Naujausios
Didieji Grįžulo Ratai
Taip vadinasi naujasis pristatomas profesoriaus A. Visockio jubiliejinis dailės albumas. Ir ne tik leidinys. Taip vadinasi ir Šiaulių gimtadienio šventės dienas papuošianti jo retrospektyvinė paroda, kurios atidarymas įvyks jau rytoj – rugsėjo 12 d. (šeštadienį) 14 val. Šiaulių dailės galerijoje.
Jaukiame, profesoriaus ir jo žmonos keramikės Aldonos išpuoselėtame rudenėjančiame sode Šiaulių pakraštyje iš profesoriaus Antano rankų gavau puikiai išleistą albumą „Antanas Visockis. Didieji Grįžulo Ratai”, kuriame daug aliejinės tapybos ir akvarelės kūrinių, konceptualios menotyrininkų prof. dr. Ramutės Rachlevičiūtės ir Virginijaus Kinčinaičio įžvalgos.
Pristatomame albume ir būsimoje parodoje žaižaruoja visockiškas gyvenimas, kuriame „šviesa, spalva, paslaptis, mistika, tikėjimas, harmonija-disharmonija, metamorfozės“.
Jei albumo metrikoje nebūtų parašyta dizainerio pavardė, be vargo atspėtum, kad dizainą kūrė Vilmantas Dambrauskas (jo fotografuoti ir profesoriaus portretai), nenusižengęs ir šįkart savajai stilistikai.
Viena yra pristatyti parodą dailės galerijoje, kita – dailininko parengtą albumą, nes galerijoje kaip pagalbinė, praplečianti priemonė laikytinas profesionalus (arba – ne) parodos komponavimas, svarbu, kaip darbai kalbasi su ekspozicijos erdve, tūriais, šviesa.
Šiandien kalbėsiu apie ką tik pasirodžiusį A. Visockio jubiliejinį dailės albumą „Didieji Grįžulo Ratai“, skirtą autoriaus 85-mečiui, skambančiam jau visą vasarą. Priminsiu, kad A. Visockis (g. 1941 liepos 18 d. Džiuikių kaime, Šiaulių apskritis, Kužių seniūnija) – pripažintas lietuvių tapytojas, pedagogas, ilgametis Šiaulių universiteto profesorius.
Buvęs Gerardo Bagdonavičiaus mokinys 1957–1962 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje (dabar Juozo Naujalio menų gimnazija). Iš tų studijų laikų Kaune jis įsiminė bendrystę su klasioke Rūta Katiliūte, turiningą gyvenimą studentų bendrabutyje su Petru Repšiu, sankirtas su netoliese gyvenusiu „stiklioriumi” nuo Pakruojo Stasiu Ušinsku. 1962–1968 m. jis studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija). A. Visockio diplome įrašai: dailininkas-tapytojas, pedagogas.
Tuometiniam studentui, žemaičiui iš Tyrelkų pasisekė, kad jo kūrybos kryptis, braižą formavo Lietuvos garsieji dailininkai dėstytojai – profesoriai: V. Mackevičius, J. Švažas, K. Morkūnas, A. Petrulis, V. Karatajus, S. Džiaukštas (diplominio darbo vadovas), V. Drėma. Ir iš visų jų studentas sulaukdavo esminių, įsimintinų patarimų. Štai akvarelės virtuozas A. Petrulis studentams buvo „dvasios pakėlėjas”, A. Savickas išmokė, kad studentus dėstytojas turi skatinti ne bandyti kopijuoti dėstytojo manierą, o patarė ieškoti kiekvienam savo individualumo, savo stiliaus. Štai kodėl ir šiandien A. Visockis skeptiškai vertina tuos dėstytojus, kurie savo studentams stengiasi „ perduoti” tik savo tapymo manierą.
1968 m. baigęs Lietuvos dailės institutą, nuo 1969 m. pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau – Šiaulių universitete). 1981–1985 m. ir 1989–2012 m. – Menų fakulteto Tapybos katedros vedėjas. 1983–1989 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Lietuvos akvarelininkų grupės „Aqua 12“ narys. Jo kūrybai skirta prof. Vytenio Rimkaus (1930–2020) parengta knyga „Antanas Visockis: dailės albumas“ (Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006). Nuo 2015 m. jis yra kūrybinės grupės „Individualistai“ narys, nuo 2015 m. – išskirtinio Šv. Kazimiero ordino narys.
Baigęs darbo karjerą universitete, profesorius 2010 – 2011 m. altruistiškai su žmona Aldona įkūrė neformalaus dailės ugdymo studiją „ Paletė”, kurioje daug kuriančių šiauliečių gavo patyrusių dailės ugdytojų pamokų.
Jubiliatas – aktyvus XX a. antrosios pusės – XXI a. dailės gyvenimo dalyvis. Nelengva būtų viename straipsnyje išvardyti profesoriaus nuveiktus darbus, apžvelgti parodas – būta per 300 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje, 25 autorinės parodos Lietuvoje ir užsienyje.
Dailininkas didžiuojasi, kad jis yra bene vienintelis mohikanas, pirmeivis, kuris Šiaulių miesto tradicinės kasmetinės dailės parodose dalyvauja nuo 1968 m. iki 2026 m. Jis ir Europoje žinomas kūrėjas: daug kartų dalyvavo Tarptautinės akvarelės bienalėje „Baltijos šalys“ Rygoje (1969–1991 m.), vėliau Vilniuje. Nuo 1992 iki 2026 m. – „Baltijos tiltai“ akvarelės bienalės Kaune dalyvis. Minėtinos tarptautinės tapybos trienalės Latvijoje, Jūrmaloje: „Aš esu jūra“ (dalyvauta 2016, 2019, 2021, 2024 m.). Jis surengė 25 autorines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kt.
Piramidės
A.Visockio kūryboje ypač svarbus motyvas – piramidė. Autorius neigia, kad čia jam įtaką yra dariusi tapytojo avangardisto Kazimiro Malevičiaus kūryba, nors man susidarė toks pirminis įspūdis, nes pastarojo kūryboje vyravo kvadratai ir kūgiai, trikampiai.
Mano nuomone, juos sieja trimatės ar kitokios konfigūracijos simbolikos paieškos, kurioms didelę įtaką turėjo XIX a. prancūzų tapytojo, postimpresionizmo atstovo Polio Sezano (Paul Cézanne) idėjos, kad „visus gamtos pavidalus galima redukuoti į sferą, cilindrą ir kūgį”. Tokios figūros, kaip A. Visockio piramidinės formos, tarsi padėjo išsivaduoti iš klasikinio akademinio piešinio ir pabrėžti laikmečio dinamiką, kismą. Kaip pavyzdys minėtina Luvro piramidė Paryžiuje (architektas I. M. Pei), kuris sujungė klasiką ir modernumą.
Kaip ten bebūtų, bet piramidės simbolis yra svarbus ir universalus archetipas. Visi pripažįsta, kad per tūkstantmečius šis simbolis transformavosi į ezoterinį ženklą, svarbų modernaus meno elementą. A. Visockio kūriniuose daug simbolių, vedančių į dangų, taigi ir jo piramidės sietinos su tiltu tarp mūsų gyvenimo ir transcendencijos.
Gyvenimas grįžta į pradžią
A.Visockis – menininkas, kuris visada stiprybės, kūrybos syvų sėmėsi iš tautos lobių – padavimų, pasakų, liaudies dainų, Žemaitijos kraštovaizdžio. Visa tai atspindi plati Antano kūrybos temų paletė: teminės kompozicijos, natiurmortai, peizažai. Per daugelį metų jo patikrintos ir išbandytos įvairios techninės priemonės: aliejinė tapyba, pastelė, tempera ir bene mėgiamiausia tapusi akvarelė. Jam visada buvo svarbūs simboliai, kodai, dangaus ir žemės paslaptys, kurias stebėdamas kūrėjas kartu sprendė klausimą apie žmogaus santykį su pasaulio visuma.
Paprastai jis pasitelkia įsigyvenusią mintyse detalę, dažnai paprastą, nenuglostytą ir tą detalę savo išraiškos priemonėmis išaugina iki simbolio, dvimačio turinio. Dažniausiai tai būna kopėčios ( „Kopėčios į XXI amžių“ (1999) , trikampis (piramidė), šaunantis it strėlė į dangų („Naktis“,2012 ), vežimas, valtis, tiltas, vedantis į tolį ar į dangų („Tiltas“, 2012), pianinas („M. K. Čiurlioniui atminti – Andante (Miškas)“, 2025), „Tėvui atminti“, 1994 (beje, jubiliatas gebėjimus muzikai, ritmui perėmęs iš savo tėvo) ar rakandai iš vaikystės namų („Natiurmortas su lempa“, 1990), „Lentyna”, 1989), „Etnografinis natiurmortas“, ankstyvasis darbas iš 1980 m.), kavamalė.
Akvarelė nemėgsta ir nepriima taisymų, antrinių bandymų tobulinti darbą, bet Antanas tai daro labai nejučia, nedirbtinai, jis iš karto organiškai sulieja pirminį ir antrinį turinius į vienį. Ir neatsitiktinai menotyrininkai išskiria, vertina profesoriaus darbuose dažnai jaučiamą daugiasluoksniškumą.
Ir „Didieji Grįžulo ratai“ neatsitiktiniai. Juose – simboliniai kodai, kalbantys apie amžiną gyvenimo ciklą, likimą, negrįžtamumą. Žmonių likimai kaip dangaus ratuose sukasi. Visa tai tarsi iš pasakos apie tai, kaip vargšas tapo turtuoliu, kaip vėliau jis viską buvo priverstas grąžinti atgal. Toks likimas: „Tai buvo jo Didieji Grįžulo Ratai – po visų bandymų vėl grįžo ten, iš kur pradėjo.“ „Gyvenimas kartais atrodo kaip tie Didieji Grįžulo Ratai – viskas suka ir grįžta į pradžią.“
Iš vaikystės tolių Antano sąmonėje gyva ir pasaka apie mergaitę su samčiu vandens savo sergančiai motinai parnešti. Ir apie tai, kaip samtelyje atsirado septyni dideli deimantai, kaip iš jų pasipylė skaidrus vanduo, kaip tie deimantai pakilo į viršų, į dangų, ir pavirto žvaigždynu, „o nuo tada tą žvaigždyną imta vadinti Samteliu, arba Grįžulio ratais“.
Paskutinė vakarienė (it. „La ultima cena”)
Tai vienas labiausiai aptariamų Antano darbų. Regis, nieko naujo nepasakysi apie šį italų genijaus Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci) kūrinį. Bet jis ne tik lydi žmoniją nuo XV a., jis įkvepia improvizacijoms, dažnai net ironiškoms, filosofiškoms ar eklektiškoms. Juk paveikslo tema ir jo kompozicija leidžia kūrėjams „nuplagijuoti“ dažnai tik stalą ir už jo susėdusius žmones, o turinys – kiekvienam skirtingas. Tai būna ir aktoriai, režisieriai, politikai su savo istorijomis, meilėmis, išdavystėmis, nusivylimais. Ir kiekviename iš jų esti savas Judas, savas „Aukščiausiasis“.
Neliko nuošalyje minėtasis šedevras ir A. Visockio akiratyje. Ir čia jis savo darbe „Paskutinė vakarienė“ (2014) atsiskleidžia kaip režisierius, minties modeliuotojas, aktualizuotojas, mąstantys apie tuos, kurie yra pakeliui į dangų ar į pragaro gelmes.
Tapytojas pasitelkia lietuvių folklorą, kaukes, kaimo baliaus detales, už stalo susodina savo personažus-kaimo apaštalus. Čia svarbi spalvų kalba: Jėzus – geltoname, šviesos fone, išdavikiška poza sėdintis Judas – akcentuotai melsvai žalios spalvos. Įdomi ir netikėta detalė – stalas pakeltas aukštokai į viršų, o dangus vaizduojamas apačioje mėlynos spalvos su daugiakalbėmis juostelėmis.
Autorius nepataikauja renesansiškam darbo stiliui, o lieka ištikimas savo bruožui – per veido išraišką, emociją sugebėti eiti kartu ir į gylį, ir į erdvę. Tas daugiasluoksniškumas autoriaus brandintas daug metų, to nepasieksi kurdamas priešokiais. Kūrinys spinduliuoja kosmoso, fizikine šviesa, jis primena, kad mūsų visų gyvenimuose yra ir ištikimų žmonių, ir padlaižūnų, išdavikų. Svarbu juos įžvelgti. Juk kalbama, kad ir žymusis paveikslo autorius neatsitiktinai pasirinko žodžius, kuomet Jėzus ištarė: „Vienas iš jūsų mane išduos”. Milano kunigaikščiui tapytojas guodėsi, kad sunku surasti dievišką atvaizdą: „trūksta dviejų veidų, viena iš jų Jėzaus, jos negalįs surasti žėmėje… kita Judo, apie jį jis galvoja, nes sunku surasti tokį panašų, kuris išdavė savo mokytoją, pasaulio gelbėtoją”.
Aptartas darbas nėra vienintelis A. Visockio kūrinys religine tema. Iš jų charakteringesni: „Angelas“ ( 2016), „Išpažintis” ( 2021), „Tikėjimas“ (1989), „Šviesa. Altorius“ (1990), „ Paslaptis’, 2024), „Izidorius – žemdirbių globėjas”, 1995). Įsimenantys kūriniai, susiję su Kryžių kalnu: „Laisvės ir tikėjimo paminklai (Kryžių kalnas)”. I. II (2019),
Antanas – „taškuotojas“
Tai atpažįstamasis A. Visockio kūrybos kodas, raktas į jo kūrybos dalį. Aišku, galima kalbėti ir pasitelkus menotyros žodyną: Antanas – puntualistas, divizionizmo (pranc. divisionisme < division – dalijimas) pasekėjas, tapybos metodo, grindžiamo atspalvių skaidymu į grynas spalvas sekėjas, kada taškeliai tepami ant drobės, o žvelgiant iš atstumo jie optiškai susilieja žiūrovo akyse.
Nėra taip paprasta sukurti iš to „taškavimo” vientisą, spinduliuojantį giluminiu turinį darbą. Antanas neslepia, kad šios technikos, idėjų apie šviesos ir spalvos dėsnius, spalvų kontrastus (aišku, iš kur Antano kalbos apie kosmoso šviesą) jis mokėsi iš XIX a. prancūzų tapytojo, neoimpresionizmo pradininko Žoržo Sera (Georges Seurat), kuris ir laikomas divizionizmo, kai tapoma taškeliais (puantilizmas), pradininku.
Akvarelė – dominuojanti dailininko A. Visockio kūrybos sritis, temiškai apimanti peizažus, natiurmortus, portretus, temines kompozicijas. Kai bičiuliams pasakoju apie A. Visockio kūrybą, dažnas pasitikrina: „Ar tai tas išskirtinis Šiaulių tapytojas-taškuotojas?“ Taip, tas pats, jau daug metų Išskirtiniu jo akvarelinės tapybos bruožu yra tapęs originalus puntualistinės technikos taikymas, suteikiantis darbams filosofiškumo, simboliškumo, skaidrumo, lakoniškumo, polifoniškumo.
Puantilizmo bruožus, apskritai šios technikos niuansus A. Visockio kūryboje puikiai išsakė prof. dr. Ramutė Rachlevičiūtė albume spausdinamame jos palydimajame žodyje „Antanas Visockis ir jo odė akvarelei“: „Ryškiaspalvių dažų atskiri potėpiai, dažniausiai taškiukai, smulkiu teptuku dedami vienas greta kito, bet su tarpeliais, kad optiškai susilietų mūsų akyse. Kai tarpeliai tarp atskirų spalvų kiek didesni, į juos tarsi įsiskverbia šviesa. Atsiveria mirguliuojantis spalvingos šviesos žaismas ir persiliejančios, viena į kitą įsiskverbiančios formos. Dėl to atsiranda optinis subtilumas, o skaidrumas ir akvarelinio paviršiaus virpėjimas formuoja daugiasluoksnę kompoziciją“.
Būtent tas daugiasluoksniškumas yra svarbus A. Visockio kūrybos akcentas. Akvarelė yra jautri, subtili technika, reikalaujanti atidos, pasirengimo, net lakiu patikrintos intuicijos. Ir čia suspindi A. Visockis, kuris meistriškai modeliuoja savo mintį, paremtą giluminiu įspūdžiu, paslaptimi. Jis puikiai jaučia gamtą, muziką, todėl įsilieja interpretacinis nervas, autoriaus geba „režisuoti” kūrinio turinį, mintį. Tik didelio meistro ranka tai geba atlikti. Ir tas taškavimas (puantilizmas) tampa ne atsitiktiniu, išbarstytu, o sisteminiu per savo vidinio, giluminio pasaulio filtrus perkoštą išraišką.
Kaip teigia R. Rachlevičiūtė, “Puantilistinė technika A. Visockiui leido labiau struktūruoti kompoziciją, ji tapo harmoningesnė, labiau subalansuota emociškai ir nesiremianti vien pojūčių, spalvų ekspresijos gaivališkumu,(...) A. Visockio akvarelėse tai šviesos srautų, pluoštų ir spalvų svarba. Taškų, brūkšniukų, spalvinių punktyrų tankis lemia vaizdo ryškumą, intensyvumą, leidžia sukurti jautrius ir subtilius spalvų, pustonių perėjimus, šviesokaitos laipsniškumą“.
Apie A. Visockio akvarelės skleidžiamą šviesą, simbolius pristatomame albume kalba ir menotyrinikas Virginijus Kinčinaitis straipsnyje „Skaidrumo ilgesys”: „Šio menininko akvarelėse dangiška šviesa kartais įgauna geometrinius taisyklingų, susikertančių ar paraleliai sklindančių šviesos pluoštų ornamentus. Jie užkloja vaizdą, dalija jį į skirtingus planus bei atspindžius ir sukuria pagal paslaptingus dėsnius taisyklingai judančių atmosferos dalelių įspūdį. Tokia zodiakiška geometrija dar labiau sustiprina kosmologinius A. Visockio akvarelių motyvus ir suteikia mažo formato kūriniams monumentalumo aurą“.
XXX
Su pristatomu albumu ir rytoj atidaroma paroda kviečiu susipažinti tuos, kuriems svarbu ne tai, kas matoma, bet kas (nu)jaučiama, kam artimi laikinumo ir amžinumo klausimai, kas pasiilgęs skaidrumo, kas girdi, ką kalba šviesa, spalva, kas geba išgirsti ir šnabždesį. O visa tai pats A. Visockis reziumuoja lakoniškai: „Man svarbiausia – šviesa, ritmas ir spalva. Tai ir studentams akcentuodavau.“
Ir aš savo pakalbėjimus apie jubiliato, sunešusio į savo kūrinius Žemaitijos peizažus, kosmoso ir žemiškąją šviesą, kopėčiomis ir vežimais iš vaikystės sodų užkopusiam ir mus skatinančiam užkopti į dangaus paslapčių pasaulį, baigsiu žodžiais, kad pristatomas albumas ir laukianti dailininko profesoriaus A. Visockio paroda mums subtiliai primena akvarelės šviesą ir galią. Pakelkim akis į rudenėjantį dangų, raskime jame Didžiuosius Grįžulo Ratus ir keliaukime mintimis, lydimi A. Visockio kūrybos.
O kol kas pavydėkite, nes mano rankose puikus jau seniai (o jei jis gyventų Vilniuje...) nacionalinės premijos užsitarnavusio šiauliečio Antano Visockio kūrybos albumas, atkeliavęs iš Antano sodo. Ir kaip čia nepri(si)minsiu 2022 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Respublikos Seime mano pristatytos jo turiningos parodos „ Akvarelės šviesa”, susilaukusios didelio susidomėjimo ir puikių įvertinimų.
Ir, matyt, neatsitiktinai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas tapytojas Rimas Bičiūnas tada išsakė priekaištų šiauliečiams, miesto kultūros formuotojams. Jis pasakė aiškiai, kodėl Šiauliai nepasirūpina savo tapybos šviesuliu Antanu Visockiu? Ir pridūrė: „Jei profesorius gyventų Vilniuje, seniai jau būtų įvertintas nacionaline premija”. Tai ne mano žodžiai, tai Lietuvos dailės pasaulio autoriteto R. Bičiūno pratartis…
