Naujausios
Ryšys su Kelme užmegztas prieš 20 metų
Su Kelmės žydų šeimų Heymann ir Elpern šeimų istorija renginyje dalyvavusius Kelmės J. Graičiūno gimnazijos, „Kražantės“ progimnazijos ir „Aukuro“ pagrindinės mokyklos moksleivius bei kitus kelmiškius supažindino muziejininkas Rimantas Serva. Istoriją užrašė ir nuotraukomis iliustravo seserys Vered ir Betty Elpern.
Pristačius parodą ir pagerbus Kelmės žydų atminimą, renginio dalyviai patraukė į Dirvoniukų kaimą, kur 1941- aisiais buvo sunaikinta didžioji dalis Kelmės žydų bendruomenės. Genocido aukų atminimas pagerbtas tylos minute. Prie paminklo aukoms pagal žydų tradiciją padėta po akmenuką.
Vien iš Heymann ir Elpern šeimų pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais nužudyta per 10 žmonių. Todėl Izraelyje gyvenančios seserys Vered ir Betty Elpern 1995- aisiais pirmą kartą atskrido į Lietuvą ir atvyko į Kelmę pasidairyti po tas vietas, kur gyveno jų seneliai. Iš senų nuotraukų, kuriomis dalijosi į Pietų Afriką ir kitas pasaulio vietas dar prieš karą emigravę giminaičiai, jos atpažino Kelmės vietas, kur stovėjo jų senelių iš mamos ir tėvo pusės namai.
Heymanų namas stovėjo miesto centre, šalia šiandieninio Mokesčių inspekcijos pastato, kur šiuo metu įsikūręs gėlių kioskelis. Elpernų šeimos namas stovėjo priešais Kelmės bažnyčią, V. Putvinskio gatvėje. Namai būdavo dviejų aukštų. Pirmame aukšte paprastai būdavo komercinės patalpos – šeimos verslo ofisas, antrame aukšte gyvendavo šeima.
Antrą kartą seserys į Lietuvą atskrido pernai. Šįkart jas jau lydėjo gidas. Jos apsilankė Kelmės krašto muziejuje. Atsivežė savo šeimos nuotraukų. Muziejaus darbuotojai pasidarė jų kopijas. Paskui metus elektroniniais laiškais susirašinėjo su jaunesniąja iš seserų Vered, tikslino jų šeimos istorijos detales ir ruošėsi parodai.
Šiemet Lietuvos žydų genocido atminimo dienai muziejaus darbuotojai parengė 28 nuotraukų parodą ir pakvietė seseris Elpern atskristi į parodos atidarymą bei aukų pagerbimą.
Seneliai, kurių nepažinojo
Seserys Vered ir Betty gimė tarpukariu Kaune. Kelmėje gyveno jų seneliai: Berta ir Šimonas Elijahu Heymannai bei Roza ir Arie Leib Elpernai.
Senelis iš motinos pusės Šimonas Elijahu Heymanas buvo praktikuojantis teisininkas Kelmėje. Teikė paslaugas ne tik žydams, bet ir lietuviams, daugiausia sprendžiant ginčus dėl žemės, fizinių sužalojimų dėl muštynių, finansinius klausimus, sukčiavimą ir kitas problemas.
Jis žuvo per nelaimingą atsitikimą. 1933 metų gruodžio mėnesį nuvyko spręsti ginčo, ir jam įspyrė arklys. Heymanų šeima turėjo dešimt vaikų. Vyriausias sūnus Jehuda, kaip ir tėvas dirbo advokatu.
Vered ir Betty mama Taubė buvo jauniausioji Heymanų dukra, ištekėjusi už Elpernų sūnaus Zalmano. Jo tėvas Arie Leib Elpernas buvo žydų banko valdytojas.
Zalmanas Elpernas 1928, 1929 metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau 1930-aisiais nutraukė studijas, matyt dėl finansinių problemų.
Nuo 1930 iki 1940-ųjų, jis gyveno ir dirbo Kelmėje, o vėliau – Šiauliuose. Vadovavo smulkaus kredito bendrijai. 1940 metais vedė jauniausiąją Heymanų šeimos dukrą Taubę.
Jie pradėjo statytis namą Šiauliuose, kur Zalman dirbo elektros įrangos parduotuvėje. Kaip jis vėliau rašė savo autobiografijoje, sovietų valdžia jo nesuėmė (1940–1941 m.), nes jis buvo naujokas mieste ir, matyt, valdžia jo dar nepažinojo. 1941 metais birželio 22-ąją nacistinė Vokietija įsiveržė į Lietuvą vykdydama „Operaciją Barbarossa“ prieš Sovietų Sąjungą ir per kelias dienas ją okupavo.
Birželio 26 -ąją Taube ir Zalmanui kartu su draugų šeima ir dviem mažais berniukais pavyko pabėgti iš Lietuvos į rytus, Uralo kalnų link. Skubiai gelbėdamiesi jie negalėjo nieko pasiimti su savimi. Visko, ką jie turėjo savo naujuose namuose: baldų, papuošalų, drabužių – neteko. Nespėjo pasiimti net nuotraukų ar dokumentų. Vienintelis dalykas, kurį Betty ir Vered mama pasiėmė, buvo ketuba. Ketuba yra žydų santuokos sutartis. Tai laikoma neatsiejama tradicinės žydų santuokos dalimi ir apibrėžia jaunikio teises bei pareigas nuotakos atžvilgiu.
Nusigavo į kolūkį Čiuvašijos autonominėje respublikoje. Zalmanas įsidarbino elektriku Čeboksarų miesto akademinėje įstaigoje. Iš ten Elpernų šeima persikėlė į Turkmėnistaną. Turkmėnistane Zalmanas dirbo iki 1942 metų vasario. Vėliau buvo pašauktas į Raudonosios armijos inžinerijos batalioną. Kariavo 16-ojojoje lietuviškoje divizijoje.
Po karo grįžo į Kauną. Čia iš Turkmėnijos parvyko ir jo žmona Taubė, kuri trejus metus dirbo arbatžolių laukuose. Kaune 1946-aisiais gimė dukra Betty, o 1949- aisiais – dukra Vered.
1965-aisiais šeima emigravo į Izraelį, nes ten gyveno dvi mamos Taubės seserys. Betty ir Vered tarnavo Izraelio kariuomenėje.
Kadangi tėvo tėvai Roza ir Arie Leib Elpern per karą buvo sušaudyti, jau po karo gimusios Betty ir Vered nematė ir nepažinojo savo senelių iš tėvo pusės. Pamatė tik vėliau iš nuotraukų, kurias atsiuntė jas išsaugoję dar prieš karą iš Lietuvos į Pietų Afriką bei kitas šalis emigravę giminaičiai.
Kelmėje palaidoti ir seserų Betty bei Vered proseneliai iš tėvo pusės Miriam Elpern ir Yehuda Elpern.
Jų žiniomis, jau prosenelių karta buvo tradicinė žydų šeima, kuri save tapatino su liberaliomis vertybėmis ir sionistinėmis idėjomis.
Kelmės gyventojų daugumą sudarė žydai
Besidomėdamos savo giminės istorija seserys Betty ir Vered Elpern užrašė dar gyvų savo giminaičių pasakojimus, studijavo rašytinius šaltinius ir sukaupė šiek tiek žinių apie Kelmės žydų bendruomenę tarpukario Lietuvoje.
Apraše, kurį perdavė Kelmės krašto muziejui, pasakojama, jog Kelmėje buvo išvystyta grūdų, linų, sėklų ir gyvulių prekyba, nedidelė pramonė. Žmonės atvykdavo pirkti prekių iš netoliese esančių ir tolimesnių miestelių.
Mieste dominavo mediniai namai. Keletas buvo pastatyti iš raudonų arba baltų plytų. Tai buvo didesni dviejų aukštų pastatai, kurie paprastai tarnavo kaip visuomeniniai pastatai: gimnazija (lietuvių), kinas, bankai, policijos nuovada, miesto pieninė ir kiti.
Ne žydų tautybės lietuviai daugiausia gyveno miesto pakraštyje.
Žydų bendruomenė Kelmėje atsirado XVII a., tačiau duomenų apie žydus yra tik iš XIX a.
Remiantis 1897 metų surašymu, iš 3914 Kelmės gyventojų 2710 sudarė žydai. Vėliau jų populiacija mažėjo. 1923 metais Kelmėje gyveno 1461 žydas. 1940 metais jų gyveno apie 2000. Likusi gyventojų dalis buvo lietuviai ir lenkai.
Didžioji dalis Kelmės žydų pragyveno iš amatų, verslo, prekybos ir lengvosios pramonės. Kelmėje buvo gausu mažų maisto prekių parduotuvių, kepyklų, galanterijos, tekstilės ir batų parduotuvių.
Žydų bendruomenė buvo įvairi religiniais požiūriais, išsilavinimu ir profesijomis. Kelmėje susiformavo unikalus ortodoksų judėjimas – „Tnuat Hamusar – moralės judėjimas“.
Kita žydų populiacijos dalis buvo tradicinė. Jos nariai mokėsi Toros, studijavo šventąsias knygas. Kiekvienas vyras, pagal savo žydiško išsilavinimo lygį, priklausė žydų studijų draugijai štetle. Daugeliui įtakos turėjo Apšvietos judėjimas, išplitęs po Europą, ir sionistų judėjimas. Žydų ir jų šeimų parduotuvės ir darbovietės buvo įsikūrę pagrindinėse gatvėse ir šoninėse gatvėse, skersgatviuose ir kiemuose.
Kelmės žydai šnekėjo jidiš kalba. Kelmė buvo vienas pirmųjų miestų, kur buvo įkurta hebrajų mokykla, hebrajų darželis ir „Javnės“ mokykla. Hebrajų kalba tapo daugumos jaunimo šnekamąja kalba.
XIX amžiaus pabaigoje sionistinės idėjos įsišaknijo visoje Europoje. Sionistų judėjimas, išplitęs po visą žydų pasaulį, neaplenkė ir Kelmės.
