
Naujausios
Žemdirbys ir jo klajoklio gyvenimas
Kelmės rajone, Žadvainių kaime, gyvenantis Eugenijus Mockevičius dažną rytą pasvajoja apie ateitį, kai į kaimą ateis geresni laikai, ir keliasdešimt hektarų turintis žemdirbys galės išgyventi iš savo ūkelio.
32 hektarus žemės turintis 55 metų vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju – priverstas gyventi sunkvežimyje, trankytis po pasaulį.
Pieno ūkį turėję Danguolė ir Eugenijus Mockevičiai pernai pardavė karves, nes drastiškai sumažėjus pieno kainoms jos tapo nuostolingos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gyvenimas ant ratų
Popietė Žadvainių kaime. Mockevičių namo koridoriuje pridėta didžiulių krepšių. „Vyras grįžo iš kelionės“, – skuba paaiškinti svetingai sutikdama Danguolė Mockevičienė.
Vakar iš tolimos Prancūzijos sugrįžęs Eugenijus Mockevičius jau sukinėjasi aplink techniką garaže. Kaime darbai nelaukia. Namuose vyras bus tik tris savaites. Paskui vėl susikraus visą mantą, sės į mikroautobusą ir važiuos į Prancūziją, kur jo laukia sunkvežimis. Lips į kabiną ir gyvens joje šešias savaites. Sunkvežimio kabina vyrui atstoja ir darbo vietą, ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį.
„Čigono gyvenimas, – savo profesijos neromantizuoja ponas Eugenijus, jau dvidešimt metų vežiojantis krovinius po Europą. – Jeigu atsigautų Lietuvos žemės ūkis, tuoj pat grįžčiau namo ir apsistočiau prie žemės.“
Vyras lengvu žingsniu vaikštinėja po savo tėviškės kiemą, akys gėrisi sužaliuojančio kaimo vaizdais, krūtinė godžiai traukia gaivų, švarų gimtinės orą.
„Maisto kainos Lietuvoje didesnės negu Prancūzijoje, o žemdirbiui perdirbėjai moka grašius, – negali atsistebėti daug pasaulio matęs ponas Eugenijus. – Prancūzijoje kas trisdešimt – penkiasdešimt kilometrų cukraus fabrikai, kitokios įmonės. O mūsų valdžia visiškai nesirūpina nei darbo vietomis, nei žemdirbio gyvenimu. Nuo vienų atima, kitiems atiduoda.“
Vilčių metai
Atkūrus Nepriklausomybę Eugenijus Mockevičius grįžo į gimtinę Kelmės rajone Žadvainių kaime. Susigrąžino 14,5 hektaro tėvų ir senelių žemės. Dar keliolika hektarų perpirko iš giminių. Susidarė 32 hektarai.
Abu su žmona Danguole dirbo kolūkyje, už pajus gavo šiek tiek technikos ir gyvulių. Pradėjo kurti pieno ūkį.
Kadangi reikėjo investuoti į ūkį, be to, šeima augino tris sūnus, Eugenijus nemetė vairuotojo darbo. Tik dirbo jau ne kolūkyje, o pervežimų įmonėje.
Veterinarijos akademijoje zooinžinierės specialybę įgijusi Danguolė Mockevčienė taip pat dirbo ir tebedirba gyvulių produktyvumo kontroliere. Reikėjo restauruoti vyro tėvų namus, padėti vaikams.
Tikėjosi išplėsti ir ūkį. Vylėsi, gal kada nors nereikės dirbti – užteks pajamų iš ūkelio. Prisiaugino karvių bandą.
Tačiau dangus virš ūkininkų žemės vis niaukstėsi nieko gero nežadėdamas. Viltys tirpo...
Karves pardavė po 150 eurų
Šeima stengėsi kaip įmanydama. Kai vyro nebūdavo Lietuvoje, Danguolė pati sėsdavo į traktorių. Vis tikėjo, kad žemė gali nešti pasiturimą gyvenimą.
Pradėjusios mažėti pieno kainos vis mažėjo ir mažėjo.
„Gyvuliui reikia ir geros žolės, ir priedų. Norėjosi karves palepinti, tekdavo pridurti iš algų, nes už pieną gaunamais pinigais gyvulių jau nebeišlaikydavome, – pasakoja Danguolė Mockevičienė. – Pernai nebeliko vilties, kad kas nors keisis į gerąją pusę. Visą 16 karvių bandą pardavėme „Utenos mėsai“. Už karvę gavome tik po 150 eurų.“
Kol vyras šešias savaites gyvena ant ratų, ponia Danguolė darbą derina su ūkininkavimu. Pasiliko minimalų ūkelį savo poreikiams. Laiko vieną karvę, kiaulių, paukščių. Atlyginimų užtenka pragyvenimui. Tik gaila priversto klajoti vyro ir to laiko, kurio negali praleisti kartu.
Mockevičiai padeda ir sūnų šeimoms. Jauniems žmonėms dabar taip pat nesaldus gyvenimas. Reikia būsto, baldų, namų apyvokos daiktų, reikia auginti vaikus, o pajamos Lietuvoje nedidelės. Tėvai aukojasi, kad vaikai nepaliktų Lietuvos.
Jaunėlis sūnus Antanas baigė operinio dainavimo studijas. Bet atlyginimo muzikiniame teatre pasiūlė tūkstantį eurų už mėnesį ir pasakė, jog dirbti reikės be išeiginių dienų. Žmona – pianistė. Jai taip pat nelyja pinigais.
Antanas atsisakė dainininko karjeros, įsidarbino vadybininku, kad pajėgtų išlaikyti šeimą. Tėvai padėjo nusipirkti namą šalia Klaipėdos.
Sūnus Vaidas įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę, bet pasirinko vadybininko darbą dėl geresnio apmokėjimo.
Tik vyriausias Juozas dirba pagal specialybę Šilalės rajone. Mat, yra statybininkas. O geri statybininkai visais laikais uždirba neblogai.
Lietuva traukiasi
Žiūrėdamas į tolius tarsi iš naujo atrastame savo kieme E. Mockevičius mena ankstesnį kaimą. Vaikystėje Žadvainiuose kiekvienoje troboje krykštavo vaikai. Miškas skambėdavo nuo jų juoko. Vaikai kurdavo laužus, rengdavo stovyklas. Dabar tylu. Vienas po kito kaimo senbuviai iškeliauja Anapilin. O jaunų atsikelia tik vienas kitas.
„Traukiasi kaimas. Traukiasi visa Lietuva. Ir mūsų darbovietės traukiasi. Lietuvius iš pervežimo bendrovių tuoj išstums ukrainiečiai ir baltarusiai. Jie sutinka dirbti už 40 eurų per dieną. O lietuviams reikia mokėti 60. Bet baltarusiai ir ukrainiečiai už komunalinius patarnavimus moka 15 dolerių, lietuvis – kelis kartus brangiau“, – pasakoja ponas Eugenijus.
Vyrui pritaria ir žmona. Ji mena, kaip gyvulių produktyvumo kontrolės įmonėje dirbo 36 darbuotojai, dabar beliko tik ketvirtadalis. Mažėja gyvulių, mažiau bereikia ir kontrolierių.
Autorės nuotr.
Danguolė ir Eugenijus Mockevičiai džiaugiasi galėdami gyventi kaime, tik apgailestauja, jog žemės ūkio produktų supirkimo kainos žlugdo smulkiuosius ūkininkus.
Danguolė ir Eugenijus Mockevičiai sugrįžtų dirbti žemės, jei atsigautų Lietuvos žemės ūkis.