Naujausios
KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Kurtuvėnų apylinkės turtingos keliautojui
KURTUVĖNAI – RIBIŠKĖS – PAŠVINYS – VAINAGIAI – PUSTLAUKIS – SVILĖ – KRYŽIŲ KRYŽKELĖ
Vasara – kelionių metas. Pradedame vienos dienos keliones. Šįkart siūlome užsukti į Kurtuvėnų miestelį ir Kurtuvėnų regioninį parką. Kelionės gidas – Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas Darius RAMANČIONIS.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kelio ženklas be Kurtuvėnų
Iš Šiaulių važiuojame Tauragės link. Už Bubių ir televizijos bokšto – vienintelis kelio ženklas, kad atvažiavote į Kurtuvėnų regioninio parko valdas. Daugiau nuorodų į Kurtuvėnus neieškokite. Kelininkai teisinasi, kad Kurtuvėnai ne prie kelio, todėl ir nėra pagrindiniame kelyje nuorodos, kur sukti. Už viaduko sukame Ramučių kryptimi. Kurtuvėnai nuo Šiaulių nutolę 20 kilometrų
Kurtuvėnų šventojo Jokūbo bažnyčios bokštas matyti iš toli. Pagrindinė gatvė atveda į centrinę seno ir garsaus miestelio aikštę.
Prie visų įdomiausių Kurtuvėnų miestelio vietų yra pastatyti informaciniai stendai, kelionės kryptį žymi rodyklės.
Turgaus aikštė
Anksčiau aikštėje tarp bažnyčios ir atgimstančios dvaro sodybos vykdavo turgūs. D. Ramančionis sako: „Kas matė Kurtuvėnus prieš penkerisu ar dešimt metų, pasikeitusio miestelio gali neatpažinti“.
XVI amžiuje aikštė buvo keturkampė ir kiek didesnė, nei dabar atkuriama pagal XIX amžiaus vidurio pavyzdį.
XVIII amžiuje dvarininkas Nagurskis išsireikalavo aikštei turgaus teises ir čia kiekvieną sekmadienį vykdavo turgūs.
Aikštės kairiajame kampe prie dvaro tvoros raudonų plytų pastatas ir dabartinė smuklė – carinės Rusijos sandėliai. Kasant Ventos – Dubysos kanalą vien Kurtuvėnuose buvo 3000 kareivių, kurie dalyvavo darbuose, dalinys. Žmones reikėjo maitinti, reikėjo vietos susidėti įrankiams. Vėliau šie pastatai buvo dvaro kumetynais. XV amžiaus šaltiniai teigia, kad Kurtuvėnuose buvo trisdešimt trys karčiamos.
Pastatai įsikūrę seniausioje Žemaitijos kryžkelėje. XVII amžiaus žemėlapyje pažymėtas kelias iš Vilniaus į Rygą. Toks svarbus kelias ėjo ne pro Šiaulius, o pro Kurtuvėnus. Kitas kryžkelės kelias nuo Šiaulių ėjo pro Kurtuvėnus į Luokę, Varnius.
Šiemet aikštėje bus pradėtas kloti grindinys.
15 metų Kurtuvėnuose vyksta archeologiniai kasinėjimai. Jų metu atkasti prie turgaus aikštės stovėjusio pastato pamatai. Dvaro tvora buvusį pastatą padalina pusiau. Išlikęs ir grįstas akmenimis įėjimas į pastatą ties dabartiniu informaciniu stendu apie Turgaus aikštę.
Parkas
Dvaro parko takai atkurti pagal XIX amžiaus vidurio planą. Grafas Liudvikas Viktoras Pliateris Zyberk norėjo plėsti ūkį už paskolą iš banko, turėjo padaryti inventorizaciją su planu. Šis planas išliko iki mūsų dienų.
Norint patikslinti takų ribas buvo atliekami ir archeologiniai kasinėjimai.
Dvaro parko pažintiniu takus apžiūrėti grožybių einame iš kairės pusės.
Dvaro parke išlikę tvenkiniai, alėjos, takai, panoramos. Tai landšaftinio tipo parkas. Atkurtas beveik iš miško, tarybiniais laikais parkas buvo gerokai sulaukėjęs.
Parke – keliolika medžių, kuriems daugiau, nei šimtas metų. Medžiuose , specialiai padarytuose inkiliukuose, gyvena devynios šikšnosparnių rūšys.
Perkūnas
Nedidelė kalvelė. Atsiveria vaizdas į tvenkinį, iškastą Kurtuvos upelio slėnyje.
Ant kalvelės paminklas Perkūnui. 2001 metais Kurtuvėnų dvare vyko Romuvos stovykla. Savaitę prieš stovyklą sudegė dvaro svirnas. Stovykla vis tiek įvyko. Buvo minima paskutinė Perkūno diena. Sumanyta pastatyti Perkūno medį. Dvaro parke vėjas buvo nulaužęs didžiulį uosį. Iš kraštų matosi po žaibo trenkimo atsiradusios medžiui augant rievės.
Uosis tiko Perkūno medžiui. Kalvis nukalė Perkūno kirvukus – ant metalinių strypų užmautus akmenis, kuriais Perkūnas velnius medžioja. Ant viršaus užkelta karūna – ugnies ženklas. Įstatyta Perkūno širdis. Kūrinys sukurtas ekspromtu, niekas pradedant darbą nežinojo, kaip atrodys skulptūra. Tai bendras romuviečių kūrinys.
Prie Perkūno medžio – dubeniuotas akmuo. Išgriuvo Kurtuvėnų bažnyčios tvora būtent toje vietoje, kur buvo įmūrytas dubeniuotas akmuo. Klebonas dubeniuotą akmenį atidavė Kurtuvėnų regioniniam parkui. Akmenyje galėjo būti laikomas bažnyčios švęstas vanduo. Seniausiais laikais dubeniuoti akmenys naudoti baltų apeigose.
Rūmai
Dvaro teritorijos centre – buvusi rūmų terasa. Rūmai neišliko. Terasa įrengta ant dar seniau stovėjusių rūmų pamatų. Po terasa yra atkasti kažkada sunykusių ketverių rūmų pamatai, kuriuos galima pamatyti per stiklines grindis. Vieni rūmai griuvo, buvo statomi kiti, kol XIX amžiuje grafas L. V. Pliateris Zyberk sumanė pastatyti mūrinius rūmus.
Rūmus 1918 metais sudegino bermontininkai. Dvi savaites pulkininko Bermonto kareiviai uliavojo rūmuose, o sužinoję, kad nušovė jų kareivį, nušovė keturis savanorius lietuvius ir padegė rūmus.
Tarybiniais metais dvaro likučius leista nusigriauti ir iš plytų kurtuvėniškiams statytis namus.
Nuo rūmų takas veda prie archeologinių kasinėjimų vietos, kur atrasti dvaro ratinės pamatai. Ratinėje buvo laikomos dvaro karietos, žirgai.
Svirnas
Seniausias ir didžiausias medinis svirnas Lietuvoje sudegė 2001 metais. Atstatytas 2005 metais lygiai toks pat. Suręstas iš pušies. Dalį didžiulių pušų pavyko surasti Lietuvoje, iš jų pastatytas pirmasis svirno aukštas. Antrajam aukštui pušis vežta iš Karelijos.
Viename svirno gale buvo malami grūdai. Svirnas buvo pritaikytas ir vaidinimams. Šiuo metu svirne įrengtas Lankytojų centras, vyksta Klojimo teatrų festivalis.
Prie svirno – viena seniausių Šiaulių krašto liepų. Medis nukentėjo per svirno gaisrą, teko nupjauti viršūnes. Liepoje gyvena paukščiai ir šikšnosparniai.
Piliakalnis
Į kairę nuo dvaro – Kurtuvėnų piliakalnis. Kažkada buvęs vienas kalnas buvo perkastas ir nutiestas kelias. Prieš 2000 metų piliakalnyje gyveno žmonės, buvo įtvirtinimai. Kurtuvėnų miestelis greičiausiai ir gimė nuo šio piliakalnio.
Pilį 1495 metais pakeitė katalikiška koplytėlė, kurios jau nebėra, jos vietoje stovi kita koplytėlė. Apie koplyčią buvo pradėti laidoti žmonės ir taip piliakalnis pamažu virto kapinėmis.
Prie centrinio tako aukštame medyje įkeltas ne inkiliukas, o bičių gaudyklė, čia bitės suskrenda, nes kapinėse – daug gėlių.
Bažnyčia
Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčia statyta 1792 metais. Fundatoriai – bajorai Nagurskiai, tuo metu valdę Kurtuvėnų dvarą. Fundatoriaus Jokūbo Nagurskio garbei bažnyčia ir pavadinta šv. Jokūbo vardu. Manoma, kad J. Nagurskis yra palaidotas rūsyje po bažnyčios altoriumi.
Po bažnyčia yra daugiau palaidojimų, vienos kriptos jau yra pritaikytos lankyti, tik reikia paprašyti klebono, kad įleistų. Kita, mažesnioji kripta, kuri priklausė paskutiniesiems dvaro savininkams grafams Pliateriams. Kripta buvusi atverta, bet išsamesnių tyrimų joje neatlikta.
Bažnyčios architektas – Martynas Knakfusas, Vilniaus universiteto profesorius. Bažnyčia laikoma šedevru, kurį Motiejus Valančius „Palangos Juzėje“ aprašė taip: miestelis nieko įdomaus, bet bažnyčia galėtų papuošti ir didelį miestą.
Bažnyčioje yra seniausi Šiaulių rajone vargonai, saugomos net kelių šventųjų relikvijos (kaulai).
Akmuo su Dievo pėda
Iki akmens su Dievo pėda galima eiti pėsčiomis (apie 2 kilometrai) arba važiuoti automobiliu, kurį palikome prieš lankantis dvare, Turgaus aikštėje.
Reikia sukti už dvaro oficinos (dabar Kurtuvėnų regioninio parko direkcija) ir buvusios dvaro virtuvės keliuku Vakarų kryptimi.
Šalia Rimo kalnelio ir Ribiškių tvenkinių Kurtuvėnų bendruomenės iniciatyva 2010 metais sugrąžintas akmuo su Dievo pėda. Kai tarybiniais laikais buvo kasami Ribiškių tvenkiniai, akmenį saugoti buvo išsivežęs tautodailininkas Valerijonas Kalinas į savo sodybą netoli Bazilionų.
Pasakojamos legendos, kad Dievas, eidamas į dangų, atsispyręs būtent nuo šito akmens ir likusios jame įspaustos pėdutės. Kita legenda pasakoja, kad angelas ant to akmens nužengęs nuo dangaus. Dar kita pasakoja, kad Dievas specialiai įmynęs pėdas, kad joms prilijus galėtų paukšteliai atsigerti.
Pasitinka sukančių ratus virš Ribiškių tvenkinių gervių klyksmas, tvenkinyje plaukioja gulbės – tikras Dievo užantis.
Viena pėdutė akmenyje net su atsispaudusiais pirštukais. D. Ramančionis juokauja, kad Dievas turėjęs būti ketverių – penkerių metukų, nes pėdutės mažytės.
D. Ramančionio teigimu, akmuo su Dievo pėda nėra dar paskelbtas paveldo objektu, bet žinoma, kad tai yra vienas ryškiausių pėduotų akmenų Lietuvoje. Pėduoti akmenys nuo seno yra laikomi šventais.
Vainagių piliakalnis
Tuo pačiu keliuku grįžtame atgal į Kurtuvėnus. Sukame keliu pro kapinėmis virtusį piliakalnį. Tai senasis kelias į Varnius, Luokę.
Už kelių kilometrų išvažiuojame į plentą. Kiek pavažiavus dešinėje pusėje Pašvinio ežeras, kur galima išsimaudyti. O mes sukame į kairę – rodyklė į Vainagių piliakalnį.
Piliakalnis priskiriamas prie ankstyvųjų piliakalnių. Buvo atlikti kasinėjimai, kurių metu rasti trys akmenys, po kuriais pakišta po mažą akmenėlį. Iškelta versija, kad čia kažkada galėjusi būti šventvietė.
D. Ramančioniui susitikus su šamane Tatjana iš Chakasijos ir paklausus jos, kaip atrodė jų šventvietės, kuriose šamanai veda apeigas, ji atsakiusi, kad yra trys akmenys, po kuriais yra padėta po mažą akmenėlį.
Akmenys po kasinėjimų vėl atgal užkasti.
Legendos pasakoja, kad Vainagių piliakalnį supylė švedai, žemes nešę gūniomis. Į piliakalnį vedusi medgrinda. Kai miškininkai darė privažiavimą prie piliakalnio, taip pat kelią išgrindė didžiuliais mediniais rąstais, kurie vietomis yra matomi.
Ant piliakalnio auga įtraukti į gamtos paveldo objektų sąrašą pušis, eglė ir didžiulis kadagys.
Į drėgnas piliakalnio prieigas veda medinis keliukas, kuriuo galima pasivaikščioti iki apžvalgos bokštelio.
Pustlaukio duobė
Pustlaukio geomorfologiniame draustinyje, kuris yra įsteigtas išsaugoti termokarstines duobes, liaudyje vadinamas velniaduobėmis, yra Pustlaukio duobė. Ją nuo Vainagių piliakalnio galima pasiekti važiuojant rodyklės nurodyta kryptimi, nuo Vainagių apie 1,7 kilometro.
D. Ramančionis pasakojo, kad vaizdinga Pustlaukio duobė atsirado tirpstant ledynmečio ledui, palaidotam po smėlio, žvyro sluoksniu. Ledas ištirpo, smėlis įgriuvo.
Duobė atverta atlikus kraštovaizdžio kirtimus. Duobės dugne užpelkėjęs ežeras ir formuojasi aukštapelkė.
Duobėje atlikti geologiniai tyrimai, daryti gręžiniai, palenologiniai (žiedadulkių) tyrimai, iš kurių sužinoma, kaip keitėsi augmenija toje vietoje. Duobę galima apžiūrėti saugiai nuo apžvalgos aikštelės.
Svilės šaltiniai ir kryžiai
Toliau važiuojant miško taku už beveik trijų kilometrų yra kryžkelė su rodyklėmis. Kairiau pasukus, nuvažiuoji į Juodlę, kur yra 4,5 kilometro takas pasivaikščioti apie Juodlės ežerą. Galima susipažinti su kraštovaizdžiu, pelkėmis.
Mes sukame dešiniau – į Svilės šaltinius. Išvažiuojame į plentą, pavažiavę kelis šimtus metrų sukame į kairę, kur rodo rodyklė.
Į šaltinius veda tiltas su apžvalgos aikštele. D. Ramančionis sako, kad čia yra triskart draustinis.
Gamtininkas Ričardas Kazlauskas šioje vietoje atrado arktinę apsiuvą – plėvesparnių būrio vabzdį, kuris įrašytas į Raudonąją knygą. Svilės šaltiniai – piečiausia šio vabzdžio radimvietė Europoje. Dėl to norėta įkurti entomologinį draustinį.
Atvažiavę gamtosaugininkai surado, kad beveik dviejų hektarų teritorijoje trykšta šaltiniai, daug akių, debitas – 40 litrų per sekundę. Dėl to Svilės šaltiniai paskelbti gamtos paminklu.
Botanikai atrado čia dervidinių giminės daugiametį patvenį. Tai – didžiausia daugiamečio patvenio radimvietė Lietuvoje. Norėta paskelbti šią vietą botaniniu draustiniu ir uždrausti lankymą.
Galiausiai Kurtuvėnų regioninis parkas šią vietą paskelbė kraštovaizdžio draustiniu.
Prie Svilės šaltinių yra rodyklė į Kryžių kryžkelę. Važiuoti reikia kilometrą.
Miške žmonės stato įžadų kryžius, panašiai, kaip Kryžių kalne.
Senovėje netoli tos vietos, kur statomi kryžiai, augusi pušis, prie kurios ponai bausdavo savo baudžiauninkus, korė sukilėlius. Pastačius kryžkelėje koplytstulpį, ten žmonės eidavo duoti įžadų ir kabindavo rožančius.
Vietiniai žmonės pasakojo, kad davus įžadus ir pastačius kryžių, įžadai išsipildydavo.
Jono TAMULIO nuotr.
GIDAS: Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas Darius Ramančionis pasiūlė pakeliauti po Kurtuvėnų regioninio parko valdas.
PĖDA: Akmuo su Dievo pėda. Pėdučių yra ir ant šono, ant kurio akmuo paguldytas.
BAŽNYČIA: Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčioje yra rūsiai, kuriuos galima aplankyti lydint klebonui.
PERKŪNAS: Perkūno skulptūra pastatyta ekspromtu per Romuvos stovyklą 2001 metais, kai sudegė piktavalio padegtas dvaro svirnas.
TERASA: Iš Kurtuvėnų dvaro rūmų liko tik terasa.
LIEPA: Viena seniausių Šiaulių apylinkių liepų, nukentėjusi per svirno gaisrą.
KELIONĖ: Maršrutą galima apvažiuoti dviračiu. Neturite savo? Galima išsinuomoti regioniniame parke.
ARCHITEKTŪRA: Kurtuvėnų miestelyje daug senosios architektūros namų.
DUOBĖ: Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puiki panorama į Pustlaukio duobę, atsidarusią ištirpusiam po žemėmis ledo luitui.
ŠALTINIAI: Svilės šaltiniuose galima pasisemti tyro vandens.
AKYS: Šaltinio akių yra beveik dviejų hektarų teritorijoje.
VAINAGIAI: Vainagių piliakalnis atvertas lankytojams, iškirsti kalną gožę medžiai.
KADAGYS: Ant Vainagių piliakalnio auga devynių metrų kadagys, gamtos paminklas.
ORCHIDĖJA: Dėmėtoji gegužraibė – lietuviška orchidėja, įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą, auga prie Vainagių piliakalnio.