Naujausios
Žemė turi vaikščioti tarp lietuvių
Kelmės rajone, Maneikių kaime, ūkininkaujantis Albertas Brazas tvirtina, jog neprotinga būtų dabar žemę parduoti užsieniečiams. Tik nedaugelis Lietuvos ūkininkų viename masyve turi pakankamus plotus žemės. Žemė dar tebevaikšto. Ūkininkai keičiasi turimais plotais, perka miestiečių paveldėtus laukus. Jei parduosime užsieniečiams, žemė brangs. Tai bus dar vienas smūgis žemdirbiams.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Trise dirba 600 hektarų
„Lietuvos ūkiai dar nėra tokie stiprūs, kad galėtų varžytis su užsieniečiais, – svarsto Albertas Brazas. – Galimybę į vienodas konkurencijos sąlygas pažeidžia gerokai mažesnės nei kitų Europos valstybių tiesioginės išmokos. Be to, mūsų ūkiai – dar jauni.
Žemė šalies ūkininkams visais laikais buvo brangi. Iš pradžių niekas nedavė paskolų žemei pirkti. Nors hektaras kainavo 500 litų, bet ir žemės ūkio produkcija buvo pigi. Minimalus atlygis siekė tik 250 litų.
Kai bankai ėmė duoti paskolas, žemė brango iki 1500–3000 litų. Paskui prasidėjo antroji brangimo banga. Hektaro kaina pakilo iki 5000 litų. Dabar kuris laikas už hektarą moka po 6000–7000. Ne kiekvienam ūkininkui tokia kaina įkandama. Juolab kad daugelis dar turi paskolų, nes modernizavo ūkį, pirko technikos. Tokia situacija būtų labai palanki užsieniečiams.“
Pieno ūkio šeimininkas Albertas Brazas valdo 400 hektarų žemės. Tačiau ne visa šita žemė – nuosava.
Ūkininkauja ir jo sesuo Valentina Armoškienė bei brolis Vitalijus. Jų ūkiai kol kas mažesni – valdo po 100 hektarų žemės.
Retas atvejis – visi trys į Kelmę dėl 22 hektarų senelių žemės grįžusių Brazų vaikai ūkininkauja. Nė vienam nešovė į galvą paieškoti kokio kito užsiėmimo.
Dirba kartu, skaičiuoja atskirai
Valentinos, Alberto ir Vitalijaus Brazų tėvas buvo veterinarijos felčeris. Kurį laiką dirbo Kelmės ir Pakruojo rajonų ūkiuose. Vėliau keletą metų gyveno Rusijoje, paskui – Vokietijoje, ten tarnavo armijoje aprūpinimo būrio vadu.
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, Vokietijoje nugriovus Berlyno sieną, Brazų šeima šeima grįžo į Kelmės rajoną. Nirplių kaime nuo 1913 metų Zenono Brazo senelis valdė 22 hektarus žemės. Proseneliai žemės turėjo daugiau. Bet, ją padalijus keliems vaikams, plotai susmulkėjo.
Pirmiausia į žemę kibosi tėvai. Nupirko buvusias kolūkio fermas. Įkūrė pieno ūkį. Trys vaikai tuomet buvo tik pagalbininkai ir stropūs mokiniai. 1999 metais vidurinysis sūnus Albertas pats užregistravo savo ūkį. Po penkerių metų ūkininkauti pradėjo ir brolis Vitalijus, dar po penkerių iš tėvų ūkį perėmė ir Valentina.
„Dirbame visi kartu. Skaičiuojame atskirai, – pasakoja Albertas Brazas. – Taip patogiau. Dalijamės technika. Dalijamės darbais ir rūpesčiais.“
Brazų ūkis samdo 13 darbininkų: melžėjų, šėrikų, mechanizatorių.
Kooperuojantis daugiau naudos
Brazų pieno ūkyje – 200 melžiamų karvių ir dar apie 200 galvijų. Per metus sesuo ir du broliai parduoda apie 1000 tonų pieno. Pieną parduoda kooperatyvui „Pienas.LT.“.
Kooperatyvas už natūralų žaliavinį pieną moka iki pusantro lito už kilogramą.
„Pienas.LT.“ stato pieno perdirbimo gamyklą su vokiška įranga. Nors ėmė paskolą ir gavo Europos paramos, prie projekto įgyvendinimo teko prisidėti ir kooperatyvui priklausantiems ūkininkams. Suma – nemaža, tačiau pasak A. Brazo, tai investicija į ūkio stabilumą ir ateitį. Tik susikooperavę ūkininkai gali pasipriešinti didiesiems monopolininkams.
Savo kooperatyvą „Kelmės agroservisas“ yra įkūrę ir Brazai. Susikooperavę jie didesniais kiekiais perka trąšas. Todėl jų gauna mažesnėmis kainomis. Parduoda didesnį kiekį grūdų. Todėl rinkoje kooperatyvas laikomas didesniu ir svarbesniu žaidėju negu pavienis ūkininkas. Kartais aprūpina ir kitus pažįstamus ūkininkus.
Kooperatyvui vadovauja pirmasis ūkį įkūręs Albertas Brazas.
Pasak Alberto, nuo gamtos kaprizų priklausančiam žemdirbiui tenka nuolatos sukti galvą dėl išgyvenimo. Todėl kooperavimasis ir bendradarbiavimas kiekvienu atveju – naudingas.
Investuos į žemę
Šį pavasarį Brazai ketina investuoti į žemę. Įtręš pievas ir ganyklas, kad ganiavai ir šienavimui užtektų mažesnio ploto. Tuomet daugiau žemės liks pasėliams.
Pašarams Brazai augina 50 hektarų kukurūzų. Ši kultūra neblogai dera. Prikulia po 11–12 tonų iš hektaro. Dalį derliaus sunaudoja silosui, dalį parduoda spirito gamyklai.
Planuoja auginti didesnius plotus javų.
Ūkininkas įsitikinęs, jog žemė, nors ir nekilnojamas turtas, bet dar ilgai vaikščios. Bus bankrutuojančių, bus paveldėtų parduodamų ūkių. Tačiau šiuo metu jis nepultų pirkti bet kokį žemės plotą.
„Norėčiau nupirkti tą žemę, kurią nuomoju, arba kuri ribojasi su mano laukais, – sako Albertas Brazas. – Toli, kituose rajonuose ar kitose seniūnijose esančių plotų nepirkčiau. Per dideli atstumai, per daug išlaidų ją dirbti. Geriau žemės turėti mažiau, bet vienoje vietoje.“
Dabar didžiausias vienoje vietoje esančios Brazų žemės masyvas užima 70 hektarų.
Trys jaunos Brazų šeimos sukūrė ne tik modernų ūkį, bet ir savo namus. Nemažai lėšų skyrė išsilavinimui. Albertas baigė ekonomikos studijas Šiaulių universitete ir įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį. Valentina universitete studijavo vadybą.
Autorės nuotr.
VIENYBĖ: Atkūrus Nepriklausomybę, į Kelmės rajoną atsikėlusių Brazų visi trys vaikai (iš kairės): Vitalijus, Valentina ir Albertas įleido šaknis į žemę.
PASIEKIMAI: Ūkininkaudamas vienu iš turtingiausių Kelmės rajono žmonių tapęs Albertas Brazas sako, jog šiandien Lietuvos kaimuose trūksta dvasią ir ūpą keliančių, sutelkiančių mobilizuojančių šūkių. Jis svajoja prie savo ūkio astatų atgaivinti anksčiau čia buvusį šūkį: „Branginkime duoną“ ir kitame rajone matytą šūkį „Žemė dosni tiems, kurie ją myli.“
TECHNIKA: Albertas Brazas sako, jog jų ūkis 85 procentais apsirūpinęs reikalinga technika.
FERMA: Modernizuotose Brazų fermose 200 melžiamų karvių ir dar tiek pat galvijų.
