Vytenis Andriukaitis: daktaras gydo žmogų, istorikas – visuomenę

Vy­te­nis And­riu­kai­tis: dak­ta­ras gy­do žmo­gų, is­to­ri­kas – vi­suo­me­nę

Į Kel­mė­je vy­ku­sią moks­li­nę-pra­kti­nę kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą vė­žio pre­ven­ci­jai, bu­vo at­vy­kęs Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vas, ko­mi­sa­ras, at­sa­kin­gas už svei­ka­tą ir mais­to sau­gą, Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis. Sa­vo pra­ne­ši­me jis kal­bė­jo apie svei­ka­tos eko­no­mi­ką, ku­ri yra pa­grin­di­nė tau­tos at­si­ga­vi­mo są­ly­ga.

Su eu­ro­ko­mi­sa­ru, gy­dy­to­ju ir is­to­ri­ku kal­ba­mės apie lie­tu­vių svei­ka­tą, gy­dy­to­jus, vi­suo­me­nę ir dar­bą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­si­dangs­ty­ti ko­mer­ci­nė­mis pa­slap­ti­mis

– Lapk­ri­čio 1-ąją su­ka­ko ket­ve­ri me­tai, kai dir­ba­te Eu­ro­pos Są­jun­gos ko­mi­sa­ru, at­sa­kin­gu už svei­ka­tą ir mais­to sau­gą. Ko­kias svar­biau­sias su šio­mis sri­ti­mis su­si­ju­sias pro­ble­mas pa­vy­ko iš­spręs­ti?

– ES ko­mi­si­jo­je pro­ble­mos yra nie­kad ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas. Mais­to sau­ga pa­rei­ka­lau­ja daug tech­ni­nių re­gu­lia­vi­mo pa­ra­met­rų, daug la­bo­ra­to­ri­nių ty­ri­mų. Nes nuo­lat at­si­ran­da nau­jų mais­to pro­duk­tų. Ti­ria­mos juos su­da­ran­čios me­džia­gos.

Sie­kia­me su­stip­rin­ti tas Mais­to sau­gos įsta­ty­mo da­lis, ku­rios įpa­rei­go­tų agen­tū­ras at­lik­ti iš­sa­mes­nius moks­li­nius ty­ri­mus. O tie ty­ri­mai bū­tų vie­ši, ne­dangs­to­mi ko­mer­ci­nė­mis pa­slap­ti­mis.

Mais­to sau­ga – pla­ti sa­vo­ka. Ja rei­kia rū­pin­tis nuo lau­ko ar­ba fer­mos iki sta­lo. Tai ir pes­ti­ci­dų, ir gy­vu­liams še­ria­mų mais­to pa­pil­dų, aro­ma­tin­gų­jų me­džia­gų mais­te ir ki­tų prie­dų re­gu­lia­vi­mas. Nors ga­min­to­jai kiek­vie­nam nau­jam ty­ri­mui pa­tei­kia moks­li­nį pa­grin­di­mą, ta­čiau ten­ka tir­ti, ar tas pa­grin­di­mas nė­ra ša­liš­kas.

Pa­keis­tas įs­ta­ty­mas jau pa­teik­tas Eu­ro­pos Par­la­men­tui ir Eu­ro­pos Ta­ry­bai.

Tas pa­ts ir su nau­jais vais­tais bei nau­jo­mis gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jo­mis. Jas rei­kia pa­ly­gin­ti su se­no­sio­mis ir nu­sta­ty­ti, ar yra tik­rai ino­va­ty­vios ir pra­na­šes­nės. Ty­ri­mas pa­ro­dė, jog 80 pro­cen­tų kaip ino­va­ty­vūs pa­teik­tų vais­tų iš tie­sų nė­ra ino­va­ty­vūs.

To­dėl mū­sų ko­man­da pa­tei­kė Ino­va­ty­vu­mo ver­ti­ni­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą. Spren­di­mų, su­si­ju­sių su au­ga­lų, gy­vū­nų ap­sau­ga, sveikatos, gydymo ir kitais dalykais, rei­kia priim­ti daug. Jų lau­kia apie pu­sė tūks­tan­čio.

Pie­nas ir van­duo

– Koks Jū­sų po­žiū­ris į paaiš­kė­ju­sią pro­ble­mą, jog ES sen­bu­vės į Lie­tu­vą siun­čia pra­stes­nės ko­ky­bės ir ne to­kios su­dė­ties mais­to pro­duk­tus ne­gu ki­toms ES ša­lims?

– Ar ga­li­me bū­ti są­ži­nin­gi? Lie­tu­vo­je ir­gi iš­vys­ty­ta mais­to in­dust­ri­ja. Ir ga­min­to­jai el­gia­si pa­na­šiai. Jie žiū­ri, kiek ko­kio­je ša­ly­je kai­nuo­ja pro­duk­tai. Ten tu­ri sa­vo fa­sa­vi­mo ir iš­pils­ty­mo ce­chus ir uzur­puo­ja rin­ką, at­si­žvelg­da­mos į tos ša­lies po­rei­kius, ga­li­my­bes bei įpro­čius.

Tai nė­ra nu­si­žen­gi­mas mais­to sau­gai. Ga­liau­siai ir ver­tin­ti su­dė­tin­ga. Juk vie­niems var­to­to­jams la­biau pa­tin­ka sal­dik­liai, ki­tiems cuk­rus.

Ko­ky­bės api­brė­ži­mas nė­ra vie­na­reikš­mis. Pikt­nau­džia­vi­mu lai­ko­ma, kai smar­kiai nu­kryps­ta­ma nuo pa­ten­tuo­to re­cep­to.

Pa­vyz­džiui, kai so­vie­ti­niais lai­kais mel­žė­jos pa­klau­sė, ar įma­no­ma iš kar­vės pri­melž­ti 9000 to­nų pie­no per me­tus, ji at­sa­kė, jog neį­ma­no­ma, nes tuo­met bus ne van­de­niu skies­tas pie­nas, o vie­nas van­duo.

Tas pa­ts ir su mais­to pro­duk­tais. Jei la­bai nu­kryps­ta­ma nuo pa­ten­tuo­to re­cep­to, gal­būt rei­kia keis­ti ga­mi­nio pa­va­di­ni­mą.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja pa­siū­lė įves­ti nau­ją Var­to­to­jo ko­dek­są, ku­ris įga­lin­tų pa­teik­ti ieš­ki­nius kor­po­ra­ci­joms.

Dvy­li­ka re­fe­ren­ci­nių cent­rų Lie­tu­vo­je

– Įsteig­tas Eu­ro­pos re­fe­ren­ci­nių cent­rų tink­las. Kas tai per da­ri­nys? Ko­kį vaid­me­nį ja­me at­lie­ka Lie­tu­va?

– Šis tink­las pa­dės bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jams diag­no­zuo­ti re­tas li­gas. Pa­vyz­džiui, jei­gu Kel­mė­je vai­ke­lis su­si­rgs re­ta aler­gi­jos for­ma, jo tė­vai ga­lės gau­ti ne­mo­ka­mą kon­sul­ta­ci­ją iš Pa­ry­žiaus. Tuo rū­pin­sis ligonių kasos.

Re­fe­ren­ci­niuo­se cent­ruo­se bus su­telk­ti ge­riau­sie­ji spe­cia­lis­tai ir diag­nos­ti­nė įran­ga, at­lie­ka­mi moks­li­niai ty­ri­mai.

Iš 24 Eu­ro­po­je jau esan­čių cent­rų 12 įkur­ta Lie­tu­vo­je. Jie kon­sul­tuos odos, neu­ro­lo­gi­nė­mis, sme­ge­nų, kau­lų čiul­pų on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­čius žmones, konsultuos kar­dio­chi­rur­gi­jos ir kitais klausimais.

Mask­va nė­ra Pu­ti­nas

– ES ša­ly­se ke­ti­na­ma at­si­sa­ky­ti va­sa­ros ir žie­mos lai­ko kai­ta­lio­ji­mo. Lie­tu­viai la­biau bū­tų lin­kę ­lik­ti prie va­sa­ros lai­ko.Ta­čiau vie­šo­jo­je erd­vė­je jau pa­si­gir­do svars­ty­mų, jog tuo­met gy­ven­si­me Mask­vos lai­ku.

– Džiau­giuo­si, kad kiek­vie­na vals­ty­bė ga­lės pa­ti ap­si­spręs­ti dėl lai­ko kai­ta­lio­ji­mo. Bet eko­no­mi­ne pra­sme tai bus su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Ne­pa­mirš­ki­me, jog dau­gy­bė žmo­nių at­lie­ka spe­ci­fi­nius ir la­bai at­sa­kin­gus dar­bus trans­por­to ir lo­gis­ti­kos įmo­nė­se, pi­lo­tuo­ja lėk­tu­vus. Ša­lys na­rės tu­rė­tų tar­pu­sa­vy­je su­si­tar­ti, bent jau kai­my­nės lai­ką nu­si­sta­ty­ti pa­gal lai­ko juos­tą, ku­rio­je gy­ve­na. Pri­va­lo at­si­žvelg­ti į sau­lė­tų die­nų skai­čių. Tu­ri bū­ti re­gio­ni­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Ne­ži­nau, ko­dėl žo­dis „Mask­va“ kai ku­rių lie­tu­vių gal­vo­se tu­ri to­kią nei­gia­mą pra­smę. Aš Mask­vos ne­pai­nio­ju su Pu­ti­nu, o ei­li­nių Ru­si­jos žmo­nių su Pu­ti­no ad­mi­nist­ra­ci­ja. Ne­ser­gu ru­so­fo­bi­ja ir ki­to­kio­mis fo­bi­jo­mis. Rei­kia tu­rė­ti svei­ko pro­to. Juk iš Lie­tu­vos į Mask­vą trau­ki­niai dar va­žiuo­ja. Rei­kia Lie­tu­vai nuo to iš­gy­ti.

Svei­ka­ta ir da­vat­kiš­ku­mas

– Pri­sis­ta­ty­da­mas Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai Jūs sa­kė­te: „Aš čia ne tam, kad liep­čiau žmo­nėms mes­ti rū­ky­ti ir ger­ti. Aš čia tam, kad pa­ro­dy­čiau svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pri­va­lu­mus.“ Kaip ver­ti­na­te Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos ko­vą dėl svei­kes­nės gy­ven­se­nos? Kaip ma­no­te, ko­dėl dėl to ky­la da­lies vi­suo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mas?

– Čia nie­ko nau­jo. Al­ko­ho­lio kont­ro­lės įsta­ty­mai priim­ti dar praėjusiame amžiuje. Tik vie­nos po­li­ti­kų gru­pės la­biau nuo­lai­džiau­ja biz­nio sfe­rai, ki­tos la­biau rū­pi­na­si vi­suo­me­ne.

Pa­gal al­ko­ho­lio su­var­to­ji­mą esa­me tarp pir­mau­jan­čių pa­sau­ly­je. Ta­čiau Lie­tu­vo­je iš­duo­ta 19 tūks­tan­čių li­cen­ci­jų pre­ky­bai al­ko­ho­liu. Ar tiek rei­kia? Ga­li­me gin­čy­tis dėl su­var­to­ja­mo al­ko­ho­lio kie­kio. Ta­čiau gir­tuok­lia­vi­mo kul­tū­ra – gi­li. Daug nuo al­ko­ho­lio jau pri­klau­so­mų ir daž­nai gir­tau­jan­čių žmo­nių.

Emig­ra­ci­ja, ma­žas gims­ta­mu­mas ir anks­ty­vos mir­tys, ku­rių ne­ma­ža da­lis dėl al­ko­ho­lio, nai­ki­na Lie­tu­vą. Dėl anks­ty­vų mir­čių kas­met iš­nyks­ta maž­daug vie­na sa­vi­val­dy­bė. Ar tai ge­rai? Tai klau­si­mas tiems vers­li­nin­kams, ku­riems ko­mer­ci­niai in­te­re­sai svar­biau už tau­tą.

Aš svei­ki­nu „vals­tie­čius“. Jie tę­sia pra­dė­tą dar­bą. Tik kai ku­rie veiks­mai ne­pas­ver­ti, su­ke­lian­tys ne­rei­ka­lin­gų emo­ci­jų. Bend­ram rei­ka­lui kar­tais pa­ken­kia kie­ta­kak­tiš­ku­mas ir da­vat­kiš­ku­mas.

Ne­ga­li pa­sa­ky­ti žmo­gui, kad gim­ta­die­nį švęs­tų be vy­no tau­rės. Esu iš­mai­šęs vi­sas Eu­ro­pos ša­lis. Ten nė­ra tiek gir­tuok­lys­čių. Bet nė­ra ir to­kių kraš­tu­ti­nu­mų.

Svei­kos gy­ven­se­nos gy­dy­to­jai

– Kaip at­ro­do lie­tu­vių mi­ty­bos įpro­čiai ir svei­kos gy­ven­se­nos tra­di­ci­jos Eu­ro­pos kon­teks­te?

– Da­ro­me pa­žan­gą. Lie­tu­vo­je pra­dė­ti reng­ti svei­kos gy­ven­se­nos gy­dy­to­jai. Jie pa­dės žmo­nėms įveik­ti blo­gus įpro­čius, mo­kys pa­skai­čiuo­ti ir įver­tin­ti sa­vo po­ten­cia­lą, su­de­rin­ti mi­ty­bos, dar­bo ir poil­sio re­ži­mą. Tai il­gas, daug kant­ry­bės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jai tam ne­tu­ri lai­ko.

Mes su­kū­rė­me vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­rus. Sa­vi­val­dy­bė­se tu­ri­me svei­ka­tos ta­ry­bas. Ki­tos ša­lys to ne­tu­ri.

Ta­čiau pra­kti­nės svei­kos gy­ven­se­nos, ju­dė­ji­mo vis dar mo­ko­mės iš ki­tų ša­lių.

– Gal lie­tu­viams su­de­rin­ti dar­bo ir poil­sio re­ži­mą sun­kiau, nes mū­sų ka­pi­ta­liz­mas – ar­šes­nis. Dau­giau iš­nau­do­ji­mo. Žmo­nės tu­ri dau­giau ir sun­kiau dirb­ti. Ma­žiau lai­ko ir ga­li­my­bių rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, nes ma­žiau už­dir­ba.

– Iš da­lies taip. Ta­čiau ka­pi­ta­liz­mas vi­sur ar­šus ir pa­rem­tas žmo­gaus iš­nau­do­ji­mu. Tik ki­to­se ša­ly­se bu­ria­si pro­fsą­jun­gos, at­si­ran­da jė­gų, ku­rios ka­pi­ta­lą pa­jun­gia vi­suo­me­nės po­rei­kiams. Ir Lie­tu­vo­je jau yra įmo­nių, ku­rios da­lį ka­pi­ta­lo in­ves­tuo­ja į dar­buo­to­jų svei­ka­tą, jų la­vi­ni­mą. Rei­kė­tų apie jas ra­šy­ti, pa­teik­ti kaip ge­rą pa­vyz­dį.

Lie­tu­va ga­li di­džiuo­tis sa­vo gy­dy­to­jais

– Prieš ke­le­rius me­tus vie­šo­jo­je erd­vė­je bu­vo pa­skli­du­si ži­nia, jog ir Jūs tu­rė­jo­te svei­ka­tos pro­ble­mų. Ta­čiau gy­dy­tis grį­žo­te į Lie­tu­vą. Ar to­dėl, jog čia pa­ti­ki­mes­ni ir ge­res­ni gy­dy­to­jai?

– Taip, tu­rė­jau rim­tų svei­ka­tos pro­ble­mų. Ga­lė­jau ope­ruo­tis Bel­gi­jo­je ar Pran­cū­zi­jo­je. Ta­čiau pa­si­ti­kė­jau bu­vu­siais sa­vo ko­le­go­mis. Jų ly­gis toks pat kaip di­džių­jų Eu­ro­pos ša­lių gy­dy­to­jų, gal net aukš­tes­nis. Gy­dy­tis sma­giau, kai kal­bi gim­tą­ja kal­ba, kai ša­lia ta­vo na­miš­kiai.

Ga­liu di­džiuo­tis Kau­no ir Vil­niaus gy­dy­to­jų mo­kyk­lo­mis. Ir ta­ry­bi­niais, ir šiais lai­kais Lie­tu­vos me­di­ci­na gar­sė­jo pa­sie­ki­mais. Tik gai­la, kad ma­no ko­le­gų są­ly­gos su­dė­tin­ges­nės ne­gu Va­ka­rų ša­lių gy­dy­to­jų. Tu­riu gal­vo­je at­ly­gi­ni­mus.

Ta­čiau uni­ver­si­te­ti­nių li­go­ni­nių ap­rū­pi­ni­mas diag­nos­ti­ne įran­ga ir gy­dy­mui rei­ka­lin­go­mis prie­mo­nė­mis – pui­kus. Yra vi­sos są­ly­gos moks­li­niams ty­ri­mams. Mes ga­li­me lenk­ty­niau­ti su gar­sio­mis Eu­ro­pos li­go­ni­nė­mis. Tai pai­liust­ruo­ja ir fak­tas, jog iš 24 šian­dien įkur­tų Eu­ro­pos re­fe­ren­ci­nių cent­rų, pu­sė jų, net dvy­li­ka, Lie­tu­vo­je.

Tu­ri­me kuo di­džiuo­tis. Ir bai­ki­me vie­ną kar­tą vir­kau­ti. Kas čia mus ap­sė­do?

– Ta­čiau daug ge­rų Lie­tu­vos gy­dy­to­jų iš­va­žiuo­ja dirb­ti į Va­ka­rų ša­lis. O Lie­tu­vo­je gy­dy­to­jų trūks­ta.

– Iš­va­žiuo­ja daug, bet ne­ma­žai ir grįž­ta. Siurb­lys, ku­ris iš­siur­bia Lie­tu­vos pro­tus, – ma­ži at­ly­gi­ni­mai.

De­da­me daug pa­stan­gų, kad tur­tin­ges­nės ša­lys na­rės neiš­nau­do­tų mū­sų žmo­nių. Jie ten dir­ba su­dė­tin­go­mis są­ly­go­mis. Su ta pa­čia pro­ble­ma su­si­du­ria ne tik Lie­tu­va. Tą pa­ti­ria ir Lat­vi­ja, Grai­ki­ja, Bul­ga­ri­ja, Len­ki­ja ir dar dau­gy­bė ša­lių. Triukš­mą ke­lia Af­ri­kos ša­lys. Jos ren­gia gy­dy­to­jus di­džio­sioms Eu­ro­pos ša­lims, o Liberijo­je šim­tui tūks­tan­čių gy­ven­to­jų ten­ka vie­nas gy­dy­to­jas. Tuo tar­pu tur­tin­go­sios Va­ka­rų ša­lys pa­čios ren­gia ne­pa­kan­ka­mai gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų.

Lie­tu­viš­kas imu­ni­te­tas

– 1975 me­tais bai­gė­te Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, ten įgi­jo­te chi­rur­go spe­cia­li­za­ci­ją. Po de­vy­ne­rių me­tų ga­vo­te ir is­to­ri­ko dip­lo­mą sum­ma cum lau­da. Kam Jums to rei­kė­jo? Ar ke­ti­no­te per­si­kva­li­fi­kuo­ti?

– No­rė­jau bū­ti to­kiu gy­dy­to­ju, ko­kie bu­vo tar­pu­ka­rio ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. Kad mo­kė­čiau gy­dy­ti žmo­gų kaip dak­ta­ras, o vi­suo­me­nę – kaip is­to­ri­kas.

– Gi­mė­te Ja­ku­ti­jo­je. Esa­te trem­ti­nių sū­nus. Kny­go­je „Lie­tu­viš­kas imu­ni­te­tas: Vy­te­nio Po­vi­lo And­riu­kai­čio gy­ve­ni­mo in­ter­viu: Baus­mė be nu­si­kal­ti­mo“ at­sklei­dė­te daug sa­vo biog­ra­fi­jos de­ta­lių ir sa­vo po­žiū­rio į kai ku­riuos po­li­ti­nius įvy­kius niuan­sų. Ar pa­de­da lie­tu­viš­kas imu­ni­te­tas Eu­ro­po­je?

– Ži­no­ma pa­de­da. Lie­tu­vy­bė – šven­ta. Ją tu­ri­me ne­šti pa­kė­lę gal­vą.

Au­to­rės nuo­tr.

„Rū­pi­na­mės, kad ša­lys na­rės ne­pa­si­ra­šy­tų su­si­ta­ri­mų su Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių gy­dy­to­jais, kad bū­tų už­kirs­tas ke­lias pro­tų nu­te­kė­ji­mui“, – sa­ko už svei­ka­tą ir mais­to sau­gą at­sa­kin­gas Eu­ro­pos ko­mi­sa­ras Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis.

Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis drą­si­na svei­ko mies­to, svei­kos mo­kyk­los, svei­ko vai­kų dar­že­lio ini­cia­ty­vas ir jų ge­ro­sios pa­tir­ties sklai­dą, nes svei­ka­tos eko­no­mi­ka – pa­grin­di­nis tau­tos at­si­ga­vi­mo fak­to­rius.