ny­čios pa­veiks­las su­kur­tas 1888 me­tais, ta­py­to­jai tuo­met bu­vo 24-eri. Is­to­ri­kas at­krei­pia dė­me­sį, kad svar­biau­sias baž­ny­čios pa­veiks­las ta­py­tas mo­ters.

E. Va­si­liaus­kas tre­jus me­tus ieš­ko­jo šio pa­veiks­lo. Kai 1949 me­tais Jo­niš­kio ap­skri­ties vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to siū­ly­mu Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia bu­vo už­da­ry­ta, tur­tas iš­neš­tas į na­mus pas pa­ra­pi­jos pir­mi­nin­ką Ro­zen­ber­gą. Ro­zen­ber­go duk­ra pa­tvir­ti­no, kad pa­veiks­las pra­žu­vo apie 1960 me­tus, nu­grio­vus prie ma­lū­no sto­vė­ju­sį jų na­mą (vie­to­je jo pa­sta­ty­tas pen­kiaaukš­tis, jo­niš­kie­čių va­din­tas "ba­jo­rų gūž­ta").

Jo­niš­kio baž­ny­čia nu­griau­ta 1986 me­tais, jos vie­to­je pa­sta­ty­tas lai­do­ji­mo biu­ras, 1991 me­tais pa­sta­tas pri­va­ti­zuo­tas.

1992 me­tų rug­sė­jo 26 die­ną Zen­ta Mai­ga Kug­rė­nie­nė ir me­ras, gy­dy­to­jas Juo­zas Spe­raus­kas at­nau­ji­no Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės re­gist­ra­ci­ją. Pa­mal­dos vy­ko Jo­niš­kio 2-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Me­no mo­kyk­lo­je.

Nuo 1999 me­tų ge­gu­žės 29 die­nos Jo­niš­kio liu­te­ro­nai mel­džia­si bu­vu­sio­je gais­ri­nė­je, Že­mai­čių gat­vė­je.

Išs­kir­ti­nės as­me­ny­bės

Kal­bė­da­mas apie 1842–1940 me­tais Šiau­lių ap­skri­ties evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jo­je dir­bu­sius ku­ni­gus, E. Va­si­liaus­kas dau­giau dė­me­sio ski­ria Teo­do­rui Kup­fe­riui.

T. Kup­fe­ris gi­mė 1869 me­tais Jel­ga­vo­je, bai­gė Min­tau­jos gim­na­zi­ją, stu­di­ja­vo Tar­tu uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo teo­lo­gi­jos kan­di­da­to laips­nį, vė­liau mo­kė­si Vo­kie­ti­jo­je ir Ita­li­jo­je, 1897–1904 me­tais dir­bo ti­ky­bos mo­ky­to­ju Pe­ter­bur­ge, nuo 1904 me­tų ėjo Šiau­lių pa­ra­pi­jos ku­ni­go pa­rei­gas, rū­pi­no­si Šiau­lių vo­kie­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los ati­da­ry­mu 1922 me­tais, bu­vo jos di­rek­to­riu­mi ir mo­ky­to­ju, pui­kiai mo­kė­jo vo­kie­čių, lat­vių ir lie­tu­vių kal­bas, pa­ra­šė Šiau­lių ir Ma­žei­kių pa­ra­pi­jos is­to­ri­ją (1772–1926).

Bū­tent šis ku­ni­gas rank­raš­ty­je už­fik­sa­vo, kad "pir­mą­sias mi­šias Jo­niš­ky­je ir Ža­ga­rė­je lai­kė lat­vių ir vo­kie­čių kal­ba ku­ni­gas Hein­rich Adolf Braunsch­weig, ku­ris 1824–1826 m. bu­vo Šiau­lių pa­ra­pi­jos ku­ni­gu. Mi­šios Jo­niš­ky­je pra­džio­je vy­ko pri­va­čia­me na­me, vė­liau pa­sta­te, ku­rį pa­ra­pi­jos mal­dos na­mams įreng­ti pa­do­va­no­jo gra­fas Di­mit­ri­jus Zu­bo­vas. 1829 m. Kur­šo kon­sis­to­ri­ja pa­tvir­ti­no Jo­niš­kio fi­li­ją. 1848 m. nau­jai baž­ny­čiai pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo, nes esa­mo mal­dos na­mo sto­gas su­pu­vęs, o pa­ts pa­sta­tas se­nas. Tam nu­pirk­tas skly­pas. Gra­fas Me­de­mas ir ba­ro­nas Pfei­lit­zer v. Franck įsi­pa­rei­go­jo duo­ti me­džia­gas, kad bū­tų ga­li­ma pa­sta­ty­ti iš ak­me­nų nau­ją baž­ny­čią, ku­ri ir da­bar sto­vi."

Su­dė­tin­gas ku­ni­go Eri­ko Lei­je­rio (1906–1951) li­ki­mas. Žei­me­ly­je nuo ant­ro­sios trem­ties jis slė­pė ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio duk­rą. Kai 1949 me­tais Jo­niš­kio baž­ny­čia bu­vo už­da­ro­ma, E. Lei­je­ris ra­šė laiš­kus Sta­li­nui, bet bu­vo pa­ts iš­trem­tas. Mi­rė trem­ty­je.

Gus­ta­vas Raus­ki­nis (1902–1979) – ne tik ku­ni­gas, bet ir ka­ri­nin­kas, poe­tas, dra­ma­tur­gas, yra pa­sta­ty­ta jo pje­sių. Išt­rem­tas į Si­bi­rą, grį­žo 1955 me­tais. Pa­lai­do­tas Al­kiš­kiuo­se.

At­lik­da­mas ty­ri­mą, E. Va­si­liaus­kas ap­ti­ko ne vie­ną iš­skir­ti­nę, bet pri­mirš­tą ar vi­sai pa­mirš­tą as­me­ny­bę. Fak­tai kau­pė­si ir pil­dė­si bend­rau­jant su žmo­nė­mis.

Iš už­marš­ties is­to­ri­kas su­grą­ži­no Kar­lį Grau­zį (1887–1938), Lie­tu­vos lat­vių są­jun­gos pir­mi­nin­ką, Jo­niš­kio lat­vių vi­du­ri­nės mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ją, vers­li­nin­ką, kny­gy­nų sa­vi­nin­ką (per di­džią­ją kri­zę kny­gy­nai bank­ru­ta­vo, li­ko tik Jo­niš­kio), ke­liau­to­ją, fo­tog­ra­fą, kan­di­da­ta­vu­sį ir į Lie­tu­vos Sei­mą rin­ki­mų są­ra­še.

Grau­zių šei­mą į Jo­niš­kio apy­lin­kes per­si­kė­lė tarp 1901–1904 me­tų. Ži­no­ma, kad K. Grau­zis 1904 me­tais va­sa­rio 18 die­ną bu­vo kon­fir­muo­tas Jo­niš­kio baž­ny­čio­je.

1921 me­tais K. Grau­zis bai­gė Det­roi­to me­nų mo­kyk­lą (School of Fi­ne Arts, mo­kė­si pas pro­fe­so­rių Ža­nį Vi­ke­rį, gi­li­no­si į kraš­to­vaiz­džio ta­py­bą, lai­mė­jo pri­zi­nę I vie­tą), 4 me­tus, iki 1929–1930 moks­lo me­tų, dir­bo Jo­niš­kio lat­vių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, dės­tė dai­lę (pai­šy­bą), dar­be­lius, dai­ly­raš­tį.

E. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad K. Grau­zis bu­vo įvai­ria­pu­sė as­me­ny­bė, jo kal­bin­ti at­va­žiuo­da­vo Lat­vi­jos žur­na­lis­tai. In­ter­viu lat­vių spau­do­je ir už­ve­dė is­to­ri­ką ant ke­lio. Spau­do­je pub­li­kuo­ta ir dai­li­nin­ko dar­bų.

K. Grau­zis pie­šė pa­veiks­lus alie­ju­mi, ak­va­re­lę ir tu­šu. Skai­čiuo­ja­ma, kad jo kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą su­da­rė per 1 000 pa­veiks­lų. Te­ma­ti­ka – lat­vių ro­man­ti­nė epi­nė mi­to­lo­gi­ja, Lie­tu­vos pei­za­žai. Da­ly­va­vo dai­lės dar­bų pa­ro­do­se, jas or­ga­ni­za­vo.

E. Va­si­liaus­kui pa­vy­ko ras­ti tik tris K. Grau­zio pa­veiks­lus – pas Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čią dai­li­nin­ko se­sers duk­rą.

K. Grau­zis pa­lai­do­tas Juo­džių ka­pi­nė­se (Jo­niš­kio r.).

Ma­jo­ras Teo­do­ras Vit­tė – Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų da­ly­vis. Gi­mė 1887 me­tais Dau­no­ra­vos dva­re. 1906 me­tais sa­va­no­riu įsto­jo į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę, tar­na­vo 4-aja­me rai­to­sios ar­ti­le­ri­jos di­vi­zio­ne, 1907 me­tais bai­gė pus­ka­ri­nin­kių mo­kyk­lą. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, mo­bi­li­zuo­tas į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę, pa­skir­tas 21 ar­ti­le­ri­jos bri­ga­dos jau­nes­niuo­ju ka­ri­nin­ku, da­ly­va­vo ko­vo­se su vo­kie­čiais Ry­tų Prū­si­jo­je ir Ga­li­ci­jo­je (Va­ka­rų Uk­rai­no­je).

Grį­žęs į Lie­tu­vą 1920 me­tų va­sa­rį mo­bi­li­zuo­tas į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, pa­skir­tas 1 ar­ti­le­ri­jos pul­ko 6 ba­te­ri­jos jau­nes­niuo­ju ka­ri­nin­ku, 1920 me­tų lapk­ri­tį pa­kel­tas į ka­pi­to­nus. 1920 me­tais da­ly­va­vo Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vo­se su len­kais prie Ru­da­mi­nos, Mai­šia­ga­los ir Širvintų–Giedraičių ruo­že. 1923 me­tais pa­kel­tas į ma­jo­rus.

Po že­mės re­for­mos ga­vo val­dy­ti Ma­žo­sios Dau­no­ra­vos dva­rą.

T. Vit­tė bu­vo Kau­no vo­kie­čių mo­kyk­lų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos-Šve­di­jos drau­gi­jos na­rys, pirk­lys, daug ke­lia­vo. 1941 me­tais pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos.

"Įdo­mu at­kreip­ti dė­me­sį, kaip Lie­tu­vos evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai in­teg­ruo­ja­si į Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mą­si. Daug lat­vių, vo­kie­čių yra Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, jie da­ly­vau­ja Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vo­se, nes mū­sų ka­riuo­me­nei trū­ko kad­rų. Po 1863 me­tų su­ki­li­mo ka­ta­li­kams lie­tu­viams bu­vo ri­bo­ja­mas sto­ji­mas į ka­ro mo­kyk­las, kad ne­pa­si­ruoš­tų nau­jam su­ki­li­mui", – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

Dar vie­nas as­muo – Liū­to Moc­kū­no kny­gos "Pa­var­gęs he­ro­jus" vei­kė­jas Val­de­ma­ras Brie­dis iš Dau­no­ra­vos (1908–1979) – an­ti­na­ci­nio ir an­ti­so­vie­ti­nio ju­dė­ji­mo da­ly­vis, Jo­no Deks­nio, Ka­zi­mie­ro Pyp­lio bend­ra­žy­gis.

J. Deks­nys su V. Brie­džiu su­si­pa­ži­no 1946 me­tų pa­bai­go­je Stok­hol­me. 1948 me­tų pa­va­sa­rį V. Brie­dis da­ly­va­vo ne­pa­vy­ku­sio­je ke­lio­nė­je į Es­ti­ją ir Lie­tu­vą, 1949 me­tais Lie­tu­vo­je su­lai­ky­tas, po tar­dy­mo per­ver­buo­tas ir dir­bo MGB ra­dis­tu (trans­lia­vo de­zin­for­ma­ci­ją į Va­ka­rus). Gy­ve­no su iš Si­bi­ro grį­žu­sia žmo­na Vel­ta ir duk­ra El­za, uoš­viais Star­kais lais­vė­je.

E. Va­si­liaus­kas ti­ki­si, kad atei­ty­je Šiau­lių ap­skri­ties evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios is­to­ri­ja su­guls į kny­gą.

"At­ro­do, kad bend­ri­jos yra ša­lia, bet jos nuak­tua­lin­tos. Ne­do­va­no­ti­na jas pa­mirš­ti, nes kar­tu tai – as­me­ny­bės, da­ly­va­vu­sios kraš­to kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, mal­dos na­mai for­ma­vo mies­tų ur­ba­nis­ti­nį vei­dą, o ka­pi­nės ir lat­vių kai­mai – uni­ka­lų Žiem­ga­los ly­gu­mos kul­tū­ri­nį kraš­to­vaiz­dį", – sa­ko moks­li­nin­kas.

1923 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je gy­ve­no 14 883 lat­viai. Dau­giau­sia Šiau­lių ap­skri­ty­je – 4 716, Jo­niš­kio vals­čiu­je – 976, Ža­ga­rės vals­čiu­je – 666.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas sa­ko, kad ne­do­va­no­ti­na nuak­tua­lin­ti ir pa­mirš­ti Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čias ki­tų tau­tų bend­ri­jas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.