Ar pritariate Prezidentei, jog "su valstybe iš esmės viskas gerai"?

Šiau­lie­tis Ri­man­tas, bu­vęs bend­ro­vės "Geo­naf­ta" dar­buo­to­jas:

– Pre­zi­den­tė, ma­nau, su­švel­ni­no vis­ką, taip teig­da­ma sa­vo me­ti­nė­je kal­bo­je. Jos pa­čios dar­buo­se bu­vo blaš­ky­mo­si ir dirb­ti­nu­mo. Tik už­sie­ny­je ji įžy­mi.

Bet ji tei­si, sa­ky­da­ma, jog val­dan­tie­ji no­rė­tų ty­laus pre­zi­den­to. Ku­ris iš val­dan­čių­jų ne­no­ri, kad ki­ti pa­ty­lė­tų? Kai vi­si ty­li – ge­ra, ra­mu. Ar kas kė­lė bal­są, kai per kri­zę Lie­tu­va sko­li­no­si iš ban­kų už di­džiau­sias pa­lū­ka­nas?

Prob­le­mų yra ir bus, bet, ma­nau, kad pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį gy­ve­na­me tik­rai ge­riau. Tik nė­ra su­si­tvar­ky­ta su tais, ku­rie sa­vi­na­si, švais­to vals­ty­bės iž­dą, ku­rie mo­kes­čių ne­mo­ka ir ku­rie yra ne­bau­džia­mi.

Štai, skai­čiau, jog ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai žmo­ge­lį už ki­bi­rą pri­kas­tos der­lin­gos že­mės nu­bau­dė, o va­gian­čių už mi­li­jo­nus ne­ma­to.

Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu bu­vu­sio Li­be­ra­lų są­jū­džio pir­mi­nin­ko Eli­gi­jaus Ma­siu­lio pa­sa­ky­mo, kad tik dur­nius ga­li dirb­ti už 5 tūks­tan­čius li­tų. Vi­si "dur­niai", o pro­tin­gam pi­ni­gus at­ne­ša?

Ne­sup­ran­tu, kai žmo­nės bal­suo­ja už to­kius po­li­ti­kus, kaip Vik­to­ras Us­pas­kich, o jis vėl 9 pro­cen­tus bal­sų su­rin­ko. Kaž­ka­da, kai jis tik kū­rė sa­vo par­ti­ją, ma­nęs žur­na­lis­tas klau­sė, kaip į tai žiū­riu? Sa­kau, ne­ga­li ša­liai va­do­vau­ti žmo­gus, ku­ris čia ne­tu­ri jo­kių šak­nų.

Per ma­žai do­mi­mės po­li­ti­ka ir tuo, kas vals­ty­bė­je da­ro­si. Rin­ki­muo­se juk tik 50 pro­cen­tų žmo­nių da­ly­vau­ja.

Kaip aš pa­ts gy­ve­nu? Ge­rai gy­ve­nu. Jei­gu sa­ky­si, kad blo­gai gy­ve­ni, tai ir bus blo­gai.

Sen­jo­rė NI­JO­LĖ, bu­vu­si me­di­kė:

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad vis­kas vals­ty­bė­je ge­rai. Daug ir Pre­zi­den­tės pa­ža­dų bu­vo, tik jų įvyk­dy­mo ma­žai.

Sen­jo­rams tik­rai sun­ku gy­ven­ti. Kai­nas ke­lia vi­sur – ir par­duo­tu­vė­se, ir už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Esu naš­lė, pen­si­jos gau­nu vos per 300 eu­rų. Kaž­kiek pri­dė­jo, bet ne tiek, kiek vis­kas brangs­ta. Pen­si­nin­kui vais­tai yra ant­ra duo­na, o ko­kia jų kai­na – bai­su! Bet mū­sų bal­sas į dan­gų nei­na.

Di­džiau­sią žmo­nių pa­si­pik­ti­ni­mą ke­lia, kai po­li­ti­kai, val­di­nin­kai sau al­gas pa­si­ke­lia – ir pa­ke­lia­mos jos ne 10 eu­rų, kaip pen­si­jos.

Pa­ti bu­vau me­di­kė, dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų dir­bau fel­če­re po­lik­li­ni­ko­je, bet ne­pa­tei­si­nu nė vie­no me­di­ko, ku­ris į žmo­gų akių ne­pa­ke­lia, neap­žiū­ri. O jei­gu pen­si­nin­kas atė­jo kuo skųs­tis, tai pa­siūIo pa­si­žiū­rė­ti į pa­są. Lyg pa­ts nie­ka­da toks ne­bus. Kai dar dir­bau, taip ne­bu­vo. Daug yra abe­jin­gu­mo.

Šiau­lie­tė esu nuo gi­mi­mo. Šiau­liai da­bar tie­siog išar­dy­ti, ne­be­ži­nai nė iš ku­rios pu­sės priei­ti prie baž­ny­čios. Aiš­ku, su­tvar­kys kaž­ka­da. Bet Pri­si­kė­li­mo aikš­tė – cent­ri­nė mū­sų aikš­tė – žiau­ru, kas da­ro­ma ir kas iš jos bus? Į Pa­ne­vė­žį nu­va­žiuo­ju – Pa­ne­vė­žys ir­gi tvar­ko­mas, bet kaž­kaip švie­siau.

Dai­va ŠUL­CAI­TĖ, mu­zi­kan­tė, Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro "Da­gi­lė­lis" kon­cert­meis­te­rė:

– Aš ne­pri­ta­riu nuo­mo­nei, kad vis­kas vals­ty­bė­je yra ge­rai. Nė vie­no­je vals­ty­bė­je ne­bū­na vis­kas ge­rai. Tai la­bai pla­ti te­ma, ir neat­sa­ky­si vie­nu sa­ki­niu.

Lie­tu­vo­je yra ir daug pliu­sų, ir daug mi­nu­sų. Kul­tū­ros žmo­gus esu, bet pir­miau­sia pa­sa­ky­čiau, jog di­džiau­sia pro­ble­ma yra so­cia­li­nė at­skir­tis, ku­ri tik di­dė­jo ir ne­ma­žė­ja. O kul­tū­ros sri­ty­je per ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma dva­sin­gu­mui. Me­nas da­bar yra pa­si­da­ręs sa­vo­tiš­ku vers­lu. Su­si­tel­kia­ma į išo­rę, į tuš­čią pa­si­reiš­ki­mą, į kie­ky­bę.

Kie­ky­bė dar ne­reiš­kia ko­ky­bės. Ko­ky­bę me­ne ne taip leng­va pa­siek­ti, jos ir yra ma­žiau, bet tai yra iš­ken­tė­ta, iš­jaus­ta.

Da­lius JAN­ČIAUS­KAS, Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius:

– Ne­gir­dė­jau Pre­zi­den­tės me­ti­nės kal­bos. Bet kiek ją ži­nom, tai keis­ta, kad ji ga­lė­jo taip tvir­tin­ti? Juk pa­ti vi­sa­da bu­vo kri­tiš­kai nu­si­tei­ku­si.

Jei­gu, kaip sa­kot, kal­bė­jo ir apie ti­jū­no bi­zū­ną, ir po­li­ti­nį cha­miz­mą, ir ban­dy­mus žo­džio lais­vę ri­bo­ti, ir įvai­riau­sius drau­di­mus, – tai ar vis­kas vals­ty­bė­je ge­rai? Ar pa­ti sau ne­prieš­ta­rau­ja?

Jei­gu aš pa­sa­ky­siu, kad Lie­tu­vo­je ne­pa­kan­ka­mai ver­ti­na­ma kul­tū­ra, nie­ko nau­jo ne­pa­sa­ky­siu ir at­ro­dy­siu sa­va­nau­dis.

Aš dir­bu vals­ty­bi­nė­je kul­tū­ros įstai­go­je. Bet kai mū­sų at­ly­gi­ni­mus pa­ly­gi­ni su dar­bi­nin­ko, du­rų ar lan­gų ga­min­to­jo at­ly­gi­ni­mu, tai man gė­da sa­ky­ti, kiek aš už­dir­bu.

Le­dų par­da­vė­ja NI­JO­LĖ:

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad vis­kas mū­sų vals­ty­bė­je ge­rai. Emig­ra­ci­ja di­de­lė – koks čia ge­ru­mas, jei­gu bė­ga­ma iš Lie­tu­vos.

Aiš­ku, gy­ve­ni­mas kaž­kiek ge­rė­ja. Ypač šiuo me­tu. Nors kei­kiam val­džią, bet da­bar­ti­nė val­džia vie­nin­te­lė ėmė kaž­ką ge­ro žmo­nėms da­ry­ti: ir vai­ko pi­ni­gus, ir pen­si­jas ke­lia, kiek lei­džia vals­ty­bės ga­li­my­bės. Ir mies­tuo­se ju­da­ma, tvar­ko­ma.

Aš aš­tuo­ne­rius me­tus va­sa­ro­mis bul­va­re le­dus par­da­vi­nė­ju. Esu pen­si­nin­kė, prie pen­si­jos taip pri­si­du­riu ir su žmo­nė­mis pa­bend­rau­ju, pu­sę mies­to pa­žįs­tu.

Ma­tau, kaip žmo­nės kei­čia­si. Tik­rai ge­riau gy­ve­na­me. Anks­čiau žmo­nės dau­giau pa­de­juo­da­vo dėl tos kapeikos–cento. Tė­vai vai­kui rink­da­vo pi­giau­sius le­dus, o da­bar lei­džia pa­čiam rink­tis, ko­kį no­ri.