Anų metų kronika. Ku­ni­gai ir spau­da

Ku­ni­gai ir spau­da
Iš pro­vin­ci­jos pra­ne­ša­ma, kad pa­sta­ruo­ju me­tu baž­ny­čio­se bu­vo su­reng­tos „Spau­dos die­nos“. Jų me­tu per pa­moks­lus ku­ni­gai pla­čiai kal­bė­jo apie spau­dą ir rū­šia­vo ją į ka­ta­li­kams pa­tar­ti­ną ir ne­pa­tar­ti­ną. Ir pa­si­ro­do ne­pa­tar­ti­na be­veik vi­sa spau­da, iš­ski­riant ka­ta­li­kiš­kus krikš­čio­nių de­mok­ra­tų kryp­ties laik­raš­čius.
Ne­par­ti­nių tar­pe pir­mo­je ei­lė­je fi­gū­ruo­ja „Mū­sų Ry­to­jus“, „Lie­tu­vos Ai­das“, „L. Ži­nios“, „Sek­ma­die­nis“. Ir net „Tri­mi­tai“ ir „Vie­ny­bė“ pa­mi­nė­ti.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ba­lan­džio 19 d.

Strei­kas baž­ny­čioj
Nuo ko­vo m. su­strei­ka­vo Šiau­lė­nų baž­ny­čios gie­do­riai. Dėl to, kad ne­be­li­ko kur jiems te­dė­ti. Mat kle­bo­nas, ne­be­tu­rė­da­mas iš ko ki­ta pa­si­pel­ny­ti, iš­nuo­mo­jo vi­sus suo­lus, im­da­mas po 5 lt. už vie­tą. Tai­gi baž­ny­čioj da­bar ki­ta tvar­ka: kur sė­dė­jo se­ne­liai, luo­ši ir gie­do­riai, da­bar sė­dės tie, ku­rie 5 lt. tu­ri.
Žmo­nės kal­ba, kad kle­bo­nas jo­kios tei­sės tų suo­lų iš­nuo­mo­ti ne­tu­rė­jo ir bi­jo­si, kad nea­tei­tų lai­kai, ka­da ir į baž­ny­čią su bi­lie­tais teks ei­ti. Ža­da skųs­tis kam rei­kia, o gie­do­rių strei­kas te­be­si­tę­sia.
Vals­tie­tis.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ba­lan­džio 19 d.

Pa­ra­pi­jos gar­se­ny­bės
Šiu­py­liai. Šis kam­pas, tur­būt, vi­suo­me­nei yra ma­žiau­siai ži­no­mas, nes jis ran­da­si to­lo­kai nuo vi­sų cent­rų ir ge­rų su­si­sie­ki­mų. Vie­nok pa­ra­pi­ja tu­ri ga­na daug „gar­se­ny­bių“. Di­džiau­sia Šios pa­ra­pi­jos „gar­se­ny­bė“, tai žmo­nių tam­su­mas, nes vi­soj pa­ra­pi­joj tė­ra tik du moks­lei­viai: vie­nas stu­den­tas ir vie­nas gim­na­zis­tas. Da­bar­ti­nių vai­kų jau nie­kas ne­be­ma­no leis­ti į moks­lus. Už tai tu­ri bū­ti dė­kin­gi vie­ti­niam kle­bo­nui, ku­ris tė­vams pa­ta­ria vai­kų ne­mo­ky­ti, nes tap­sią be­die­viai. To­dėl tė­vai at­si­da­vę ku­ni­go fa­na­ti­za­vi­mui ne­be­lei­džia sa­vo vai­kų į jo­kius moks­lus, o juk bu­vo lai­kai, ka­da Šiu­py­lių pa­rap. gi­mė ir au­go žy­mūs vy­rai, pav., dr. Šliu­pas ir kt.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ba­lan­džio 26 d.

Nu­mi­rė­lis su­kė­lė gin­čą
Pa­si­mi­rė Il­go­sios g-vės vie­nas gy­ven­to­jas. Jo kū­ną pa­ly­dė­ti į ka­pi­nes at­vy­ko į na­mus ku­ni­gas P. Gi­mi­nės no­rė­jo ly­dė­ti kū­ną Til­žės g., o ku­ni­gas P. už­si­spy­rė ly­dė­ti Ry­gos g-ve, iš ko ir ki­lo tarp ku­ni­go P. ir gi­mi­nių gin­čas. Gin­čo įkarš­ty ku­ni­gas P. me­tęs paim­tus už apei­gas pi­ni­gus įsė­do į ve­ži­ką ir par­va­žia­vo na­mon. Kū­nas bu­vo pa­ly­dė­tas į ka­pi­nes be ku­ni­go.
Ku­ni­gas P., pa­si­ro­do, su­ge­ba ne tik iš sa­kyk­los dras­ky­ti laik­raš­čius ir po­li­ti­kuo­ti, bet ir ne­gra­žiai elg­tis lai­do­jant j ka­pi­nes mi­ru­sius. Gė­da, po­ne P.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ge­gu­žės 31 d.

Ba­da­vi­mo epi­de­mi­ja
Ne taip se­niai smar­kiai „sir­go“ ba­da­vi­mu kė­dai­nie­čiai, kau­nie­čiai, o pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis pra­dė­jo ba­dau­ti ir dau­ge­lis šiau­lie­čių. Jie įti­kė­jo pro­f. Vo­ro­no­vo gy­dy­mo­si me­to­dui, nes, esą, ba­dau­jant ga­li­ma pa­sveik­ti nuo kai ku­rių li­gų.
Šiau­lie­tis p. Li­kan­de­ris ba­dau­ja ant­ru kart ir pa­sku­ti­niu lai­ku iš­ba­da­vo 15 die­nų, p. Bar­daus­kie­nė ba­da­vo 7 d., p. Vaiš­vi­la 7 dieną*, mo­kyt. Pr. Šerkš­nys 9 dn. ir dau­ge­lis kt.
Ba­da­vi­mo epi­de­mi­ja ple­čia­si ir kas kar­tą ten­ka pa­ste­bė­ti vis dau­giau šiau­lie­čių silp­nai be­ga­lint kal­bė­ti. Vis tik rei­kia ma­ny­ti, kad ba­da­vi­mas – men­ki vais­tai.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ge­gu­žės 31 d.

Su­mu­šė ku­ni­gą
Lai­do­jant dar­bi­nin­kę Ale­ną Dau­kie­nę, už­muš­tą Alek­sand­ri­jos ply­ti­nės ply­toms griū­vant, ve­lio­nę iš na­mų į ka­pus ly­dė­jo Šv. Jur­gio baž­ny­čios ku­ni­gas Sy­rus. Pro­ce­si­jai pra­dė­jus la­bai iš lė­to ei­ti, ku­ni­gas pa­rei­ka­la­vo, kad ei­tų grei­čiau. Pro­ce­si­nin­kai at­si­sa­kė jo rei­ka­la­vi­mą iš­pil­dy­ti, aiš­kin­da­mi ne­ga­lį grei­čiau ženg­ti, nes kars­tą ne­šą. Ku­ni­gas, su­py­kęs me­tė pro­ce­si­ją ir nuė­jo į Sv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią.
Priė­jus ei­se­nai Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią per ku­rios šven­to­rių ei­na ke­liais į ka­pi­nes, iš baž­ny­čios išė­jo ku­ni­gas Sy­rus, ku­ris vėl pra­dė­jo ei­ti su pro­ce­si­ja, bet ant­rą kart pa­rei­ka­la­vo, kad ei­se­na ei­tų grei­čiau. Pro­ce­si­ja ėjo tuo pa­čiu grei­tu­mu.
Ku­ni­gas, su­py­kęs, vėl me­tė pro­ce­si­ją ir pa­su­ko į zak­ris­ti­ją. Ta­da mi­nia, įpy­ku­si, ėmė ku­ni­gą ko­lio­ti, šauk­da­ma: „ku­ni­gui lai­ko nė­ra, jis tur būt į mi­tin­gą sku­ba“. Ki­ti puo­lė ku­ni­gą muš­ti. Te­ko 5sikišti po­li­ci­jai ir tik 15 po­li­ci­nin­kų bū­re­liui pa­vy­ko jį iš­gel­bė­ti iš mi­nios ir nu­ly­dė­ti į zak­ris­ti­ją.
Vė­liau, kun. Sy­rus, stip­rios po­li­ci­jos ap­sau­gos ly­di­mas, nuė­jo į ka­pi­nes ir at­li­ko apei­gas. Pa­moks­lą sa­ky­da­mas jis at­si­pra­šė mi­nios: „gal jūs kal­ti, gal aš“, – pa­sa­kė ku­ni­gas ir ap­si­ver­kė.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. bir­že­lio 28 d.

Af­ri­ka Šiau­lių gat­vė­se
 Šiau­liai pri­gū­žė­jo juo­du­kų ir juo­dži­kių. Tai ži­no­mas ne­grų Louis Doug­las ba­la­ga­nas. Sta­tė „Ka­pi­to­liuj“ ope­re­tę „Lou­sia­na“, bet ro­do­si, kad ne­grai Šiau­lių gat­vė­se ge­riau vai­di­no sa­vo don­žua­niš­kas ko­me­di­jas, ne­gu sa­vo ope­re­tėj. Ir pub­li­kos jie gat­vė­se tu­ri dau­giau: vi­sur juos se­ka vai­kų mi­nios. Dėl to­kių ba­la­ga­nų nau­dos šiau­lie­čių ki­še­niams iš­si­tar­si­me vė­liau.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. bir­že­lio 28 d.

Šie­ną su­de­gi­no, bet ark­lio neiš­ke­pė
Šau­kė­nų v. gy­ven­to­jas Š. pri­si­šie­na­vo iš paim­to nuo­mon pie­vos skly­po apie 2 ve­ži­mu šie­no. Nu­va­žia­vo jau iš­džio­vin­to šie­no par­si­ves­ti na­mo. Prieš lie­tų die­na bu­vo la­bai karš­ta, tvan­ku. To­dėl miš­ke, kur bu­vo iš­nuo­mo­ta pie­va, nė ma­žiau­siam vė­je­liui ne­pu­čiant, mu­sės ir bim­ba­lai ėmė net per daug ark­lį kan­kin­ti. No­rė­da­mas ark­lį nuo bim­ba­lų at­gin­ti, ne­to­li ark­lio ir krau­na­mo šie­no ku­pe­čio Š. su­kū­rė ne­ma­žą lau­žą. Mat anks­čiau bu­vo pa­ste­bė­jęs, kad mu­sės, uo­dai ir bim­ba­lai dū­mais at­si­gin­ti yra leng­viau­sia.
Džiaug­da­mas sa­vo su­ma­nu­mu Š. bai­gė vie­ną ve­ži­mą šie­no krau­ti. Stai­ga ark­lys, ma­tyt, bim­ba­lo per daug įskau­din­tas, ve­ži­mą ke­lis žings­nius pa­ve­žė ir su­sto­jo kaip tik prie de­gan­čio lau­žo. Be­žiū­rint lieps­no­je pa­sken­do vi­sas sau­so šie­no ve­ži­mas. Ber­niu­kas, my­nęs šie­no ve­ži­mą, spė­jo lai­min­gai nu­šok­ti že­mėn. Pi­lie­tis puo­lė lai­ky­ti iš­si­gan­du­si ark­lį. Nuo di­de­lės lieps­nos iš­si­gan­dęs ir kait­ros kan­ki­na­mas ark­lys ne­be­si­da­vė iš­kin­ko­mas.
De­gan­čio ve­ži­mo ug­nis per­si­me­tė ant ark­lio, ir ark­lys ėmė deg­ti. Ta­da jį dvie­se vos te­ga­lė­jo nu­lai­ky­ti. Žmo­nių ar­ti ne­bu­vo, to­dėl nie­kas ne­ga­lė­jo  ne­lai­mė­je pa­dė­ti. Nie­ke­no ne­ge­si­na­mai ug­niai už­ge­sus, paaiš­kė­jo gais­ro pa­da­ry­ti nuo­sto­liai. Su­de­gė: 2 ve­ži­mai sau­so šie­no, nau­ji ra­tai ir ark­lio uo­de­ga. Pats ark­lys smar­kiai ap­de­gė, da­bar ser­ga. Bran­giai Š. kaš­ta­vęs „iš­ra­di­mas“, tur but, nė di­des­nių už jį gud­ra­gal­vių ne­bus pra­kti­kuo­ja­mas, nes karš­ta ug­nis ga­li ir di­des­nių nuo­sto­lių pa­da­ry­ti, ne tik ark­lį iš­kep­ti.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. rugp­jū­čio 9 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Al­gi­man­tas St. Bun­dza

My­liu ta­ve,my­liu, ma­žy­te,
Ir žo­džių jaus­mui stin­ga.
Ne­mo­ku sa­vo mei­lės iš­sa­ky­ti,
Nors ma­no plunks­nos 
daug kas man pa­vy­di.

My­liu ta­ve ir ta­vo plau­kų 
gar­ba­nas,
Akių tą dan­giš­ką mė­ly­nę.
Kas nak­tį ir kas­dien 
aš ta­ve gar­bi­nu
Sva­jo­nių mis­tiš­kam gė­ly­ne.

My­liu ta­ve ir ta­vo lū­pų 
karš­tą lieps­ną,
Lyg sau­lę plia­že, nuo va­ka­ro 
sva­jo­nių.
Kaip ta varg­die­nė ten 
ant ke­lio lie­pa.
Kaip šir­dis iš­bri­du­si 
iš sun­kių de­jo­nių.

My­liu ta­ve, – gy­ven­ti ne­si­no­ri
Ka­da ta­vęs aky­se ne­ma­tau...
Ir mei­lė ma­no taip gi­li, pa­do­ri, –
Kaip gė­le­lę, kas­nakt 
ją nu­raš­kau...

Ateik bran­gi ir pa­ma­ty­si 
nau­ją ry­tą
Tau pa­bu­čia­vi­mų lieps­noj 
su­degs šir­dis.
Vi­sas gė­les iš ma­no so­do 
nu­raš­ky­sim
Ir mei­lės pe­le­nuo­se nau­ją lai­mę 
mes iš­vy­sim...

„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. rugp­jū­čio 2 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio

Mums ra­šo

Žy­dų Zur­na­me­rių tur­tai
Įp­ras­ta gir­dė­ti, kad Lie­tu­vos žy­dai kė­lė­si į Af­ri­ką. Af­ri­ko­je ir da­bar gau­siai gy­ve­na lit­va­kų pa­li­kuo­nys. Bet už­ti­kau to­kią įdo­mią is­to­ri­ją.
Pa­si­ro­do Ža­ga­rė­je, XIX am­žiu­je, gy­ve­no žy­dų, išei­vių iš Af­ri­kos, Zur­na­me­rių šei­ma. 1933 me­tais jie jau gy­ve­no Šiau­liuo­se. Čia juos ir už­fik­sa­vo „Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“.
„Kaip mėgs­ta sa­ky­ti vie­nas VU pro­fe­so­rius „gy­ve­na­me kaip miš­ke“ ir nie­ko ne­ži­no­me apie Zur­na­me­rių tur­tų li­ki­mą. Tuo tar­pu „Mo­men­tas“ 1933 me­tų rugp­jū­čio pra­džio­je dar kar­tą pa­ban­dė grįž­ti prie tos te­mos.
Tie­sa sa­kant, ma­ne la­biau su­do­mi­no ne tie mi­li­jo­nai o pi­lie­tiš­kai ga­na mo­der­ni re­dak­ci­jos po­zi­ci­ja:
„Da­bar ne­ži­nia, ar vi­sas rei­ka­las su­sto­jo dėl lė­šų sto­kos, ar dėl ki­tų prie­žas­čių? Gal rei­ka­lui truk­do da­bar­ti­nė Vo­kie­ti­jos tvar­ka, nes įpė­di­niai žy­dai? Gal ad­vo­ka­tas De­sau žy­das ir jis ne­ga­li veik­ti? Gal tas ad­vo­ka­tas vo­kie­tis ir jis ne­no­ri įpė­di­nių pu­sę pa­lai­ky­ti? Žo­džiu bu­vęs aiš­kiu rei­ka­las vėl gau­bia­si pa­slap­ti­mi.
Įdo­mu, kad nie­kas iš Lie­tu­vos įta­kin­gų as­me­nų ar įstai­gų tuo klau­si­mu nė kiek iki šiol ne­su­si­do­mė­jo. O dė­me­sio ver­ta, nes užin­te­re­suo­ti as­me­nys – Lie­tu­vos pi­lie­čiai.“
Eval­das Bal­čiū­nas