Anų metų kronika. Šiauliečiai

Šiau­liai po 100 me­tų
ĮSI­VAIZ­DUO­KIT – mi­rė žmo­gus, ve­lio­nį ap­rau­do­jo gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji, ap­skel­bė tai laik­raš­čiai, pa­mi­nė­da­mi mi­ru­sio­jo vi­suo­me­nės vei­kė­jo vi­sus ge­rus dar­bus, pa­skum įvy­ko iš­kil­min­gos lai­do­tu­vės – ir, duok jam, Vieš­pa­tie, am­ži­ną ra­my­bę.
 At­ro­do, is­to­ri­ja baig­ta. Na, jei dar pa­mi­nė­sim iš­ger­tu­ves, ku­rios įvy­ko ve­lio­nies gar­bei ir at­mi­ni­mui, tai jau, tur būt, ir vis­kas.
Ta­čiau, ne. Lai­ki­nai už­mirš­kim vis­ką, įsi­vaiz­duo­kim, kad praė­jo am­žius, ly­giai vie­nas am­žius, reiš­kia, šim­tas me­tų – punkt mi­nu­tė į mi­nu­tę – ir stai­ga įvy­ko ne­ti­kė­tu­mas: ve­lio­nis, ap­lei­dęs šią aša­rų pa­kal­nę ir to­kį il­gą lai­kų iš­tū­no­jęs že­mė­se, tik – cvakt! – pa­kė­lė gal­vą, ap­si­dai­rė, var­gais ne­ga­lais, mi­nė­da­mas vi­sus šven­tuo­sius, pas ku­riuos vie­šė­jo, iš­si­kaps­tė iš duo­bės ir nuė­jo į mies­tą pa­si­vaikš­čio­ti. Da­ly­kas neį­ti­kė­ti­nas, bet įsi­vaiz­duo­ja­mas.
Vi­sų pir­ma, nau­jai gi­męs pa­klau­sė pir­mą su­tik­tą praei­vį:
– Koks čia mies­tas?
– Šiau­liai, – at­sa­kė jam.
Gy­vas nu­mi­rė­lis iš­plė­tė akis. Me­luo­ji! – no­rė­jo su­rik­ti, bet, at­si­mi­nęs skais­tyk­los lieps­no­se nu­plau­tas vi­sas nuo­dė­mes, su­val­dė pyk­tį ir nu­ty­lė­jo.
Ne­mi­nė­sim vi­sų smulk­me­nų, o pa­sa­ky­sim, kad pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio at­si­dū­rė ant Sal­du­vės kal­no. Ten jis iš­vy­do di­džiu­lį pui­kų par­ką. Dai­lios alė­jos bu­vo pa­puoš­tos įvai­rio­mis sta­tu­lo­mis, par­ko cent­re snau­dė prū­das, ku­rio skaid­riai bliz­gan­čia­me pa­vir­šiu­je irs­tė­si snie­go bal­tu­mo gul­bės.
Vi­są pus­die­nį pa­klai­džio­jęs nuo­sta­bia­me par­ke, jis grį­žo mies­tan. Gat­vės pla­čiau­sios. Ūžė tak­si, žvan­gė­jo tram­va­jai, po­že­mi­niai met­ro dre­bi­no meks­fal­tą. Tur­ga­vie­tės – nė žy­mės, nė kva­po ne­li­kę – tik dai­li, smė­liu bars­ty­ta aikš­tė, ku­rios cent­re styp­so kaž­ko­kia sta­tu­la.
– Tams­ta, ma­tau, ne vie­ti­nis. Ar ne­su­tik­tum tams­ta, drau­ge su ma­ni­mi, ap­žiū­rė­ti mies­tą? – pa­si­siū­lė ma­lo­nus šiau­lie­tis.
Pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio, be abe­jo, tuo bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas. Abu įsė­do tram­va­jum.
– Vi­sų pir­ma už­suk­sim mu­zie­jun, kur mies­tas pa­vaiz­duo­tas toks, koks jis bu­vo se­niau. Tai pa­leng­vins tams­tai tin­ka­miau įver­tin­ti vi­sus tuos kul­tū­ri­nius lai­mė­ji­mus, pa­siek­tus, rei­kia pa­sa­ky­ti, pa­sku­ti­nių­jų me­tų bė­gy.
Pi­lie­tį iš ano pa­sau­lio nu­ste­bi­no sep­ty­naukš­tis pa­sta­tas su dau­gy­be lan­gų ir du­rų.
– Mu­zie­jus uži­ma tris apa­ti­nius aukš­tus. Bet ja­me su­krau­ta vien tik tai, kas išim­ti­nai pa­vaiz­duo­ja mū­sų mies­tą praei­ty.
Kai jie at­si­dū­rė vie­noj di­de­lėj sa­lėj, šiau­lie­tis ėmė aiš­kin­ti:
– Štai čia kam­pe taip va­di­na­mas Cent­ra­li­nis kios­kas. Laik­ro­dis dar ir da­bar te­beei­na ir tiks­liai ro­do va­lan­das. Ne­sis­te­bė­ki­te: jis va­ro­mas elekt­ra. Štai gan pri­mi­ty­vi tuo­me­ti­nio ve­ži­ko ka­rie­ta; to­kio­mis ka­rie­to­mis bū­da­vo pa­puoš­ta kiek­vie­na gat­vių san­kry­ža. O štai ir pa­ties ve­ži­ko ti­piš­kas po­rtre­tas. Bu­vo ki­lęs su­ma­ny­mas tam tik­ra sche­ma pa­vaiz­duo­ti vi­sus tuos keiks­ma­žo­džius, ku­riuos var­to­da­vo šios as­me­ny­bės, ta­čiau šis pro­jek­tas bu­vo at­mes­tas.
Čia vie­nas eg­zemp­lio­rius ak­me­ni­nės ta­šy­tos ply­tos, ku­rio­mis bu­vo iš­grįs­ta vie­na svar­biau­sių mies­to gat­vių. Tai ei­lė au­to­bu­sų, ku­riais bu­vo pa­lai­ko­mas tarp­mies­ti­nis su­si­sie­ki­mas. Pus­šim­tį ki­lo­met­rų to­kia ma­ši­na girgž­dė­da­vo dau­giau kaip va­lan­dą, kai šiais lai­kais to­kiam at­stu­mui nu­ga­lė­ti pa­kan­ka dvi­de­šimt mi­nu­čių lai­ko. Šis po­pie­rio la­pas, tai vek­se­lio ko­pi­ja. Ori­gi­na­las sau­go­mas her­me­tiš­kai už­da­ro­je dė­žu­tė­je, be oro, ir tuo bū­du re­tas do­ku­men­tas iš­ven­gia su­ny­ki­mo. Ma­tot, kuo­met kre­di­to­rius... A, tams­tai tai ži­no­ma? La­bai ma­lo­nu. Tad ei­sim to­liau.
– O ten, kas per žmo­gys­ta? – pa­klau­sė pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio.
– Tai mu­mi­ja vie­no iš dau­ge­lio Vil­niaus gat­vės ša­li­gat­vių „šli­fuo­to­jų.“
–––
DAUG dar įdo­mių da­ly­kų re­gė­jo pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio. Ma­tė bo­ka­lą, iš ku­rio ba­ruo­se alus bu­vo mau­kia­mas, ste­bė­jo­si suo­le­liu, ka­dai­se sto­vė­ju­siu mies­to so­de, nu­mar­gin­tu įvai­riau­sių iš­pio­vų, ku­rio­mis bu­vo reiš­kia­mi vi­so­ki ma­žy­bi­niai var­dai bei mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mai. Tik su­te­mus abu išė­jo gat­vėn, sė­do tram­va­jun ir nuū­žė mies­tan.
Ko­kia nuo­sta­bai Koks ne­ti­kė­tu­mas! Ap­lin­kui – švie­sos jū­ra.
– Kur gi skve­ras? – su­ri­ko pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio. – Kur lem­pos, fon­ta­nas, auk­so žu­vy­tės? A?
To­je vie­to­je, kur ka­dai­se ošė iš­di­dūs kaš­ta­nų me­džiai, da­bar riog­so­jo mil­ži­nas pa­sta­tas. Vir­šum įei­na­mų­jų du­rų žyb­čio­jo rek­la­mi­nės švie­sos – „Ope­ra“, „Dra­ma“...
– Tai teat­ro rū­mai,– paaiš­ki­no šiau­lie­tis. – Ten to­liau, tas de­šim­taukš­tis – tai pa­štas.
Pas­kum tę­sė to­liau:
– Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios var­pi­nėn įkel­tas dar vie­nas nau­jas var­pas. Pa­ti baž­ny­čia ne­griau­na­ma tik to­dėl, kad lai­ko­ma se­no­vės ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lu.
Gra­žiau­sias mies­to pa­sta­tas – tai ke­tu­rio­li­kos aukš­tų Apy­gar­dos Teis­mo rū­mai. Se­nie­ji, taip pat ka­dai­se bu­vę va­di­na­mi rū­mais, ati­duo­ti sar­gui su vi­sa šei­ma.
Il­gai klai­džio­jo jie­du po mies­tą. Pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio ste­bė­jo­si mies­to kul­tū­ra, gė­rė­jo­si pui­kia tech­ni­ka, pri­si­mi­nė praei­tį, ir pa­ju­to di­džiu­lį skir­tu­mą. Ta­čiau nu­liū­do. Tai ne­bu­vo Šiau­liai, bet kaž­koks su­mo­der­nė­jęs pa­sa­kų mies­tas, kur gy­ve­ni­mas vi­rė au­to­ma­tiš­kai, be jo­kio nuo­šir­du­mo. įspū­dis bu­vo di­de­lis, bet taip pat šal­tas. Kur gi din­go tie pa­pras­ti, kas­die­niš­ki vaiz­dai, vi­sa tai, kas bu­vo įpras­ta, ma­lo­nu?
Pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio at­si­svei­ki­no sa­vo pa­ly­do­vą ir lė­tai nu­žen­gė mies­to gi­lu­mom. Tik­rai, jis ne­si­džiau­gė. Ro­dos, ne­li­ko nie­ko, din­go lai­kai, ka­da šis vi­sas liuk­su­sas te­bu­vo dar atei­ty, tar­tum tais lai­kais ne­gy­ven­ta žmo­nių, nes ne­li­ko jų nė žy­mės. Tai, ką ma­tė mu­zie­juj, juk vi­sų už­mirš­ta ir ne­no­ri­ma pri­si­min­ti. Ne­jau­gi ne­li­ko jo­kio praei­ties pri­si­mi­ni­mo?
Pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio grei­tai at­si­grį­žo. Kaž­kas tap­te­lė­jo jam per pe­tį.
– Ša­li­gat­vy sto­vė­ti drau­džia­ma.
Už­nu­ga­ry styp­so­jo po­li­ci­nin­kas. Pi­lie­tis iš ano pa­sau­lio krūp­te­lė­jo, trum­pą aki­mir­ką nu­sto­jo orien­ta­ci­jos, pa­skum sku­biai nu­žen­gė gat­ve.
– Ei, tams­ta! Ko­dėl ne­klau­sai? įstri­žai gat­vės ei­ti ne­ga­li­ma!...
Tam­sus si­lue­tas, smuk­da­mas ki­ton gat­vėn, nu­si­spio­vė ir pus­bal­siai iš­si­kei­kė.
– Pra­keik­tos ju­dė­ji­mo tai­syk­lės! Dvi­de­šim­to­jo am­žiaus pa­li­ki­mas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1937 m. spa­lio 24 d.

Ang­li­jos ka­ra­liaus vai­ni­ka­vi­mas ir ne­tur­tin­ga žy­dai­tė
Ma­žo B. mies­te­lio ne­tur­tin­go ra­bi­no duk­tė prieš kiek lai­ko bai­gė Tel­šių žy­dų gim­na­zi­ją. Jau­nu­tė žy­dai­tė la­bai troš­ko mo­ky­tis to­liau, ta­čiau jos tė­vas la­bai ne­tur­tin­gas, to­dėl sa­vo sva­jo­nės apie uni­ver­si­te­tą jai te­ko pa­lai­do­ti ne­ri­bo­tam lai­kui ir pa­si­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu gim­ta­ja­me mies­te­ly­je.
Ji su­ži­no­jo, kad Ang­li­ja ruo­šia­si ka­rū­nuo­ti nau­ją­jį ka­ra­lių. Iki ka­ra­liaus vai­ni­ka­vi­mo be­li­ko ke­lios die­nos. Stai­ga kaž­kas mū­sų jau­na­jai žy­dai­tei pa­ki­šo to­kią min­tį: pa­svei­kink vai­ni­ka­vi­mo pro­ga ka­ra­liš­ką­ją po­rą ir pra­šyk tau pa­dė­ti.
Vai­ni­ka­vi­mo die­ną pa­ra­šė ir iš­siun­tė Ang­li­jon laiš­ką, ku­ria­me karš­tai pa­svei­ki­no ka­ra­liš­ką­ją po­rą, o laiš­ko pa­bai­go­je pa­žy­mė­jo, kad ji la­bai trokš­tan­ti lan­ky­ti uni­ver­si­te­tą, ir tap­ti dan­tų gy­dy­to­ja, ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­ga­lin­ti, nes yra la­bai ne­tur­tin­ga.
 Po ne­ku­rio lai­ko žy­dai­tė iš Ang­li­jos ga­vo ofi­cia­lų pra­ne­ši­mą, kad ji ga­lin­ti vyk­ti Ang­li­jon mo­ky­tis ang­lų iž­do lė­šo­mis, o dėl vi­sų for­ma­lu­mų at­li­ki­mo ga­lin­ti kreip­tis į ar­ti­miau­sį Ang­li­jos kon­su­la­tą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1937 m. rugp­jū­čio 8 d.

Šiau­lie­tė bal­tų­jų ver­gių pirk­lių spąs­tuo­se
Tū­lam Pa­ry­žiu­je ru­sų .emig­ran­tų lei­džia­mam žur­na­le Šiau­lių ap­skri­ties N. mies­te­lio gy­ven­to­ja, pa­ne­lė, už­ti­ko to­kio tu­ri­nio skel­bi­mą:
„Tur­tin­gas Pa­ry­žiaus ru­sas ve­dy­bų tiks­lu no­ri su­si­pa­žin­ti su jau­na, gra­žia mer­gi­na. Tau­ty­bė ir ti­ky­ba ne­svar­bu. Ra­šy­ti nu­ro­dy­tu ad­re­su.“
Mer­gi­na, ma­tyt, sva­jo­da­ma pa­ma­ty­ti pla­tes­nį pa­sau­lį, pra­dė­jo su to skel­bi­mo au­to­rium su­si­ra­ši­nė­ti. Po ke­lių pa­žin­ties laiš­kų, fo­tog­ra­fi­jų pa­si­kei­ti­mų, mer­gi­na iš „jau­ni­kio“ ga­vo ap­mo­kė­tą bi­lie­tą su kvie­ti­mu at­va­žiuo­ti į Pa­ry­žių ir su juo su­si­tuok­ti. Ne­ti­kė­ta lai­mė mer­gi­ną be ga­lo pra­džiu­gi­no, ir ji, il­gai ne­gal­vo­ju­si, nu­ta­rė iš­va­žiuo­ti. Bet mer­gi­nos „ne­lai­mei“ vi­są tą su­si­ra­ši­nė­ji­mą se­kė mū­sų kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja. Su­si­ži­no­ju­si su Pa­ry­žiaus kri­mi­na­li­ne po­li­ci­ja, pa­ty­rė, kad pa­slap­tin­ga­sis ru­sas ne­se­niai at­vy­kęs Pa­ry­žiun iš Pie­tų Ame­ri­kos ir neaiš­kios pro­fe­si­jos. Vė­liau bu­vo gau­ta ži­nių, kad tas ru­sas yra ne kas ki­tas, kaip bal­tų­jų ver­gių pirk­lys. To­kioms ži­nioms esant, mū­sų kri­mi­nal. po­li­ci­ja nu­ta­rė mer­gi­ną per­spė­ti apie grę­sian­tį jai pa­vo­jų. Kau­no sto­ty, prieš iš­vyks­tant jai į Pa­ry­žių, ji bu­vo pa­kvies­ta į sau­gu­mo de­par­ta­men­tą, kur jai bu­vo iš­šif­ruo­tas jos „jau­ni­kis“. Mer­gi­na grį­žo na­mo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1936 m. sau­sio 19 d.

Šiau­lie­ti!
Kas ki­tas taip ge­rai, kaip tu, su­pras ge­ro vals­ty­bės ap­si­gink­la­vi­mo svar­bą! Kas gink­luo­tas, to vi­si bi­jo. Be­gink­lį — kiek­vie­nas skriau­džia. Be­veik vi­sos pa­sau­lio vals­ty­bės su­si­rū­pi­nę sa­vo li­ki­mu, vie­na ki­tą ty­ko, vie­na ki­tos bi­jo, vi­sos dre­ba, vi­sos gink­luo­ja­si. Kas tų rung­ty­nių neiš­lai­kys, ką stip­res­nis puls, tas žus, tą stip­res­nis pa­vergs.
Nors mū­sų vals­ty­bė ma­ža, bet ir mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės lai­das – tik gink­las, tik ga­lin­ga, dva­sia ir pil­nas su­si­klau­sy­mas. Prie­šų mes tu­ri­me: mus ty­ko vo­kie­tis, mus ty­ko len­kas. Dva­sia mes ga­lin­gi, su­si­klau­sy­mo mums pa­kan­ka, bet mes neuž­tek­ti­nai ap­gink­luo­ti. Iž­das ne­tu­ri tiek pi­ni­gų, kad pa­ts vie­nas, be vi­sų kraš­to gy­ven­to­jų at­ski­ros, spe­cia­lios pa­gel­bos, ga­lė­tų mū­sų gink­lo ga­lią žy­miai pa­kel­ti. Už­tat vi­si iki vie­no, kas kuo ga­li, tu­ri­me sto­ti kraš­to gink­la­vi­mo­si tal­kon.
Šau­lių Teat­ras, ku­riam mū­sų gink­lo pa­jė­gu­mas ne­ma­žiau už ki­tus rū­pi, ant­ra­die­nį, ko­vo 3 d. va­ka­re, Ka­pi­tol sa­lė­je ren­gia spek­tak­lį, ku­rio vi­sas pel­nas ski­ria­mas gink­la­vi­mo rei­ka­lams. Gink­lų Fon­do ko­mi­te­tas ir Šau­lių Teat­ras kvie­čia Jūs kuo skait­lin­giau­siai į tą vai­di­ni­mą at­si­lan­ky­ti. Tuo Jūs dar kar­tą mū­sų kraš­to gink­la­vi­mą­si pa­rem­si­te.
Bus vai­di­na­ma „Ma­no kū­di­kis“, 3-jų veiks­mų ko­me­di­ja. Bi­lie­tų kai­nos neaukš­tos. Bi­lie­tus ga­li­ma gau­ti šau­lių kuo­pos šta­be (šau­lių klu­be). Pa­to­giau­sia juos už­si­sa­ky­ti su­da­rant sa­vo įstai­go­se no­rin­čių­jų bi­lie­tų pirk­tis są­ra­šus.
Gink­lų Fon­do Ko­mi­te­to pirm. K. KA­LEND­RA.
Šau­lių Teat­ro ve­dė­jas T. VAI­TE­KŪ­NAS.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1936 m. ko­vo 1 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio