Tarpukario Joniškio garsenybės atminimą saugo dukterėčia

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Mal­vi­na Miš­kū­nie­nė ro­do sa­vo se­ne­lio Jo­no Grau­zio, Ru­si­jos-Tur­ki­jos ka­ro da­ly­vio, vė­liau – ūki­nin­ko nuo­trau­ką.
Šiau­lie­tė Mal­vi­na Miš­kū­nie­nė, Kar­lio Grau­zio (1887–1938), Lie­tu­vos lat­vių są­jun­gos pir­mi­nin­ko, Lie­tu­vos liau­dies ban­ko ta­ry­bos na­rio, Jo­niš­kio lat­vių vi­du­ri­nės mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­jo, vers­li­nin­ko, kny­gy­nų sa­vi­nin­ko, ke­liau­to­jo, fo­tog­ra­fo, duk­te­rė­čia, sau­go praei­ties li­ku­čius – dė­dės ta­py­tą pa­veiks­lą, nuo­trau­kų al­bu­mus, laiš­kus, at­vir­laiš­kius ir ar­ti­mų­jų pri­si­mi­ni­mus. So­viet­me­čiu mo­te­ris bi­jo­jo pra­si­tar­ti apie tar­pu­ka­riu ži­no­mą dė­dę.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Mal­vi­nos Miš­kū­nie­nės na­muo­se iš­sau­go­tas dė­dės Kar­lio Grau­zio pei­za­žas.

Se­ne­lių is­to­ri­ja

Į M. Miš­kū­nie­nės na­mus nu­ve­dė po­kal­bis su Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­lo vy­res­niuo­ju dar­buo­to­ju, Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­ku-spe­cia­lis­tu, Žiem­ga­los ty­rė­ju dr. Er­nes­tu Va­si­liaus­ku.

Reng­da­mas pra­ne­ši­mą lapk­ri­čio 16 die­ną Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vyks­tan­čiam ren­gi­nui "Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čiai – 190 me­tų", is­to­ri­kas stab­te­lė­jo ties pa­mirš­ta Jo­niš­kio kraš­to as­me­ny­be – K. Grau­ziu. Šiau­liuo­se jam pa­vy­ko ras­ti K. Grau­zio duk­te­rė­čią.

M. Miš­kū­nie­nė pir­miau­sia pa­ro­do iš­li­ku­sį K. Grau­zio nu­ta­py­tą pa­veiks­lą, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma jū­ra.

"Dė­dė jį nu­ta­pė, gal kai grį­žo iš Ame­ri­kos, ko­kiais 1923–1924 me­tais. Pa­veiks­las, kiek pri­si­me­nu, ka­bė­jo ma­no se­ne­lių na­muo­se", – sa­ko duk­te­rė­čia.

Se­ne­liai, abu lat­viai, Jo­nas (Ja­nis) Grau­zis (1855–1942) ir žmo­na Ju­li­ja (Ju­lė, 1860–1931) bu­vę ki­lę iš Pas­va­lio kraš­to.

M. Miš­kū­nie­nė pa­ro­do įrė­min­tus po­rtre­tus, ir­gi at­ke­lia­vu­sius iš se­nų­jų na­mų. J. Grau­zis nuo­trau­ko­je – jau­nas vy­ras su ka­ri­ne uni­for­ma ir ap­do­va­no­ji­mais: Ru­si­jos-Tur­ki­jos ka­ro (1877–1878) me­da­liu ir kry­žiu­mi už Du­no­jaus įvei­ki­mą.

"Se­ne­lis da­ly­va­vo tur­kų-ru­sų ka­re. Ma­ma sa­ky­da­vo, kad jis bu­vo paim­tas 25 me­tams į rek­rū­tus. Sa­kė, kad kai grį­žo iš tur­kų ka­ro, bu­vo bal­tas, pra­ži­lo. Grį­žęs ve­dė, – apie se­niau­sią J. Grau­zio nuo­trau­ką pa­sa­ko­ja anū­kė. – Se­nu­tės po­rtre­tas jau vy­res­nės – gal pen­kias­de­šimt­me­tės."

J. Grau­zis bu­vo ki­lęs iš ne­tur­tin­gos šei­mos, žmo­na – iš ūki­nin­kų.

"Jie su­si­tuo­kė, bet ne­la­bai pri­ta­riant tė­vams. Mū­sų ma­mos pa­sa­ko­ji­mu, su­si­tuo­kę išė­jo iš tė­vų apy­lin­kių ir gy­ve­no įvai­rio­se vie­to­se. Ry­go­je tu­rė­jo ar­ba­ti­nę, lan­ky­to­jai iš ry­to užei­da­vo švie­žių ban­de­lių, ar­ba­tos, ka­vos. Bu­vo vers­lus žmo­gus, su­pra­to gy­ve­ni­mą."

Jau­na šei­ma Ry­go­je pa­gy­ve­no gal me­tus. Kai žmo­na pa­si­ju­to be­si­lau­kian­ti, ne­ti­ko mies­to oras.

1884 me­tų gruo­džio 16 die­ną gi­mė pir­ma­gi­mis Ža­nis. Ant­ra­sis pa­sau­lį iš­vy­do Kar­lis – 1887 me­tų ge­gu­žės 23 die­ną. Mal­vi­na gi­mė 1893 me­tais. M. Miš­kū­nie­nės ma­ma Leon­ti­na į pa­sau­lį pa­si­bel­dė 1900 me­tais.

"Se­ne­liai bu­vo per­si­kė­lę gy­ven­ti į Pa­ne­vė­žio ra­jo­ną, Ru­ce­nų dva­rą, ma­ma ten gi­mu­si. Se­ne­lis, ko ge­ro, ir dir­bo ta­me dva­re. Jis bu­vo la­bai su­ma­nus. Išė­ję iš Ru­ce­no dva­ro, nuo­mo­jo­si že­mę Bu­vai­nių kai­me, už Ru­diš­kių (Jo­niš­kio r.)."

Jo­niš­kio kraš­te šei­ma at­si­ra­do apie 1901–1904 me­tus: sū­nus Kar­lis 1904 me­tais va­sa­rio 18 die­ną kon­fir­muo­tas Jo­niš­kio baž­ny­čio­je.

J. Grau­zis nuo­mo­jo­si 80 ar 100 hek­ta­rų že­mės. Lai­kė kar­vių. M. Miš­kū­nie­nės ma­ma iš vai­kys­tės pri­si­mi­nė, kaip į ūkį iš Šiau­lių at­va­žiuo­da­vo žy­dai, su­pirk­da­vo pie­ną, vie­to­je rau­gin­da­vo, da­ry­da­vo sū­rius, pro­duk­ci­ją iš­vež­da­vo į Šiau­lius.

1910 me­tais J. Grau­zis įsi­gi­jo že­mę Du­bov­kos kai­me. Kai­me bu­vo 10 ūki­nin­kų, be­veik vi­si lat­viai: Šal­tekš­niai, Ir­bės, Ger­cas, Krū­mi­nis... M. Miš­kū­nie­nės se­ne­lis pir­ko pa­sku­ti­nį li­ku­sį že­mės ga­ba­lą.

Mo­te­ris įsi­mi­nė gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą, esą Jur­dai­čių dva­ri­nin­kas pra­lo­šęs Mei­te­nės (da­bar Elė­jos) po­nui kor­to­mis ga­ba­lą kai­mo že­mės – gal jis ir su­bū­rė lat­vius krū­von. Is­to­ri­kas E. Va­si­liaus­kas pa­tiks­li­na: gra­fas Zu­bo­vas Jur­dai­čių dva­rą pra­lo­šė gra­fui Me­de­mui.

J. Grau­zis nu­si­pir­ko kiek dau­giau nei 33 hek­ta­rus. Į įsi­gy­tą ūkį nau­ja­ku­riai per­si­kė­lė su vi­so­mis kar­vė­mis.

"Se­ne­lį aš pri­si­me­nu, mums ir gie­do­da­vo, ir šaš­kė­mis iš­mo­ki­no žais­ti. Jis bu­vo re­li­gin­gas. Sa­ky­da­vo, kad apie 1920 me­tus, po ca­ri­nės val­džios per­vers­mo, atei­da­vo kai­my­nai ir jis skai­ty­da­vo Bib­li­ją. Gal bu­vo de­šim­ti­nin­kas, o gal kai ku­riais me­tais pir­mi­nin­kas", – svars­to M. Miš­kū­nie­nė.

Mo­te­ris at­ver­čia "Šiau­lių kraš­to" laik­raš­tį. Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jie­čių nuo­trau­ko­je ji at­pa­ži­no sa­vo se­ne­lį. Šios nuo­trau­kos anks­čiau ne­bu­vo ma­čiu­si.

Grau­zių na­muo­se gy­ve­no ir M. Miš­kū­nie­nės tė­vai, ten pra­bė­go jos bei se­se­rų vai­kys­tė, paaug­lys­tė. Ūkis bu­vo stip­rus: J. Grau­zis tu­rė­jo sė­ja­mą­ją ir li­nų mi­na­mą­ją, žo­liap­jo­vę ir ja­vų pjau­na­mą­ją. Trū­ko tik ku­lia­mo­sios.

So­das tę­sė­si iki skly­pui pri­klau­siu­sių ne­vei­kian­čių ka­ta­li­kų ka­pi­nai­čių. M. Miš­kū­nie­nės ma­ma pri­si­min­da­vo, kaip mi­ru­sių­jų lan­ky­ti dar atei­da­vo ki­to kai­mo žmo­nės, už­deg­da­vo žva­ku­čių.

Skly­pas bu­vo ap­so­din­tas eg­lė­mis, jų au­go apie 140. Dar – ber­žai, to­po­liai...

Dė­dė Kar­lis mėg­da­vęs at­va­žiuo­ti į kai­mą su drau­gais, ypač per Jo­ni­nes. Vie­nos Jo­ni­nės bu­vu­sios itin iš­kil­min­gos: mais­tą ruo­šė sam­dy­tos šei­mi­nin­kės, pri­va­žia­vo daug sve­čių.

Ūkį 1958 me­tais su­nai­ki­no me­lio­ra­ci­ja. Nug­riau­ti tro­be­siai, iš­kirs­ti me­džiai. Li­ko tik se­no­sios ka­pi­nai­tės.

Vi­sa­pu­siš­kas žmo­gus

M. Miš­kū­nie­nei bu­vo dve­ji, kai 1938 me­tais mi­rė K. Grau­zis. Jos pa­sa­ko­ji­mai apie dė­dę gir­dė­ti ir įsi­dė­mė­ti iš ma­mos, vy­res­nės se­sers.

Pir­mo­ji is­to­ri­ja – iš Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos.

"Kai plė­ši­ka­vo ber­mon­ti­nin­kai, se­nu­tė su vai­kais su­si­dė­jo pa­grin­di­nius daik­tus, iš­va­žia­vo iš na­mų, bet greit grį­žo. O dė­dė ne­grį­žo. Se­nu­tė nu­si­mo­vė ves­tu­vi­nį žie­dą ir jam ati­da­vė kaip ta­lis­ma­ną. Jis, kai jau grį­žo iš Ame­ri­kos, par­ve­žė tą žie­dą", – su­si­grau­di­na M. Miš­kū­nie­nė.

Iš­li­ko pa­sa­ko­ji­mas, kad iš pra­džių K. Grau­zis Ry­go­je įsi­dar­bi­nęs lai­ve, vir­tu­vė­je, – ko ge­ro, no­rė­jo už­si­dirb­ti. Lyg dar bu­vo grį­žęs į ūkį, bet la­bai ne­mė­go že­mės dar­bų. Už­tat mė­go skai­ty­ti, pieš­ti. Išei­da­vo su ark­liais į lau­kus, at­si­sė­da­vo ir skai­ty­da­vo.

Na­mie neuž­si­bu­vo, 1919 me­tais lai­vu "Dvinsk" iš Lie­po­jos iš­vy­ko į JAV, kur bai­gė Det­roi­to me­nų mo­kyk­lą (School of Fi­ne Arts), mo­kė­si pas pro­fe­so­rių Ža­nį Vi­ke­rį.

1921 me­tų pa­va­sa­rį iš JAV į Lie­tu­vą ke­lia­vo nuo­trau­ka su lat­vių kal­ba už­ra­šy­tu pa­svei­ki­ni­mu – ma­mai pri­si­mi­ni­mui. Pa­si­ra­šė Wi­lis. Taip Kar­lį va­din­da­vo šei­ma.

Grį­žęs į Jo­niš­kį, K. Grau­zis ak­ty­viai pa­si­nė­rė į veik­las. Bu­vo vi­sa­pu­siš­kas žmo­gus: kū­ry­bin­gas, vi­suo­me­niš­kas, vers­lus. Ta­po Lie­tu­vos lat­vių są­jun­gos pir­mi­nin­ku, mo­ky­to­ja­vo Jo­niš­kio lat­vių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ta­pė, ren­gė pa­ro­das, įstei­gė kny­gy­nų.

Pa­sak M. Miš­kū­nie­nės, Jo­niš­ky­je vei­kė jo Mo­ky­to­jų kny­gy­nas, ki­ta par­duo­tu­vė bu­vo ūkio reik­me­nų. Bu­vo ati­da­ręs spau­dos kios­kų – Žei­me­ly­je, Skaist­gi­ry­je, Ža­ga­rė­je.

Ban­dė jė­gas ir po­li­ti­ko­je: 1926 me­tais į Sei­mą kan­di­da­ta­vo Lie­tu­vos lat­vių są­ra­še, bet iš­rink­tas ne­bu­vo.

1935 me­tų mo­kes­čių kvi­tas liu­di­ja, kad K. Grau­zis gy­ve­no Jo­niš­ky­je, Tur­ga­vie­tės gat­vės 19 na­me.

Ak­ty­vų jo bū­dą iliust­ruo­ja nuo­trau­kos. Aki­mir­kos JAV, Jo­niš­ky­je, tė­vų ūky­je. K. Grau­zis ne tik po­zuo­da­vo fo­to atel­jė – ir pa­ts bu­vo fo­tog­ra­fas. Im­po­zan­tiš­ką vy­rą leng­va at­pa­žin­ti iš veš­lios šu­kuo­se­nos, ūsų.

"Dė­dė bu­vo ma­to­mas žmo­gus. Jo­niš­kio ži­no­mi žmo­nės – sto­ties vir­ši­nin­kas, vais­ti­nin­kas, dar kaž­kas – atei­da­vo pie­tų pas dė­dę. Ne­ži­nau, ar dar­bo die­no­mis, ar šeš­ta­die­niais, sek­ma­die­niais, bet jis bu­vo iš Ame­ri­kos to­kią tra­di­ci­ją par­si­ve­žęs. Ne kur res­to­ra­ne, bet lais­vai, na­mų ap­lin­ko­je, pie­tau­ti su 5–6 drau­gais."

1932 me­tais lat­vių laik­raš­ty­je "Pas­ku­ti­nis mo­men­tas" bu­vo pub­li­kuo­ta­mas in­ter­viu su K. Grau­ziu "Kaip bro­lių že­mė­je gy­ve­na mū­sų tau­tie­čiai?", jį iš­ver­tė is­to­ri­kas E. Va­si­liaus­kas. K. Grau­zis mi­ni, kad jo na­muo­se mė­go lan­ky­tis lie­tu­vių me­ni­nin­kai iš Kau­no – ar­tis­tai Ma­tu­lai­tė, Bu­tė­nas, K. Pet­raus­kas, Nag­rods­kis ir kt.

"Esu aist­rin­gas ke­liau­to­jas. Ma­ne jau­nys­tė­je vi­lio­jo pla­tu­sis pa­sau­lis su sa­vo mar­gu ko­lo­ri­tu, to­dėl ap­ke­lia­vau vi­są Eu­ro­pą ir pu­sę Ame­ri­kos. La­bai man pa­ti­ko Lon­do­nas su įspū­din­gu mies­to dai­lės mu­zie­ju­mi. Kaip ta­py­to­jas sa­ve pri­ski­riu me­ni­nin­kų mo­der­nis­tų imp­re­sio­nis­tų ka­te­go­ri­jai. Per sa­vo gy­ve­ni­mą esu nu­ta­pęs dau­giau kaip 1000 stu­di­jų. Ma­no prin­ci­pas – ne il­giau kaip va­lan­dą prie vie­no dar­bo. Jei dai­li­nin­kas per tą lai­ką ne­su­ge­ba su­kur­ti pa­veiks­lo tad nė­ra pra­smės ir pra­dė­ti", – sa­kė žur­na­lis­tui.

Straips­ny­je K. Grau­zis api­bū­din­tas kaip "nuo­šir­dus, už­jau­čian­tis, prie pro­gos neat­si­sa­kąs deg­ti­nės ar alaus stik­li­nės".

Ži­no­mas apy­lin­kė­se bu­vo ir jo tė­vas J. Grau­zis.

"Ma­ma sa­ky­da­vo: kai se­ne­lis nu­va­žiuo­ja į Jo­niš­kį, vi­si svei­ki­na­si", – pri­si­me­na M. Miš­kū­nie­nė.

Šiau­lie­tė iš­sau­go­jo 1931 me­tų bir­že­lio 23 die­ną "Pa­par­čio žie­do me­džio­to­jų" eks­kur­si­jos da­ly­vių su­ra­šy­tą svei­ki­ni­mą J. Grau­ziui 76-ųjų var­di­nių pro­ga su pa­lin­kė­ji­mais "lai­min­gai ir links­mai su­lauk­ti 100-osios Jo­ni­nių die­nos". Svei­ki­ni­mas pa­tvir­tin­tas vy­riau­sio­jo me­džio­to­jo ir me­džiok­lės da­ly­vių pa­ra­šais, tarp jų – ir sū­naus Kar­lio.

"Dė­dė, man at­ro­do, bu­vo leng­vo, ge­ro cha­rak­te­rio, – žiū­rė­da­ma į se­ną fo­tog­ra­fi­ją, sa­ko M. Miš­kū­nie­nė. – Kaž­ku­riuo mo­men­tu sa­kė: pi­ni­gų tu­riu tiek, kad ga­lė­čiau nu­pirk­ti ūkį su vi­sais gy­vu­liais ir že­mės ūkio pa­dar­gais."

Ana­pi­lin K. Grau­zis išė­jo anks­ti, vos per­žen­gęs pen­kias­de­šimt­me­tį. Duk­te­rė­čia ma­no, kad jį pa­lau­žė di­džio­ji eko­no­mi­nė kri­zė ir Vo­kie­ti­jos ban­ke pra­žu­vę pi­ni­gai. Svars­to, gal bū­ta ir drau­gų su­si­mo­ky­mo dėl jo ge­ru­mo, at­vi­ra­šir­diš­ku­mo.

Puoš­ni da­ma, iš­li­ku­si dvie­jo­se nuo­trau­ko­se, – K. Grau­zio žmo­na Oti­li­ja.

Po lai­do­tu­vių ji iš­vy­ko į Lat­vi­ją ir dau­giau nė kar­to ne­pa­si­ro­dė, prie vy­ro ka­po Juo­džių (Jo­niš­kio r.) kai­mo liu­te­ro­nų ka­pi­nė­se pa­so­di­nu­si me­de­lį.

Iš­va­ry­ti iš na­mų

Ne­lai­mės dė­dės mir­ti­mi ne­si­bai­gė. Pra­si­dė­jo oku­pa­ci­ja.

"Ap­link vi­sus kai­my­nus iš­ve­žė. Iš mū­sų vis­ką atė­mė: ir gy­vu­lius, ir pa­ša­rus, že­mę skly­pi­nin­kams ati­da­vė, bet bent neiš­ve­žė", – sa­ko M. Miš­kū­nie­nė.

Jos tė­vas Aloy­zas Po­vi­lai­tis bu­vo du kar­tus suim­tas, bet pa­leis­tas, ne­ra­dus įkal­čių.

1952 me­tų pa­va­sa­rį šei­ma bu­vo iš­va­ry­ta iš na­mų be tei­sės gy­ven­ti Lie­tu­vo­je.

"Su se­se­ri­mi mo­kė­mės Jo­niš­ky­je gim­na­zi­jo­je. Vi­sus iš­me­tė. Yra do­ku­men­tai, kas iš kai­mo pa­si­ra­šė, kad ken­kia­me ko­lū­kiui. Nors tė­vas ir kal­vis bu­vo, ir me­džio dar­bus mo­kė­jo, vi­sų ga­lų meist­ras bu­vo. Tė­vas dar va­ži­nė­jo į Ža­ga­rę, Gruz­džius, aš at­va­žia­vau į Šiau­lius, į bu­vu­sią Mer­gai­čių gim­na­zi­ją, 5-ąją vi­du­ri­nę. Nie­kur ne­priė­mė, do­ku­men­tų nė­ra, iš mo­kyk­los iš­mes­ta."

Iš­va­ry­tų šei­mų jų apy­lin­kė­je, skai­čiuo­ja M. Miš­kū­nie­nė, bu­vo ar aš­tuo­nios.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, iš Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos cent­ro su­ži­no­jo, kad toks spren­di­mas bu­vo su­gal­vo­tas vie­tos Jo­niš­kio val­džios – kaž­kas no­rė­jo ge­res­nės vie­tos po sau­le.

Iš na­mų į Lat­vi­ją šei­ma išė­jo maž­daug per sa­vai­tę, be­veik vis­ką pa­li­ku­si.

Ap­si­gy­ve­no Jaunp­la­tuo­nė­je, ne­to­li Jel­ga­vos, kur bu­vo paukš­čių fer­ma. Vie­na­me kam­ba­ry­je ap­si­gy­ve­no dvi šei­mos.

"Tik šu­nį tu­rė­jo­me, pa­skui pės­čio­mis par­si­ve­dė­me kar­vę. Gal du ne­pil­nus mė­ne­sius iš­bu­vo­me, iš­si­kė­lė­me į ki­tą vie­tą, ga­vo­me kam­ba­riu­ką. Ėjo­me dirb­ti į ko­lū­kį. Rei­kė­jo iš­gy­ven­ti. Man bu­vo pen­kio­li­ka. Ei­da­vo­me su jau­nes­ne se­se­ri­mi už­ša­lu­sių ne­nu­kas­tų ko­lū­kio bul­vių. Te­tė duo­da­vo štan­gą, at­si­ker­ta­me, at­lu­pa­me plu­tą, ap­ver­čia­me ir dar ran­da­me bul­vių. Te­tė la­bai bi­jo­jo, per vi­są žie­mą nuo stre­so jį kan­ki­no ra­di­ku­li­tas. Mes su se­se­ri­mi nak­ti­mis ei­da­vo­me šie­no, šiau­dų, pa­bi­rų – ap­rū­pin­ti kar­vę pa­ša­ru."

Ru­de­nį šei­mai lei­do grįž­ti nu­si­kas­ti pa­va­sa­rį pa­so­din­tų bul­vių. Į na­mą jau bu­vo įkel­ti gy­ven­to­jai.

"Kai Lat­vi­jo­je pa­sie­kė ži­nia, kad Sta­li­nas mi­rė, vi­si ver­kia, mes gal­vo­ja­me, gal ge­rai bus. Mums lei­do grįž­ti į na­mus: nei teis­ti bu­vo­me, nei kuo nu­si­kal­tę. Bet grį­žęs jau neiš­va­ry­si gy­ve­nan­čių­jų – tik pa­skui jie sa­vai­me išė­jo. Bet kaž­ku­rį lai­ką kar­tu rei­kė­jo gy­ven­ti, tai­ky­tis. Kai grį­žo­me, bu­vo va­sa­ra. Ru­de­nį bu­vo kaip am­nes­ti­ja – man lei­do grįž­ti į Jo­niš­kio gim­na­zi­ją, bai­giau vi­du­ri­nę."

M. Miš­kū­nie­nė pri­si­me­na anų die­nų bū­se­ną: jau­tė­si kaip pe­lė po šluo­ta – nie­kam ne­pa­si­guo­si, kad neužk­liū­tu­mei. Ne­bu­vo nei  pio­nie­rė, nei kom­jau­nuo­lė. Pri­si­me­na, kaip mo­kyk­los mo­ky­mo da­lies ve­dė­ja, tuo­metis žmo­gus, ver­tė sto­ti į kom­jau­ni­mą. "Nes­to­siu", – ne­kei­tė spren­di­mo mo­ki­nė.

"Kai bai­giau mo­kyk­lą, auk­lė­to­jas pa­sa­kė, kad nie­kur neįs­to­siu, nes cha­rak­te­ris­ti­ka blo­ga. Kad man rei­kia pir­ma dirb­ti, jei no­rė­siu kur sto­ti, kad pa­si­keis­tų cha­rak­te­ris­ti­ka. Pa­da­viau do­ku­men­tus į Me­di­ci­nos mo­kyk­lą, ga­vau at­sa­ky­mą, kad nė­ra vie­tų. Bu­vo aiš­ku, tik pa­ban­džiau – gal leis įsi­kibt? Pir­miau­sia priė­mė į par­da­vė­jas, pa­dir­bau me­tus, iš­siun­tė mo­ky­tis. Gy­ve­ni­mas bu­vo la­bai įvai­rus, dir­bau Birš­to­ne, Prie­nuo­se, pa­skui at­va­žia­vau į Šiau­lius, vi­siš­kai pa­kei­čiau spe­cia­ly­bę: ta­pau in­ži­nie­re, dir­bau pro­jek­ta­vi­me 30 me­tų."

Šiau­liuo­se M. Miš­kū­nie­nė gy­ve­na nuo 1961 me­tų.

Pra­ra­di­mai

So­viet­me­čiu K. Grau­zis bu­vo pa­mirš­tas. Kai M. Miš­kū­nie­nė mo­kė­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, dar ras­da­vo kny­gų su dė­dės ant­spau­du. Tik bu­vo ne­drą­su pa­sa­ky­ti, kad čia dė­dės kny­gos – iš jo bib­lio­te­kos ar­ba Mo­ky­to­jų kny­gy­no...

"Ta­da bi­jo­jo­me pa­sa­ky­ti bet ką – iš­si­duo­ti."

Mo­te­ris pui­kiai pri­si­me­na 1949 me­tus, kai gim­na­zi­jos bib­lio­te­kos kny­gos, nea­ti­ti­ku­sios laik­me­čio, ak­ty­vis­tų nu­ro­dy­mu bu­vo ne­ša­mos į krū­vas ir de­gi­na­mos.

At­min­ty­je iš­li­kęs K. Grau­zio dar­bų su­suk­tas ritinys – gal es­ki­zų, gal pa­veiks­lų, bet kur din­go, ne­ži­nia. Ka­ras, po­ka­ris be­veik vis­ką su­nai­ki­no.

"Sus­ta­to į kam­pą at­va­žia­vę kra­tų da­ry­ti stri­bai, vis­ką iš­si­ve­ža. Iš­vers­da­vo vi­sus stal­čius. Ma­ma tu­rė­jo ko­ji­nę "Sin­ger" ma­ši­ną, stal­čiu­kuo­se žie­dus bu­vo pa­si­ka­vo­ju­si, ne­li­ko. Dė­dės plokš­te­lių bu­vo daug, gra­mo­fo­nas, – pri­si­me­na M. Miš­kū­nie­nė. – Be to, po ka­ro miš­kuo­se bu­vo daug de­zer­ty­rų, vis­ką plėš­da­vo, ark­lius, dra­bu­žius, ba­tus nuo ko­jų nuau­da­vo."

Ne­ži­nio­je li­ko vy­riau­sio­ K. Grau­zio bro­lio Ža­nio Grau­zio ir jo šei­mos li­ki­mas.

Ž. Grau­zis bai­gė Ode­sos ka­ro mo­kyk­lą, ca­ro lai­kais bu­vo aukš­to ran­go ka­ri­nin­kas. Nuot­rau­ko­se įam­žin­tas su kur­san­to uni­for­ma, vė­liau jau – štabs­ka­pi­to­nas.

Iš fo­tog­ra­fi­jos, da­ry­tos Ru­si­jo­je, žvel­gia ža­vūs dvy­nu­kai Ju­ris ir La­ris (šei­mo­je au­go trys vai­kai).

Pas­ku­ti­nė ži­nia iš Ža­nio į Lie­tu­vą atė­jo 1931 me­tais. Ka­ri­nin­kas pra­šė dau­giau laiš­kų jam ne­ra­šy­ti: ke­lia­si į ki­tą vie­tą, pa­ra­šy­siąs pa­ts. Dau­giau laiš­kų ne­bu­vo. Vi­sa šei­ma din­go be ži­nios.

M. Miš­kū­nie­nė ver­čia K. Grau­zio al­bu­mų pus­la­pius, daug nuo­trau­kų he­ro­jų jau ne­be­ži­no­mais var­dais.

Vie­na po ki­tos su­kli­juo­tos pa­ties K. Grau­zio da­ry­tos nuo­trau­kos – tik se­nų­jų fo­tog­ra­fi­jų vaiz­dai be­nyks­tan­tys, iš­blu­kę – kaip ir K. Grau­zio at­mi­ni­mas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.