Žinoti krašto istoriją – garbė ir pareiga

Ži­no­ti kraš­to is­to­ri­ją – gar­bė ir pa­rei­ga

Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­ba už Že­mai­ti­jos et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą prieš ke­le­tą die­nų ap­do­va­no­jo gruz­diš­kę kraš­to­ty­ri­nin­kę Lio­nę Gul­bi­nai­tę.

Sa­vo kraš­to is­to­ri­jos lo­by­ną su­kau­pu­si il­ga­me­tė bu­vu­sios Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los fi­zi­kos mo­ky­to­ja kuk­li: ji nie­ko iš­skir­ti­nio ne­nu­vei­ku­si, tik da­ro tai, ką jau­čia esant pa­rei­ga.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edi­ta skras­tas.lt

Mei­lė kraš­to­ty­rai

Paš­ne­ko­vė nu­si­šyp­so pa­si­tei­ra­vus, ka­da jo­je, už­kie­tė­ju­sio­je „tiks­liu­kė­je“, gi­mė mei­lė kraš­to­ty­rai. Sa­ko, ir pa­ti neat­si­me­na. Ta­čiau ne­se­niai ga­vu­si do­va­ną – 1960-ųjų laik­raš­tį, ku­ria­me ap­ra­šy­ta Gruz­džių vi­du­ri­nės mo­kyk­los kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­re­lio veik­la. Ži­nu­tė su nuo­trau­ka. Nuot­rau­ko­je tarp bend­ra­min­čių sto­vi ir ji, vie­nuo­lik­to­kė Lio­nė Gul­bi­nai­tė.

Tam kraš­to­ty­ros bū­re­liui va­do­va­vo Gruz­džių vi­du­ri­nės is­to­ri­jos mo­ky­to­jas An­ta­nas Ba­ro­nas, tas pa­ts, ku­ris įkū­rė ir Gruz­džių kraš­to­ty­ri­nin­kės Adol­fi­nos De­reš­ke­vi­čie­nės kraš­to­ty­ros mu­zie­jų.

L. Gul­bi­nai­tė net ir ne­pri­si­me­na, kad kaž­ka­da lan­kė kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­re­lį, kad kar­tu su drau­gais va­ži­nė­jo po ap­lin­ki­nius kai­mus, kal­bi­no se­nus žmo­nes, už­ra­ši­nė­jo tau­to­sa­ką, rin­ko ir sis­te­mi­no pri­si­mi­ni­mus po kruo­pe­ly­tę. At­me­na tik tiek, kad is­to­ri­ja vi­du­ri­nė­je jai bu­vęs neį­kan­da­mas moks­las, o ket­ver­tą ates­ta­te „už­si­dir­bo“ tik dėl mi­nė­to is­to­ri­ko A. Ba­ro­no pa­si­gai­lė­ji­mo.

Vis dėlto da­bar gal­vo­ja, kad grei­čiau­siai bū­tent tas kraš­to­ty­ros bū­re­lis ją ir įkvė­pė ver­tin­ti lai­ką, do­mė­tis sa­vo kraš­to ir vi­sos Lie­tu­vos gar­bin­ga praei­ti­mi ir jaus­ti pa­rei­gą, kad kuo dau­giau is­to­ri­nio pa­li­ki­mo bū­tų iš­sau­go­ta.

1961 me­tais bai­gu­si vi­du­ri­nę Gruz­džiuo­se, L. Gul­bi­nai­tė įsto­jo į Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Fizikos–matematikos fa­kul­te­tą.

Ir baig­da­ma jį, 1965-ai­siais, grį­žo į Gruz­džius, į tuo­me­ti­nį Že­mės ūkio tech­ni­ku­mą. Tu­rė­jo čia po ke­lias sa­vai­ti­nes fi­zi­kos pa­mo­kas. Po stu­di­jų į Gruz­džių tech­ni­ku­mą įsi­dar­bi­no jau vi­su eta­tu.

Ir štai Nep­rik­lau­so­my­bė. Lie­tu­vai, iro­ni­zuo­ja pa­šne­ko­vė, ne­be­rei­kė­jo nei ve­te­ri­na­ri­jos fel­če­rių, nei zoo­tech­ni­kų, ne­be­rei­kė­jo net spe­cia­lis­tų su aukš­tuo­ju. Ir fi­zi­ka, sa­ko, ta­po ne­be­rei­ka­lin­ga.

Taip ji li­ko be­dar­bė fi­zi­kė.

Ta­čiau vie­no dar­bo pra­ra­di­mas, da­bar įsi­ti­ki­nu­si, įme­tė ją į tai, kas ta­po gy­ve­ni­mo bū­du – į kraš­to­ty­rą. Tai­gi bu­vo įdar­bin­ta pa­va­di­ni­mą pa­kei­tu­sios Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los bib­lio­te­ki­nin­ke.

„Kaž­kaip rei­kė­jo su­do­min­ti moks­lei­vius, kad atei­tų į bib­lio­te­ką, kad kny­gą pa­var­ty­tų, kad pa­skai­ty­tų“, – sako gruz­diš­kė.

Su­gal­vo­jo reng­ti pa­ro­das, sta­ty­ti su vai­kais spek­tak­lius. Taip at­si­ra­do di­de­lės sėk­mės ne tik Gruz­džiuo­se, bet ir Ver­bū­nuo­se, Ku­žiuo­se, Ža­rė­nuo­se su­lau­kęs Že­mės ūkio mo­kyk­los moks­lei­vių vai­di­ni­mas Vi­to Lin­gio „Ro­ken­ro­las ryt­die­nai“.

Kraš­to­ty­ros bū­re­lis ir mu­zie­jus

Ener­gin­gos bib­lio­te­kos ve­dė­jos iš­ra­din­gu­mo dė­ka 1995 me­tais mo­kyk­lo­je bu­vo įkur­tas ir kraš­to­ty­ros bū­re­lis. Vie­ną kar­tą L. Gul­bi­nai­tei ke­liau­jant po mies­te­lius ir apy­lin­kes, Šiu­py­liuo­se už­kliu­vo knyg­ne­šiui Au­gus­ti­nui Ba­ra­naus­kui šau­lių bū­rio pa­sta­ty­tas pa­mink­las. Ap­leis­tas.

„Su­tel­kiau kraš­to­ty­ros bū­re­lio mer­gai­tes ir ber­niu­kus. Pra­dė­jo­me tvar­ky­ti. Iš Šiu­py­lių mies­te­lio at­si­ne­šė­me dal­gį, nu­pjo­vė­me žo­lę. Ka­pa­vie­tė su­si­grą­ži­no pa­gar­bų vei­dą“, – sa­ko mo­te­ris.

Nuo ta­da kiek­vie­nais me­tais kraš­to­ty­ri­nin­kai įsi­pa­rei­go­jo tvar­ky­ti tą ka­pa­vie­tę: užau­gi­na gė­ly­čių na­muo­se ar­ba fi­zi­kos ka­bi­ne­te ant pa­lan­gės ir ve­ža pa­so­din­ti.

„Nuos­ta­būs vai­kai. Kai nu­va­žiuo­da­vo­me prie knyg­ne­šio pa­mink­lo, nė vie­nas nė se­kun­dei ne­sus­to­da­vo dir­bęs. Krapš­to, pe­ša žo­les, ta­ria­si, kaip gė­les ant ka­pa­vie­tės so­din­ti, kaip iš­dė­lio­ti. Pri­si­me­nu, su­ta­rė so­din­ti sau­lu­tė­mis, nes knyg­ne­šiai ne­šę švie­są. Vai­kai ši­tiek min­čių ir idė­jų tu­rė­jo!“ – prisimena po­nia Lio­nė.

Vė­liau vie­na kraš­to­ty­ri­nin­kė per­skai­tė spau­do­je, o bū­re­lio na­riai su­ra­do Gruz­džiuo­se ap­leis­tą knyg­ne­šio Pran­ciš­kaus Ve­lič­kos ka­pą. Pas­kui ki­to knyg­ne­šio Jo­no Li­dei­kio ka­pas. Jau­nie­ji kraš­to­ty­ri­nin­kai kar­tu su va­do­ve ėmė ir juos pri­žiū­rė­ti.

L. Gul­bi­nai­tės va­do­vau­ja­mas bū­re­lis Že­mės ūkio mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je su­ren­gė gau­sy­bę kraš­to­ty­ros pa­ro­dų. „Į praei­tį at­si­žvel­gus“ – li­no ke­lias nuo sėk­ly­tės iki gra­žiau­sių au­di­nių: rankš­luos­čių, lo­va­tie­sių. Bū­re­lio mer­gai­tėms ne­tgi tau­ti­niai rū­bai bu­vo pa­siū­din­ti, o tau­ti­nes ke­pu­rė­les pa­čios pa­si­siu­vo.

Ki­ta pa­ro­da „Kny­gų lo­by­nas am­žių san­dū­ro­je": eks­po­nuo­tos Sme­to­nos lai­kų, ta­ry­bi­nių lai­kų ir šiuo­lai­ki­nės kny­gos. Bu­vo vi­suo­ti­nis ne tik mo­kyk­los bend­ruo­me­nės, bet ir mies­te­lio žmo­nių su­si­do­mė­ji­mas.

Pa­ro­da se­kė po pa­ro­dos: eks­po­nuo­ti ir bui­ties se­no­vi­niai dar­bai, ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­dų sten­das ir kita.

Ir štai vie­ną die­ną įkvė­pi­mo pa­gau­ti moks­lei­viai my­li­mai va­do­vei me­tė idė­ją Že­mės ūkio mo­kyk­lo­je įkur­ti Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų, ku­ria­me bū­tų eks­po­nuo­ja­ma su­rink­ta gau­si „po­pie­ri­nė“ me­džia­ga.

L. Gul­bi­nai­tė sa­ko, kad idė­ja įkur­ti to­kį mu­zie­jų jau se­no­kai kir­bė­jo ir jai pa­čiai, o vai­kai tik pa­ska­ti­no ne­bea­ti­dė­lio­ti.

„Tu­rė­jo­me me­džia­gos nuo pat 1920 me­tų, kai bu­vo iš­par­ce­liuo­tas D. I. Na­ryš­ki­no dva­ras, o 1923 me­tais dva­re įsteig­ta Gruz­džių že­mes­nio­ji že­mės ūkio mo­kyk­la“, – sa­ko kraš­to­ty­ri­nin­kė.

Taip Kraš­to­ty­ros mu­zie­jus Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los pa­tal­po­se ir bu­vo su­kur­tas.

Su Že­mės ūkio mo­kyk­los auk­lė­ti­niais, bū­si­mai­siais ve­te­ri­na­ri­jos fel­če­riais, na­mų ūkio eko­no­mė­mis, zoo­tech­ni­kais, kal­viais, siu­vė­jais ir ki­tų spe­cia­ly­bių at­sto­vais, va­ži­nė­jo po kraš­tą ir rin­ko is­to­ri­jos liu­di­ji­mus, li­te­ra­tū­rą, do­ku­men­tus, raš­tus, ži­nu­tes se­nuo­se laik­raš­čiuo­se.

Va­do­vė jau ir ne­sus­kai­čiuo­tų, kiek va­lan­dų iš­sė­dė­ta ne tik Šiau­lių, bet ir Vil­niaus bib­lio­te­ko­se, kiek ieš­ko­ta ir ras­ta kraš­to is­to­ri­jos per­liu­kų. Per trum­pą lai­ką me­džia­gos su­rin­ko tiek, kad mo­kyk­lo­je ap­si­lan­kęs vie­nas Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas pa­glos­tė žo­džiais: mu­zie­ju­je yra gau­su me­džia­gos net moks­li­niam dar­bui!

Griū­tis ir vil­tis

Ta­čiau 2009 me­tais Gruz­džių že­mės ūkio tech­ni­ku­mas griū­va: vis­kas ar­do­ma, plė­šia­ma, tem­pia­ma. Ir Kraš­to­ty­ros mu­zie­jus su vi­sa su­rink­ta gau­sia me­džia­ga apie Že­mės ūkio mo­kyk­lą tam­pa ne­be­rei­ka­lin­gas...

Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los di­rek­to­riui Liu­dui Jo­nai­čiui gruz­diš­kė kraš­to­ty­ri­nin­kė L. Gul­bi­nai­tė sa­ko di­de­lį dė­kui už tai, kad mi­nė­ta me­džia­ga ne­nu­ke­lia­vo į są­var­ty­ną.

„Jis pa­sa­kė: jei mes su­rink­tą me­džia­gą pa­lik­tu­me li­ki­mo va­liai, pa­da­ry­tu­me nu­si­kal­ti­mą. Da­vė man ma­ši­ną, lie­pė eks­po­na­tus su­dė­ti į dė­žes ir vež­ti į įkur­tą Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los Gruz­džių pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­rą. Bu­vau pa­skir­ta at­sa­kin­ga už iš­gel­bė­to kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus me­džia­gos tvar­ky­mą“, – pa­sa­ko­ja L. Gul­bi­nai­tė.

Pa­sak jos, kai da­bar Gruz­džiuo­se vyks­ta bu­vu­sių Že­mės ūkio mo­kyk­los moks­lei­vių su­si­ti­ki­mai, bu­vę auk­lė­ti­niai bū­riais ei­na į mu­zie­jų: ten ver­kia, kad tech­ni­ku­mas su­ny­kęs, ir džiau­gia­si, kad jo praei­ties lo­biai iš­sau­go­ti.

Di­de­li ir ma­ži dar­bai

Ži­no­ma kraš­to­ty­ri­nin­kė šyp­so­si: di­de­lių moks­li­nių dar­bų ji kol kas ne­pa­da­rė, ta­čiau vie­ną ki­tą nau­din­gą – tai jau tik­rai. Pa­vyz­džiui, su­da­rė Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, gim­na­zi­jo­je ir So­cia­li­za­ci­jos cent­re dir­bu­sių ir Am­ži­ny­bėn išė­ju­sių mo­ky­to­jų ka­ta­lo­gą.

„Pa­da­riau liūd­ną dar­bą. Kai bu­vę moks­lei­viai at­va­žiuo­ja į Gruz­džius, bū­ti­nai no­ri ap­lan­ky­ti sa­vo mo­ky­to­jų ka­pus. Pa­leng­vi­nau jiems ka­pų paieš­kas, nes se­no­sio­se Gruz­džių ka­pi­nė­se ras­ti juos la­bai sun­ku – nė­ra nu­ro­dy­ta tiks­lių koor­di­na­čių“, – sa­ko gruz­diš­kė.

Ka­ta­lo­ge – mo­ky­to­jo nuo­trau­ka, jo biog­ra­fi­ja, šei­mos fo­tog­ra­fi­jos, pa­skui ka­po, pa­mink­lo nuo­trau­kos ir bū­ti­nai ap­ra­šy­mas, ku­rio­je vie­to­je ka­pas yra: prieš au­ku­rą, už au­ku­ro, kai­rė­je, de­ši­nė­je.

Ana­lo­giš­kas L. Gul­bi­nai­tės su­da­ry­tas ir Šiu­py­lių ka­pi­nė­se pa­lai­do­tų pe­da­go­gų ka­ta­lo­gas.

Da­bar, sa­ko, dar du dar­bai ne­pa­da­ry­ti. Tai ka­ta­lo­gas „Gruz­džių mies­te­lio par­da­vė­jos am­žių san­dū­ro­je“ ir „Dės­ty­to­jai, dir­bę Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­lo­je nuo 1923 me­tų iki mo­kyk­los už­da­ry­mo“. Ant­ram dar­bui me­džia­gą su­rin­ko jau iki 1981 me­tų.

Dar ren­ka „Gruz­džių dva­ro so­dy­bos is­to­ri­ją“ – tai duo­me­nys apie D. Zu­bo­vą ir D. I. Na­ryš­ki­ną. Kraš­to­ty­ri­nin­kė sa­ko ban­dy­sian­ti iš­siaiš­kin­ti, ar tik­rai D. Zu­bo­vas pra­lo­šė dva­rą D. I. Na­ryš­ki­nui.

Dar­bų mu­zie­ju­je, tei­gia, mi­li­jo­nai. Ir kaip vis­ką su­spė­ti? Ates­ta­tai, žur­na­lai, bu­hal­te­ri­niai do­ku­men­tai, nuo­trau­kos, se­no­ji do­ku­men­ta­ci­ja! Kaip vis­ką su­spė­ti įfor­min­ti!?

„Tė­vai ma­ne iš­mo­kė, kad dar­bą rei­kia dirb­ti są­ži­nin­gai ir vis­ką iki ga­lo pa­da­ry­ti. Ir dirb­ti rei­kia ty­liai. Aš dir­bu ir į na­mus par­si­ne­šu. Ma­lo­nu, kad kaž­kas pa­ste­bi, įver­ti­na“, – sa­ko mo­te­ris. Ome­ny­je ji tu­ri prieš ke­lias sa­vai­tes įteik­tą Že­mai­ti­jos et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos ap­do­va­no­ji­mą.

At­si­mi­ni­mai, vir­tę is­to­ri­ja

Kuo svar­bi žmo­gui kraš­to­ty­ra? Anks­čiau, ta­ry­bi­niais me­tais, mes, anot is­to­ri­jos puo­se­lė­to­jos, ne­tu­rė­jo­me praei­ties, ji bu­vo už­draus­ta.

„O už­sie­ny­je tuo me­tu jau sklan­dė fra­zė, kad žmo­gus be praei­ties ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas žmo­gu­mi, – sa­ko po­nia Lio­nė. – Man at­ro­do, pa­rei­ga ir gar­bė yra kuo dau­giau ži­no­ti apie sa­vo kraš­tą“.

Ve­te­ri­na­ri­jos fel­če­rių su­si­ti­ki­me po 45 me­tų pa­ma­tę iš­dras­ky­tą Že­mės ūkio mo­kyk­lą mo­ki­niai, anot L. Gul­bi­nai­tės, liū­dė­jo – taip jiems dėl iš­dras­ky­to dva­ro skau­dė­jo. O is­to­ri­nė­se nuo­trau­ko­se – pui­kio­ji mo­kyk­la, jau­ni vei­dai...

Anks­čiau po dva­re įkur­tos Že­mės ūkio mo­kyk­los pa­sta­tus, kla­ses ir sa­les, il­ga­me­tė pe­da­go­gė į su­si­ti­ki­mus Gruz­džiuo­se at­vy­ku­sius bu­vu­sius mo­ki­nius pa­ve­džio­da­vo, pri­si­mi­ni­mais vi­si pa­si­da­ly­da­vo. Ta­čiau su­de­gus vie­no iš pa­sta­tų sto­gui, eks­kur­si­jos po dva­rą bu­vo už­draus­tos, bai­mi­na­ma­si, kad lu­bos neužg­riū­tų žmo­nių.

„Man atė­jus dirb­ti, mo­kyk­la bu­vo la­bai tvar­kin­ga. Bend­ruo­me­nė ki­še­nė­se trin­tu­kus ne­šio­da­vo­si, kad pa­ma­tę ant sie­nos ko­kią dė­mę ga­lė­tų ją nu­trin­ti“, – nos­tal­giš­kai kal­ba L. Gul­bi­nai­tė.

O ko­kius spe­cia­lis­tus, jos žo­džiais, mo­kyk­la iš­leis­da­vo! Ve­te­ri­na­ri­jos fel­če­riai mo­kė­da­vo ne­tgi ce­za­ro pjū­vius da­ry­ti, to ki­tos mo­kyk­los ne­da­rė.

Is­to­ri­ja ta­pę pri­si­mi­ni­mai šil­do il­ga­me­tę kraš­to­ty­ri­nin­kę lyg ar­ba­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kraš­to­ty­ri­nin­kė Lio­nė Gul­bi­nai­tė įsi­ti­ki­nu­si: ži­no­ti kraš­to is­to­ri­ją yra ne tik kiek­vie­no žmo­gaus pa­rei­ga, bet ir gar­bės rei­ka­las.

Gruz­diš­kės ini­cia­ty­va su­rink­ta do­ku­men­ti­nė me­džia­ga – kraš­to is­to­ri­jos liu­di­ji­mas.

Lio­nė Gul­bi­nai­tė pri­si­pa­žįs­ta tu­rin­ti sva­jo­nę: kad jos su­rink­ta kraš­to­ty­ros me­džia­ga ka­da nors trans­for­muo­tų­si į di­džiu­lį ir kiek­vie­nam priei­na­mą mu­zie­jų.

Bu­vu­sios Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­kaup­ta dau­gy­bė me­džia­gos apie Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los veik­lą ir Gruz­džių kraš­tą. Taip pat mo­ky­mo prie­mo­nių. Ne­ma­žai pra­kti­nių eks­po­na­tų, ar­dan­tis mo­kyk­lai, pri­glau­dė Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja.

Bū­si­mo­ji kraš­to­ty­ri­nin­kė Lio­nė Gul­bi­nai­tė (kairėje) Gruz­džių vi­du­ri­nės mo­kyk­los vie­nuo­lik­to­kė. Centre – kraštotyros būrelio vadovas Antanas Baronas. 1960-ie­ji.