Anų metų kronika. Potvynis

Iš­ra­din­gas šiau­lie­tis
Elekt­ros skam­bu­čio dė­ka va­gį su­čiu­po. P. Staš­ke­vi­čius sa­vo san­dė­liu­ke už­ti­ko be­va­giant mal­kas J. Na­čą ir pri­sta­tė po­li­ci­jon. Na­čas į san­dė­liu­ką įlin­do nu­plė­šęs du­rų spy­ne­lę.
Pas­ku­ti­niu lai­ku Staš­ke­vi­čiaus san­dė­liu­kas bu­vo ke­lis kar­tus ap­vog­tas. Staš­ke­vi­čius pa­si­ry­žo va­gį su­gau­ti. Prie san­dė­liu­ko du­rų jis pri­jun­gė elekt­ros lai­dus ir juos nu­ve­dė į sa­vo mie­ga­mą­jį, kur su­jun­gė su ga­na stip­riu skam­bu­čiu. Tą ry­tą, kai Na­čas ati­da­rė san­dė­liu­ko du­ris, skam­bu­tis pa­ža­di­no Staš­ke­vi­čių ir tas va­gį su­lai­kė.
Te­ko pa­tir­ti, kad ir ki­ti na­mų sa­vi­nin­kai ruo­šia­si pa­na­šius skam­bu­čius įsi­reng­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. sau­sio 21 d.

Di­de­lis po­tvy­nis Šiau­liuo­se ir ap­skri­ty­je
Ba­lan­džio pir­mo­mis die­no­mis pra­dė­jęs pus­ti šil­tas pie­tų vė­jas smar­kiai tirp­dė snie­gą ir le­dą, o van­duo, ne­spė­jęs nu­bėg­ti, ap­sė­mė Šiau­liuo­se ke­lias gat­ves ir ke­lias­de­šimt pa­sta­tų. Kaip pa­sa­ko­ja se­ni žmo­nės, Šiau­liai to­kio po­tvy­nio dar nie­kad ne­bu­vo ma­tę. Pot­vy­nis bu­vo pa­sie­kęs aukš­čiau­sio laips­nio, kai van­duo pa­ki­lo kai ku­rio­se vie­to­se net 2 m aukš­čio. Tą die­ną bu­vo ap­sem­ta be­veik vi­sa Dau­kan­to, Du­bi­jos, Uo­sių, da­lis,Tie­sio­sios, Pa­gy­žių g. va­ka­ri­nis ga­las ir be­veik vi­sas va­ka­ri­nis Šiau­lių mies­to pa­kraš­tys.
 Gu­ber­ni­jos lau­kuo­se Ku­dir­kos g. bu­vo vir­tu­si upe­liu, o smar­kiai bė­gąs van­duo ap­sė­mė Gu­ber­ni­jos sto­ties ram­pas ir bu­vo pra­dė­jęs verž­tis į ele­va­to­riaus rū­sius.
Šiau­lių ap­skri­ty prie di­des­nių upių taip pat bu­vo ne­ma­ži po­tvy­niai. Lin­ku­vos valsč. la­bai smar­kiai iš­si­lie­jo Mū­šos upė ir ap­sė­mė ke­lio­li­ką ūki­nin­kų pa­sta­tų. Ant vieš­ke­lio Se­vo­niš­kių km. prie me­di­nio til­to už­si­kim­šo le­dai, ir jų kiek­vie­ną mi­nu­tę vis dau­gė­jo. Til­tas, ku­ris bu­vo 80 m il­gu­mo, neiš­lai­kė ir vie­nas jo ga­las, le­dų spau­džia­mas, lū­žo. Van­dens sro­vė iš­ti­sus til­to ga­ba­lus, kaip leng­vu­čius šiau­de­lius, iš­me­tė kran­tan. Til­to bu­vo iš­plėš­tas 35 m il­gio ga­ba­las. Li­ku­sio­ji da­lis le­dų sle­gia­mą at­lai­kė. Til­tas bu­vo pa­sta­ty­tas 1934 m.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 7 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Šiau­liuo­se daž­nai pa­ste­bi­ma, kad iš­ve­žio­da­mi iš sker­dyk­los į par­da­vi­mo vie­tas įvai­rią mė­są, ve­ži­kai ne­leis­ti­nai su mė­sa ap­siei­na. Pir­miau­sia, ve­žio­ja­ma ne­šva­riuo­se, ne­deng­tuo­se ve­ži­muo­se. Ne­deng­ta mė­sa iki iš­ve­žio­ja­ma su­ren­ka la­bai daug dul­kių ir įvai­rių ne­šva­ru­mų. Ve­ži­kai, ap­si­ren­gę ne­šva­riais rū­bais, mė­są ima į glė­bius ar už­si­me­tą ant pe­čių ne­ša į krau­tu­vę. Toks el­ge­sys su pro­duk­tais jau ne vie­nam šiau­lie­čiui su­kė­lė pa­si­bjau­rė­ji­mo. Gal dėl to „Maisto“ par­duo­tu­vės tu­ri daug di­des­nį pa­si­se­ki­mą, ne­gu ki­tos mė­si­nės.
–-
Kai ku­riuo­se res­to­ra­nuo­se te­ko pa­ste­bė­ti bu­fe­ti­nin­kus ir pa­da­vė­jas dė­vint nau­ją uni­for­mą, ku­ri, ma­to­mai, tai­ko­ma hi­gie­nos at­žvil­giu. Uni­for­ma (trum­pi švar­kai) – pil­kai mė­ly­nos spal­vos. Ta­čiau ne vi­si res- to­ra­nai tu­ri įsi­gi­ję šią uni­for­mą. Dar te­be­dė­vi bu­fe­ti­nin­kai ar bu­fe­ti­nin­kės bei pa­da­vė­jos nu­tau­kuo­tus, nu­pi­kiuo­tus dra­bu­žius. Rei­kė­tų vi­siems res­to­ra­nams taip pat įsi­gy­ti sa­ky­tą uni­for­mą.
–-
Nors se­niai jau smer­kia­mas pa­pro­tys kal­bin­ti praei­vius, kad užei­tų pirk­ti į krau­tu­vę, ta­čiau dar jis neiš­ny­ko Šiau­liuo­se. Taip pat biau­ru, kai pir­kė­jas, ne­su­de­rė­jęs kai­nos, iš krau­tu­vės išei­na, o pa­skui jį ve­ja­si par­da­vė­jas ir vi­sa gerk­le rė­kia, kad grįž­tų, kad jie su­si­de­rė­sią.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 7 d.

Kai „vai­duok­lis“ gau­na laz­dų
Ne­se­nai Šiau­lių v., Luk­še­lių km. mi­rė A. Ma­li­naus­kas, dviem sa­vo sū­num pa­lik­da­mas ne­ma­žą ūkį su tro­be­siais. Po tė­vo mir­ties bro­liai gy­ve­no san­tai­ko­je, bet kai jie ap­si­ve­dė, pra­si­dė­jo nuo­la­ti­niai bar­niai, muš­ty­nės ir t. t. Priei­ta prie to, jei vie­no bro­lio žmo­na išei­da­vo kie­man, tai ki­tas bro­lis tuoj pul­da­vo ją muš­ti. Po to­kių muš­ty­nių tuoj kil­da­vo by­los, ku­rių da­bar jau yra per 20.
Abu bro­liai, kai­my­nų pa­ra­gin­ti, su­si­ta­rė da­ly­tis ūkį pu­siau ir gy­ven­ti at­ski­rai. Že­mę jie pa­si­da­li­no be jo­kių ki­vir­čių, bet kai rei­kė­jo pa­si­da­ly­ti tro­be­sius, vėl pra­si­dė­jo vai­dai. Abu bro­liai no­rė­jo sau pa­si­lik­ti gy­ve­na­mą na­mą ir nei vie­nas ne­su­ti­ko kraus­ty­tis. Nors že­mė bu­vo pa­da­ly­ta, bet abu bro­liai gy­ve­no kar­tu ir ne­san­tai­ka vis tę­sė­si.
Pet­ras Ma­li­naus­kas su­gal­vo­jo su­ktu bū­du bro­lį iš na­mų iš­kraus­ty­ti. Prieš ke­lis me­tus prie pat jų na­mų au­to­bu­sas su­va­ži­nė­jo žmo­gų. Pet­ras, tuo pa­si­nau­do­da­mas, pra­dė­jo kai­my­nams pa­sa­ko­ti, kad jo žmo­na ir jis pa­ts be­veik kas nak­tį ma­tą tą žmo­gų vaikš­tant apie na­mą ir kaž­ką da­rant.
Kai­mo žmo­nės toms kal­boms pa­ti­kė­jo ir pra­dė­jo veng­ti Ma­li­naus­kų na­mo. Sta­sys Ma­li­naus­kas toms kal­boms ne­pa­ti­kė­jo ir ra­miai gy­ve­no to­liau.
Tuo­met „vai­duok­lis“ nuo­lat nak­ti­mis bal­dy­ti į sie­nas, kauk­ti įvai­riais bal­sais, mė­ty­ti pro lan­gus ak­me­nis, bul­ves ir kt. Pet­ras, bi­jo­da­mas „vai­duok­lio“, pa­si­kvie­tė iš ki­to kai­mo bo­bu­tę, ku­ri mo­kė­jo va­ry­ti iš na­mų vel­nią.
Vie­ną nak­tį, ly­giai dvy­lik­tą va­lan­dą, at­si­da­rė Sta­sio bu­to du­rys ir vi­dun įė­jo bal­tas „vai­duok­lis“. „Vai­duok­lis“ apė­jo ap­link kam­ba­rį, su­sto­jo prie Sta­sio lo­vos ir su­ri­ko: „Jei tu neiš­sik­raus­ty­si, žū­si!“ Sta­sys neiš­si­gan­do ir, pa­grie­bęs laz­dą, smo­gė „vai­duok­liui“ gal­von. „Vai­duok­lis“ nuo smū­gio iš­si­tie­sė be są­mo­nės ant grin­dų, ir nuo jo gal­vos nu­slin­ko bal­ta pa­klo­dė. Už­de­gęs švie­są Sta­sys pa­ma­tė ant grin­dų gu­lin­tį sa­vo bro­lį, ap­si­siau­tu­si bal­ta pa­klo­de.
Da­bar Sta­sys Ma­li­naus­kas iš­kė­lė teis­me by­la už pa­da­ry­tus jam nuo­sto­lius iš­dau­žant ke­lis kar­tus lan­gus.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 14 d.

Ka­ti­nas „vai­duok­lis“
Pas­ku­ti­niu lai­ku ir Šiau­liuo­se at­si­ra­dęs „vai­duok­lis“, – ka­ti­nas. Iki šiol jis bu­vęs vi­sai ra­mus, pa­pras­tas na­mų ka­ti­nas, bet da­bar pra­dė­jęs krės­ti vi­so­kius po­kštus. Kai tik jis įei­nąs kam­ba­rin, smar­kiai su­kniau­kiąs, pa – si­pur­tąs ir pa­ki­ląs į orą. Pa­ki­lęs apie met­rą aukš­čio, ke­lias se­kun­des pa­sto­vįs vie­to­je ir pa­skui vėl nu­si­lei­džiąs...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 21 d.

Kle­mas su Pa­dur­ka šne­ka
– Šį kar­tą, bran­gūs mū­sų prie­te­liai, pa­kal­bė­si­me apie tą „bai­sų­jį vai­duok­lį“, ku­ris vi­sus šiau­lie­čius su­kė­lė ant ko­jų. Mes pa­tiek­si­me daug tik­res­nius fak­tus, ne­gu mū­sų re­dak­to­rius tei­kė­si jums nu­švies­ti. Bu­vo ši­taip:
Pir­mų die­nų – veis­li­nis ka­ti­nas, šok­da­mas nuo pe­čiaus, už­šo­ko ant bul­vės, o to­ji iš po jo ko­jų iš­sprū­do ir pa­tai­kė gas­pa­di­nei į kak­tą.
 Ant­rą die­ną – po apy­lin­kę pa­skli­do gan­das, kad to­kio ir to­kio ūki­nin­ko so­dy­boj vai­de­na­si. Juk ži­not, kad lie­žu­vis minkš­ta mė­sa.
Tre­čią die­ną – bu­vo išaiš­kin­ta, kad vai­duok­lis už­so­di­no gas­pa­di­nę ant sto­go, įki­šo į ka­mi­ną ir to­ji nu­kri­to ant pe­tel­nės ir iš­ke­pė.
Ket­vir­tą die­ną – paaiš­kė­jo, kad ne­la­ba­sis iš gas­pa­di­nės iš­ke­pė kot­lie­tus ir su muš­tar­da pa­si­gar­džiuo­da­mas su­val­gė. Pa­sis­tip­ri­nęs gi, pra­dė­jo kil­no­ti na­mo sto­gą ir lai­dy­ti nuo pe­čiaus ply­tas.
Penk­tą die­ną – ko­mi­si­jos bu­vo nu­sta­ty­ta, kad vai­duok­lis vi­siems apy­lin­kės šu­nims su­rai­tė į krin­ge­lius uo­de­gas, o vi­sas apy­lin­kės kar­ves pa­ver­tė il­ga­lie­žu­vė­mis kar­vė­mis. O tuo ma­tu ten bu­vu­sį in­te­li­gen­tą, pa­vie­ri­ju­sį to­kiems za­ba­bo­nams, pa­ver­tė asi­lu.
Šeš­tą die­ną – paaiš­kė­jo, kad aukš­čiau pa­mi­nė­tų in­te­li­gen­tų Šiau­liuo­se de­vy­nios ga­ly­bės ir jie pra­dė­jo net au­to­mo­bi­liais va­žiuo­ti pa­ma­ty­ti vai­duok­lio.
Sep­tin­tą die­ną – vi­si il­ga­lie­žu­viai ir il­gaau­siai ap­tu­rė­jo di­džiau­sią sar­ma­tą.
Tai­gi, ma­tot, ger­bia­mie­ji, ko­kia ta is­to­ri­ja su vai­duok­liu bu­vo mū­sų, Kle­mo ir Pa­dur­ko, aki­mis žiū­rint.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 21 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Do­mi­no kau­liu­kai

Vi­sur Lie­tu­vo­je
Pi­lie­čiai spor­tuo­ja:
Gam­to­je, ali­nėj,
Klu­be ir ka­vi­nėj.

Jų mė­gia­mas spor­tas:
Mau­dyk­lės, ku­ror­tas;
Fut­bo­las, krep­ši­nis
Ir stik­las deg­ti­nės.

Kas mo­ka – spor­tuo­ja,
Kor­tuo­ja, flir­tuo­ja.
Taip liuos­lai­kį lei­džia;
Kaip mo­ka, taip žai­džia.
Vai­kai mėgs­ta žais­ti
Ka­rei­vius ir ka­rą.
Suau­gę – pa­žais­ti
Nuei­na į ba­rą.

Net mū­sų ka­vi­nės
Iš­ra­do žai­dy­nes,
Ir ši­tas žai­di­mas
Kau­liu­kais va­di­nas.

Nuo pat la­bo ry­to
Ga­li pa­ma­ty­ti
Se­nių ir jau­ni­mo
Prie ši­to žai­di­mo.

Kas mie­lą die­ne­lę,
Vi­sad punk­tua­liai,
Ap­sė­da sta­liu­kus
Ir mai­šo kau­liu­kus.

Jais žai­džia ar­tis­tai,
Pirk­liai, žur­na­lis­tai,
Po­niu­tės, biz­nie­riai
Ir net in­ži­nie­riai.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. va­sa­rio 11 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio