Naujausios
Žmogus — tarp agresijos ir vizijų
Savo 75-ojo jubiliejaus proga žinomas šiaulietis fotografas Algirdas Musneckis sukvietė bičiulius į P. Višinskio bibliotekoje atidarytą parodą „Agresija ir vizijos“. Fotografas neslepia, kad temą padiktavo 2009-ųjų lapkričio vakaras, kai grįžtant po fotografavimo jis buvo užpultas agresyvaus jaunuolio. Tačiau mus lydi ne tik agresyvumas, — sako A. Musneckis, gyvename ir keisčiausių vizijų pasaulyje. Vizijų, kurios kartais tampa agresyvios....arba niekada neišsipildo.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Neišsipildžiusios vizijos
Pono Algirdo namuose — buvusio jubiliejaus ženklai. Per Tris Karalius, sausio šeštąją gimęs jubiliatas, atsibudęs gimtadienio rytą kalėdinę eglę rado išpuoštą naujai — žmona Birutė ją išdabino fotografijomis iš vyro gyvenimo. Ant palangės sustatytos gėlių puokštės, ant stalo — žmonos keptas ''Napoleonas„, o pats fotografas, patogiai įsitaisęs mėgstamame fotelyje, nusiteikia kalbėtis apie agresiją, vizijas ir tai, kas yra tarp jų — o čia telpa visas gyvenimas.
„Kiekvieną dieną skaitau apie tas vizijas. Štai susikvietė mus visus, “kultūrščikus“, į savivaldybę kalbėti apie Menų fabriką. Nuėjau, pasižiūrėjau, griuvėsiai — kaip pusė valdovų rūmų, didžiulis pastatas, perdengimai, tuščia, benamiai kūrena laužus, prisinešę rūbų iš šiukšlynų... —–o vizija, kad čia bus Menų fabrikas“, — sako A. Musneckis.
Menininkui ši vizija primena kitą — garsiąsias Gilo statybas. „Pamenu, naujutėlė graži Statybininkų sporto salė prie parko, vyksta pasaulio lietuvių olimpiada, čia Adamkus pasireiškia..., vyksta tinklinio varžybos, įrengtos lauko teniso aikštės... Ir staiga laikraščiai rašo, kad atsirado Gilas iš Londono, kuris už milijoną kitą pastatys tokią viziją: baseinai, kavinės, restoranai ir dar stebuklingas žodis striptizas...“, — skęsta prisiminimuose fotografas.
Atidavė miesto valdžia Gilui salę, o dabar — nei salės, nei striptizo, nei vizijos, tik griuvėsiai...
Panašiai buvę ir su kaminu „Elnio“ fabriko teritorijoje — ir iš kur buvo atsiradusi vizija jį nugriauti, atseit, čia tarybinis kaminas... “Nuversti kaminą — vizija ar agresija? Viskas susipynę...“, — svarsto pašnekovas.
Panašiai, kaip su „Sukilėlio“ kalnelio bareljefu, kai valdininkai sukilėlius supainiojo su revoliucionieriais, ir, nukabinę bareljefą, išvežė...
Dar viena vizija — amfiteatras. Norėta prakišti viziją, kad čia bus kavinė... O juk tai vienintelė vieta, sako R. Musneckis, kur galima prisėsti, pasikalbėti.
Arba dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas, pastatytas pagal jo paties projektą — kiek būta vizijų jį rekonstruoti. Bet tokio garbingo žmogaus namas, įsitikinęs pašnekovas, sugrius, ir tie gražūs langai bus išmesti. Vargu ar jau beįmanoma jį restauruoti..
„Arba Prisikėlimo aikštė, nu gražus pavadinimas, o iki šio laiko ten prisikėlimo nėra — kareivį nugriovė, bet neprisikėlė... Bet kokios baisios vizijos — padaryti po aikšte garažus... Arba Purono Damoklo kardas virš Šiaulių — irgi vizija, o gal agresija?“, — svarsto fotografas.
Agresija — gyvenimo dalis
Ponas Algirdas savo jubiliejinei 2011 metų parodai buvo numatęs pateikti Šiaulių vaizdus, užfiksuotus 1970— 1980 metais. Tačiau temą pakoregavo agresijos proveržis, kai miglotą 2009 metų lapkričio 11 vakarą grįždamas po fotografavimo jis buvo užpultas ir subadytas peiliu, ilgai gydėsi ligoninėje.
Iki to laiko visada drąsiai vaikščiodavęs miestu ir fotografuodavęs, dabar ponas Algirdas sako fotoaparato nebesinešiojantis, o išgirdęs žingsnius už nugaros, visada atsigręžiantis... Keista, bet ir iš aplinkinių vis dažniau girdi: tas užpultas, anas užpultas...
Bet, paklaustas, ar dabar agresijos daugiau, nei jo vaikystės ar jaunystės laikais, svarsto: „Kad ne. Agresijos buvo daug ir tada“.
Jo vaikystės prisiminimuose — ant kalno prie Prūdelio koncentracijos stovykloje laikomi rusų belaisviai, kuriems jie, vaikai, pro spygliuotą tvorą kišdavę obuoliukus ar lašinius. Paskui, kai šeima persikėlė priešais žydų šulę, Algirdas matė, kaip į mašiną lyg pagaliai buvo mėtomi vaikai ir senukai. Dar baisesnis vaizdas, kai vasarą rusų belaisviai patys tempė vežimą, prikrautą leisgyvių žmonių... Pokario metais — kareiviai, iš Rusijos užplūdę išbadėję „amerikonai“.
Ir mokykloje būta agresijos. A. Musneckis prisimena, kad buvo susidariusios dvi šaikos, „o šokiai, šokiai, dėl mergaičių mušdavosi vyrai per amžius amžinuosius“.
Vaikystės „agresijos“ ir vizijos
„Mes irgi buvome agresyvūs“, — tvirtina ponas Algirdas, prisiminęs, kaip ant Sukilėlių kalnelio vaikai žaisdavę karą su mediniais šautuvais.
Tada Musneckių šeima gyvenusi pas Sakalauskus, kurių sūnus Tomas vėliau tapo rašytoju, o kaimynas Vytautas Benokraitis — žinomu aktoriumi.
Tomas Sakalauskas, prisimena ponas Algirdas, buvo įkūręs karo organizaciją. Generolu buvo pats Sakalauskas, padėjėju-adjutantu — Benokraitis, o Algirdas ir kiti, keturiais metais jaunesni, buvo eiliniai kareiviukai. Kareiviukams tada buvo apie 10-12 metų, o vadams apie 16 — pats tas kareivingumas.
Visi turėjo kareivio asmens dokumentus — sulenktus popieriukus su vardu, gimimo metais. O jei kareivis pasižymėdavo, tai į tą dokumentą su skylamušiu buvo įkalama skylutė už žygdarbį. Algirdas ir dabar atsimena turėjęs skylutę — teko tarp šiukšlių lįsti po geležinkeliu ir įšliaužti į „priešo“ teritoriją, kurią iš esmės būtų galėjęs ir susprogdinti.
Tačiau greta agresijos vaikystė buvo pilna vizijų.
Viena vizijų — teatras, kuris jaunuoliams atrodęs tarsi stebuklas. Kartą draugas Benokraitis, kuris vidurinės nebaigęs įstojo į teatrą, savo bičiulius be bilieto įleido į pirmąjį savo vaidinimą pagal Žemaitės „Marčią“. “Susėdome balkone, žiūrime, ant pečiaus toks piemeniukas vartosi, nors per spektaklį pasakė tik du žodžius, bet kai jis išėjo....mmmm....artistą turime“, — prisimena anų metų įspūdžius ponas Algirdas.
Beje, jam ir pačiam tekę ragauti artisto duonos. „Jėzuitų bažnyčioje pas kleboną buvo kuriamas teatras, atsimenu “Karaliene, karaliene“ dainavome. Ir teatrą vaidinom. Tomas Sakalauskas buvo karalius, Benokraitis — princas, o mes — pažai. Mums buvo uždėti turbaniukai, o tas įspūdis atnešti karaliui laišką buvo didžiulis“, — pasakoja fotografas.
Apie Lietuvos ir Šiaulių viziją
„Filosofai kūrė įdomias santvarkas, pavyzdžiui, utopiją, kuri subyrėjo, atėjo marksistai ir ėmė komunizmą kurti, pamatė — sunkoka, atsirado socialistai, buvo dar kapitalistai. Dabar nebesukuria niekas naujų santvarkų... O kas bus toliau? Mano nuomone, visi šitie civilizacijos patogumai mus gali sunaikinti. Įsivaizduokite — elektra dingsta, ir civilizacija išnyksta...“, — apie pasaulio viziją samprotauja A. Musneckis.
O kokia Lietuvos vizija?
„Lietuvos vizijos nesimato. Ar jūs matote kokią nors viziją? Tarybiniais metais buvo vizija išsilaisvinti iš viso to. O dabar kokia vizija — išsilaisvinti iš savo valdžios? Manau, mūsų vizija — kad į valdžią ateitų įstatymų leidėjai, ekonomistai, nusimanantys politikoje žmonės“, — sako pašnekovas.
Fotografas, visą gyvenimą fotografavęs Šiaulius, puikia prisimena visas Šiaulių vizijas, o ypatingai — grandiozinę pėsčiųjų gatvės viziją. „Pamenu, žmonės ant kelių ėjo, dirbo, tiesė bulvarą — juk viską fiksavau, turiu visus kadrus — manėme, kad čia bus centras, gyvybė. O kas paliko? Tuščia, tik šeštadieniais gatvė pagyvėja — ir tai tik dėl turgaus. O šiaip eini ir bijai, kad kas neužpultų. Miestas tuštėja, belieka fotografuoti medžius. Bet juk buvo ir tokia vizija — miškus atiduoti privatininkams“, — tęsia pokalbį apie vizijas ir agresiją A. Musneckis.
Įsimylėjęs vaizdą
„Yra didžiulė laimė, kai turi darbą, kuris sutampa su hobiu. Vaizdas man viskas. Esu laimingas, kad pasirinkau fotografiją, laimingas, kad netekau garso (fotografas nuo jaunystės turėjo klausos sutrikimų — red. past.), mat ko netenki — puoli į kitą. Mane vaizdas jaudina. Muzikos aš nemėgstu, užtai tą vaizdą taip įsimylėjęs..“, — emocingai pasakoja fotografas.
Būdavo, eina Vilniuje, pamato užrašą „Foto“ — tuoj pat jaudulys: o galgi deficito ras, o gal fotoparodą pažiūrės“.
„Kas čia spindi, kas čia per stebuklas? Miškas kažkoks“, — staiga suklūsta pašnekovas. Kambaryje virš durų, lyg ekrane, staiga atsiranda šešėlių paveikslas.
Išsiaiškiname — gatvėje automobilis apšvietė ant palangės stovinčias gėles ir vaizdo projekciją perkėlė ant sienos.
„Ar ne vizija? Pabuvo ir pradingo. Čia yra mums toks stebuklas, tai vizija“, — sako fotografas, įsimylėjęs vaizdą.
NUOBODULYS: Jis pats ir jo amžininkai, prisimena pašnekovas, fotografijos mokėsi iš rusiškų knygų ir žurnalų, jokių fotografijos mokyklų nebuvo. „O dabar jaunimas išvažiuoja, mokosi, grįžta: maksimalizmas, minimalizmas, formalizmas..... nuobodulys. Dabar yra daug tokios nuobodulio fotografijos...“, — vertina A. Musneckis.
DOVANA: Pabudęs gimtadienio rytą, Trijų karalių dieną, Algirdas Musneckis rado žmonos Birutės naujai — vyro nuotraukomis — padabintą eglę.
KRYPTIS: „Visas pasaulis eina į tas vizijas. Paskutinė pasaulio fotografijos mada — virtuali fotografija. Manęs klausia, kodėl “feisbuke“ nedalyvauju. Neturiu kada “feisbuke“ sėdėti, aš gryną fotografiją darau ir kabinu. O ten laikinai viskas — čia buvo, čia nėra, ir dar menkos kokybės“, — apie vizijas fotografijoje prabyla ponas Algirdas.
FOTOPARODA: Jubiliejinėje parodoje A. Musneckis eksponuoja Šiaulių griuvėsių, kurie turi viziją tapti rūmais, vaizdus.
Jono TAMULIO nuotr. ir reprodukcijos
