
Naujausios
Šiauliai po 100 metų
ĮSIVAIZDUOKIT – mirė žmogus, velionį apraudojo giminės, artimieji, apskelbė tai laikraščiai, paminėdami mirusiojo visuomenės veikėjo visus gerus darbus, paskum įvyko iškilmingos laidotuvės – ir, duok jam, Viešpatie, amžiną ramybę.
Atrodo, istorija baigta. Na, jei dar paminėsim išgertuves, kurios įvyko velionies garbei ir atminimui, tai jau, tur būt, ir viskas.
Tačiau, ne. Laikinai užmirškim viską, įsivaizduokim, kad praėjo amžius, lygiai vienas amžius, reiškia, šimtas metų – punkt minutė į minutę – ir staiga įvyko netikėtumas: velionis, apleidęs šią ašarų pakalnę ir tokį ilgą laikų ištūnojęs žemėse, tik – cvakt! – pakėlė galvą, apsidairė, vargais negalais, minėdamas visus šventuosius, pas kuriuos viešėjo, išsikapstė iš duobės ir nuėjo į miestą pasivaikščioti. Dalykas neįtikėtinas, bet įsivaizduojamas.
Visų pirma, naujai gimęs paklausė pirmą sutiktą praeivį:
– Koks čia miestas?
– Šiauliai, – atsakė jam.
Gyvas numirėlis išplėtė akis. Meluoji! – norėjo surikti, bet, atsiminęs skaistyklos liepsnose nuplautas visas nuodėmes, suvaldė pyktį ir nutylėjo.
Neminėsim visų smulkmenų, o pasakysim, kad pilietis iš ano pasaulio atsidūrė ant Salduvės kalno. Ten jis išvydo didžiulį puikų parką. Dailios alėjos buvo papuoštos įvairiomis statulomis, parko centre snaudė prūdas, kurio skaidriai blizgančiame paviršiuje irstėsi sniego baltumo gulbės.
Visą pusdienį paklaidžiojęs nuostabiame parke, jis grįžo miestan. Gatvės plačiausios. Ūžė taksi, žvangėjo tramvajai, požeminiai metro drebino meksfaltą. Turgavietės – nė žymės, nė kvapo nelikę – tik daili, smėliu barstyta aikštė, kurios centre stypso kažkokia statula.
– Tamsta, matau, ne vietinis. Ar nesutiktum tamsta, drauge su manimi, apžiūrėti miestą? – pasisiūlė malonus šiaulietis.
Pilietis iš ano pasaulio, be abejo, tuo buvo labai patenkintas. Abu įsėdo tramvajum.
– Visų pirma užsuksim muziejun, kur miestas pavaizduotas toks, koks jis buvo seniau. Tai palengvins tamstai tinkamiau įvertinti visus tuos kultūrinius laimėjimus, pasiektus, reikia pasakyti, paskutiniųjų metų bėgy.
Pilietį iš ano pasaulio nustebino septynaukštis pastatas su daugybe langų ir durų.
– Muziejus užima tris apatinius aukštus. Bet jame sukrauta vien tik tai, kas išimtinai pavaizduoja mūsų miestą praeity.
Kai jie atsidūrė vienoj didelėj salėj, šiaulietis ėmė aiškinti:
– Štai čia kampe taip vadinamas Centralinis kioskas. Laikrodis dar ir dabar tebeeina ir tiksliai rodo valandas. Nesistebėkite: jis varomas elektra. Štai gan primityvi tuometinio vežiko karieta; tokiomis karietomis būdavo papuošta kiekviena gatvių sankryža. O štai ir paties vežiko tipiškas portretas. Buvo kilęs sumanymas tam tikra schema pavaizduoti visus tuos keiksmažodžius, kuriuos vartodavo šios asmenybės, tačiau šis projektas buvo atmestas.
Čia vienas egzempliorius akmeninės tašytos plytos, kuriomis buvo išgrįsta viena svarbiausių miesto gatvių. Tai eilė autobusų, kuriais buvo palaikomas tarpmiestinis susisiekimas. Pusšimtį kilometrų tokia mašina girgždėdavo daugiau kaip valandą, kai šiais laikais tokiam atstumui nugalėti pakanka dvidešimt minučių laiko. Šis popierio lapas, tai vekselio kopija. Originalas saugomas hermetiškai uždaroje dėžutėje, be oro, ir tuo būdu retas dokumentas išvengia sunykimo. Matot, kuomet kreditorius... A, tamstai tai žinoma? Labai malonu. Tad eisim toliau.
– O ten, kas per žmogysta? – paklausė pilietis iš ano pasaulio.
– Tai mumija vieno iš daugelio Vilniaus gatvės šaligatvių „šlifuotojų.“
–––
DAUG dar įdomių dalykų regėjo pilietis iš ano pasaulio. Matė bokalą, iš kurio baruose alus buvo maukiamas, stebėjosi suoleliu, kadaise stovėjusiu miesto sode, numargintu įvairiausių išpiovų, kuriomis buvo reiškiami visoki mažybiniai vardai bei meilės prisipažinimai. Tik sutemus abu išėjo gatvėn, sėdo tramvajun ir nuūžė miestan.
Kokia nuostabai Koks netikėtumas! Aplinkui – šviesos jūra.
– Kur gi skveras? – suriko pilietis iš ano pasaulio. – Kur lempos, fontanas, aukso žuvytės? A?
Toje vietoje, kur kadaise ošė išdidūs kaštanų medžiai, dabar riogsojo milžinas pastatas. Viršum įeinamųjų durų žybčiojo reklaminės šviesos – „Opera“, „Drama“...
– Tai teatro rūmai,– paaiškino šiaulietis. – Ten toliau, tas dešimtaukštis – tai paštas.
Paskum tęsė toliau:
– Šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpinėn įkeltas dar vienas naujas varpas. Pati bažnyčia negriaunama tik todėl, kad laikoma senovės architektūros paminklu.
Gražiausias miesto pastatas – tai keturiolikos aukštų Apygardos Teismo rūmai. Senieji, taip pat kadaise buvę vadinami rūmais, atiduoti sargui su visa šeima.
Ilgai klaidžiojo jiedu po miestą. Pilietis iš ano pasaulio stebėjosi miesto kultūra, gėrėjosi puikia technika, prisiminė praeitį, ir pajuto didžiulį skirtumą. Tačiau nuliūdo. Tai nebuvo Šiauliai, bet kažkoks sumodernėjęs pasakų miestas, kur gyvenimas virė automatiškai, be jokio nuoširdumo. įspūdis buvo didelis, bet taip pat šaltas. Kur gi dingo tie paprasti, kasdieniški vaizdai, visa tai, kas buvo įprasta, malonu?
Pilietis iš ano pasaulio atsisveikino savo palydovą ir lėtai nužengė miesto gilumom. Tikrai, jis nesidžiaugė. Rodos, neliko nieko, dingo laikai, kada šis visas liuksusas tebuvo dar ateity, tartum tais laikais negyventa žmonių, nes neliko jų nė žymės. Tai, ką matė muziejuj, juk visų užmiršta ir nenorima prisiminti. Nejaugi neliko jokio praeities prisiminimo?
Pilietis iš ano pasaulio greitai atsigrįžo. Kažkas taptelėjo jam per petį.
– Šaligatvy stovėti draudžiama.
Užnugary stypsojo policininkas. Pilietis iš ano pasaulio krūptelėjo, trumpą akimirką nustojo orientacijos, paskum skubiai nužengė gatve.
– Ei, tamsta! Kodėl neklausai? įstrižai gatvės eiti negalima!...
Tamsus siluetas, smukdamas kiton gatvėn, nusispiovė ir pusbalsiai išsikeikė.
– Prakeiktos judėjimo taisyklės! Dvidešimtojo amžiaus palikimas.
„Įdomus mūsų momentas“,
1937 m. spalio 24 d.
Anglijos karaliaus vainikavimas ir neturtinga žydaitė
Mažo B. miestelio neturtingo rabino duktė prieš kiek laiko baigė Telšių žydų gimnaziją. Jaunutė žydaitė labai troško mokytis toliau, tačiau jos tėvas labai neturtingas, todėl savo svajonės apie universitetą jai teko palaidoti neribotam laikui ir pasitenkinti gyvenimu gimtajame miestelyje.
Ji sužinojo, kad Anglija ruošiasi karūnuoti naująjį karalių. Iki karaliaus vainikavimo beliko kelios dienos. Staiga kažkas mūsų jaunajai žydaitei pakišo tokią mintį: pasveikink vainikavimo proga karališkąją porą ir prašyk tau padėti.
Vainikavimo dieną parašė ir išsiuntė Anglijon laišką, kuriame karštai pasveikino karališkąją porą, o laiško pabaigoje pažymėjo, kad ji labai trokštanti lankyti universitetą, ir tapti dantų gydytoja, tačiau to padaryti negalinti, nes yra labai neturtinga.
Po nekurio laiko žydaitė iš Anglijos gavo oficialų pranešimą, kad ji galinti vykti Anglijon mokytis anglų iždo lėšomis, o dėl visų formalumų atlikimo galinti kreiptis į artimiausį Anglijos konsulatą.
„Įdomus mūsų momentas“,
1937 m. rugpjūčio 8 d.
Šiaulietė baltųjų vergių pirklių spąstuose
Tūlam Paryžiuje rusų .emigrantų leidžiamam žurnale Šiaulių apskrities N. miestelio gyventoja, panelė, užtiko tokio turinio skelbimą:
„Turtingas Paryžiaus rusas vedybų tikslu nori susipažinti su jauna, gražia mergina. Tautybė ir tikyba nesvarbu. Rašyti nurodytu adresu.“
Mergina, matyt, svajodama pamatyti platesnį pasaulį, pradėjo su to skelbimo autorium susirašinėti. Po kelių pažinties laiškų, fotografijų pasikeitimų, mergina iš „jaunikio“ gavo apmokėtą bilietą su kvietimu atvažiuoti į Paryžių ir su juo susituokti. Netikėta laimė merginą be galo pradžiugino, ir ji, ilgai negalvojusi, nutarė išvažiuoti. Bet merginos „nelaimei“ visą tą susirašinėjimą sekė mūsų kriminalinė policija. Susižinojusi su Paryžiaus kriminaline policija, patyrė, kad paslaptingasis rusas neseniai atvykęs Paryžiun iš Pietų Amerikos ir neaiškios profesijos. Vėliau buvo gauta žinių, kad tas rusas yra ne kas kitas, kaip baltųjų vergių pirklys. Tokioms žinioms esant, mūsų kriminal. policija nutarė merginą perspėti apie gręsiantį jai pavojų. Kauno stoty, prieš išvykstant jai į Paryžių, ji buvo pakviesta į saugumo departamentą, kur jai buvo iššifruotas jos „jaunikis“. Mergina grįžo namo.
„Įdomus mūsų momentas“,
1936 m. sausio 19 d.
Šiaulieti!
Kas kitas taip gerai, kaip tu, supras gero valstybės apsiginklavimo svarbą! Kas ginkluotas, to visi bijo. Beginklį — kiekvienas skriaudžia. Beveik visos pasaulio valstybės susirūpinę savo likimu, viena kitą tyko, viena kitos bijo, visos dreba, visos ginkluojasi. Kas tų rungtynių neišlaikys, ką stipresnis puls, tas žus, tą stipresnis pavergs.
Nors mūsų valstybė maža, bet ir mūsų nepriklausomybės laidas – tik ginklas, tik galinga, dvasia ir pilnas susiklausymas. Priešų mes turime: mus tyko vokietis, mus tyko lenkas. Dvasia mes galingi, susiklausymo mums pakanka, bet mes neužtektinai apginkluoti. Iždas neturi tiek pinigų, kad pats vienas, be visų krašto gyventojų atskiros, specialios pagelbos, galėtų mūsų ginklo galią žymiai pakelti. Užtat visi iki vieno, kas kuo gali, turime stoti krašto ginklavimosi talkon.
Šaulių Teatras, kuriam mūsų ginklo pajėgumas nemažiau už kitus rūpi, antradienį, kovo 3 d. vakare, Kapitol salėje rengia spektaklį, kurio visas pelnas skiriamas ginklavimo reikalams. Ginklų Fondo komitetas ir Šaulių Teatras kviečia Jūs kuo skaitlingiausiai į tą vaidinimą atsilankyti. Tuo Jūs dar kartą mūsų krašto ginklavimąsi paremsite.
Bus vaidinama „Mano kūdikis“, 3-jų veiksmų komedija. Bilietų kainos neaukštos. Bilietus galima gauti šaulių kuopos štabe (šaulių klube). Patogiausia juos užsisakyti sudarant savo įstaigose norinčiųjų bilietų pirktis sąrašus.
Ginklų Fondo Komiteto pirm. K. KALENDRA.
Šaulių Teatro vedėjas T. VAITEKŪNAS.
„Įdomus mūsų momentas“,
1936 m. kovo 1 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio